Upytė - bažnytkaimis ir dvaras, kurio istorija siekia gilią senovę. 1254 metai labai svarbūs ir reikšmingi mums, Upytės krašto žmonėms, nes rašytiniuose šaltiniuose paminėtas Upytės vardas.
Manoma, kad Upytė yra seniausia Panevėžio rajono gyvenvietė ir buvo Upytės žemės centras. Mūsų žemėje žmonės gyveno gerokai anksčiau, dar prieš paminėjimą rašytiniuose šaltiniuose. Tai patvirtina archeologiniai Upytės IV-VIII a. kapinyno tyrinėjimai ir radiniai, tad senovę reikia nukelti į praeitį dar beveik tūkstančiu metų.
Gilią praeitį liudija piliakalnis, apipintas legendomis apie buvusią pilį, prasmegusius Čičinsko rūmus. Neabejotina, kad Upytės žemė į valstybės sudėtį įėjo jau Mindaugo laikais. Vėliau mūsų valdovais tapo Gediminas, Jaunutis, Kęstutis. Kunigaikščiui Kęstučiui, valdžiusiam Žemaitiją ir Upytės žemę, teko pareiga kovoti su Livonijos ordinu.
Daugiausia žinių apie Upytės žemę, pačią Upytę ir jos apylinkes galima rasti Hermano Vartbergės Livonijos kronikose. Žygių aprašymuose minimos 58 vietovės, matyti baisus krašto sunaikinimas, nes užpulti priešų gyventojai gynėsi daugiausia savo jėgomis. Upytės žemė, pilis buvo didelė kliūtis Livonijos ordinui, besiveržiančiam į LDK gilumą ir daug prisidėjo, kad Lietuvos valstybė tuo laiku išsaugojo savo nepriklausomybę.
Yra žinoma, kad Jogaila atidavė Upytę valdyti broliui Skirgailai. Vytautas, tapęs didžiuoju kunigaikščiu, iš Skirgailos atėmė Trakus ir Upytę ėmė valdyti pats. Kunigaikštis Vytautas gali būti susijęs ir su Upytės krikštu. 1413 m. rudenį Vytautas kartu su Jogaila atvyko į Žemaitiją. Taigi, reikia manyti, kad šios kelionės metu ir buvo apkrikštyti Upytės apylinkių gyventojai. Iki tol mūsų protėviai išpažino pagoniškąjį tikėjimą.
Upytės Pavietas LDK Laikais (XVI-XVIII a.)
XIV a. Upytės valsčius įėjo į Trakų kunigaikštystę ir vaivadiją. Vykdant Lietuvos Kunigaikštystės administracines reformas, Upytės valsčius tapo pavietu. Jis tokiose pat ribose išliko iki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės egzistavimo pabaigos, o paskui Rusijos valdžioje tapo apskritimi.
1564-1566 m. organizavus pavietus, pasikeitė ir administracijos centras. Jis iš Upytės perkeltas į Panevėžį - regiono geografinį centrą, tačiau istorinis pavadinimas išliko ilgai. Pavietas turėjo nemažai teisių: savo teismą, seimelį, teisę šaukti bajorų suvažiavimus, turėti savo urėdą, karo vadus, savus mokesčius ir jų rinkėjus.
XVI a. pab.-XVII a. sustiprėjo bajorų luomas. Upytės paviete buvo daug privačių bajorų valdų. Viena iš žinomiausių - Sicinskių giminė, paliko pėdsaką Upytės krašte. XVI a. Lietuvoje prasidėjusi reformacija plito ir Upytėje. Sicinskiai buvo didikų Radvilų šalininkai, išpažino kalvinų tikėjimą.
Upytės pavietas Inovroclavo vaivadijoje
XVI a. pab. Upytėje, valdant Jonui Sicinskiui, buvo pastatyta evangelikų reformatų bažnyčia, veikusi iki 1621 m. Upytės pavieto dalyse, kuriose išplito kalvinizmas, prie bažnyčių veikė mokyklos. Jose buvo mokoma lietuviškai. Gali būti, kad tokia mokykla veikė ir Upytėje, nors tikslių duomenų nėra.
Išmirus Sicinskiams, Upytėje ėmė nykti ir kalvinizmas. Pagal 1638 m. Upytės dvaro inventorių, kaime stovėjusi medinė, gontais dengta bažnytėlė (koplyčia). Po beveik šimtmečio, 1742 m., Upytėje buvo laikyti pirmieji katalikiški atlaidai. Pirmąją katalikų bažnyčią pastatė dvarininkai Stanislovas ir Ieva Bielozaraitė Tiškevičiai. Ją aptarnaudavo dvaro išlaikomas kapelionas. Iš pradžių Upytės Šv. Karolio Boromiejaus bažnyčia buvo Naujamiesčio parapijos koplyčia arba filijinė bažnyčia.
