Graikų dievai - senovės graikų garbinti dievai, vaizduojami kaip turintys ypatingų galių ir esantys nemirtingi. Buvo tikima, kad dievai valdo kiekvieną gyvenimo sferą, galėjo transformuoti gyvus padarus, veikti žmonėms nepavaldžius dalykus, buvo personifikuotos stichijos. Pasaulį valdančių dievų elitą sudarė trys dievų generacijos.
Lietuvių mitologijos šaltiniai - tai senovės istorikų pasakojimai, keliautojų ir pirklių užrašai, metraščių liudijimai, etnografiniai užrašai, senoji lietuvių literatūra bei lietuvių tautosaka.
Herodotas - vienas iš seniausių istorikų, kurio pasakojimai yra svarbus šaltinis apie senovės lietuvių mitologiją.
Pagrindiniai Indoeuropiečių Kilmės Dievai
- Dievas (dangaus šviesos dievas)
- Perkūnas (griausmo dievas)
- Velinas (velnias - mirties ir požemio karalystės dievas)
Aukštieji dievai: Dievas, Perkūnas, Velnias, Laumė (arba Žvėrūna, Medeina).
Lietuviai bei žemaičiai buvo ta religijos atmaina, kurioje tikima į daug dievų, atliekančių skirtingas funkcijas. Tačiau, galiausiai, laiku bėgant besiformuojančios religijos, kurios pripažįsta monoteizmą, kuris savo teologija yra visiška priešingybė politeizmui, išstūmė tikėjimą į daugiau nei vieną dievą.
Perkūnas M.K. Čiurlionio paveiksle
Dievai ir Deivės
Aušlavis
Aušlavis - gydymo dievas, ligonių dievaitis, mitinis gydytojas, įgaunantis žalčio pavidalą. Lietuvių ir prūsų mitologijos dievas turintis daug skirtingų pavadinimų: Aušaitis, Aušautas, Aušveitis, Aušveikas. Vardai „Aušveitis“, „Ausveikus“ gali būti kilę iš žodžio „sveikas“ (pagal Joną Bretkūną), „atsveikti“ t. y. pasveikti, išvaryti ligas.
Bangpūtys
Bangpūtys - jūros, vėjo dievas, tačiau, jis yra laikomas bloguoju dievu - piktąja vandens dvasia, kuris yra tiesiog negailestingas ir itin rūstus žvejams. Dar apibūdinamas kaip audros dievas bei lyginamas su Neptūnu. Tai retai minimas lietuvių dievas, neryški figūra tautosakoje, tačiau, jo paminėjimą dažniausiai buvo galima aptikti žvejų dainose.
Baubis
Baubis - galvijų dievas, ypač siejamas su naminėmis karvėmis ir jaučiais. Vardas kildinamas nuo žodžio „baubti“, galintis pasirodyti jaučio ar jaučio balsu baubiančio paukščio pavidalu, būtent todėl yra siejamas su galvijais. Jis dar būdavo vadinamas: Jaučbaubiu arba Jaučių Baubiu - galvijų ir piemenų globėju, gyvenančiu balose ir kituose vandens telkiniuose. Jo pagalbos buvo prašoma atjunkant veršius, šventinant karves, jog šis dievas globotų jas, kad šios atsivestų sveikus palikuonis, duotų daug pieno, gyventų ilgai ir nesirgtų įvairiomis ligomis, ir šventinant jaučius, jog šie būtų stiprūs ir padėtų atlikti ūkio darbus.
Diviriksas
Diviriksas - baltų griaustinio, žaibo, audros, lietaus dievas, atmosferos ir gamtos valdytojas, jam priskiriama žemės augalijos priežiūra, globa, rūpinimasis vaisingumu, įvairiais atmosferos reiškiniais, jo žinioje neišsenkamos vandens atsargos. Tai yra eufemistinis dievo Perkūno vardas, kadangi tikruoju vardu - Perkūnu - vadinti bijota, ypač drausta vaikams. Jį galėjo ištarti tik suaugusieji, bet tik ne per audrą, kad jį paminėjus čia pat nepasirodytų. Etimologizuojamas kaip Dievo (dievų) rikis, Dievo rykštė.
Drebkulis
Drebkulis - lietuvių žemės drebėjimų dievas, teigiama, kad jis turi galią išjudinti žemę. Dar kitaip - Pikulo tarnas, laikomas žemės drebėjimų dievu, turinčiu jėgų judinti žemę, todėl jo šaukiamasi, kai per didelę audrą pastebima žemę drebant. Jo vardas kildinamas iš veiksmažodžių „drebėti“ - „virpėti“ ir „kulti“ - „pliekti, mušti“.
