Atrasti Trakuose kažką naujo gali pasirodyti nemenkas iššūkis. Atrodo, visi juose yra ne kartą buvę: matę pilį, maudęsi ežeruose, valgę kibiną. Tačiau būtent faktas, kad Trakai daugeliui puikiai žinomi, suintriguoja ir paskatina ieškoti juose įdomybių. Kelionę verta pradėti nuo kur kas mažiau žinomų Senųjų Trakų.
Senųjų Trakų bažnyčia
Traukinys iš Vilniaus į šią geležinkelio stotį atvyksta net keliolika kartų per dieną, mat ji yra gana judriame ruože Vilnius-Marcinkonys. Šis ramybe dvelkiantis kompleksas - tai vieta, kurioje buvo senoji Trakų pilis. Būtent Senieji, o ne dabar garsesni Naujieji Trakai (nūdien vadinami tiesiog Trakais), buvo Lietuvos sostinė didžiojo kunigaikščio Gedimino valdymo laikais XIV a. Nors pilį galime tik įsivaizduoti, bet apsidairę aplink pastebėsime, kad sienas supo gynybiniai grioviai, o pati ji statyta aukštumoje. Kovų su kryžiuočiais metu XIV a. pab. pilis buvo galutinai sugriauta ir daugiau nebeatstatyta.
Tolesnė vietovės istorija susijusi su 1405 m. įkurtu vienu seniausių Lietuvoje benediktinų vienuolynų (veikė iki 1844 m.). Vienuolyno pastatai ne kartą buvo perstatomi, tad šiandieninis vaizdas mena XVIII a. pab., o akį traukianti neogotikinėmis formomis perstatyta fasado dalis - tai 1898-1899 m. architekto A. Mikulskio suprojektuota Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bei šv. Benedikto bažnyčia. Katalikiškos tradicijos tęsiamos ir toliau - čia veikia Šv.
Aplankius Trakų istorijos ištakas galima judėti link Naujųjų Trakų pagrindine gatve (Trakų g.) geležinkelio stoties kryptimi, o geriausiai tai daryti pėstute. Kodėl? Atstumas iki Naujųjų Trakų siekia apie 4 km, tačiau jie tikrai neprailgs: kelias patogus, o akį vilioja žavūs Senųjų Trakų medinukai, turintys dzūkiško gatvinio kaimo architektūros elementų bei menantys dar XVI a.
Trakų pilies paslaptys po žeme: meškos kaulai ir Vytauto atvaizdas
Trakų Žydų Kapinės ir Sakraliniai Pastatai
Tik pasiekus Trakų miestą, nereikia skubėti nerti į jo centrą - Vilniaus g. 12 (šalia nuorodos į Šaudyklos g.) yra, iš pirmo žvilgsnio, įprastos katalikų kapinės. Apie jas informacijos beveik nėra, tačiau vaizdas tikrai vertas dėmesio. Teritorija nusėta daugiau kaip 200 įvairių paminklų su užrašais hebrajų kalba, keletas išsiskiria puošnumu.
Trakų stačiatikių cerkvė
Palikus kapines galima keliauti link miestelio centro ramiu vingiuotu keliuku paežere (Vilniaus gatvė ties geležinkelio stotimi išsišakoja, verčiau eiti ramesne, dešiniau esančia Vilniaus Mažąja gatve). Už pusantro kilometro akis pasitinka du bokštai su svogūniniais kupolais, priklausantys Švč. Ji pastatyta 1863 m. Lietuvoje vykusio sukilimo prieš Rusijos imperijos valdžią numalšinimui paminėti. Statybos projektas tipiškas to meto cerkvių architektūrai. Interjeras gana kuklus, bet tuo pačiu jaukus.
Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia
Visai šalia cerkvės stovi gerokai senesni bei pagrindiniai maldos namai Trakuose: Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. Būdama dar gotikinių bruožų, bažnyčia pradėta statyti valdant Vytautui apie 1409 m., tuo pačiu pritaikant ją gynybai (tą liudiją jos dydis ir rūstūs gabaritai, be to, pagrindinis įėjimas kadaise buvo nukreiptas į pusiasalio pilies pusę). Nuo to laiko formos nesikeitė. Išorinėse sienose galima išvysti senesnės gotikinės architektūros motyvų (profilinės plytos, kontraforsai, pailgos arkos). Tarp maldininkų bažnyčią garsina Didžiajame altoriuje esantis stebuklais garsėjantis Trakų Dievo Motinos paveikslas.
Koplytstulpis ir Buvęs Pašto Pastatas
Lauke verta apžiūrėti du XIX a. pr. medinukus Birutės g. Toliau Vytauto gatvėje esantis kelio vingis su praplatėjimu mena faktą, kad kadaise čia būta turgaus aikštės, o dabar jos centre - koplytstulpis. Jis pirmą kartą minimas 1622 m., dabartinį vaizdą įgavo XIX a. pirmoje pusėje, kai kolonos viršuje buvo pastatyta Šv. Įdomu: apie 1960 m. ji sovietų valdžios buvo iškelta iš koplytstulpio ir įmesta į ežerą. Vis dėlto vėliau Trakų muziejaus iniciatyva skulptūra buvo surasta ir 1961 m. Taigi, Šv.
Greta koplytstulpio yra daugelio praeivių smalsumą žadinantis mėlynas pastatas storomis baltomis kolonomis - pirmieji jį 1810 m. pasistatė vienuoliai dominikonai.
Namas vieno aukšto, pailgo tūrio. Stačiakampio simetriško plano, su prieangio iškyša pietvakarinėje pusėje. Iš prieangio yra durys į tambūrą, abipus jo dviem eilėmis išdėstytos patalpos. Pamatai akmenų ir plytų mūro, tinkuoti. Sienos apipjautų rąstų, iš lauko apkaltos stačiomis lentomis su siūlių užtaisais, nudažytos. Stogas pusskliautis; gegnės ir atramos sujungtos mediniais kaiščiais.
Fasadus skaido skirtingais tarpais išdėstyti keturių dalių stačiakampiai langai su figūriniais apvadais. Pagrindinio fasado vidurį pabrėžia XX a. 4-to dešimtmečio pradžioje įrengtas prieangis su dviem supaprastinto toskaninio orderio mūrinėmis masyviomis kolonomis, laikančiomis medinį trikampį frontonėlį su pusapskričiu švieslangiu. Pastogę juosia siauras karnizas.
Senasis paštas-būdingas XIX a. pradžios Trakų miesto pastatas. Jį 1810 m. pasistatė dominikonai, rezidavę Pusiasalio pilyje. 1864 m. panaikinus vienuolyną, jis atiteko Trakų apskrities policijos valdybai. Stogas buvo dengtas malksnomis, fasadus skaidė 11 langų. Kieme stovėjo du ūkiniai pastatai. 1887 m. namas perduotas Vilniaus pašto ir telegrafo apygardai. 1895 m. architektas Aleksandras Polozovas apmatavo namus ir vadovavo jų remontui. Po remonto namas atrodė beveik kaip dabar, tik prieangis buvo medinis, uždaras, drožiniais papuošta pastoge. Buvo 11 dviem eilėmis išdėstytų patalpų, viduryje - virtuvė. Namas remontuotas 1899, 1911 ir 1923-25 m. 1925 m. jame buvo operacijų ir bendroji salė, telegrafas, archyvas, 5 gyvenami kambariai. Manoma, kad mūrinės prieangio kolonos pastatytos XX a. 4 dešimtmetyje. Paštas čia veikė iki 1960 m., o vėliau pastatas pritaikytas kitokioms administracinių įstaigų reikmėms.
Sklypas sąlyginai lygus, kiek pakilęs nuo dabartinių gatvių lygio, kiemo pusėje įrengtas akmenų grindinys, kuris vedė prie anksčiau buvusių ūkinių trobesių.
