Vokiečių gatvė Vilniuje: Istorija, Daugiakultūriškumas ir Prekyba

Vokiečių gatvė Vilniuje - tai viena seniausių miesto gatvių, turinti turtingą istoriją ir atspindinti Vilniaus daugiakultūriškumą. Nuo XIX a. iki šių dienų gatvė patyrė nemažai pokyčių, tačiau išliko svarbia miesto arterija.

Vokiečių gatvės istorija ir pavadinimas

Istoriko, etnografo Adomo Honorio Kirkoro teigimu, Vokiečių gatvės pavadinimas prigijo dėl gatvėje dar Gedimino laikais besikūrusių vokiečių pirklių ir amatininkų, kuriuos jis pakvietė iš įvairių Hanzos miestų.

Aikštė priešais Rotušę XIX a. buvo svarbi miesto dalis - čia buvo įsikūrusi ir turgavietė, kurioje šurmuliavo vilniečiai. Nuo šios vietos prasideda Vokiečių gatvė, o baigiasi trijų gatvių - Vilniaus, Trakų ir Dominikonų - sankryžoje.

Žydų kvartalo riba

Manoma, XVII a. gatvė tapo žydų kvartalo riba. Apie XVIII a. vidurį žydams buvo leista gyventi visame Vilniaus mieste, išskyrus dvi pagrindines miesto arterijas: nuo Aušros vartų iki Katedros ir nuo Trakų vartų iki Šventųjų Jonų bažnyčios. Taigi Vokiečių gatvė tapo vienintele centrine gatve, kurioje galėjo gyventi žydai.

Pamažu krikščionys išsikėlė iš gatvės rytinės pusės namų ir XIX a. pabaigoje, bent jau turimais duomenimis, beveik visi namų savininkai buvo žydai.

Daugiakultūriškumas ir gyventojai

Vokiečių gatvė atspindėjo Vilniaus dvasią, jo daugiakultūriškumą: vieni greta kitų gyveno įvairių konfesijų, įvairių socialinių grupių ir profesijų žmonės.

Vokiečių gatvėje gimė europinio masto literatūros ir dailės kritikas Judelis (Julianas) Kliačko (1825-1906). Taip pat gatvėje gyveno grafai Tiškevičiai, pirkliai Jankelis Elijašas, Benjaminas Gamburgas, Abraomas Morgenšternas ir kiti.

Kitoje gatvės pusėje šalia prabangių Vitingofų ir Miulerių rūmų stovėjo konfesinės paskirties pastatai: Evangelikų liuteronų bažnyčios namų kompleksas, Rožinio brolijos ir Mariavičių namai, šalia jų - Krikščionių mėsos cechas, pirklių Liurjė, Prenskio, Strašunskio, Viršubskio, Poznanskių namai.

XIX a. pabaigoje Poznanskiai namą pardavė stambiam bankininkui ir verslininkui Izrealiui Bunimovičiui, kuris 1893 m.

XIX a. gatvė matė nemažai įvairių žmonių, buvo įvairių įvykių liudininkė. Taip pat buvo galima sutikti stambų bankininką Bunimovičių, kuris XX a.

Prekyba ir komercija

XIX a. Vokiečių gatvės namų pirmuosiuose aukštuose buvo įsikūrusios kavinukės, restoranai, kontoros, sandėliai, viešbučiai, parduotuvės. Komercinė gatvės paskirtis keitė ir jos vaizdą: apie XIX a. Vlado Drėmos, knygos Dingęs Vilnius autoriaus, nuomone, aukštai dažniausiai būdavo pristatomi nepaisant anksčiau suformuotos fasadų architektūros, net prieštaraujant jų stiliui.

XIX a. Vokiečių gatvėje telkėsi ir didelės parduotuvės, ir smulkios ankštos mažos krautuvėlės. Vienoje caro valdininkų ataskaitoje Vilnius netgi pavadintas pirmo būtinumo, prabangos ir patogumo prekių parduotuve.

Pavyzdžiui, 1864 m. kampiniame Vokiečių ir Mėsinių gatvių name, iš viso buvo 24 verslo įmonės: iš Vokiečių gatvės pusės dvi parduotuvės ir dvi pinigų keityklos, fotoateljė ir keturios miestiečių dirbtuvės, Mėsinių gatvės namo pusėje buvo įsikūrusios dar šešios pirklių ir devynios miestiečių krautuvėlės.

