Vinco Krėvės-Mickevičiaus Biografija: Gyvenimas, Kūryba ir Palikimas

Vincas Krėvė (tikr. Mickevičius), gimęs 1882 m. spalio 19 d. Subartonyse (Merkinės vlsč.), buvo reikšmingiausias XX a. pradžios lietuvių rašytojas, literatūros klasikas, visuomenės ir politikos veikėjas. Mirė 1954 m. liepos 7 d. Springfielde (palaidotas Filadelfijoje, 1992 perlaidotas Subartonyse).

Krėvė esmingai praplėtė ir pagilino lietuvių literatūros problematiką filosofiniu žmogaus būties traktavimu, praturtino literatūros stilistinę ir žanrinę raišką, susiejo lietuvių literatūrą su Europos literatūros kontekstais. Krėvės asmenybės reikšmė lietuvių kultūroje apima daugelį sričių.

Alberto Zalatoriaus žodžiais tariant, „nerastume mūsų dvidešimtajame amžiuje kitos tokios asmenybės, apie kurią sustoję galėtų įdomiai šnekėtis visokių profesijų žmonės: literatai ir tautosakininkai, istorikai ir politikai, pedagogai ir teatro mylėtojai, profesoriai ir paprasti sodiečiai. Ne tik kalbėtis, bet ir ginčytis. [...] Mes turime gerai įsiklausyti į jo žodį, kad galėtume pakelti akis nuo žemės, pamatyti praeities prasmę ir perspektyvą“.

Vincas Krėvė-Mickevičius, 1954 m.

Ankstyvasis Gyvenimas ir Studijos

Vincas Mickevičius, būsimas Krėvė, gimė 1882 m. spalio 19 d. nuostabiame Dzūkijos krašte, Subartonių kaime. Pasimokęs Merkinės pradinėje mokykloje bei pasiruošęs privačiai, Peterburge išlaikė 4 klasių kurso egzaminą, 1898 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, kurioje mokėsi 2 metus, bet dėl nesutarimų su seminarijos vadovybe iš jos pasitraukė.

Nors dvasininku netapo, visą gyvenimą domėjosi religija. Užrašų sąsiuvinyje, kurį būsimasis rašytojas rašė lenkiškai, 1900-1902 m. mokydamasis kunigų seminarijoje, ne vienas įrašas byloja apie aistringą norą būti rašytoju.

Taip pat ir apie maištingą prigimtį, kuri nuolat skatina ieškoti kliūčių ir jas įveikti, pasipriešinti net žemės traukai. Ir apie natūralų polinkį į dialoginį kalbėjimą, - jaunasis Krėvė šnekasi su įsivaizduojama Ponia: „norėjau poniai papasakoti, kaip tapau tuo, kuo esu, tai yra rašytoju.

[...] Reikia poniai žinoti, kad jau keleri metai aš svajoju apie tai, kaip pakilti aukštai iki pačios saulės, kad visa žemė išsižiotų iš nuostabos, jog vienas jos sūnų užkopė ten, kur ji, prikaustyta Niutono grandinėmis, pakilti negali. Kūriau visokius projektus, net konkursą paskelbiau, bet, deja, niekas nieko geresnio nesugalvojo, tik kažkoks nepažįstamas berniukas man patarė pasidaryti iš vaško sparnus arba vantas prie rankų prisirišti ir taip skristi aukštyn“.

Ikaro sparnų vaizdiniu atskleidžiamas rašytojo prigimtyje esantis natūralus dramatiškumas. Krėvė visą gyvenimą išliko prieštaraujančiu, abejojančiu, svyruojančiu žmogumi.

Pasak Zalatoriaus, „abejojančiu ne todėl, kad neturi savo požiūrio, o todėl, kad turi daugybę požiūrių, supranta, kaip gyvenime viskas sudėtinga ir painu, kad kiekvienam argumentui galima surasti kontrargumentą“.

1904-1908 m. Kijevo, Lvovo, Vienos universitetuose Krėvė klausėsi filosofijos, literatūros, antikinių kalbų, sanskrito paskaitų, susižavėjo Rytų - Oriento kultūra, daug dėmesio skyrė Lietuvos istorijai, tautosakai.

Gyvenimas Baku ir Kūrybinis Laikotarpis

Domėjimasis Rytų kultūra paskatino Krėvę išvykti į Kaukazą. 1909-1920 m. mokytojavo Baku, dėstė rusų kalbą ir literatūrą, vasaromis parvykdavo į tėviškę Dzūkijoje rinkti liaudies dainų ir padavimų.

