Apatija - tai būklė, kuriai būdingas motyvacijos, susidomėjimo ir emocijų trūkumas. Senyvo amžiaus žmonėms, ypač gyvenantiems globos namuose, apatija gali būti dažna problema. Ji gali neigiamai paveikti jų gyvenimo kokybę, socialinę sąveiką ir bendrą savijautą.
Apatijos priežastys globos namuose
Yra daug veiksnių, galinčių prisidėti prie apatijos atsiradimo senyvo amžiaus žmonėms, gyvenantiems globos namuose:
- Fizinės sveikatos problemos: Lėtinės ligos, skausmas ir negalia gali sumažinti energiją ir motyvaciją.
- Psichikos sveikatos problemos: Depresija, nerimas ir demencija dažnai siejami su apatija.
- Socialinė izoliacija ir vienatvė: Atskyrimas nuo šeimos ir draugų, taip pat bendraamžių trūkumas globos namuose gali paskatinti apatiją.
- Aplinkos veiksniai: Monotoniška ir stimuliacijos stoka aplinka, taip pat nepakankama galimybė užsiimti prasminga veikla, gali prisidėti prie apatijos.
- Medikamentai: Kai kurie vaistai gali sukelti apatiją kaip šalutinį poveikį.
Kaip atpažinti apatiją?
Svarbu atpažinti apatijos požymius, kad būtų galima imtis priemonių jai įveikti. Štai keletas apatijos požymių:
- Sumažėjęs susidomėjimas įprasta veikla ir hobiais.
- Emocijų stoka arba sumažėjęs emocinis atsakas.
- Sumažėjusi socialinė sąveika ir vengimas bendrauti.
- Iniciatyvos stoka ir pasyvumas.
- Sumažėjęs energijos lygis ir nuovargis.
- Sunkumai susikaupti ir priimti sprendimus.
Sprendimo būdai
Yra keletas strategijų, kurios gali padėti sumažinti apatiją senyvo amžiaus žmonėms, gyvenantiems globos namuose:
- Individualizuota priežiūra: Svarbu atsižvelgti į kiekvieno gyventojo individualius poreikius, pomėgius ir galimybes.
- Stimuliuojanti aplinka: Globos namai turėtų pasiūlyti įvairių užsiėmimų ir galimybių socialinei sąveikai, atitinkančių gyventojų interesus.
- Fizinė veikla: Reguliarus fizinis aktyvumas gali pagerinti nuotaiką, energijos lygį ir bendrą savijautą.
- Socialinė parama: Skatinti ryšius su šeima, draugais ir kitais gyventojais. Organizuoti grupines veiklas ir renginius.
- Psichologinė pagalba: Jei apatija yra susijusi su depresija ar kitomis psichikos sveikatos problemomis, reikalinga profesionali pagalba.
- Vaistų peržiūra: Pasitarkite su gydytoju dėl galimų vaistų, sukeliančių apatiją, pakeitimo.
- Mityba: Užtikrinkite, kad gyventojai gautų pakankamai maistingų medžiagų, reikalingų energijai ir nuotaikai palaikyti.
Veiklos pavyzdžiai
Štai keletas konkrečių veiklos pavyzdžių, kurie gali būti naudingi apatiškiems senyvo amžiaus žmonėms globos namuose:
- Muzikos terapija ir dainavimas.
- Meno terapija ir rankdarbiai.
- Lengvi mankštos pratimai ir pasivaikščiojimai.
- Sodininkystė ir darbas su augalais.
- Žaidimai ir protų mankštos.
- Skaitymas ir pasakojimai.
- Gyvūnų terapija.
Socialinių darbuotojų vaidmuo
Socialiniai darbuotojai atlieka labai svarbų vaidmenį tenkinant senų žmonių socialinius poreikius. Socialinis poreikių kokybiškas tenkinimas leidžia gerinti senų žmonių gyvenimo kokybę, ilginti gyvenimo trukmę. Todėl galima manyti, kad socialiniai darbuotojai pagyvenusių žmonių socialinių poreikių tenkinimo procese užima labai svarbų vaidmenį.