Visą XIX a. Rytinėje gatvės pusėje daugiausia buvo žydų parduotuvių. Užtat vakarinėje gatvės pusėje visą XIX a. vieni šalia kitų prekiavo pirkliai žydai ir pirkliai krikščionys.

XIX a. pirmojoje pusėje pirkliai žydai tradiciškai vertėsi audinių ir manufaktūros prekių, kailių ir jų gaminių, juvelyrinių dirbinių prekyba. Pirkliai krikščionys daugiausia laikė užeigas, smukles, restoranus, kavines, konditerijos, vyno ir bakalėjos prekių krautuves, XIX a. antrojoje pusėje - maisto produktų, buities prekių ir kitas plataus vartojimo reikmenų parduotuves.

Miulerių name Vasilijus Rozentalis buvo įkūręs vieną didžiausių tuo metu tabako parduotuvių. Broliai Popovai Poznanskių name gana sėkmingai prekiavo geriausių rūšių arbata, kava ir cukrumi.

Prekybininkų konkurencija

Apskritai prekybininkų tarpusavio konkurencija turėjo būti didelė. Štai kaip tai atspindi Vokiečių gatvėje prekiaujančių pirklių 1910 m. pareiškimas Vilniaus policmeisteriui: Vilnius laikomas didžiuliu prekybos centru, o Vokiečių gatvėje buriasi ir atvykę, ir vietiniai pirkėjai. Tačiau pastaraisiais metais atsirado daug smulkių prekybininkų gatavais drabužiais, besiglaudžiančių kiemuose, kuriuose yra viena ar kita parduotuvė. Jie vilioja praeivius ne tik kviesdami užsukti, bet ir priekabiaudami, dėl ko dažnai vyksta muštynės, barniai ir ginčai. Todėl publika vengia Vokiečių gatvės, o tai neigiamai atsiliepia prekybai.

Pokyčiai XX amžiuje

Įgyvendinant absurdišką V. Anikovo vadovaujamos architektūrinės grupės projektą rytinėje gatvės pusėje per 1944 m. mūšius smarkiai apgadinti ar apgriauti namai buvo nušluoti XX a. šeštajame dešimtmetyje, nes per senamiestį buvo planuojama nutiesti dvi dideles transporto magistrales. Nors projektas įgyvendintas nebuvo, tačiau Vokiečių gatvė neatpažįstamai pasikeitė: buvo padidintas Vokiečių gatvės plotis, sunaikinti visi Vokiečių gatvės rytinėje pusėje buvę namai, nugriauta Didžioji sinagoga ir kiti buvusio žydo kvartalo namai.

Iki XIX a. septintojo dešimtmečio visas miestas buvo suskirstytas posesijomis. Įprastos mums namų numeracijos nebuvo. Į mums įprastą numeraciją, kai kiekvienos gatvės namų numeriai prasideda nuo pirmo numerio, ji buvo pakeista apie XIX a.

385 pos. - kampinis Didžiosios ir Vokiečių gatvių namas, buvusi 385 posesija, dabar - Didžioji g. Namas pakeitė nemažai savininkų. 1825-1826 m. šiame name Joselis Gluskis vertėsi finansinėmis operacijomis, o 1828-1831 m. prekiavo linais. 1835 m. čia įkurdino banką ir verslo karjerą pradėjo Prūsijos pavaldinys, Berlyno gyventojas Markusas Gercas Geimanas.

1857 m. pirklys Girša Kacenelenbogenas turėjo viešbutį ir biliardine. 1862 m. trečiosios gildijos pirklys Rubinas Rabinovičius šiame name turėjo kailių parduotuvę, kurios metinė apyvarta siekė 1000 rublių.

1885-1889 m. patalpas daugiausia nuomojosi pirkliai. 1884-1889 m. veikė Pincheso Kvaso pinigų keitykla, kurios metinė apyvarta 1884 m. siekė 5 000 rb, 1889 m. - 6 000 rb, pelnas - 300 rublių. 1888 m. antrosios gildijos pirkliai laikė parduotuves: Mauša Antokolskis - kailių, 1887-1889 m. Tobijašas Gurliandas - manufaktūros. Dar šiame name 1894 m. pirklys Izaokas Rubinšteinas buvo įkurdinęs vaistinę.

