Šiame straipsnyje aptarsime tauriųjų elnių, stirnų ir šernų populiacijų reguliavimo ypatumus, amžiaus nustatymo metodus ir trofėjų apdorojimo būdus.
Populiacijos reguliavimas
Pagal pateiktus preliminarius žvėrių skaičius (oficialius duomenis) ir kontrolines apskaitas, atliktas Mc. Cain‘o - Jurgensono metodu, apskaičiuotas minimalus ir maksimaliai leistinas žvėrių skaičius.
Taurieji elniai
Tauriųjų elnių populiacija yra pakankamai stabili, tačiau minimalią tankio ribą peržengė tik paskutinio medžioklės sezono metu, todėl jų gausos reguliuoti nereikėtų. Tyrimo pabaigoje medžioklės plotuose buvo 162 taurieji elniai. Reikėtų medžioti apie 14 elnių, tuo būdu išlaikant populiaciją stabilioje būsenoje.
Stirnos
Stirnų populiacija yra gausiausia X rajone, sumedžiojimui padidėjus du kartus, gausos sumažėjimo nepastebėta. Maksimalus rekomenduojamas stirnų skaičius pateiktas įskaičiavus lauko ekotipo stirnas ir yra 432 vnt. Tyrimo pabaigoje buvo apskaityta 1456 stirnos, tai gerokai viršina rekomenduojamas normas. Todėl rekomenduojama kasmet stirnų sumedžioti ne mažiau 263 vnt.
Šernai
Šernų populiacija yra antra pagal gausą X rajone ir tolygiai didėja, nors sumedžiojimas taip pat yra didinamas. Vidutinis populiacijos tankis du kartus viršina maksimalias leistinas normas, todėl yra juntama žala daroma žemės ūkio kultūroms. Didesnis šernų skaičius medžioklės plotuose gali padidinti žvėrių daromą žalą laukams, todėl jų reikėtų medžioti ne mažiau 230 vnt., bet medžioklės plotų naudotojai turi patys planuoti kaimenių reguliavimą.
P.s. Čia pateiktas pavyzdys iš konkretaus plotų vieneto.
Kaip milijonai šernų yra sugaunami ir apdorojami – masinis šernų auginimas mėsai
Elninių gyvūnų amžiaus nustatymas
Pagal pleištinio kaulo suaugimo lygį (tai vienas iš požymių pagal kurį nustatomas elninių amžius) galima apytiksliai nustatyti amžių. Stirnino pleištinis kaulas suauga tarp 3 - 4 m., briedžių ir elnių tarp 5 - 6 m. Kelmelių storis ir skėtra yra dar vienas iš požymių pagal kurį galima apytiksliai nustatyti elninių amžių. Danieliaus amžių nusako skydinės kremzlės padėtis kaklo srityje.
Šernų atranka ir amžiaus nustatymas
Šernų atranka yra sudėtinga, nes lauko sąlygomis sunku tiksliai nustatyti suaugusių žvėrių amžių, net lytį.
- Jaunikliai nuo vyresnių žvėrių aiškiai skiriasi kūno didumu (šiųmetukų kūno masė žiemą būna iki 50 kg). Jų snukis plonas, trumpas. Uodega taip pat plona ir trumpa.
- Antramečio šerno galva siaura ir ištįsusi. Žiemą, išaugus ilgesniems plaukams, galva atrodo trumpesnė ir bukesnė. Nugaros linija lengvai išgadbta. Kojos ilgos. Kūno masė proporcingai pasiskirsčiusi ties priekinėmis ir užpakalinėmis kojomis. Uodega plona, su trumpu kutu, jos galas siekia kulnį.
- Dvejų metų šerno galva ištįsusi, snukis virš knyslės pakumpęs, viršutinė lūpa iš šonų iškelta, matyti iltys. Žiemą galva atrodo bukesnė, trumpesnė ir masyvesnė negu antramečio, bet ilčių nematyti. Nugaros linija išgaubta, ties sprandu įlinkusi, o užpakalinėje kūno dalyje lengvai leidžiasi žemyn. Figūra masyvesnė, stipresnės priekinės kojos. Uodega storesnė, ilgesnė, nukarusi žemiau kulnies.
- 3-5 metų kuilio galva masyvi, bukesnė, didelė knyslė, snukis virš knyslės pakumpęs, viršutinė lūpa iš šonų iškelta, aiškiai matyti iltys. Nugaros linija ties sprandu vos įlinkusi tik vasarą, nuo įkūno vidurio staigiai leidžiasi žemyn, ypač užpakalinėje dalyje. Figūra masyvesnė, trumpa, kūno masė sukoncentruota ties priekinėmis kojomis. Kojos atrodo trumpesnės ir storesnės. Uodega stambi, su dideliu kutu, nutarusi žemiau kulnies.