XVII-XVIII a. Upytės paviete plėtėsi dvarai. Upytės dvaro pavadinimu vardijami Augustavo, Memenčių, Marimpolio, Deblono, Vinkšnėnų, Levaniškių, pačios Upytės du dvarai. Su šių dvarų istorine praeitimi susijusios Straševičių, Tauginų, Bistramų, Vekavičių, Sicinskių, Tiškevičių, Eidrigevičių, Šteinų, Selensų giminės. Iki šių dienų išliko Upytės (Bistramų), Augustavo dvarų pastatai, kitų - tik sodybų fragmentai, alėjos, pastatų dalys.
Upytei, kaip ir visai Lietuvai, teko ištverti XVI-XVIII a. karų su Livonija, Švedija, Rusija sunkumus. Upytės žemės sąvoka paskutinį kartą aptinkama Respublikos seimo nutarimuose 1793 m.
XIX Amžius: Upytė Po Padalijimų
Trečią kartą (1795 m.) padalijus Lietuvos-Lenkijos valstybę, Upytės pavietas virto apskritimi ir priklausė Vilniaus gubernijai. Po 1843 m. Upytė, XIX. a. įėjusi į Panevėžio apskrities sudėtį, tebuvo bažnytkaimis ir dvaras, bet jos neaplenkė svarbiausi šio amžiaus įvykiai.
Rusinimas, represijos, savivalė, baudžiavos panaikinimo sąlygos, siekiai atkurti nepriklausomą valstybę kelia nepasitenkinimą caro politika. 1831 m. sukilimo pralaimėjimas Lietuvoje Upytės apskrityje neužgesino vilčių atgauti laisvę. Už keliolikos kilometrų nuo Upytės - Paberžė. Čia kunigavęs vienas iš sukilimo vadovų Antanas Mackevičius perskaitė sukilimo valdžios manifestą ir paskelbė atvirą kovą carizmui.
Antanas Mackevičius
Numalšinus 1863-1864 m. sukilimą, caro administracija uždraudė spaudą lotyniškomis raidėmis. Bet lietuvių spaudos draudimas nedavė lauktų rezultatų. Kiekviena parapija turėjo savo knygnešius. Iš Upytės apylinkių irgi buvo kilę keli knygnešiai: Mykolas Valentinavičius iš Vaišvilčių kaimo, Zigmas Kirdulis ir Adomas Velykis iš Vilkelių kaimo.
Spaudos draudimo laikais Upytės bažnyčioje kunigavo kuratas Antanas Antanėlis ir vikaras Julijonas Kasperavičius, kurie rėmė knygnešius ir platino lietuvišką spaudą. Kuriamos liaudies mokyklos su rusais mokytojais, dalykai dėstomi rusų kalba. Tokia liaudies mokykla apie 1880 m. buvo įkurta Upytėje, tačiau jos nebuvo populiarios, todėl kūrėsi slaptosios lietuviškos mokyklos. Jų būta ir Upytės krašte (Ragaudžiuose).
Upytė Nepriklausomos Lietuvos Laikais (1918-1940 m.)
1919 m. pavasarį Upytė ir jos apylinkės atsidūrė Lietuvos kariuomenės, kurią sudarė savanoriai, rankose. Nepriklausomos Lietuvos laikais Upytė sudarė seniūniją ir priklausė Naujamiesčio valsčiui. 1923 m. bažnytkaimyje buvo 16 sodybų ir 109 gyventojai. Veikė pradinė mokykla, paštas, krautuvė, plytinė.
Upytės apylinkės dėl gausios bajorijos buvo aplenkėjusios. Gyventojai buvo nuskurdę, trobesiai sunykę. Nepriklausomybės laikais miestelis atgijo, apsitvarkė, plito tautinės idėjos. Po 1922 m. žemės reformos dvarininkams palikta 80 ha žemės (Memenčių dvarui - 160 ha). Nusavinta žemė buvo dalijama valstiečiams, savanoriams. Prasidėjo skirstymasis į vienkiemius.
2017 m. liepos 22 d. Upytėje veikė šaulių, pavasarininkų, jaunalietuvių organizacijos. Tarpukario metais Upytė garsėjo kaip šviesių, tėvynę mylinčių žmonių kraštas. Savo jėgomis upytiečiai 1928 m. Upytės miestelio aikštėje pastatė paminklą Lietuvos Nepriklausomybei paminėti. Senieji upytiečiai dar mena iškilmingas Vasario 16-osios šventes prie paminklo: plevėsuodavo trispalvės, vykdavo kariuomenės paradai, būdavo atiduodama pagarba, bažnyčioje laikomos šv. Mišios.
