Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip gyveno vergai senovės Romoje ir kaip atrodė to meto turtingųjų visuomenė.
Turtingųjų Romėnų Pusryčiai
Ką ankstų rytą valgo romėnas? Jo pusryčiai yra gausūs ir maistingi, šiandien pasakytume „amerikietiški”. Žinoma, ne į visus stalus buvo patiekiamas maistas, kurį aprašysime. Vargšas valgo tai, ką gali, o to ne visada pakanka. Aristokratas, priešingai, turi gerokai platesnį pasirinkimą.
Ant stalo visuomet yra paplotėlių su žolelėmis, duonos, dubenėlių su medumi ir, žinoma, pienu. Pagaliau galime nustatyti raguolių ir skrudintos duonos, suteptos marmeladu ir mirkomos piene, protėvius. Tai ne viskas. Dar valgomi vaisiai, sūris, vyne mirkoma duona ir net mėsa. Iš tikrųjų dažnai per pusryčius sotinamasi vakar dienos likučiais.
Ankstų rytą padengtam stalui trūksta dviejų esminių mūsų pusryčių elementų: kavos ir šokolado… Jų romėnai nežino. Išties, laukinė kava dar auga Etiopijos platybėse ir bus atrasta tik po kokio amžiaus. Ją atrado, ko gero, „atsiskyrėliai“, įvertinę jos savybes palaikyti budrumą meldžiantis ir ilgai naktimis medituojant.
Šokolado istorija visai kitokia. Romėnai jo nežino, nes kakavmedis auga Naujajame Pasaulyje, kuris Kristoforo Kolumbo bus atrastas po daugiau kaip tūkstančio trijų šimtų metų. Trajano laikais kakava žinoma Centrinės Amerikos gyventojams. Bet gėrimas, išgaunamas iš sėklų, toks kartus, kad sunkiai būtų patikęs romėnams (ir mums).
Dantų Higiena ir Burnos Gaiva
Po pusryčių kiekvienas turtingas romėnas jau pradeda dieną. Tai bus kupina susitikimų ir pokalbių diena. Burnos kvapui pagerinti jau buvo kvapiųjų pastilių, tikra palaima, jeigu iš vakaro buvo gerai pavalgyta. Romėnai labai rūpinasi savo dantimis. Prie stalo naudoja dantų krapštukus. Patricijų pokyliuose dažnai matomi sidabriniai, šakutės dydžio. Vienas jų galas ilgas, plokščias ir iškreivintas, skirtas dantims valyti.
Jau romėnų epochoje naudojama „dantų pasta“, jos pagrindas - natrio bikarbonatas. Ja vergas ištepa šeimininkui dantis. Yra ir tokių, kurie renkasi kitokį, kiek trikdantį būdą išlaikyti dantis švarius: plauti juos šlapimu.
Laiko Matavimas Senovės Romoje
Išties romėnai neturi tikslių būdų valandoms skaičiuoti. Labiausiai paplitę saulės laikrodžiai. Jų esti įvairių rūšių ir įvairių dydžių. Didžiausią Romos saulės laikrodį Marso lauke pastatė Augustas. Jis yra didelės aikštės dydžio (60 metrų pločio ir 160 metrų ilgio), o jo gnomonas, tai yra stiebas, metantis šešėlį, - tiesiog iš Egipto, iš Heliopolio, atgabentas obeliskas.
Šį obeliską jūs, nors ir niekada nebuvote Romoje, daugelį kartų matėte televizijos žiniose: dabar jis yra priešais Montecitorio - deputatų rūmus - ir nuolat patenka į kameras vykstant parlamento posėdžiams. Prieš du tūkstančius metų obeliskas metė savo šešėlį į didelę aikštę, padengtą balčiausio travertino plokštėmis. Sužymėtos bronzinės linijos leisdavo sužinoti valandą ir datą.
Šio milžiniško saulės laikrodžio projektuotojas sugebėjo sukurti garsųjį Ara Pacis, taikos altorių, tiksliai ant rudens lygiadienio, rugsėjo 23-iosios, linijos - tuomet, kai diena ir naktis trunka vienodai. Rugsėjo 23-ioji yra ir imperatoriaus Augusto gimtadienis.
Mūsų tyrinėjamoje Trajano laikų Romoje yra daug „normalių“ saulės laikrodžių: jie įrengti ant daugelio visuomeninių pastatų, turtuolių namų vidiniuose kiemuose, jų turi net kai kurie praeiviai. Pagrindinis romėnų atskaitos taškas yra vidurdienis, kai saulė pakyla aukščiausiai. Šią akimirką - dienos vidurys: praėjo šešios valandos nuo aušros ir liko šešios iki saulėlydžio.
Tačiau vasarą dienos akivaizdžiai yra ilgesnės, o žiemą trumpesnės… Taigi vasarinės valandos „trunka ilgiau“ negu žieminės. Ir nemažai. Suprantama, kai valandos yra tokios „lanksčios“, o tokių tikslių laikrodžių kaip mūsiškiai nėra, kasdienis gyvenimas yra ne toks griežtas, jeigu kalbėsime apie sutartus susitikimus, o vėluojantieji yra šiek tiek toleruojami.