- Šešerių metų ir vyresnių kuilių galva labai masyvi ir sudaro apie trečdalį viso kūno ilgio. Snukis pakumpęs, viršutinė lūpa aukštai iškelta, aiškiai matyti iltys. Ryški ketera. Nugaros linija ties sprandu neįlinkusi, nuo įkūno vidurio staigiai leidžiasi žemyn. Figūra masyvi, didžioji kūno masės dalis koncentruojasi ant priekinių kojų. Uodega ilga, stora, su dideliu kutu, nukarusi žemiau kulnies.
Iki 2 metų šernų amžių galima nustatyti pagal dantų išsivystymą ir kaitą. Vyresnių žvėrių apytikslį amžių galima sužinoti pagal ilčių išvaizdą ir matmenis. Jaunų patelių apatinių ilčių storiausia vieta būna ties pamatine dalimi, o vyresnių - link viršūnės. Vyresnių patelių ilčių šaknies kanalas labai susiaurėjęs. Priklausomai nuo amžiaus panašiai keičiasi ir patino viršutinių ilčių išvaizda. Patinų amžių, be to, galima nustatyti pagal ilčių nušlifuoto paviršiaus ilgį ir pagal apatinių ilčių pagrindo ir viršūnės ties nušlifuotos vietos pradžia matmenų santykį. Ilties pagrindo skersmuo matuojamas už 1 cm nuo krašto. Antrasis ilties matavimas atliekamas prie pat nušlifuotos vietos.
Medžioklės trofėjų apdorojimas (kaukolės)
Paruošimas
- Nulupus kailį nuo kaklo atskiriama kaukolė. Ypač reikia būti atsargiems ir stengtis nepažeisti pakaušio kaulų.
- Nuo kaukolės aštriu peiliu ar žirklėmis atskiriami stambesni mėsos gabalais, akys, liežuvis, po to pašalinamos smegenys.
- Pro smegenų angą įkišamas pincetas ar vielos vąšelis ir smegenys išmaišomos. Vėliau į smegenų ertmę paleidžiama vandens srovė. Pripildžius smegenų ertmę vandens, kaukolė iškratoma, kartu su vandeniu pasišalina ir smegenų gabalai. Tai pakartojus keletą kartų pašalinamos visos smegenys. Smegenų žievė pašalinama užkabinus už krašto pincetu.
- Jei nėra tekančio vandens, galima kaukolę pamerkti į kūdrą ar kitą vandens rezervuarą.
- Jeigu nėra galimybės iškart apdoroti kaukolės, ją smarkiai pasūdžius, galima išlaikyti ilgą laiką. Kad neįsiveistų mėsinės musės, pasūdytą kaukolę galima pabarstyti naftalinu.
Galutinis apdorojimas
Egzistuoja keliolika galutinio kaukolių apdorojimo būdų.
Virinimas
- Vienas paprasčiausių - nuvirinimas vandenyje. Norint kad kaukolė verdant nepatamsėtų ir vėliau lengviau baltintusi, prieš virinant kaukolę, ji 10-20 valandų pamerkiama į pratekantį vandenį. Jei nėra pratekančio vandens, jis paprasčiausiai dažnai pakeičiamas.
- Kaukolė verdama dideliame puode, jos negalima dėti į verdantį vandenį. Kaukolė pamerkta į puodą su šaltu vandeniu statoma ant viryklės. Užvirus vandeniui nugraibomos riebios putos. Ypač atsargiai reikia virti jaunų plėšrūnų kaukoles, nes daug jų kaulų esti dar nesuaugę.
- Pincetu patikrinama, ar mėsa dar sunkiai atsiskiria nuo kaulų. Jei mėsa lengvai nusiima nuo kaukolės, virti nebereikia, kaukolė ištraukiama iš puodo ir patalpiname į indą su šiltu vandeniu, kur ir paliekama atvėsti. Jokiu būdu negalima merkti kaukolės į šaltą vandenį, nes tai labai kenkia, ypač iltinių dantų emalei ir vėliau dantys gali pradėti skilinėti.
- Nuo atvėsintos kaukolės pinceto ir peilio pagalba pašalinama mėsa, sausgyslės, smegenų žievės likučiai. Jei kurio nors kaulo sąaugos suiro ir jis atsiskyrė nuo kaukolės, kaulas padedamas į lėkštelę, ir vėliau, nuriebinus ir nubalinus kaukolę, priklijuojamas. Ypač lengvai atsiskiria nosiaryklės dengiamieji kaulai, dažnai iškrenta krūminiai dantys, tad reikia jų nepamesti.
