Šiaurės tautų tradicijos ir būstas yra neatsiejama jų kultūros dalis, atspindinti unikalų gyvenimo būdą ir pasaulėžiūrą. Įvairių ritualų ir papročių laikymasis padeda išsaugoti šimtmečius puoselėjamą paveldą.
Tradiciniai Būstai
Šiaurės tautų būstai dažnai pritaikyti prie atšiaurių klimato sąlygų ir nomadinio gyvenimo būdo. Konstrukcijos paprastai yra lengvai surenkamos ir išardomos, naudojant vietines medžiagas.
Samių palapinės (lavvu)
Tradicinės palapinės, naudojamos Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje ir Rusijoje gyvenančių samių. Jos yra kūgio formos, dengtos audeklu arba odos gabalais.
Jurta
Tradicinis klajoklių būstas, paplitęs Centrinėje Azijoje, tačiau kai kurios Šiaurės tautos taip pat naudoja panašias konstrukcijas. Jurta yra apvalus, lengvai transportuojamas būstas, dengtas veltiniu.
Religiniai ir Pagoniški Papročiai
Daugelis Šiaurės tautų išlaikė senovinius religinius ir pagoniškus papročius, kurie glaudžiai susiję su gamta ir protėvių garbinimu. Šie papročiai apima įvairias apeigas, skirtas Žemei Motinai (Pačamamai) ir kitoms gamtos dievybėms pagerbti.
Ši tradicija, atkeliavusi su kaimiečiais į miestus, įgavo naujų bruožų, ypač dekoratyvių elementų. Tai esąs labai senas aimarų paprotys, kurio dabar laikosi ir kitos Andų tautos. Juo atkuriami Žemės ir žmogaus santykiai.
Pačamamos pagerbimas
Šiaurės tautų tikėjime svarbu visokeriopos gyvenimo sąsajos, todėl žmonės turi išlaikyti tvirtą ryšį su aplinka, ypač su gamta, kurią simbolizuoja Pačamama. Apeigos turi būti triukšmingos, spalvingos ir turtingos.
Nuo pat ryto namai, kiemai, automobiliai apkarstomi spalvotomis popierinėmis girliandomis. Balionais papuošiami stogų kampai, aplink namą ir kiekviename kampe gausiai pribarstoma įvairiaspalvių žiedlapių, ant durų ir vartų kabinamos šluotelės ir vainikai, kuriuose svarbios gėlės, apsaugančios namus nuo negerų dalykų.
Aukas reikia deginti pirmadienį vakare arba antradienį ryte. Kieme paruošiamas aukų stalas, ant jo beriama įvairių grūdų ir pupų, kukurūzų, riešutų, taip pat dedama tos dienos šeimos vaišių − kad netrūktų maisto, įvairių formų cukrinių saldainių − esą jie pritraukia sėkmę ir pinigus, aukojami džiovinti lamų ar avių embrionai reiškia gyvenimą.
Bebaigiant ritualą alkoholio nuliejama į visas keturias pasaulio šalis, tai reiškia ir keturis elementus gyvybei egzistuoti: žemę, orą, ugnį ir vandenį, šliūkštelima ir per vidurį - dėl pusiausvyros. Tądien aplankoma sava žemė. Ji taip pat išpuošiama, gausiai apšlakstoma alkoholiu.
Sakoma, kad tai lemia gera auka. Kaimo vietovėse jau dėkojama už pirmąjį derlių. Šios apeigos pritaikomos ir miestuose, nes ir ten juk norima klestėjimo ir gerovės. Paradoksalu, kad tie ritualai dabar, ko gero, žymiai masiškiau nei kaime atliekami mieste. Dabar jie persikėlė net į biurus, o apeigas atlieka visokio socialinio statuso miestiečiai.
Pačamamos ceremonija
Karnavalai ir Šventės
Šiaurės tautų karnavalai ir šventės yra spalvingi ir triukšmingi renginiai, kuriuose susipina senoviniai papročiai ir modernios tradicijos. Vienas įspūdingiausių renginių yra Orūro karnavalas Bolivijoje.
Orūro karnavalas, UNESCO įtrauktas į Žmonijos nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą, pasižymi turtingu folkloru. Šokėjai atvyksta iš visos Bolivijos ir šokdami išreiškia tikėjimą ir ištikimybę Mergelei Marijai, nors populiariausias karnavale yra velnių šokis „Diablada“, kuris yra susijęs su senais mitologiniais pasakojimais.
Karnavale mirga gausiai siuvinėti kostiumai ir kaukės. Šokėjų grupes, kuriose dalyvauja nuo keliasdešimt iki kelių šimtų šokėjų, remia verslininkai, nes kostiumai labai brangūs - kainuoja kelis šimtus JAV dolerių. Karnavalo pramonė - didžiulė, uždirbanti nemažą pelną.
Karnavalo atidarymas įvyksta dar lapkričio pirmą sekmadienį, kai šokėjai susirenka pasižadėti Mergelei šokti trejus metus iš eilės. Tai išbandymas ir organizatoriams prieš tikrąjį karnavalą, kuris vyksta dešimt dienų.