1894-1898 m. kitas Levino sūnus Berkas laikė pinigų keityklą. Keityklos metinė apyvarta 1894 m. siekė 30 000 rb, pelnas - 1500 rb, o 1898 m. 1500 rb metinis pelnas leido Berkui pasijusti vidurinės klasės atstovu, o 9 000 rb pelnu pasiekė pasiturinčio buržua gyvenimo būdą.

Yra žinių apie šiame name veikusius kailių prekybos rūmus. 1893 m. iš viso Vilniuje buvo apie 10 specializuotų kailių parduotuvių. Iš jų - trys didelės parduotuvės, kurių kiekvienos metinė apyvarta buvo daugiau kaip 100 000 rb per metus, prekiavo su Nižnij Novgorodu ir Leipcigu.

1889-1898 m. prekybos ir pramonės įmonių registravimo knygose įrašyta name įsikūrusi antrosios gildijos pirklio Lipmano Zilbermano kailių parduotuvė.

1825-1830 m. šiame name buvo įsikūrusios pirklių parduotuvės: 1826 m. Gercas Ginsburgas turėjo cukraus, gelumbės ir kitų prekių parduotuvę, 1828-1830 m. - vien gelumbės krautuvę, 1825-1826 m. Rafalas Sakovičius prekiavo kanapių pluoštu, cukrumi ir kitomis prekėmis, 1828 m - linais. 1848-1863 m. šiame name prekiavo Giršas Brouda.

Nadruvos slėnio parkas Pilaitėje

Pilaitės Nadruvos slėnio parkas, sukurtas ir prižiūrimas bendruomenės pastangomis, susidūrė su iššūkiais dėl teritorijos perpirkėjų planų paversti parką gyvenamuoju kvartalu. Vietos gyventojai, įskaitant Vilniaus krikščionių gimnazijos bendruomenę, aktyviai priešinasi šiems planams.

Parkas, įkurtas 1996 metais ir dar 1989 metais Vilniaus miesto įteisintas žaliąja zona, 2006 metais Nacionalinės žemės tarnybos sprendimu atsidūrė privatininkų rankose, nepaisant to, kad negalėjo būti grąžintinas nuosavybės teise. Dabar Pilaitės gyventojai vėl mėgina apginti šią svarbią žaliąją erdvę.

Nuliūdo ne tik suaugę pilaitiškiai, kurie čia išeidavo pasivaikščioti, pavedžioti šunis, pasisveikatinti (vasarą vykdavo rytinės mankštos), bet ir vaikai. Čia futbolo aikštelėje jie iki vėlumos žaisdavo, o žiemos metu parko šlaitai tiko slidinėti ar leistis rogutėmis.

Gimnazijai neturint pakankamai ploto, parkas tarnavo fizinio lavinimo pamokoms. Čia vykdavo ir tiesioginis susipažinimas su gamta: parke išskirtinė medžių, krūmų įvairovė. Dalia Tarailienė apgailestavo: parkas buvo puiki vieta niekam netrukdant masiškai rinktis į renginius atviroje erdvėje. Juolab, kai Pilaitei ženkliai urbanizuojantis, panašių vietų nebelieka.

Algirdas Kelpša, prie šios teritorijos tinkamo sutvarkymo prisidėjęs projektuotojas, nuogąstavo: jokių garantijų, kad savininkams sugrąžinta teritorija ateityje nebus užstatoma, kai jau ir dabar net ir labai ankštoje vietoje planuojamas daugiaaukštis, nežiūrint, kad šiuo metu tokia veikla čia negalima.

Nuo 1997 metų kiekvieną parko medį prižiūrinčiam Vytautui Kisieliui, graudu, jei būtų sugalvota statyboms atlaisvinti parko pakraščius ir medžiai perkeliami į daubą - ledynmečiu susiformavusią geomorfologinę rėvą: Nadruvos slėnį, kur tebestovi dar neišmontuoti futbolo aikštelės vartai (čia stovėjusi vaikų žaidimo aikštelė jau iškelta), tad jokių garantijų, ar medžiai nebus sužaloti, ar visi prigis? Be to, kyla grėsmė medžiams: jie sklypo savininkų gali būti ir iškirsti.