Maceravimas
Tai patogus būdas. Juo valant kaukolę nereikia didelių indų. Neigiamos šio būdo pusės yra tos, jog, valant kaukoles, esti stiprus nemalonus kvapas ir, be to, maceravimas gana ilgai trunka. Maceruojama švariame nevirintame vandenyje, stikliniame arba emaliuotame inde. Apvalyta kaukolė merkiama į vandenį ir pridedama agar-agaro tirpalo, kuris suaktyvina mikroflorą, taip pat sugeria puvimo kvapą. Maceruojant agar-agaro tirpale, indo nebutine uždengti dangteliu. Jei kaukolė prieš tai buvo konservuota druska, būtina prieš pūdant ją atmirkyti. Geriausiai druska išsiplauna pamerkus kaukolę keletui dienų į tekantį vandenį. Į 1 litrą karšto vandens dedama 1,5-3 g agar-agaro (jo galima nusipirkti veterinarinėje vaistinėje). Jis ištirpdomas ir į šį tirpalą merkiama kaukolė. Geriausiai maceravimas vyksta 30-40 C° vandenyje. Baigus maceravimą kaukolės perplaunamos švariu vandeniu ir išdžiovinamos. Jei ant kaulų atsiranda kalkinės apnašos, jos pašalinamos pamerkiant kaukolę į 2 % druskos rūgšties ( 4HCl ) tirpalą 30 min.
Kaukolės užkasimas smėlyje
Apvalyta kaukolė dedama į medine dėžę ir užpilama smėliu. Dėžėje prieš tai padaroma keliolika nedidelių skyrių. Dėžė su kaukolė užkasama smėlyje arba pastatoma šiltoje patalpoje (tam ypač tinka daugiabučių namų apšildomi rūsiai). Kartas nuo karto ant smėlio užpilama po truputį vandens. Mėsa ir sausgyslės pūna smėlyje.
Kaukolės apvalymas vandenyje su bestuburiais
„Apvalyta kaukolė dedama į dėžute, pagamintą iš smulkiaakio metalinio tinklelio ir parišus šią dėžutę ant plūdžių, merkiama į vandens baseiną. Šis būdas naudojamas tik vasaros laikotarpiu. Kuo šiltesnis vanduo, tuo aktyvesni bestuburiai ir greičiau apvaloma kaukolė. Mažai efektyvus šis būdas šaltiniuotuose vandens telkiniuose.
Kaukolės apvalymas skruzdėlyne
Ypač gerai tinka didžiosios miško skruzdėlės. Apvalyta kaukolė dedama į dėžute, kurioje pragręžta keletas skylučių, uždaroma dangteliu ir užkasama į skruzdėlyną. Audinių pašalinimas baigiamas po 1-2 mėn. Pastarieji kaukolių valymo būdai dažniausiai naudojami tada, kai randamas jau apgedęs gyvūnas, ar kuomet išvykstame ilgesniam laikui.
Maceravimas šarmo tirpale
Maceruojama 35-40 C° vandeniniame kalio ar natrio šarmo tirpale. Senų gyvūnų kaukolėms maceruoti 1 l vandeninio tirpalo reikia 40 gr koncentruoto kalio šarmo. Pamerkus kaukole į tirpalą, reikia kartas nuo karto ilgu pincetu ištraukti kaukolę ir stebėti kuomet raumenys ir sausgyslės pradeda atsiskirti nuo kaulo. Reikiamą temperatūrą patogu palaikyti pastačius indą su tirpalu karšto pratekančio vandens vonioje, jei jo nėra, įstačius į šildomą vandens puodą. Pilnai nuvalius raumenis ir sausgysles, kaukolė praplaunama muiluotu vandeniu. Jei raumenų atsiskyrimas vyksta labai pamažu, galima kiek padidinti šarmo koncentraciją. Panašiai vykdoma maceracija natrio šarmu, tik naudojama 30 g/1 koncentracija. Maceruojant šiuo būdu, kartu vyksta ir kaukolės nuriebinimas.
Maceravimas antiforminu
Ruošiant antiforminą 15 g sodos ištirpdoma 25 g. vandens, 10 g. chlorkalkių ištirpdoma 75 g vandens. Abu šiuos tirpalus sumaišome ir į gautą mišinį pridedame natrio šarmo. Šis tirpalas laikomas tamsioje ir vėsioje vietoje. Darbui reikalingas 10% vandeninis jo tirpalas. Tirpalas ruošiamas naudojant virintą vandenį. Maceracija trunka 8-16 valandų (priklausomai nuo kaukolės dydžio). Jos metu raumenys virsta drebučių koncentracijos mase. Vėliau juos patogu nuplauti karšto vandens srove. Teisingai atlikus cheminį maceravimą dauguma riebalų iš kaukolės pašalinama jos metu.