Trakų Pusiasalio Pilis
Visai šalia yra Trakų pusiasalio pilis, kuri dar buvo vadinama Didžiąja (o esanti saloje - Mažąja), įkurta Kęstučio, statybas pradėjusio XIV a. II pusėje. Ši tvirtovė buvo bendro Trakų miesto ir valstybės sostinės Vilniaus gynybinio komplekso dalis, kryžiuočių puolama ir griaunama 1382, 1383 ir 1390 m., vėliau perstatyta, tačiau kare su Maskva 1655 m. Nepaisant to, šiandien galima pasigėrėti 4 iš 11 restauruotų bokštų, kurių kiekis, tikėtina augs, nes pusiasalio pilis, nors ir nedideliais tempais, bet rekonstruojama.
Trakų pilis iš paukščio skrydžio
Karaimų Paveldas Trakuose
Karaimų tauta - tai bene vertingiausias Trakų paveldas. Gyvas, bet taip pat nykstantis. Ir nors čia veikia aktyviausia bendruomenė (karaimų Trakuose priskaičiuojama apie 60), gatvėje ar buityje jų kalbą vargu ar beišgirsite. Dėl to su karaimų paveldu, esančiu čia nuo XIV a., susipažinti tiesiog privalu. Pirmiausia Trakų senamiestyje pasimėgaukite mediniais namais, kurie turi bendrą bruožą - trys į gatvę nukreipti langai.
Anot legendų, statydamas namą karaimas vieną langą paskirdavo sau, antrą - Vytautui, kurį jie vadino VatatBij (karaimų k. Anot legendų, statydamas namą karaimas vieną langą paskirdavo sau, antrą - Vytautui, kurį jie vadino VatatBij (karaimų k. Karaimų g.
1985-86 m. Lietuvõs karamai, karaimų kilmės nuolatiniai Lietuvos gyventojai. 2021 gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 192 karaimai. Gausiausios karaimų bendruomenės įsikūrusios Vilniuje, Trakuose, Panevėžyje. Lietuvos karaimai kaba karaimų kalba (Trakų tarme), dar rusų, lenkų, lietuvių, anglų ir kitomis kalbomis. Religija - karaizmas (visi Lietuvos gyventojai karaimai yra religinės bendruomenės nariai; karaizmas Lietuvoje), Lietuvoje karaizmas yra tradicinė religija. Yra dvi karaimų kenesos - Trakų kenesa (seniausia) ir Vilniaus kenesa.
Pagal tradiciją karaimų gyvenamieji namai statomi galu į gatvę, su trimis langais gale. Tradiciniai drabužiai: moterų - ilgas arba poilgis sijonas (kartais suknelė), balta palaidinė, aukso siūlais siuvinėtas aksominis nesagstomas švarkelis (kyrcha) plačiomis rankovėmis iki alkūnių, plokščios, apskritos, monetomis arba karoliukais siuvinėtos kepuraitės; vyrų - poilgis dryžuotas chalatas, juosiamas dirželiu ar skarele, aukštoka nukirsto kūgio formos tamsiai raudona kepurė (fes).
Lietuvos karaimai išlaikė gausų folklorą: patarlių, priežodžių, dainų, pasakų, padavimų, būrimų iš kūno dilgčiojimų, iš Likimo knygos, t. p. tradicinius vestuvių (sužadėtuvių, jungtuvių, puotos), gimusio kūdikio palaiminimo ir vardo suteikimo iškilmių (kutlamach), laidotuvių, darbo švenčių (pvz., derliaus šventė Orach toju), aukojimo papročius.
Pasaulietinė karaimų raštija nėra gausi. 16-17 a. rankraštinėse namų knygose, be tautosakos kūrinių, išliko teologų Izaoko Trakiečio (1533-1594), Saliamono Trakiečio (1650-1715) eilėraščių. Pasaulietinės literatūros pradininku laikomas poetas S. Kobeckis (1857-1933) išleido eilėraščių rinkinį Dainos (Irlar 1904), parašė pjesių, vodevilių. Karaimų poetų kūryba buvo spausdinama periodinėje spaudoje.