Rugilė Bitautaitė pabrėžia, kad organizacijos „Senjoras“ veikla apima plačią pagalbos sritį: „Lankome daugiau nei du tūkstančius senjorų namuose ir praktikoje susiduriame su istorijomis, kurios parodo, kiek daug problemų yra paslėpta už uždarų durų.“ Ji teigia, kad labai dažnai susiduria su atvejais, kai nepriežiūra senjorams yra tokia didelė, kad tai kenkia ne tik jų orumui, bet ir gyvybei. Pašnekovė atkreipia dėmesį ir į fizinį smurtą, apie kurį senjorai linkę tylėti. Anot jos, smurtą senjorai dažniausiai patiria iš artimųjų - vaikų, anūkų, kitų giminaičių, kurie teoriškai rūpinasi jais, bet faktiškai juos išnaudoja, o senjoras negali pasipriešinti, gėdijasi arba nesugeba kreiptis pagalbos.
R. Bitautaitė pateikia konkretų pavyzdį: „Jurgiui buvo teikiamos dienos globos paslaugos. Jis gyveno su sūnumi, kuris piktnaudžiavo alkoholiu ir naudojo tėvo pensiją savo reikmėms. Jurgiui trūko maisto, jis kartais būdavo užrakinamas vienas, kai sūnus dingdavo kelioms dienoms.“ „Senjoro“ vadovė pasakoja, kad pradėjus teikti paslaugas situacija trumpam pagerėjo, bet sveikata blogėjo - jis pradėjo griuvinėti, atsirado pragulos. Kai Jurgis buvo paguldytas į slaugos ligoninę, o vėliau apgyvendintas senelių namuose, atrodė, kad problema išspręsta. Tačiau po aštuonių mėnesių sūnus jį susigrąžino, ir socialiniai darbuotojai, neįvertinę realios rizikos, perdavė tėvą atgal į jo globą. Naujame būste situacija kartojosi - antisanitarinės sąlygos, nepriežiūra, psichologinis spaudimas, o paslaugų buvo per mažai, kad būtų užtikrintas orus gyvenimas. Kritiniu momentu, kai darbuotojai pastebėjo, kad senjoras išsekęs, su pragulomis, buvo iškviesta greitoji ir pranešta policijai. Tą pačią dieną buvo kreiptasi į savivaldybę su prašymu skubiai rasti vietą senelių namuose. Šioje situacijoje kiekviena institucija lyg ir padarė savo darbą, bet realiai žmogus buvo paliktas sistemai, kuri neveikė.
„Viena seniūnijos socialinė darbuotoja, priėmusi paslaugų prašymą, tiesiog pasakė: kaime daug kas taip gyvena. Tai labai skaudus, bet dažnas požiūris, kuris rodo, kaip smurtas prieš senjorus tampa nematomas dėl abejingumo“, - dalijasi patirtimi „Senjoro“ organizacijos vadovė.
R. Bitautaitė pateikia dar vieną pavyzdį - apie Janiną, kuri ilgai buvo apleista ir gavo pagalbą tik atsitiktinai: ją pastebėjo kirpėja, dėl praktikos apsilankiusi senjorės namuose. „Dar laiptinėje tvyrojo stiprus šlapimo kvapas, kurį galėjo užuosti visi gyventojai - tačiau niekas iš kaimynų nereagavo, neieškojo pagalbos, nesikreipė į socialines ar sveikatos įstaigas. Tai rodo ne tik artimųjų abejingumą, bet ir visuomenės nejautrumą, kai akivaizdūs smurto ar nepriežiūros ženklai laikomi „norma“ arba, dar blogiau, ignoruojami, nes „tai ne mano reikalas“. Butas, kuriame gyveno neįgalus vyras ir jo mama, buvo visiškai nepritaikytas, jame tvyrojo antisanitarinės sąlygos“, - pasakoja R. Bitautaitė.
