Šiaudų sodas - tai unikalus, tradicinis interjero puošybos elementas, gaminamas iš suvertų ant siūlo ir tarpusavyje surištų šiaudelių. Ši unikali šiaudų sodų rišimo tradicija buvo įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Dabar bene populiariausi šiaudų sodai yra kalėdinės dekoracijos.
Tradicinis šiaudinis sodas.
Istorija ir paplitimas
Nors šiaudiniais žaisliukais eglutės būdavo puošiamos nuo senų laikų, šiaudiniai sodai puošdavo lietuvių namus taip pat per Velykų šventes, krikštynų ar vestuvių proga, per Vėlines. Patalpų puošyba sodais buvo paplitusi taip pat Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Suomijoje.
Šiaudiniai sodai - geometrinės formos kūriniai, kurie yra gaminami iš išdžiovintų kviečių, rugių, nendrių ar kitų augalų šiaudelių. Šiaudeliai yra suveriami ant siūlo sudarant kvadratų, trikampių ar stačiakampių formas. Vieną paprasčiausių sodų galima sudaryti iš dviejų piramidžių su bendru pagrindu. Prie keturių kampų bei apačios gali būti tvirtinami mažesni tokios pat formos pakabukai.
Šiaudinių sodų įvairovė.
Sodo viduje kartais buvo patalpintas papuošalas (lėlytė, obuoliukas, paukščiukas ir pan.). Kartais sodai buvo rišami iš eglutės arba kadagio. Būdavo ir kitokios formos sodai: ritiniai, kubai, rutuliai, bet jie buvo mažiau paplitę.
Daugiausia sodu buvo gaminama iš šviežių šiaudų rudenį, o ruduo taip pat buvo populiariausias sezonas vestuvėms, kurių neatsiejamu elementu buvo sodai. Per Velykas šiaudiniai sodai būdavo puošiami spalvotais kiaušinių lukštais, o per Jonines - gaidžio plunksnomis. Sodai taip pat lydėdavo Užgavėnių ir Vėlinių apeigas. Kai kuriose regionuose per Velykas arba Devintines visi seni sodai būdavo sudeginami. Sodai neretai būdavo puošiami žolynais ir gėlėmis. Kartais net žvakelės buvo uždegamos šiaudinio sodo viduje.
Sodai puošdavo namus išskirtinėmis progomis ir per didžiausias šventes, jie į namus atnešdavo palaiminimą. Šiaudai žmogų lydėdavo nuo pat gimimo. Anksčiau šiaudų sodai buvo kabinami virš kūdikio lopšio. Dažnai jie buvo kabinami virš stalo arba „šventame kampelyje“. Buvo tikima, kad pasikabinus namuose sodą, į jį susirinkusios protėvių vėlės apsaugos namus nuo nelaimių.
Šiaudinius sodus dažnai dovanodavo naujavedžiams per vestuves. Šiaudiniai sodai būdavo kabinami virš vestuvinio stalo. Taip pat vyravo stalo „išpirkimo“ paprotys, kuri lydėjo derybos dėl sodo. Buvo dainuojamos sodą giriančios dainos. Paprotys ilgiausiai išsilaikė Aukštaitijoje, iki XX a.
Simbolika ir reikšmė
Šiaudiniai sodai turi ir daugiau simbolinių reikšmių. Nuo seno žinoma, kad sodai buvo labai svarbi mūsų tautos dalis, o šiaudas žmogų lydėdavo nuo pat kūdikystės. Taip pat sodai būdavo veriami ruošiantis didžiosioms metų šventėms - Kalėdoms bei Velykoms ir kabinami palubėje taip sukuriant šventinę darnos, grožio ir tvarkos erdvę apie stalą.
Sodo pynimui naudojami javų šiaudeliai yra veriami ant siūlo sudarant trikampius ir kvadratus. Šios geometrinės formos pasirinktos neatsitiktinai. Senosiose kultūrose trikampiai simbolizuodavo dvasią, o kvadratai - materiją.
Labai svarbu kad pritvirtintas prie lubų sodas galėtų laisvai suktis į abi puses. Galbūt todėl protėviai verdavo sodus ant arklio uodegos plauko ir ji vaškuodavo, kad sodas galėtų laisvai suktis ir judėti. Patalpose sodai kabinami prie lubų, taip, kad galėtų reaguoti į mažiausią oro krustelėjimą.