Eilėraščių rinkiniuose Karaimų dainos (Karaj jyrlary 1989), Į Trakus paukščiu plasnosiu (Čypčychlej učma Trochka 1997, lietuvių ir karaimų kalbomis) išspausdintuose S. Firkovičiaus (1897-1982), Š. Lopato (1904-23), Z. Firkovičiaus (1906-58), J. Malecko (1889-1952), M. Tinfovičiaus (1912-74), S. Kobecko (1911-85) ir kitų kūriniuose vyrauja meilės savo tautai, kalbai, gimtinei Trakams, pagarbos Vytautui Didžiajam motyvai. S. Firkovičius ir S. Kobeckas yra parašę pjesių, kurios iki 1940 buvo vaidinamos mėgėjų teatruose Trakuose, Panevėžyje. S. Firkovičiaus kūryba išleista antologijoje Buvo tokia diena... (Bir kiuń ėdi...
Lietuvoje karaimai gyvena nuo 1397. Tradiciškai manoma, kad apie 380 karaimų šeimų į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę iš Krymo atkėlęs Vytautas Didysis po žygio į Aukso ordos valdomas stepes; jie buvo apgyvendinti Trakuose tarp dviejų pilių (dabar - Karaimų gatvė), vėliau karaimų gyvenviečių atsirado Biržuose, Pasvalyje, Naujamiestyje, Upytėje. Karaimai sudarė atskirą bendruomenę (Džymat); bendruomenės ir jos narių teisinę padėtį nustatė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų privilegijos; pirmoji išlikusi (Vytauto Didžiojo privilegijų originalų neišliko) - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo Kazimiero Jogailaičio 1441 03 27 privilegija, suteikianti Trakų karaimų bendruomenei Magdeburgo teisę, t. y. teisę turėti savivaldą, kuriai vadovauja iš karaimų renkamas pačiam valdovui atsakingas vaitas.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo Aleksandro 1492 ir Žygimanto Senojo 1507 privilegijomis karaimai buvo atleisti nuo bet kokių muito mokesčių visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir nuo sargybos bei derliaus nuėmimo prievolių valdovų Senųjų Trakų dvare. Pagrindines karaimų privilegijas patvirtindavo visi vėlesni Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai. Lietuvos karaimai sudarė kariškių ir civilių luomus: kariškiai ėjo pilių sargybą. Tarp karaimų būta kunigaikščių pulkininkų (karužų), manoma, prie valdovo buvus atskirą karaimų karinį dalinį. Didesnė karaimų dalis buvo civiliai, daugiausia dirbo žemę, kuri bendruomenei dar Vytauto Didžiojo laikais buvo skirta Trakų šiaurinėje dalyje (vadinamieji Karališkieji laukai).
Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo atsidūrę Rusijos imperijoje karaimai nuo 1850 tapo pavaldūs Krymo karaimų dvasinei valdybai; 1869 Trakuose įsteigta atskira dvasinė valdyba, pavaldi dvasiniam ir pasaulietiniam bendruomenės vadovui - hachanui (iš dalies buvo pratęsta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karaimų bendruomenės hierarchinė nepriklausomybė). Per Pirmąjį pasaulinį karą daugelis Lietuvos karaimų evakavosi į Krymą, Maskvą, Pskovą ir kitas Rusijos vietas. 1920 dauguma grįžo, bet atsidūrė dviejose valstybėse - Lietuvoje (Panevėžys, Pasvalys, Talačkoniai) ir Lenkijoje (Vilnius, Trakai, Luckas, Haličas). Abiejose valstybėse būta stipraus karaimų tautinio patriotinio judėjimo, rūpintasi tautine savimone.