Visa pilaitiškių susitikimo su žiniasklaida vaizdo medžiaga numatyta rodyti per TV3 „Žalioje byloje“ sekmadienį 2020 11 01 nuo 12.00 val.

Rugsėjo 30 d. pavakary Pilaitės krikščionių gimnazijos salėje rinkosi Nadruvos parko pagrindiniai puoselėtojai iš bendrijos „Saleks“ Algirdas Kelpša, Jurijus Guselnikovas, Vo „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkė Janina Gadliauskienė ir šios bendruomenės aktyvistai ir kiti pilaitiškiai, dalyvaujant Pilaitės gyventojai ir Seimo narei Virginijai Vingrienei.

Šį kartą bręsta ženklesnis konfliktas tarp pilaitiškių, kovojančių dėl Nadruvos slėnyje jų įsirengto parko, nes žemės savininkai, nesulaukę savalaikio pažadų tesėjimo iš Vilniaus miesto savivaldybės, pasiruošę jį apsitverti (įstatymiškai tai ir jų nuosavybė), o šio parko ilgamečiai kūrėjai, puoselėtojai ir realūs prižiūrėtojai siekia, kad jis būtų laisvai prieinamas visiems ir nesuniokotas čia prasidėjus statyboms.

Apgailestauta, kad tokiuose svarbiuose susitikimuose nepasirodo Miesto savivaldybės atstovai. Neatsakoma ir šio konflikto pusių raštiškus paklausimus. Nepatenkintos abi konflikto pusės, kai delsiama su savalaikiais sprendimais.

2020 12 13 TV3 laidoje „Žalioji byla“ buvo parodytas su dar rudeniškai ryškiomis spalvomis. Iš viršaus jis kaip gyvybinga gamtos oazė, įsirėžusi tarp pastatytų gyvenamųjų namų, o pats reportažas iš dalies kaip ir padėka parko kūrėjams.

Vilniaus miesto savivaldybė, regis, neapsikentusi betvarkės ir skundų gana greitai parką išlaisvino nuo tvorų ir tai labai pradžiugino aplinkinius gyventojus. Jau vien reportaže parodytas vaizdas, kai gimnazijos vaikai bėga apsikabinti medžių, teikia vilties, kad parkas išliks žmonių ir vaikų džiaugsmui. Reikia tikėti, kad taip ir ateityje bus, nes gruodžio 15 dieną Savivaldybėje vykusiame jungtiniame tarp komitetų pasitarime, jos tarybos narei Violetai Podolskaitei uždavus klausimą, o kaip bus su želdynais Nadruvos slėnio parke, Vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis atsakė, kad žaliosios zonos niekas nekeis ir leidimų statybai neišduos.

Taigi, esame dėkingi Savivaldybei už pastangas išsaugoti taip mums reikalingą žaliąją erdvę. Taip pat esame dėkingi laidos „Žalioji byla“ vedėjui Daumantui Butkui ir jo kolektyvui, parodžiusiam įsimintinai gražius parko vaizdus ir jo problemas.

Nuo 2007-ųjų Vo „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkės Janinos Gadliauskienės iniciatyva, sekant Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubo „Aukuras“ pavyzdžiu, ir ant Pilaitės piliakalnio per Rudens lygiadienį pradėta minėti nuo 2000-ųjų oficialiai pažymima Baltų vienybės diena.

Pilaitiškių Baltų vienybės šventę nebe pirmą kartą pagerbia praeityje žygeivis, puikus oratorius ir istorijos žinovas Gintaras Songaila. Jis vėl priminė kuo šis piliakalnis įsimintinas.

XVIII-asis Pilaitės poezijos „Vilnelė pašaukė mane praplaukti vilnimi“ pavasaris, skirtas Didžiojo lyriko Pauliaus Širvio 100-osioms gimimo metinėms, kurį parėmė Vilniaus miesto savivaldybė, šįmet dėl COVID-19 viruso pandemijos grėsmių buvo dviejų dalių.