Gulbių Dievas
Gulbių dievas - senovės lietuvių mitologijoje - kiekvieną žmogų saugantis dievas, dvasia. Vyrai jam aukojo kalūnus, o moterys vištas. Vardas kildinamas nuo „gelbėti“, tačiau neatmestina ir „gulbės“ versija. Šis asmeninis dievas tapatinamas su krikščioniškuoju angelu sargu.
Jumpira
Jumpira - marių deivė, dvasia moters pavidalu. Valdė audras ir vėjus. Jumpira buvo vaizduojama moters pavidalu - pusiau žuvis, pusiau moteris. Tai klastinga ir pikta dvasia, pavojinga žvejams. Jos pagalbininkai aubyliai (piktosios dvasios, tačiau tuo pačiu metu vykdo teisingumą tiems, kurie negerbia vandenų) sukeldavo vėjus, skandindavo žvejų laivus. Bangpūčio palydovė. Paminėta labai vėlai 1964 m.
Magyla
Magyla - senovės lietuvių mitologijoje - pykčio, maro, mirties deivė, ji buvo laikoma mirties deivės Giltinės tarnaite. Magyla kaip Giltinės personifikacija tapatinama su iš kapinių išėjusiu mirusiuoju. Ji apibūdinama kaip nudurianti ir itin žmones kankinanti deivė.
Pizius
Pizius - senovės lietuvių mitologijoje buvo dievas, globojantis seksualinius santykius, pasiruošimą jiems. Siejamas su meilės deive Milda, tačiau, Pizius buvo paminėtas daug anksčiau - 1582 metais. Merginos prieš vestuves aukojo Gondui, jaunuoliai, ruošdamiesi lydėti nuotaką pas jaunąjį, aukojo Piziui. Prašydavo vaisingumo, sėkmingų santykių, meilės, aišku, nusisekusios santuokos, kitaip tariant, pačių svarbiausių dalykų žmogaus gyvenime. Aktyvus kovotojas su katalikybe Jonas Lasickis rašė: „Piziui (Pizio - originale) aukoja jaunuomenė, ruošdamasi nuotaką lydėti pas jaunikį. Be to merginos dar garbina kažin kokį Gandą (Gondu - rašoma originale), šaukiasi jo.
Virtuali paroda BALTŲ DEIVĖS IR DIEVAI (3 klasės)
Senovės lietuvių deivės ir dievai atgyja XX amžiaus lietuvių poezijoje (pvz., K. Bradūno, J. Vaičiūnaitės), šiuolaikinėse istorinėse nuotykių apysakose (pvz. Skomanto kronikose Belaisvis, Vilkė, Užkeiktas lobis, Dievų valia ir kt.), apysakose-pasakose (pvz., J.
Straipsnyje pateiktos įžvalgos padeda suvokti, kaip šiuolaikiniame pasaulyje materializmas ir netinkamas dėmesys santykiams gali tapti naujais stabais, atitraukiančiais mus nuo tikrojo Dievo garbinimo. Pirmasis Dievo įsakymas - Neturėk kitų dievų, tik mane vieną - reikalauja atsidavimo ir lojalumo, stabų atsisakymo. Tačiau net jei nesimeldžiame kokiam drožiniui, akivaizdžiai regimam kaip stabui, dar nereiškia, kad jo neturime. Kokie stabai populiarūs šiandienoje ir gali užimti svarbią vietą mūsų vertybių sistemoje patiems to net nesuvokiant?
Mamonos spąstai
Ne be reikalo tiek daug kalbama apie vartotojišką kultūrą, o daugelis krikščionių siekia paprastesnio ir minimalistinio gyvenimo būdo. Išvengti tos „darbas-pinigai-daiktai“ karuselės kartais nepavyksta, atrodo, netyčia! Vieną rytą sėdausi prie stalo gerti kavos, planavau rytą pradėti nuo Biblijos skaitymo. Bet sėdantis pajutau nepatogumą ir pagalvojau: „Nėra ko norėt, sena kėdė.“ Tada akys užfiksavo skuduriuką, kurį pakišame po viena stalo koja, kad šis nelinguotų. Stalas irgi nenaujas, taigi. Mintis vedė prie kitos minties, ir kažkaip nė nepastebimai mano „ryto su Biblija“ laikas baigėsi baldų paieškomis Ikea interneto puslapyje. O kiek žmonių sekmadieniais nenueina į pamaldas, nes „reikia dar padirbėti“? Kurie iš mūsų nesame nusipirkę daikto ne pagal savo kišenę?