Minėta senjorė, anot pašnekovės, sunkiai judėjo, neturėjo jokių techninių pagalbos priemonių, o jos sūnus turėjo tiek fizinę, tiek protinę negalią. Artimieji - dukra ir anūkė - gyveno visai netoliese, tačiau visiškai nesirūpino. Kaip paaiškėjo, jiems buvo paskirtos ambulatorinės slaugos paslaugos, bet jų niekas realiai neteikė. „Ši situacija atskleidžia gilesnę sisteminę problemą: net kai žinoma apie rizikingą socialinę aplinką, nėra mechanizmo, kuris užtikrintų tikrą saugumą - nei iš artimųjų pusės, nei paslaugų kontekste. Sveikatos priežiūros įstaigos, žinodamos apie kritinę situaciją, nesiėmė veiksmų, o bendruomenė tylėjo. Nors socialinės paslaugos buvo pradėtos, jos nebegalėjo kompensuoti metų metus trukusio apleidimo. Vien paslaugų skyrimas be realaus koordinavimo, stebėsenos ir visapusiškos atsakomybės pasidalijimo - neapsaugo žmogaus“, - pabrėžia pašnekovė.
R. Bitautaitė pastebi, kad visuomenė į tokius dalykus žiūri pernelyg abejingai: „Mes, kaip visuomenė, esame išmokę netoleruoti smurto prieš vaikus ar moteris, tačiau nesame tokie pastabūs ir empatiški skriaudžiamiems senjorams. Vienu atveju gydytojas pasakė, kad nėra įpareigotas pranešti apie smurtą prieš senjorus, tik prieš vaikus.“ Dėl to R. Bitautaitė inicijavo diskusiją Seime: „Siekiame įtvirtinti nepriežiūrą kaip smurto formą. Tikslas - šviesti visuomenę, skatinti jautrumą. Taip pat gerinti institucijų bendradarbiavimą ir pastabumą.“ Anot jos, tol, kol nepriežiūra nebus aiškiai įvardyta kaip smurto forma, o institucijos nesugebės veikti išvien, senjorai ir toliau liks tylūs, nematomi šios problemos liudytojai.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau - SADM) sako, kad sudėtingais atvejais koordinuojant pagalbą žmogui pasitelkiami įvairių sričių specialistai: savivaldybės atstovai, socialiniai darbuotojai, nevyriausybinės organizacijos, sveikatos priežiūros įstaigos. Stengiamasi motyvuoti artimuosius įsitraukti į pagalbos procesą. Tačiau, SADM teigimu, socialiniai darbuotojai neretai susiduria su situacijomis, kai asmenys nesutinka priimti pagalbos. Tai nutinka dėl priežasčių, susijusių su nepasitikėjimu, baimėmis, kitokiu savo situacijos vertinimu, sveikatos problemomis ir pan. Vis dėlto, pabrėžia SADM komunikacijos skyrius, net jei asmuo nesikreipia, negali ar nesutinka priimti pagalbos, tai nėra priežastis jį apleisti: „Privaloma vis tiek stengtis padėti. Tokiose situacijose socialiniam darbuotojui svarbu užmegzti ir kurti pasitikėjimu grįstą santykį su asmeniu, nuosekliai motyvuoti jį priimti pagalbą.“
Nepavykus pasiekti susitarimo, kai pastebima galima nepriežiūra ar galimas smurtas prieš savimi negalintį pasirūpinti asmenį, privalu pasitelkti ir policijos pareigūnus, kad būtų užtikrinama asmens teisė į saugią, orią aplinką, priežiūrą ir pagalbą, sako SADM. Tačiau Policijos departamento atstovas Ramūnas Matonis teigia, kad dar nėra tinkamo teisinio reglamentavimo, kuris apibrėžtų smurtą kaip nepriežiūros formą: „Kol kas nėra aišku, kaip teisiškai bus reglamentuota ši veikla. Policija šioje situacijoje yra tik informacijos teikėjai apie tokius atvejus, jeigu tokius pastebi. Kaip taisyklė, šiuos atvejus dažniau pastebi sveikatos apsaugos įstaigos. Dėl atsakomybės - šiuo metu nėra specialaus straipsnio Baudžiamajame kodekse dėl nepriežiūros. Asmuo atsakytų pagal kilusias pasekmes ir kitas aplinkybes.“
Pasak SADM, vyresnių asmenų ar neįgaliųjų nepriežiūrą išduoda daugybė ženklų. Pirmiausia akį patraukia fiziniai požymiai: nepakankama higiena, neplauti plaukai, kūnas ar nagai, purvini drabužiai, neadekvati apranga pagal sezoną - kai žiemą žmogus vaikšto be šiltų rūbų. Prie šių požymių prisideda ir prasta mityba, nuolatinis troškulys, akivaizdus svorio kritimas ar dehidratacija. Tačiau ne mažiau iškalbūs yra emociniai ir elgesio ženklai - žmogus atrodo nusivylęs, apatiškas, pasimetęs, vengia kalbėti apie savo gyvenimo sąlygas. Neretas prasitaria, kad nėra kam pagaminti maisto, padėti apsirengti ar išeiti į lauką. Aplinkos būklė taip pat pasako labai daug: namuose vyrauja netvarka, juntamas stiprus kvapas, trūksta maisto, vandens ar būtinų vaistų, o jei jų yra - dažnai pasibaigusio galiojimo. Kartais pastebimos nesuprantamai užrakintos durys, kurios riboja priėjimą prie tualeto ar virtuvės. Ne mažiau skaudūs yra socialiniai požymiai - žmogus ilgą laiką nebendrauja su kaimynais ar artimaisiais, jam draudžiama naudotis telefonu, kreiptis į gydytoją ar kitas institucijas.