Pagrindinė sodų kompozicinė figūra - dvylikos šiaudelių, simboliškai primenanti dvylika metų mėnesių. Sodo konstrukcija griežta ir taisyklinga, pagrindinės detalės - keturkampės ir trikampės, iš jų surišami reketukai. Tokios pat formos yra ir sodas: vienas jo smaigalys nukreiptas į viršų, kitas - į apačią. Viršutinė piramidė kaupia kosmoso energiją, apatinė atiduoda.
Šiaudinis sodas įprasmina tobulo pasaulio sukūrimo idėją ir siejasi su dangaus sodu - rojumi arba dausomis.
Tautodailininkės Linos Živatkauskaitės-Žaliauskienės nuomone sodo paskirtis - harmonizuoti aplinką, lemti žmonėms lengvą ir sklandų gyvenimą. Tautodailininkė Vilhelmina Raubaitė-Mikelionienė pasakoja, kad rišdama sodą meldžiasi už žmones, kurių namuose jis bus kabinamas. Su sodu į namus įeina palaiminimas. Pats šiaudų sodas tautodailininkei asocijuojasi su Rojaus sodu - gamta, harmonija, palaima. Jos sodus dažniausiai sudaro tradicinis piramidės motyvas, kurį papildo skirtingos puošmenos bei simboliai.
"Šiaudinio sodo kelias". Gyvybės žiedas.
Šiaudinių sodų gamyba
Šiaudiniai sodai - geometrinės formos dirbiniai, gaminami iš sausų rugių, kviečių šiaudelių ar kito augalinio pluošto.
Šiaulietė Bronė Gricienė 30 metų veria šiaudinius sodus, šio amato moko kitus, rengia parodas. Anot tautodailininkės, senovėje tikėta, jog sodai atbaido piktąsias dvasias. Kad apsauga būtų užtikrinta, reikia nors kelis šiaudus suverti savo rankomis.
B. Gricienė parodė, kaip suverti sodą. Viršūnei ji ima storesnius šiaudus. Prieš verdama paspaudžia siūlu: patikrina, ar šiaudas tikrai kietas. Ant siūlo veria du šiaudus, jungia prie skersinio šiaudo, užneria kilpą ir nukerpa siūlą. Baigusi verti kampelius dar patepa klijais, kad tvirčiau laikytų.
Pirmoji kliūtis - medžiaga rankdarbiui. Parduotuvėje šiaudų nenusipirksi, reikia sėti pačiam, ieškoti laukuose arba prašyti javus auginančių žmonių, kas kam atlikę. Anot B. Gricienės, geriausiai tinka rugiai, nes jie kietesni. Galima naudoti ir kviečius, miežius, avižas. Šiaudus reikia džiovinti nesandariame, vėjo perpučiamame šiltnamyje.
Šiaudinių sodų kainos ir įsigijimas
Šiaudinio sodo kaina neretai sunkiai įvertinama, kadangi reikalauja daug darbo energijos ir kūrybos. Lietuvoje vidutinio dydžio šiaudinio sodo kaina svyruoja nuo 50 iki 150 EUR. Žinoma, kaina priklauso nuo šiaudinio sodo sudėtingumo, papuošimo, dydžio ir žinoma rišėjo. Neretai šiaudiniai sodai yra individualus ir vienetiniai kūriniai, todėl jų kaina gali labai stipriai skirtis.
Dideli arba daug smulkių detalių turintys šiaudiniai sodai gali kainuoti kelis šimtus eurų. Šiaudinio sodo kaina sudaro te tik reikiamų medžiagų kiekis, tačiau ir jų paruošimo ir žinoma šiaudinio sodo vėrimo trukmė.
Interneto svetainėje www.kumutis.lt prekiaujama sertifikuotų tautodailininkų šiaudiniais sodais. Elektroninėje parduotuvėje yra galimybė įsigyti jau išvalytų šiaudų sodų ar kitų rankdarbių gamybai. Jeigu šiaudinio sodo rišti nėra tekę, galite įsigyti rinkinius šiaudinių sodų gamybai, kuriuose rasite visas reikiamas medžiagas ir instrukcijas, kaip pačiam suverti pirmuosius šiaudinius sodus.
Tradicijos kitose šalyse
Kaip jau minėjome, sodai buvo gaminami ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje Rytų ir vidurio Europos šalių.