1913 m. rugpjūčio 24 d. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje susituokė su Rebeka Karak. Krėvė aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir politiniame gyvenime: 1911 m. prisidėjo prie Baku liaudies universiteto steigimo, nuo 1912 m. universitete dėstė persų Viduramžių poeziją, budizmą ir islamą, 1917-1918 m. buvo Baku miesto tarybos narys, 1919 m. paskirtas Lietuvos konsulu Azerbaidžane.

Baku parašė reikšmingiausius savo literatūros kūrinius, pelniusius jam lietuvių literatūros klasiko vardą: Šarūną (išsp. 1910-1911), Dainavos šalies senų žmonių padavimus (išsp. 1912), Pratjekabudą (išsp. 1913), Skirgailą (rus. 1916, išsp. 1922, liet. 1924), buitinę-psichologinę dramą Žentas, novelių rinkinį Šiaudinėj pastogėj (išsp. 1922).

Šie pirmaisiais amžiaus dešimtmečiais sukurti kūriniai lėmė Krėvei didžiulį literatūrinį autoritetą. Krėvę amžininkai pripažino pasaulinio masto rašytoju.

Apie tai byloja istorinis epizodas, užfiksuotas Vandos Daugirdaitės-Sruogienės prisiminimuose. 1917 m. lietuvių studentai Maskvoje skaito Šarūną, „kaip per miglas atsimenu apytuštį kambarį, stalą, prie kurio kažkas skaitė Krėvės veikalą.

[...] Lietuviškai tada dar silpnai mokėjau, tai ne viską supratau, tačiau iš sekusių diskusijų suvokiau, kad autorius - pasaulinio masto rašytojas. Lietuvis - pasaulinio masto rašytojas! Tai man padarė tokį didelį įspūdį, kad Krėvės vardą įsidėmėjau.“

Grįžimas į Lietuvą ir Pedagoginė Veikla

Grįžęs į Lietuvą, 1922 m. Krėvė tapo besikuriančio Lietuvos universiteto profesoriumi, buvo Humanitarinių mokslų fakulteto organizatorius ir dekanas (1925-1937). Redagavo mokslinius leidinius Tauta ir žodis, Mūsų tautosaka, Darbai ir dienos, literatūrinius žurnalus Skaitymai, Literatūra, Dienovidis ir kt.

Nuo pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės metų Krėvė palaikė patriotines visuomenines organizacijas, dalyvavo tautinės vienybės draugijose bei partijose, buvo Šaulių sąjungos pirmininku, Tautininkų sąjungos pirmininku.

Kaip Šaulių sąjungos pirmininkas, 1923‑iaisiais organizavo Klaipėdos sukilimą, kurio tikslas buvo prijungti prancūzų valdomą Klapėdos kraštą prie Lietuvos.

1924-aisiais Krėvė perkūrė 1916 m. rusų kalba parašytą dramą Skirgaila. Valstybės teatre Boriso Dauguviečio režisuotas spektaklis sukėlė karštas diskusijas.

Vaižgantas piktinosi, kad dramoje aukštinama pagonių ideologija, o krikščionybė žeminama, kiti, - kad riteriškasis vokietis Keleris yra patrauklus herojus, o lietuvis Skirgaila - atstumiantis.

Dramą teatras cenzūravo, o aktoriai, nesilaikę cenzūruoto teksto, buvo baudžiami 100 litų bauda. Kostas Korsakas, Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas Krėvės Skirgailą pripažino pasaulinio lygio dramos veikalu.

Po 1926 m. perversmo Krėvė nutraukė bičiulystę su Antanu Smetona, ėmė bendradarbiauti su kairiaisiais rašytojais, komunistiniu pogrindžiu (pasirašė žurnalo Literatūra redaktoriumi, bendradarbiavo Prošvaistėje). 1935-aisiais išspausdino dramą Mindaugo mirtis, 1939 m. - apysaką Raganius. 1939-1940 m. buvo Rašytojų sąjungos pirmininkas.

1940 m. tapo okupuotos Lietuvos Liaudies vyriausybės vadovu. Rašytojas atsidūrė situacijoje, kurios sudėtingumas prilygo jo paties kūriniuose personažams sukurtoms dramatiškoms veikimo aplinkybėms.

Vytauto Kubiliaus žodžiais tariant, sovietiniai emisarai pasirinko žymų rašytoją ir politiką kaip dekoraciją, kuria norėjo pridengti krašto okupavimą. Krėvė bandė dirbti su bolševikais, tačiau po derybų liepos 1-osios naktį su sovietų komisaru V. Molotovu patyręs, kad Lietuvos nepriklausomybės neišsaugos, grįžęs į Kauną atsistatydino iš marionetinės vyriausybės.