Galiausiai, aiškina SADM komunikacijos skyrius, nepriežiūrą išduoda ir finansiniai ženklai: pensijos ar pašalpos pinigai panaudojami ne prižiūrimo asmens reikmėms, kaupiasi skolos už komunalinius mokesčius, nors pajamos gaunamos reguliariai. Specialistai pabrėžia, kad pastebėjus tokią nepriežiūrą būtina veikti - kreiptis į žmogaus gyvenamosios vietos savivaldybę, kuri turėtų imtis priemonių, spręsti susidariusią situaciją ir užtikrinti, kad neprižiūrimas asmuo gautų reikiamą pagalbą bei paslaugas.
Socialinė darbuotoja Aušra Žukauskienė teigia: ,,Socialinis darbas turi daug, bet labai panašią reikšmę turinčių apibrėžimų. Man socialinis darbas, tai kasdieninis iššūkis sau, randant konstruktyvias išeitis tam tikrose situacijose su klientu ar klientų grupe. Vienas iš didžiausių privalumų socialiniame darbe yra tvirtas ir pasitikėjimu grįstas ryšys su klientu, jo globėju/ artimuoju. Jei atrandi priėjimą prie savo kliento, tai tuomet ir džiuginančių rezultatų gali pasiekti, tačiau jei tarp socialinio darbo atstovo ir kliento nėra tvirto abipusiu pasitikėjimu grįsto ryšio tuomet ir rezultatai nedžiugins. Šiai dienai mano klientų grupė yra suaugę proto ir kompleksinę negalią turintys asmenys. Daugumos žmonių nuomone, suaugę proto ir kompleksinę negalią turintys asmenys jau nieko savo gyvenime negali pasiekti, nieko išmokti, tačiau aš tokiai nuomonei visiškai nepritariu. Tikrai yra labai imlių ir kažką naujo išmokti norinčių klientų, pvz. yra tokių, kurie puikiai rūšiuoja šiukšles ir kitus dar pamoko. Taip pat yra, kurie moka į indaplovę sudėti nešvarius indus, bet koks įgytas naujas įgūdis neįgalaus asmens gyvenime yra labai naudingas, nes išmokęs kažką naujo, jis tampa mažiau priklausomas nuo darbuotojų, dažniausiu atveju klientams tai suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, savo jėgomis. Matydami teigiamą rezultatą galiausiai patys klientai tampa motyvuotais ir tikslo siekiančiais asmenimis. Sunkiausia socialiniame darbe yra perdegimas, gal net ne fizinis, tačiau emocinis. Kai tu perdegi emociškai ir tampi apatiškas darbui bei savo klientams, jie tai labai greitai pajaučia, savaime aišku, tokia darbuotojo būsena atsiliepia ir klientams. Todėl labai svarbu laiku save įsivertinti ir reikalui esant paprašyti pagalbos sau. Dažnu atveju socialiniai darbuotojai nelinkę prašyti pagalbos sau, nes yra įpratę pagalbą suteikti kitiems, labiau pažeidžiamiems asmenims.“
Socialinis darbuotojas Šarūnas Vainius Suchovas teigia: ,,Visuomenė kelia padidintus lūkesčius socialiniams darbuotojams bei laukia greitų rezultatų. Tuo pačiu nepagrįstai ir nepelnytai nuvertina pačią specialybę, jos poreikį ir specialistus. Tame matau paradoksą. Socialinis darbuotojas sustiprina asmenų socialinį gyvenimą, metodiškai naudoja konsultavimą, informavimą, tarpininkavimą, atstovavimą. Dirbdamas šį darbą, jaučiuosi realizuojantis savo gebėjimus, turiu galimybę nuolat mokytis ir tobulėti, o gyvenimas tampa prasmingu. Įkvepia kolegų palaikymas, kūrybiškas požiūris į darbą, nauji iššūkiai ir supratimas, kokią svarbią ir reikalingą misiją atliekame. Perdegimo sindromo man padeda išvengti savęs pažinimas, žinių gilinimas ir lavinimas, mokymasis nenusivilti dėl nesėkmių. Stengiuosi laikytis kokybiško dienos ritmo, rūpintis savimi, daug judėti, „nesinešti“ darbinių problemų į namus.“