Romos Kasdienybė ir Triukšmas
Kaip taikliai pabrėžė profesorius Romolo Augusto Staccioli, problemos, kamavusios romėnus imperatorių laikais, yra neįtikėtinai panašios į varginančias šiandieninės Romos (ir visų kitų didelių miestų) gyventojus. Per šiek tiek mažiau nei du tūkstančius metų padėtis nė kiek nepasikeitė. Taigi, kaip ir šiandien, keliauti po Romą buvo keblu.
Ir tai nepaisant garsaus Cezario 45 m. prieš Kristų paskelbto įstatymo, kuris leido judėti tik transporto priemonėms, atliekančioms darbus visuomenės poreikiams patenkinti, ir draudė privačių transporto priemonių judėjimą nuo aušros iki saulėlydžio. Bet, kaip ir šiais laikais, romėnų epochoje kurie pareigūnai ir tam tikri „privilegijuotieji“ galėjo naudotis savo priemonėmis.
O triukšmas gatvėse ir skersgatviuose buvo kita problema. Paklausykite, ką Marcialis sako apie dienos chaosą: „Romoje nėra vietos, kur vargšas galėtų susikaupti ar pailsėti. Ryte tau neleidžia gyventi mokytojai mokykloje, naktį - kepėjai, visą dieną - variakalių kūjai. Štai pinigų keitėjas purto savo purviną stalą, ant kurio - Nerono monetų krūvelės… Ten auksakalys spindinčiu kūjeliu kala Ispanijos auksą… Neliauja šaukti Belonos (karo deivė) kulto fanatikai; laivo sudužėlis laikosi įsikibęs medžio gabalo, padedančio papasakoti savo istoriją; žydukas, motinos išmokytas prašyti išmaldos; bedantis šaukiantis degtukų perpardavėjas…“ Jam pritaria Juvenalis, klausdamas: „Kokiame nuomojamame name Romoje galima išsimiegoti?
Nekilnojamojo Turto Kainos ir Miesto Švara
Daugybės užsieniečių atvykimas (taip pat ir Romos piliečių, traukiamų didžiojo miesto) negalėjo niekaip kitaip paveikti nekilnojamojo turto kainų, kaip tik jas pakelti, jos buvo keturis kartus didesnės negu likusioje pusiasalio dalyje. To rezultatas - laukinis spekuliavimas nekilnojamuoju turtu, tarsi grybus auginantis aukštas „kareivines“, statomas greitai ir iš prastos kokybės medžiagų. Padarinys - ganėtinai dažnos griūtys.
Purvu ir šiukšlėmis kai kurie Romos kampai ir skersgatviai primena Artimųjų Rytų miestų gatves, kur dažnai vaikščiojama ant visų rūšių šiukšlių - nuo butelių iki išmestų daržovių - sluoksnių.
Šaltinis: Vikipedija
Dvylikos Lentelių Įstatymai ir Socialinė Nelygybė
Vienas didžiausių romėnų laimėjimų - jų sukurta privalomų teisės normų sistema. Romos teisės istorija prasidėjo “Dvylikos lentelių įstatymų” sudarymu V a. pr. Kr. vid. Ilgainiui išsirutuliojo 2 romėnų teisės šakos: civilinė teisė, kurios subjektai buvo tik Romos piliečiai, ir tautų teisė, kurios pagrindas - sutartys tarp Romos ir sąjunginių miestų bei kolonijų. Plėtojantis prekybos ryšiams, Romoje nuolat gyveno daug svetimšalių. Kildavo nemažai įvairiausių ginčų.
Plebėjų reikalavimu, 451 m. pr. Kr. buvo sudaryta 10 patricijų - decemvirų - komisija, kuri turėjo surašyti teisės normas. 450 m. pr. Kr. darbą baigė jau kita komisija, į kurią įėjo 5 decemvirai iš patricijų ir 5 - iš plebėjų. 449 m. pr. Kr. Išvada: “Dvylikos lentelių įstatymų” priėmimas buvo didelė Romos plebso pergalė.
Žemė ir kilnojamas turtas įstatymuose buvo laikoma privatine nuosavybe, kuri testamentu galėjo būti perduodama kaip paveldėjimas, nors atskiri straipsniai fiksavo ir kai kuriuos gimininės nuosavybės bruožus (nepaliktus testamento). Žemės nuosavybę nagrinėjantys įstatymai rodo, kad V a. pr. Kr.
Įstatymai fiksavo ir žiaurios skolinės teisės galiojimą. Kreditorius galėjo parduoti savo skolininką už bendruomenės ribų. Tokiu būdu, skolininkas būdavo pasmerkiamas iki gyvenimo pabaigos būti vergu svetimoje šalyje.
Įstatymuose nebuvo straipsnių, ginančių vergą nuo šeimininko savivalės. Jie patvirtino neribotą šeimos galvos valdžią jos nariams. Nuo jo, kaip ir nuo giminės vyriausiojo, priklausė jų gyvybė, jis galėjo bausti už nusižengimus visus šeimos narius, t. p. ir vergus. Moteris romėnų šeimoje buvo beteisė. V a. pr. Kr.
Įstatymai saugojo Romos piliečio teises.