Žymaus rašytojo autoritetas neleido bolševikams susidoroti su Krėve. 1940 m. spalio 1 d. Liaudies švietimo komisaras paskyrė jį Lituanistikos instituto direktoriumi, 1941 m. - pirmuoju Lietuvos mokslų akademijos prezidentu.

Hitlerininkams okupavus Lietuvą, buvusio Liaudies seimo nariai, tarp jų ir Krėvė pasirašė rezoliuciją, kuri atskleidė neteisėtus Sovietų Sąjungos veiksmus ir klastingą Stalino propagandą, okupuojant ir inkorporuojant Lietuvą į Sovietų imperiją 1940-ųjų vasarą.

Krėvė profesoriavo Vilniaus universitete, bet 1943 m. buvo uždarytos visos Lietuvos aukštosios mokyklos. 1943-iaisiais vokiečių valdžia išvežė į koncentracijos stovyklas daugelį Lietuvos intelektualų. Krėvė, vengdamas suėmimo, slapstėsi nuo gestapo, rašė romaną apie nepriklausomos valstybės saulėlydį Miglose: iš priešbolševikinių laikų reportažas (išsp. 1944).

Emigracija ir Paskutinieji Metai

1944 m. liepos mėnesį, vengdamas bolševikų represijų, su šeima pasitraukė į Austriją. DP (perkeltųjų asmenų) Glasenbacho stovykloje įkūrė lietuvių gimnaziją, buvo jos direktorius, redagavo žurnalą Į Tėvynę.

1946 m. Lietuvos TSR Liaudies komisarų taryba pašalino profesorius Vincą Krėvę-Mickevičių ir Mykolą Biržišką iš LTSR Mokslų akademijos tikrųjų narių ir paskelbė juos „tėvynės išdavikais“.

Atgimimo laikais, 1988 m., Lietuvos TSR Mokslų akademijos prezidiumas sugrąžino prof. V. Krėvei-Mickevičiui ir prof. M. Biržiškai Akademijos tikrųjų narių vardus.

Pensilvanijos universitetui pakvietus dirbti slavų kalbų ir literatūrų profesoriumi, 1947 m. Krėvė išvyko į JAV. Universitete dėstė rusų, lenkų, lietuvių kalbas bei literatūras. Prieš mirtį Krėvė ketino baigti viso gyvenimo veikalą Dangaus ir žemės sūnūs, parašyti dramą apie Vytautą Didįjį. Mirė 1954 m. liepos 7 d. Springfilde (JAV).

Krėvės asmenybės reikšmę tarpukario kartai atskleidžia A. Nyka-Niliūnas: „Filadelfijoje mirė Krėvė (užvakar). Pirmas žinios įspūdis - lyg būtų miręs Nemunas, Vilniaus katedra arba Šatrijos kalnas: taip giliai jis buvo įsišaknijęs mano sąmonėje“.

1992 m. Krėvės ir jo žmonos palaikai iš Putnamo lietuvių kapinių buvo perkelti į Subartonių kapines.

Kūrybos Bruožai ir Temos

Krėvės kūryba atspindi rūpestį dėl nepriklausomos tautinės valstybės atkūrimo, vėliau - valstybingumo išsaugojimo ir stiprinimo. 1912 m. išleidus Dainavos šalies senų žmonių padavimus, Krėvė aiškiai suvokia savo kūrybos tikslą - „parodyti, koki didvyriai buvo senovės lietuviai, sukelti mūsų tautiečiuose pasididžiavimą jais“.

Krėvė padavimuose tęsia Daukanto, Maironio romantinę tradiciją, aukštindamas herojišką tėvynės praeitį, tačiau jis įsiklauso ir į amžininkų neoromantikų programas, kuriose, pasitelkus tautosaką, siekiama atskleisti tautos dvasią.

Iš tautosakos šaltinių Krėvė sukūrė dainišką stilių, - „melodingo poetinio pasakojimo kanoną, suteikdamas jam tautinio stiliaus statusą“ (V. Kubilius). Tautosakos stilių Krėvė susiejo su tragiškais siužetais, kurių veikėjai psichologizuoti, supoetinti.