Socialinė darbuotoja Aurika Lazdauskienė: ,,Esu dirbusi įvairiose sferose, tačiau visada jaučiau, kad esu labai jautri kitų žmonių nelaimėms bei nesėkmėms, visuomet stengdavausi padėti, kaip tik galėjau, skatinau, motyvavau. Niekada nesistengiau padaryti už patį žmogų tai, ką jis pats galėtų ir turėtų padaryti, tačiau ieškodavau būdų kaip jį paskatinti imtis vienų ar kitų veiksmų. Žinoma, pagyvenusiam ar sergančiam žmogui suteikdavau visokeriopą pagalbą. Kadangi jau nuo gimimo esu toks žmogus, tai nutariau, kad būtent socialinis darbas man labiausiai tiks. Pradėjau studijuoti ir dirbti pagal pasirinktą profesiją. Labai džiaugiuosi, kad atradau „savo vietą“ ir dirbu mylimą darbą. Mano korpuse gyvena 14 vyrų su proto, fizine bei kompleksine negalia. Niekada neabejojau savo jėgomis, nes turiu universitetinių žinių (socialinio darbo magistras), nuolatos tobulinuosi įvairiuose mokymuose ir seminaruose, skaitau įvairius mokslinius straipsnius, o svarbiausia - turiu įgimtus būdo bruožus, reikalingus socialiniame darbe. Aš labai džiaugiuosi matydama nors ir nedidelius pasikeitimus savo klientų gyvenime, kurie laikui bėgant vis labiau išryškėja, matau kaip jie keičiasi, nejaučia jokios įtampos, mielai ir atvirai bendrauja, džiaugiasi įvairiomis naujovėmis, drąsiai teikia savo pasiūlymus, noriai dalyvauja įvairiose veiklose. Stengiuosi, žinoma, kiek įmanoma labiau pagerinti ne tik psichologinį klimatą, bet ir fizinį, t.y. nuolatos ieškau naujovių, kartu su gyventojais gražiname ir puoselėjame aplinką, kad namai būtų jaukūs, kad į juos būtų malonu sugrįžti. Visada išklausau gyventojų ir stengiuosi įgyvendinti jų poreikius. Matyti jų švytinčias akis - tai pats didžiausias pasitenkinimas savo darbu. Kartais jaučiuosi labai pavargusi ir išsekusi, tuomet stengiuosi užsiimti meditacija, skaitau knygas bei ieškau internete psichologinius bei filosofinius straipsnius. Tai padeda man geriau suprasti save, savo esamą būseną, iškilusios problemos priežastį, keisti mąstymą, požiūrį į aplinkinį pasaulį ir save.“
Vedėja Neringa Žalėnė: ,,Socialinio darbo profesiją pasirinkau aistringai domėdamasi įvairiomis asmenų, grupių ir bendruomenių socialinėmis problemomis. Susidomėjusi ieškodavau tuo metu dar sunkiai prieinamos ir skurdžiai pateikiamos informacijos apie įvairių socialinių reiškinių priežasčių-pasekmių sąveikas. Šiandien mane labiausiai džiugina atsinaujinantys socialinio darbo ištekliai, nauji įvairių grupių interesus atstovaujantys judėjimai, savanorystės iniciatyvos, į kurias noriai įsitraukiu, man svarbu nuolat plėsti profesinį akiratį. Branginu savo sukauptą profesinę patirtį ir noriai dalinuosi ja su jaunesniaisiais kolegomis. Visada su dideliu nekantrumu laukiu progų susitikti su socialinio darbo studentais, kurių jaunatviškas maksimalizmas ir aukšti profesiniai siekiai įkvepia atnaujinti požiūrį į socialinį darbą. Pavyzdžiui, šiuolaikinis asmens įgalinimo konceptas