Lenkijos teritorijoje irgi buvo gaminami šiaudų sodai, vadinami „pająki” (liet. vorai). Ten pradžioje sodai buvo gaminami iš šiaudų, pupų, žirnių, plunksnų, siūlų - įvairių buityje prieinamų medžiagų. Su laiku labai išplito sodu gaminimas iš spalvoto popieriaus ar servetėlių. Priklausomai nuo artėjančių švenčių, ant jų atsirasdavo dekoracijos elementų iš išpūstų kiaušinių ar uogų.
Latvijoje sodai buvo vadinami puzurais (lv. puzurs). Puzurų gamyba prasidėdavo rudenį ir tęsėsi iki pat pavasario. Latviai tikėjo, kad puzurs išbaido blogąsias dvasias, raganas ir laumes, todėl jų pagaminti sodai lydėdavo visas svarbias šventes. Dažnai po švenčių puzurai būdavo sudeginami, kad piktos dvasios negalėtų juose įsikurti. Latgalėje sodus darydavo iš dažytų nendrių ir popieriaus puokščių.
Šiaudinių sodų meistrai ir puoselėtojai
Dar prieš kelis dešimtmečius dažnoje kaimo troboje buvo galima pamatyti palubėje kabantį iš šiaudų surištą sodą. Mūsų dienomis sodų vėrimo tradicija pamažu atgimsta. Tradiciniai šiaudiniai sodai ir šiandien populiarūs Suvalkijoje ir Dzūkijoje, ypač jie paklausūs kaip kaimo turizmo sodybų puošmena. Kiekviename krašte galima rasti tautodailininkių, gaivinančių sodų fenomeną.
Viena ryškiausių sodų iš šiaudų rišėjų yra tautodailininkė Marija Liugienė (Zalanskaitė), kilusi iš Mardasavo kaimo. Nuo 1993 metų dirba Vilniaus etninės kultūros centre, kuriame specializuojasi tradicinių amatų (šiaudinių sodų pynimo ir kt.) mokyme. Tautodailininkė ypač daug jėgų skiria tradicinių sodų propagavimui ir žinomumui.
Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, sertifikuota amatininkė Laima Saviščevienė kuria ne tik didžiulius tradicinius sodus iš šiaudų, bet ir didelio kruopštumo reikalaujančius šiaudinius žaisliukus Kalėdų eglutei bei tradicines dzūkiškas žvaigždes, kuriomis senovėje namų sienas dabindavo dzūkai. Šiaudinių sodų rišimo ji moko vaikus ir suaugusius.
Dar viena žinoma Varėnos krašto tautodailininkė Eugenija Bakšienė Dzūkiją išgarsino į tautinio paveldo sąrašus įrašiusi Kalėdų eglutės šiaudinius žaisliukus.
Jau 37 metus šiaudinius sodus kurianti tautodailininkė Vida Sniečkuvienė pasakojo, kad sodai - stebuklingas dalykas. Sodus ji atrado dar studijų laikais, kai lankė Zitos Kelmickaitės vadovaujamą choro ansamblį „Ratilio“.
Šiaudinių sodų tradicijos įtraukimas į UNESCO sąrašą
Šiaudinių sodų tradicija į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įrašyta 2023 m. gruodžio 5 d. 2023 m. gruodį šiaudinių sodų rišimo tradicija buvo įtraukta į „Unesco“ Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Šiemet Lietuva jau tikisi ir tarptautinio pripažinimo. Kultūros ministro Simono Kairio pavedimu Lietuvos nacionalinis kultūros centras įpareigotas koordinuoti šiaudinių sodų tradicijos nominacinės bylos rengimo procesą.
Šiaudinių sodų tradicijos įtraukimas į UNESCO sąrašą.
Šiaudiniai sodai šiandien
Galima drąsiai sakyti kad šiaudų sodai vėl ryžtingai įžengia į mūsų namus. Dažniausiai kalėdinių žaisliukų pavidalu, bet taip pat kaip interjero detalės, dovanėlės, šventinės dekoracijos. Dideliuose ir mažuose miesteliuose vyksta sodų gaminimo dirbtuvės, o jų parodos vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Sodų rišimas (šiaudinių sodų rėda) išliko gyvybingas iki šių dienų, todėl tradiciniai šiaudiniai sodai gali puošti kiekvieno iš mūsų namus.