Pirkiniai, pinigai, darbas - visa tai galima apibūdinti vienu žodžiu: mamona. Tai yra sąvoka, pirmiausia reiškianti turtą, pinigus ar materialines vertybes. Ji taip pat gali reikšti senovės sirų dievybę, simbolizuojančią turtą ir pelną (o tai dar blogiau, nes siejasi su netikrų „dievų“ garbinimu). Naujajame Testamente mamona dažnai minima kaip materialinių vertybių, kurios gali užvaldyti žmogų ir trukdyti tarnauti Dievui, simbolis.
Luko evangelijoje skaitom: „Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai.“ (Lk 16, 13). Tai reiškia, kad negalima vienu metu atsiduoti ir Dievui, ir pinigams - tai sukuria priklausomybę nuo materialumo, žemiško turto.
Kai santykiai - aukščiau visko
Kitas itin ryškus stabas daugelio - ypač moterų - gyvenime yra santykiai. Moterys, kaip tyrimai rodo, prigimtinai labiau linkusios koncentruotis į santykius, dažniau mintimis grįžta į praeityje vykusius pokalbius. Todėl santykių analizavimui, problemų juose sprendimui ir svarstymui, o kaip jaučiasi ar ką galvoja kitas žmogus, kartais skiriame daugiau laiko, nei maldai ar mintims apie Dievą.
Neseniai dalijausi su pažįstama savo apmąstymais apie kito žmogaus elgesį mano atžvilgiu, liejau frustraciją, klausiau, ar normalu, kad taip reaguoju, ir ką turėčiau padaryti, kad ir kitas žmogus elgtųsi geriau, ir aš būčiau labiau mėgstama. Kartais sunku įsisąmoninti, kad viską valdo Dievas! Norisi tą santykį savo galvoje išspręsti pačiam. Norisi, kad kitas pasakytų, ką daryti. Norisi, kad kas nors patvirtintų tavo sprendimus. Norisi žmogaus, į kurį galėtum remtis. Norisi, bet ar to… reikia?
Pranašas Jeremijas taip skelbia Viešpaties žodį: „Prakeiktas žmogus, kuris pasitiki žmonėmis ir ieško stiprybės trapiame žmoguje, kai jo širdis nusigręžia nuo Viešpaties. Toks žmogus - tarsi skurdus tyrų krūmokšnis, be vilties sulaukti ko nors gero, skurstantis sausoje dykumoje, sūrioje žemėje, kur niekas negali gyventi. Laimingas žmogus, kuris pasitiki Viešpačiu, kurio viltis yra tik Viešpats.“ (Jer 17, 5-7)
Dėmesys ne Dievui, o kūriniui?
Kartais taip įsijaučiame į gero krikščionio įvaizdį, kad pradedame skirti dėmesį nebe Viešpačiui, o Jį reprezentuojantiems kūriniams ar tikėjimo praktikos detalėms. Pernai internete išplito mada dalintis vaizdo įrašais angelų tematika: žmonės rodė angelų paveikslus namuose, kalbėjo apie „savo angelų skaičių“, meldėsi jiems… Bet ar tai - ne tiesioginė prieštara Šventraščiui?
Apreiškime Jonui skaitome: „Aš, Jonas, visa tai mačiau ir girdėjau. Išgirdęs ir pamatęs aš puoliau po kojų rodžiusiam angelui, norėdamas jį pagarbinti. Bet jis įspėjo: „Žiūrėk, kad to nedarytum! Juk ir aš esu tarnas, kaip tu ir tavo broliai pranašai, ir visi, kurie laikosi šios knygos žodžių. Dievą garbink!“ (Apr 22, 8-9). Apaštalo Pauliaus laiškuose angelų garbinimas taip pat minimas neigiamame kontekste: „Tegul niekas neneigia jums vainiko, pamėgęs tariamą nusižeminimą ir angelų garbinimą, įsigilinęs į regėjimus ir be pagrindo pasipūtęs savo kūniškais samprotavimais“ (Kol 2, 18).
Garbinti kūriniją (o angelai taip pat Dievo kūrinys), užuot garbinus Kūrėją - ta pati stabmeldystė. Kai prašome Dievo parodyti mums mūsų stabus, išlaisvinti nuo jų ir prisirišimų, nereikia nustebti, kai staiga viena ar kita gyvenimo sritis pradeda griūti. Kai paskutinį kartą prašiau atimti iš manęs stabus, kuriuos garbinu, pradėjo byrėti įvairūs santykiai. Akivaizdžiai buvo parodyta, kuo galiu kliautis, - tik Viešpačiu.