Zalatorius kviečia pamąstyti apie Krėvės kūrybos įtaigumo paslaptį, - meistriškai tautosakos stiliumi parašyti padavimai nustotų didelės dalies įtaigumo, jeigu „po tais ritmingais, užburiančiais sakiniais nejaustume nuoširdaus susižavėjimo riteriška morale, maksimalistiniais žmogaus siekimais, nežabotos laisvės troškimo, meilės, ištikimybės, pasiaukojimo kėlimo į tokį aukštį, kad mums staiga ima darytis gėda dėl susmulkėjusios ir gyvybės instinktui pernelyg vergaujančios dvasios“.

Krėvės sukurtame meniniame pasaulyje veikia herojai, kurie sudrumsčia konservatyvią ramybę, iš nesąmoningumo kylantį pasitenkinimą savo nykia buitimi (Šarūnas), išjuokia susmulkėjimą (aukščiausio rango dvasininkų paveikslai Skirgailoje), nugali „gyvybinį instinktą“, pasirinkdami mirtį, o ne prisitaikymą (Dainavos šalies senų žmonių padavimai).

Pagal senųjų epų tradiciją Krėvės atkurtoje Lietuvos senovėje iškeliama laisvos, riteriškai garbingos bendruomenės idėja, įtvirtinama narsios ir karingos, ugnyje susideginančios, bet nepasiduodančios tautos vizija.

Vaizduodamas dramatiškose aplinkybėse atsidūrusius herojus, kurie atkakliai siekia savo tikslo, Krėvė žadino užguitos tautos žmonių pasitikėjimą savimi. Pasak Vytauto Kavolio, „užsidegimas vadų problematika [...] yra galbūt iš šiaudinės pastogės kilusiems, tik prieš penkiasdešimt metų iš baudžiavos išlaisvintiems psichologiškai būtinas žingsnis į žmoguje glūdinčios, pasaulį sukrečiančios galios pajautimą.

Šarūnas - pirmas galingas įnašas į savosios istorijos su visu jos audringumu atgavimą, lietuvio, pajėgiančio valstybei vadovauti, atkūrimas“.

Krėvė neužgauna ir šiuolaikinių skaitytojų vertybinių nuostatų, nes dramatiškai gretina nesuderinamas vertybes, parodo, koks sudėtingas yra sprendimo ieškojimas.

Krėvė lietuvių kultūroje užpildo herojinio tautos epo spragą. Neradęs tautosakoje medžiagos herojiniam tautiniam epui, kuriuo didžiuojasi kaimynai latviai, estai, suomiai, Krėvė sukuria literatūrinį lietuvių epą Šarūnas, kuriame atskleidžia „mitologinę žmonių galvoseną, senąją religiją, papročius, valstybingumo kilmę“ (V. Kubilius).

Tautosakos stiliaus dainiškumą Šarūne Krėvė pertraukia aštriais svarstymais, konfliktiškais dialogais ir monologais. Šarūnas - pirmasis lietuvių literatūroje dramatiškas herojus, prometėjiškas tipas, maištaujantis prieš dievus, jų sukurtą netobulą pasaulį.

Daugiaplanis tautos būties paveikslas išreikštas pasitelkus „trilypę stilistiką - filosofinį disputą, buitinį pokalbį ir folklorinę saviraišką“ (A. Zalatorius).

Moderniai mąstantis tarpukario Lietuvos jaunimas, Alfonso Nykos-Niliūno tvirtinimu, į Krėvės kūrybą žiūrėjo kritiškai dėl „atsparumo intelektualinėms laiko revoliucijoms (dėl to jis daugeliu požiūriu taip ir neperžengė XIX amžiaus ribos), bet gerbė ir vertino jį kaip jau praėjusio laiko apraišką“.

Krėvės kūrinio tema - vienišo maištininko sukilimas prieš žmones, dievus, visuomenę - atskleidžia lietuvių literatūros modernėjimą, kuris vyksta atsiremiant į ryškius anuometinės europinės literatūros autoritetus, - F. Nyčės filosofijos idėjas, H. Ibseno dramaturgijoje keliamas problemas.

Šarūno pastatymai tapo išskirtinės svarbos įvykiais teatro istorijoje.

Andriaus Olekos-Žilinsko spektaklis Šarūnas (1929), sukurtas pagal Petro Vaičiūno inscenizaciją, modernia forma išreiškė herojinio pasiaukojimo idėją (B. Sruoga, Šarūnas Valstybės teatre). Režisierius Jonas Vaitkus spektaklyje Šarūnas (1980) pateikė Šarūno analogiją su Hamletu, atskleidė išskirtinės asmenybės tragediją.