Upytė Antrojo Pasaulinio Karo Metais Ir Pokariu (1940-1995 m.)
Tragiškieji 1940-ųjų metų įvykiai… Susikuria Upytės apylinkė. Dvarų žemės išdalijamos valstiečiams. Už žemę skiriamos prievolės produktais. Tuo metu, kai dalijo žemę, žudynių susidorojimų nebuvo, bet priešiškos agitacijos pasitaikė. Europoje jau vyksta II-asis pasaulinis karas.
1941 m. birželio 23 d. Upytės sukilėliai užėmė miestelį ir jame iškabino Lietuvos Trispalvę. 1941 m., prasidėjus karui ir pasitraukus sovietinei armijai, Bistramų dvaruose, Jagmino Česlovo, Gudliausko, Zalieckienės žemėse buvo įsikūrę vokiečių kolonistai. Gyventojams uždėtos pyliavos, mokesčiai, reikėjo važiuoti į pastotes, taisyti kelius.
1944 m. atkuriama sovietinė valdžia, sudaromas Upytės apylinkės vykdomasis komitetas, prasideda kolektyvizacija. Atsiranda Lietuvos okupantų, jų pasekėjų ir rezistentų priešprieša. Apie rezistencinį Upytės gyvenimą ilgai buvo nutylima. Pokario baisumai neaplenkė nė vieno Lietuvos kampelio.
Upytės kapinėse ilsisi partizanai: Stanislovas Kirdulis - Narvydas, Vladas Želnys, Bronius Lazauskas-Suomis. Bronius Lazauskas dalyvavo 1941 m. birželio sukilime, tarnavo savisaugos daliniuose. 1945 m. grįžo ginti Tėvynės, buvo partizanų vadas. 1947 m. žuvo.
Jurgio Belazaro veikla Vilniuje
Pirmoji, medinė, Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia buvo funduota Vilniaus vyskupo Jurgio Belazaro ir pastatyta kartu su Verkių Kalvarijomis 1662 - 1669 m. 1668 m., ji kartu su Kryžiaus kelio stotimis perduota Vilniaus Šventosios Dvasios konvento dominikonams, o 1675 m. - Šv. Liudviko Bertrand`o dominikonų observantų kongregacijai.
1675 m. kilusio gaisro metu, medinė bažnyčia ir vienuolynas sudegė, o 1700 m. jau buvo atstatyta mūrinė bažnyčia. 1755 m. ansamblį vėl perėmė Vilniaus Šventosios Dvasios konvento dominikonai. Jų rūpesčių bažnyčia buvo perstatyta. Atstatymo darbai užsitęsė iki 1772 m. (tuo metu pastatyta ir dvidešimt naujų mūrinių koplyčių). 1772 m., per Sekmines, bažnyčią pašventino Vilniaus vyskupas Tomas Zenkevičius.
1850 m. caro valdžiai vienuolyną uždarius, bažnyčią ir parapiją perėmė vyskupija. 1990 m., lokalizuojant 1962 - 1963 m. nugriautų Verkių Kalvarijų koplyčių pamatus, archeologinius tyrimus atliko archeologas S. Patkauskas. Tyrimų metu nustatyta XVII a. II p. pastatytų 14 koplyčių ir vienų mūrinių vartų stovėjimo vietos.
Lietuvių Tauta nuo seniausių laikų iki dabarties1:2 A.Lileika paskaita.Sukrečianti Lietuvos istorija
Archeologinių radinių nebuvo aptikta. Tyrėjo nuomone, ši teritorija nebuvusi naudojama buitiniams tikslams. Istorinės žinios apie pirmąją medinę Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią, kuri buvo pastatyta 1662 - 1669 m., sutampa su tyrimų metu rastais ankstyviausiai datuojamais palaidojimais, t.y. šurfe Nr. 2 rastais dviem palaidojimais, kurie pagal Jono Kazimiero šilingą datuoti XVII a. II p.
Šurfe Nr. 3 rastieji koklių fragmentai veikiausiai pateko tarpe tarp 1675 - 1700 m., t.y. po gaisro, sunaikinusio pirmąją bažnyčią ir atstatant mūrinę. Archeologinių žvalgymų metu, apie 110 m ilgio elektros kabelio tranšėjoje, archeologiniu požiūriu vertingo kultūrinio sluoksnio ar radinių nebuvo aptikta.