Kitas komiškas personažas - senamadiškai apsirengęs, priplota kauke, rausvais skruostais ir mėlynomis akimis. Jį visada lydi dvi moterys: viena kaimietė, kita − sutiktoji mieste. Kartu mieste siaučia daugybė persirengėlių, vaizduojančių žinomus politikus ir „žvaigždes“.
Sukrėje, kitoje Bolivijos sostinėje, šventės savitumas - mėtymasis vandens pripildytais kiaušiniais. Rengtis tam pradedama, ko gero, iškart po karnavalo, nes iki kito reikia prikaupti daugybę kiaušinių lukštų. Atėjus laikui jie pripildomi vandens ir išėjus klastingai svaidoma į praeivius.
Kečujų gyvenamose teritorijose, praūžus šokančiam karnavalui, renkamasi žaismingai dainuoti ironiškų kupletų ir rungtis, kuri grupė išradingiausiai juos padainuos kečujų kalba. Visur tvyrant karnavalo nuotaikai, vaišinamasi dievų gėrimu ambrozija.
Spalvingas Orūro karnavalas
Udmurtų Kultūra
Udmurtai, kaip tauta, formavosi Kamos ir Viatkos tarpupyje. Didžiuma istorikų ir archeologų linkę manyti, kad vakarinis Prieuralės regionas, esantis prie Kamos, buvo apskritai finougrų tautų formavimosi lopšys.
Seniausi udmurtų tautinio kostiumo pavyzdžiai, žinomi iš dokumentų ir muziejų rinkinių, turi dominuojančias raudoną, baltą ir juodą spalvas. Vėliau pasirodė ir kitos spalvos. Manoma, kad šios spalvos yra seniausios reiškiant tautų savimonę.
Aštuoniakampė heraldinė simbolika yra vėlyvesnė, ji naudota tradiciniame udmurtų kostiume. Ji yra ir centrinis vestuvinio antkrūtinio elementas, suvokiamas kaip apsaugos simbolis, juo kliovėsi ir ant krūtinės jį nešiojo ištekančios merginos.
Svarbiausias archajinis udmurtų tautinio kostiumo elementas - tunikos pavidalo sukirpimas. Audinys išaudžiamas staklėmis, tada suimamas per vidurį ir daroma prorėža; tokio apdaro nereikia laikyti pečiais.
Etninis Udmurtijos žemėlapis
Šiaurės Tautų Vertės
Šiaurės tautų kultūroje didelis dėmesys skiriamas vidinėms, dvasinėms vertybėms, dorai, skaistai ir romumui. Šios vertybės padeda išsaugoti tautinį identitetą ir atsparumą išoriniams iššūkiams.
Šis vidinis pasaulis, dvasinės vertybės, ir yra tai, ką turime saugoti, puoselėti ir patiems savuosius lobius atrasti.
Šiaurės tautos, gyvenančios arti gamtos, išsaugojo geriausias sąlygas asmens prigimčiai pasireikšti. Gamta ugdė ypatingą jo pasaulėjautą.
Baltų ovalo ribose esantis kraštovaizdis formavo šiaurės tautų kultūrą. Ten glūdėjo šiaurės tautų esmė.
Lietuviška - baltiška kultūra buvo nukreipta į vidų. Tai ryškiausiai pastebima moksle, mene ir doroje.
Etnoinstrumentologija
Šiaurės tautų kultūroje svarbią vietą užima etnoinstrumentologija. Tai muzikos instrumentų tyrimas, jų gamyba ir naudojimas tradicinėje kultūroje.
Muzikos instrumentai
Su udmurtų šokių folkloro ansamblio „Ekton korka“ vadovu dr. Andrejumi Prokopjevu aptariamas ne tik šokių, bet ir muzikavimo priemonių gaivinimas. Likimas suvedė su puikiais muzikantais, vienas iš jų - vengras Miklósas Demeteras. Jis atvyko į Udmurtiją ir susidomėjo styginiais instrumentais, vyko į ekspedicijas, bendravo su atlikėjais, užrašinėjo jų grojimą, parašė kelis straipsnius. Jis vienas iš svarbiausių kubyzo (liaudiškojo udmurtų smuiko) rekonstruotojų.
Instrumentas, panašus į suomių kantelę, lietuvių kankles, vadinasi krėžas. Tai turbūt svarbiausias nacionalinis instrumentas - ne veltui udmurtai jį vadina didžiuoju krėžu. Jis ir ritualinis instrumentas, turintis ypatingą tembrą.
Grojame išilgine fleita, kuri vadinasi žigumis. Taip pat turime dvipusį, dvimembranį būgną, kurį vadiname dimbiru arba dibiru. Jie daromi iš orkos odos ir išskobto medžio kamieno. Mūsų dimbirą irgi Miklósas padarė.
Visgi šiuolaikinės šokių melodikos pagrindą sudaro armonikos. Pirmasis armonikos paminėjimas udmurtų Viatkos krašte - 1840 m. Formavosi dvi grojimo jomis tradicijos - Viatkoje ir Kazanėje.
Udmurtų styginis instrumentas
Šiaurės tautų kultūros paveldas yra vertingas ir unikalus, todėl svarbu jį saugoti ir puoselėti ateities kartoms.