Dalia Tarailienė - pilaitiškų poezijos pavasarių vedėja, skaitydama Pauliaus Širvio ir jam kitų skirtas eiles, prisimenant jau šviesios atminties septyniolikos Pilaitės poezijos pavasarių dalyvius: poetus ir rašytojus pakvietė, nepaisant visų negandų, Poezijos paukštę nusileisti Pilaitėje XVIII-ąjį kartą.

Šventė prasidėjo pilaitiškų poezijos pavasarių iniciatorės Pilaitės bendruomenės pirmininkės Janinos Gadliauskienės sveikinimo žodžiais. Geriausios kloties XVIII-ajam pilaitiškam poezijos pavasariui palinkėjo pilaitiškė ir Seimo narė Virginija Vingrienė.

Tarsi būtų pats poetas Paulius Širvys apsilankęs šiame renginyje, kai jo eiles ėmė deklamuoti legendinis diktorius Juozas Šalkauskas. Literatūrologas Stasys Lipskis ne tik atsinešė du tokius leidinius, bet surengė ir viktoriną iš pastarojo kūrybos ir gyvenimo faktų. Maloni staigmena Buivydiškių folklorinio ansamblio „Verdenė“, kuriam vadovauja Rasa Kauzonaitė, dainos šio Didžiojo poeto žodžiais.

Sparčiai Pilaitei urbanizuojantis, išlikusios žaliosios rekreacinės kertelės, jei neapstatomos daugiabučiais ir privačiais gyvenamaisiais namais, tai tampa įprastine infrastruktūros dalimi. Suprasta, kad čia, kur aktyviai žaidžiamas futbolas, rytais mankštinamasi, pamėgta vaikų laisvalaikio leidimo vieta, vedžiojami keturkojai, vyksta fizinio lavinimo pamokos šalia veikiančios Krikščioniškosios gimnazijos moksleiviams, nes ten jiems nepakanka ploto, net rengiami tarptautiniai kultūros mainų festivaliai, taps statybų aikštele, susirūpinta.

Pilaitėje veikiančių gyventojų bendruomenių iniciatyva išsiaiškinta: ši rekreacine zona kaip želdynų teritorija pripažinta dar 1998 metais ir tokiu statusu įtraukta į Bendrąjį planą, kuris galioja iki 2030 metų, Nacionalinės žemės tarnybos sprendimu grąžinta savininkams ir jie čia planuoja pradėti statybas.

Pilaitiškius šioje protesto akcijoje savo pasirodymu palaikė vokalinės muzikos kolektyvai: Buivydiškių „Verdenė“, Šeškinės „Auksinis ruduo“, „Šnipiškių aidai“, visą Vilnių atstovaujantis „Tautinės raiškos sambūris“. Sulaukta ir etnologijos profesoriaus Liberto Klimkos palaikymo.

Taigi dviem šūviais nušauti du kiškiai: susirinkta išreikšti prašymą miesto valdžiai ir kartu pokarantininėmis sąlygomis pažymėtos ir Joninės, kurios anksčiau Pilaitėje vykdavo prie Salotės ežero (beje, laisvą prieigą prie šios vandenvietės teko taip pat atsikovoti 2015 metais gyventojams susirinkus į protesto koncertą) ir į jas pilaitiškiai ir ne tik pilaitiškiai gausiai rinkdavosi.

Ilgą laiką Bitėnų , Nadruvos ir kitų šalia esančių gatvių gyventojus džiuginęs parkas, šiuo metu patiria išbandymą.

56-asis tarptautinis poezijos pavasaris dėl koronaviruso karantino Lietuvoje nukeliamas į vasarą. Pilaitiškasis pavasaris solidarizuojasi su šiuo savo pirmtaku. Nežiūrint koronaviruso izoliacijos sukeltų nepatogumų, parengtas Pilaitiškam poezijos pavasariui skirtas elektroninis leidinys „Vilnelė pašaukė mane praplaukti vilnimi“.

Informuojame, kad Poezijos pavasario šventė, numatyta gegužės 23 d. nukeliama į vasaros antrą pusę ir įvyks rugpjūčio 8 d. 15 val.

Balandžio 27 d., eidama 96-uosius metus, netikėtai mus paliko pilaitiškė tautodailininkė ir liaudies poetė Karolina Biekšaitė-Jezerska.

tags: #sepeciu #kaimas #sklypas