Krėvė praturtino lietuvių literatūrą subtiliu rytietišku stiliumi, kuriam būdingos lakoniškos sentencijos, hiperboliškas laipsniavimas, Biblijos sintaksė, pamokomų palyginimų intarpai, filosofinis disputas (Rytų pasakos, Dangaus ir žemės sūnūs).

Rytų filosofijos idėjos buvo svarbios daugeliui XX a. pirmosios pusės lietuvių menininkų ir filosofų. Vydūnas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Stasys Šalkauskis Rytuose ieškojo sąsajų su senąja lietuvių kultūra, svarstė apie lietuvių kultūros vietą tarp Rytų ir Vakarų, grindė nesmurtinio pasipriešinimo ir kovos už nepriklausomybę idėjas, surado harmoningos asmenybės ugdymo gaires.

Krėvės kūryboje Rytai sudramatinami. Į indų, persų, žydų religines ir filosofines sistemas Krėvė žvelgia Vakarų kultūros žmogaus žvilgsniu, atskleidžia aktyvios asmenybės nepasitenkinimą savimi, maištą, veržimąsi į naujas žinojimo sritis.

Neoromantinėje prozoje Krėvės sukurti kaimo išminčiai - Skerdžius, Vainorus, Jonas Gugis gerai jaučia ir supranta gamtos kalbą, pirmapradę kaimo žmogų supančių reiškinių prasmę.

Atskleisdamas lietuviško kaimo žmones apsakymų rinkinyje „Šiaudinėj pastogėj“ atsiveria rašytojo vaikystės laikų kaimas _ sodžiaus buitis, žmonės, jų gyvenimo įvairios situacijos ir atsitikimai. Krėvės sodžius nutapytas labai realistiškai _ tikroviška, sodri buitis, gyvi, ryškūs charakteriai, turtinga kaimo žmonių kalba.

Bet Krėvė nelinkęs pabrėžti tamsiųjų gyvenimo pusių, žmonių ydingumo ir šiurkštumo, socialinių skriaudų ir neteisybių, kaip tai darė, pvz., Žemaitė. Krėvę labiausiai domina charakterių įvairovė, jų spalvingumas ir originalumas.

Jam įdomus kaimo išminčius senis Vainorus („Bedievis“), archainės animistinės pasaulėjautos Lapinas („Skerdžius“), per dienas triūsianti gyvoji namų siela bobulė („Bobulės vargai“), archainių tikėjimų pasaulyje besiskleidžianti vaikystė („Antanuko rytas“), komiški žmogiškų silpnybių vaizdeliai, prietaringi kaimiečio sielos užkaboriai. Apsakymai „Silkės“, „Skerdžius“, „Galvažudys“ _ tai viena įspūdingiausių lietuvių novelistikos viršūnių.

Atminimo Įamžinimas

Vinco Krėvės atminimas įamžintas įvairiomis formomis:

• 1966 m. Subartonyse įkurtas rašytojo memorialinis muziejus (nuo 1999 m. - V. Krėvės-Mickevičiaus memorialinis muziejus).
• 1967 m. ant rašytojo namo Žaliakalnyje (Vydūno al. 47) atidengta atminimo lenta.
• 1978 m. ant namo Kauno senamiestyje (Vilniaus g. 29) atidengta memorialinė lenta.
• 1988 m. Lietuvos SSR Mokslų akademijos prezidiumas sugrąžino akademiko vardą.
• 1989 m. vienas prospektas Dainavos mikrorajone pavadintas jo vardu.
• 1989 m. Merkinės vidurinei mokyklai suteiktas V. Krėvės vardas.
• 1994 m. prie mokyklos pastatytas paminklas.
• 1997 m. bute Vilniuje, Tauro g. 10-1, kuriame gyveno V. Krėvė, atidarytas memorialinis muziejus.
• 1997 m. įsteigta Vinco Krėvės literatūrinė premija.

Atminimo lenta ant namo Vydūno alėjoje, Kaune

Vinco Krėvės kūrybos skalė labai plati: nuo tautosakinių padavimų iki istorinių asmenybių, nuo šiaudinės pastogės veikėjų iki Biblijos personažų, nuo Rytų pasakų iki savo tautos išminčių.

Įdėmiai tyrinėjęs Krėvės kūrybą A. Zalatorius jos vietą ir reikšmę lietuvių literatūrai šitaip apibūdina: „Jis kūrė didingą giesmę žmogaus drąsai, pasiaukojimui, tėvynės meilei, pirmiausia paisydamas meno uždavinių (.). Jis pirmiausia buvo idėjų, koncepcijų, o ne išraiškos reformatorius.

tags: #skirgailos #kilnus #ir #turtingas #siela