Vilniuje leistas žurnalas Myśl Karaimska (1924-47), Lucke - Karaj awazy (1931-38), Panevėžyje - Onarmach (1934-39), Trakuose - Dostu karajlarnyn (1930-34). Kūrėsi karaimų tautinės organizacijos: Panevėžyje - Onarmach (Pažanga 1923), Vilniuje - Karaimų istorijos ir literatūros bičiulių draugija (1932), Trakuose - jaunimo organizacija Bir bav (Būrelis 1930), moterų organizacija Katyn odžachy (Moterų būrelis 1932). 1922 Trakuose pradėjo veikti karaimų parapinė mokykla, išrinkta Laikinoji karaimų dvasinė valdyba (jai priklausė visi Lietuvos ir Lenkijos karaimai).
1988 įkurta Lietuvos karaimų kultūros bendrija, 1992 karaimų religinei bendruomenei suteiktos juridinio asmens teisės, atkurta karaimų autokefalija, grąžinta Vilniaus kenesa, 1992 M. Firkovičius (1924-2000) išrinktas Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininku ir vyresniuoju dvasininku. 1997 iškilmingai pažymėtas totorių ir karaimų įsikūrimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 600 m. jubiliejus, Lietuvos bankas išleido 50 litų proginę sidabrinę monetą, skirtą karaimų ir totorių įsikūrimo Lietuvoje 600‑osioms metinėms paminėti. 2014 Lietuvos paštas išleido du karaimams skirtus pašto ženklus: viename pavaizduotas pasaulinio garso orientalistas H. S. Ch. Šapšalas (1873-1961), kitame - Vilniaus kenesa. 2017 buvo paminėtos 620‑osios karaimų įsikūrimo Lietuvoje metinės.
Karaimų Kenesa ir Kapinės
Netoliese, Karaimų g. 30, stovi vieni iš vos kelių pasaulyje esančių karaimų maldos namų - kenesa. Turistiniuose lankstinukuose beveik niekur nėra nuorodų į senąsias karaimų kapines. O jos visai šalia ir 100 proc. vertos papildomo sugaišto pusvalandžio. Kapinės yra už Karaimų (Geležinio) tilto, Žaliosios gatvės kairėje pusė, Totoriškių ežero šiaurės vakariniame krante. Jos įkurtos iškart atvykus karaimams, dar XIV a.
Karaimų kapinės Trakuose
Paminklai stebina įvairove. Be paprastų žmonių, čia atgulė ir ryškiausi karaimų tautos atstovai, dvasiniai lyderiai (hachanai). Vakarinėje kapinių pusėje yra keliukas vedantis į greta esančias naująsias karaimų kapines. Jos atrodo modernesnės ir labiau prižiūrimos, čia vis dar laidojami karaimai.
Pabuvus šioje ramybės oazėje, Trakų tyrinėjimus galima pabaigti mažai kam žinomu, tačiau tikrai puikiu panoraminiu vaizdu nuo kalvos, esančios už namo adresu Žalioji g.
XIX a. Trakų Architektūra
XIX a. Trakuose be gyvenamųjų namų buvo ir kitų visuomeninių pastatų, tai smuklės, klebonija, parapijos mokykla, paštas ir kiti. Trakuose buvo 105 namai, 5 bažnyčios ir vienuolynai, krautuvė ir 5 smuklės. Istoriniuose dokumentuose dažnai minimos smuklės. Dauguma jų stovėjo prie pagrindinės miesto gatvės.
XIX a. trečiame ketvirtyje pastatytas L raidės formos pastatų kompleksas. Jo kieme stovėjo ūkio trobesys. Smuklėje buvo viešbutis, užkandinė, savininko butas, kiemo trobesyje - tvartas ir vežiminė. Gyvenamas namas stovi Vytauto ir Kudirkos gatvių kampe. Namas yra savito plano ir dekoro. Rytinis namo fasadas atgręžtas į Vytauto, šiaurinis - į Kudirkos gatves.
Namas vieno aukšto, kampinio plano, su rūsiu, prieangiu vakarinėje ir priestatu pietinėje pusėje. Abu namo korpusus kapitalinės sienos dalina į patalpas - butus. Namo pamatai akmenų, tinkuoti. Sienos rąstų, apkaltos stačiomis lentomis. Vakarinio galo skliautas stačių, pietinio - gulsčių lentų. Prieangis ir priestatas lentiniai.