Nuriebinimas
Jei džiovinant kaukolę atsiranda riebalinės dėmės, kaukolę tenka papildomai nuriebinti (riebalai nepasišalina, jei raumenys šalinami virinimo būdu). Patogiausia riebalus šalinti pamerkiant kaukole į benziną. Geriausiai tinka aviacinis benzinas. Kaukolė dedama į sandariai užsidarantį indą ir užpilama benzinu. Reikia, kad benzinas patektų į visas kaukolės ertmes ir ją pilnai apsemtų. Gerai uždarius dangtelį indas keletui dienų pastatomas vėsesnėje vietoje. Benzine kaukolė mirkoma 3-15 dienų (priklausomai kiek riebalų kaukolėje). Ištraukta kaukolė nardinama į indą su verdančiu vandeniu (reikia būti ypač atsargiems, kad nepakliūtų atviros ugnies). Vėliau nuplauname muiluotu vandeniu (tinka ir skalbimo milteliai), praskalaujame drungnu švariu vandeniu ir džioviname. Jei išdžiūvus paaiškėja, kad riebalų liko, procedūra pakartojama iš naujo.
CS 2 - bespalvis, aštraus specifinio kvapo skystis, gerai tirpdo dervas ir riebalus. Užpilus kaukolę šiuo tirpikliu ji laikoma jame 2-3 savaites. CS 2 virimo temperatūra žema, todėl jau kambario temperatūroje jis garuoja.
Kaukolė merkiama į 5-10 % sodos tirpalą. Tirpalas užvirinamas ir jame kaukolė dar parą palaikoma.
Balinimas
Išdžiovinus kaukolę ją dar reikia nubalinti. Esti keletas balinimo būdų.
Balinimas vandenilio peroksidu
Paprasčiausias - kuomet kaukolė 10-24 val. pamerkiama į 3% vandenilio peroksido tirpalą (tokios koncentracijos tirpalas parduodamas vaistinėje). Indas sandariai uždaromas ir pastatomas tamsioje vietoje. Norint pagreitinti reakciją atviras indas su perokside pamerkta kaukole statomas į karšto vandens vonią ( kad peroksido temperatūra siektų 30-35 C°). Balinimo reakcijos pagreitinimui į peroksidą įpilame 0,5-1,5 g. amoniako. Išbalinta kaukolė perplaunama šaltu vandeniu ir džiovinama.
Kartais vaistinėse parduodamas ne vandenilio peroksidas, bet sausas perhidrolis. Peroksidas gaunamas maišant perhidrolį su vandeniu ( 1 svorio dalis perhidrolio + 1 svorio dalis vandens = 30 % vandenilio peroksido tirpalas). Norint greičiau nubalinti kaukolę ji 5-15 min. merkiama į 30% H2O2 tirpalą. Nereikia pamiršti, jog didelės koncentracijos vandenilio peroksidas yra labai aktyvus, todėl reikia labai saugotis, kad jis nepakliūtų ant odos ir ypač į akis.
Balinimas vandenilio peroksidu ir vata
Jei peroksido turima nedaug, galima nuvalytą, apdžiovintą kaukolę apvynioti higroskopine vata (techninė netinka) arba marle. Vata ar marlė suvilgoma vandeniu (kad geriau prigultų prie kaulo) ir gausiai apvyniojama siūlais. Ypač kruopščiai vatą reikia kimšti į akiduobių ertmes, nosiaryklę. Išdžiūvus vatai, ji apipilama 7-10 % vandenilio peroksidu prieš tai įdėjus į 1 litrą šio reagento 5 ml amoniako. Balinama tamsioje vietoje (mat saulės poveikyje vandenilio peroksidas skyla į atskirus komponentus) 4-6 valandas.
Balinimas kreida ir vandenilio peroksidu
Dar geresnę balinimo kokybę gauname panaudoję kreidos miltelius (šis būdas taikomas tuomet, kai balinama didelės kaukolės ar turima mažai peroksido). Kaukolė prieš balinimą kelias valandas pamirkoma šaltame vandenyje ir 2-3 min. pavirinama, po to ištraukiama ir kiek apdžiovinama. Ant kaukolės tepama grietinės konsistencijos balta masė, sudaryta iš 30 % vandenilio peroksido ir kreidos miltelių.
Balinimas amoniaku
Kartais balinimui naudojamas amoniakas. Amoniakas praskiedžiamas vandeniu (1 dalis amoniako + 4 dalys vandens) ir kaukolė jame virinama 5-15 minučių.
Išdžiovintą nubalintą kaukolę reikia padengti skaidria plėvele, kuri apsaugo kaulą nuo tepimosi, o dantis nuo trupėjimo.