stipriai skiriasi nuo to, kurio įsivaizdavimą turėjau būdama studentė. Mano socialinio darbo studijų metais kūrėsi darbo su jaunimu gatvėje ir romų įtraukties projektai, tai buvo naujos įspūdingos socialinio darbo kryptys, tuo metu prilygusios socialinėms inovacijoms. Globalėjant visuomenei ir nuolat kintant jos poreikiams, stebiu - kaip stipriai pasikeitęs socialinis darbas: darbas su prekybos žmonėmis aukomis, darbas su pabėgėliais ir prieglobstį gavusiais žmonėmis, darbas su specifines krizes patiriančiais asmenimis. Šiandien socialinis darbuotojas turi žymiai daugiau galimybių ir pasirinkimų, mane tas nuoširdžiai džiugina. Semiuosi iš kolegų darbo patirties, noriu suprasti kokia jų pagalbos esmė ir metodai, kokią pridėtinę vertę jų darbas atneša paslaugų gavėjų grupei ir kaip tai veikia visuomenę. Daug metų dirbu su intelekto negalią turinčiais žmonėmis. Atrodo, kad šią tikslinę grupę pažįstu labai gerai, pasitikiu savo žiniomis ir patirtimi. Savo profesiniame kelyje įveikiau daug iššūkių ir sunkumų. Esu už mokymąsi visą gyvenimą, todėl žinau, kad dar daug visko turėsiu išmokti. Šiuo metu labiausiai domiuosi paslaugų bendruomenėje plėtra ir galimybė intelekto negalią turintiems žmonėms gyventi savarankiškai, gaunant asmeninio asistento pagalbą. Šiandien savo profesijos populiarinimu rūpinasi ir patys socialiniai darbuotojai, todėl visuomenė jau atpažįsta jiems priskiriamus veiklos laukus. Žinoma, pakilo ir visuomenės lūkesčiai socialiniams darbuotojams, manau, tai susiję su didėjančiu socialinių darbuotojų kompetencijų krepšeliu. Viena vertus, tai yra teisinga ir pagrįsta. Kita vertus, visuomenė tikėtųsi, kad socialiniai darbuotojai skubiai išspręstų sudėtingas ilgalaikes sistemines paslaugų gavėjo problemas, tuo tarpu kai paties socialinio darbuotojo ištekliai gana riboti, o motyvacija ir atsakomybė už savo paties gyvenimą tenka pačiam paslaugų gavėjui. Kai būna proga atstovauti savo profesiją diskusijose - visuomet pabrėžiu tai, manau, kad tokiu būdu prisidedu prie visuomenės švietimo apie socialinį darbą.“
Socialinė darbuotoja Alina Šukevič: ,,Socialinį darbą pradėjau dirbti prieš 7 metus, praėjus vos keliems mėnesiams po universiteto baigimo. Klausiau savęs, ar man viskas pavyks? Manau logiškas klausimas, nes veikla, kurioje nesi patyręs - visada sukelia vidinį jaudulį. Be viso to, iš teorinio mokymosi lygmens, perėjau į praktinę darbo sritį. Įsivaizduojate? Nežinomybė gąsdino, jaudino, kartais kėlė siaubą. Bet ji, toji nežinomybė, nenugalėjo. Dabar praeities nežinomybė manęs negąsdina, tada, prieš 7 metus, buvusi nežinomybė yra mano patirtis, ji išmokė manęs nebijoti ateities nežinomybės, išmokė veikti, nepasiduoti, ji ta, kuri atveria galimybes, motyvuoja ieškoti sprendimų, semtis naujovių. Jos dėka, na, tos Mano Nežinomybės dėka, aš panorau tobulėti. Toks ilgas, o gal kažkam pasirodys trumpas, mano kelias iki visiško profesinio identiteto susiformavimo. Aš esu Žmogus, kuris turi Laisvę. Laisvę Visur, Viskam, Visiems, Visada, Visame ir taip iki begalybės. Labai siekiu, kad žmonės, kuriems teikiu paslaugas išmoktų pajusti laisvę. Taip, būtent ,,išmoktų“, nes dauguma jų atėję iš aplinkos, kuri mokė juos būti bejėgiais, priklausomais nuo kitų, pasyviais savo gyvenimo stebėtojais. Socialinis darbas tai pokyčių profesija, veikla, kuri reikalauja iš žmogaus ne tik žinių ir kompetencijų, bet ir iniciatyvumo, kūrybiškumo, naujų idėjų generavimo. Dirbti socialinį darbą - reiškia visą laiką tobulėti, taikyti naujausias žinias ir metodus aktualius sparčiai besikeičiančios visuomenės kontekste. Tai nuolatinis informacijos atnaujinimas teisinėje, socialinėje, medicininėje, ekonominėje srityje. Pagrindinis visuomenės lūkestis iš socialinio darbo profesijos yra - ,,išgydyti“ socialines žmonių problemas. Tačiau, visuomenė keldama lūkesčius turi prisidėti prie jų įgyvendinimo, o ne ,,trukdyti“ pokyčių procesui. Pavyzdžiui, visuomenėje apie socialinį darbuotoją dažnai kalbama kaip apie ,,buities prižiūrėtoją ir tvarkytoją“, ,,maisto ruošėją“. Tokie pasisakymai suponuoja, kad dirbti socialiniu darbuotoju gali žmonės be išsilavinimo ir kompetencijos. Nėra atskiriami du dalykai: socialinį darbą dirbantys, kurie gali turėti tik vidurinį išsilavinimą ir socialinis darbuotojas, kuris turi turėti aukštąjį socialinio darbo išsilavinimą ir nuolat tobulinti kvalifikaciją įvairiuose mokymuose, seminaruose, konferencijose, sekti ir susipažinti su įvairiais teisės aktų pakeitimais, domėtis kitų šalių vykdoma soci...
Demencija ir depresija yra du skirtingi, bet kartais susipynę psichikos sveikatos sutrikimai, ypač vyresnio amžiaus žmonėms. Abu šie sutrikimai gali turėti įtakos pažinimo funkcijoms, emocijoms ir elgesiui, todėl svarbu žinoti, kaip juos atskirti. Ankstyva ir tiksli diagnozė leidžia laiku pradėti gydymą ir pagerinti paciento gyvenimo kokybę. Šiame straipsnyje aptarsime demencijos ir depresijos požymius, skirtumus ir gydymo galimybes.
Demencija: apibrėžimas ir priežastys
Demencija yra lėtinis ir progresuojantis galvos smegenų sutrikimas, kuris pažeidžia smegenų ląsteles. Dėl šių pažeidimų suprastėja ryšys tarp skirtingų smegenų dalių, kurios yra atsakingos už kalbą, atmintį, judėjimą, orientaciją, suvokimą, skaičiavimo įgūdžius, gebėjimą mokytis. Dėl to dažnai pakinta emocijų kontrolė, socialinis elgesys ir motyvacija.
Dažniausiai pasitaikančios demencijos sindromo arba senatvinės silpnaprotystės priežastys yra Alzheimerio liga (apie 70 procentų visų atvejų) ir galvos smegenų kraujotakos sutrikimai/ kraujagyslių ligos. Paprastai tariant, pradeda trikti normalus smegenų audinių aprūpinimas deguonimi ir maistinėmis medžiagomis.
Demencijos požymiai ir simptomai
Demencijos simptomai neretai atrodo kaip normali senėjimo proceso dalis, gali vystytis palaipsniui ir ilgą laiką likti nepastebėti. Pradines demencijos stadijas galima atpažinti iš dėmesio ir atminties sutrikimų. Pacientas pradeda nebesiorientuoti laike - jis nebežino, kuri šiandien diena, pradeda painioti įvairių praeities įvykių eiliškumą. Ligos progresavimą rodo tai, kad asmuo užmiršta vis daugiau dalykų. Jis galiausiai nebesuvokia daug dalykų apie patį save - nei kiek jam metų, nei kada jis gimęs, nei kas jis toks.
Pagrindiniai demencijos simptomai: