Pramoninė ir šiuo metu ne itin patraukli Vilkpėdė ruošiasi renesansui. Buvusi intensyvios pramonės teritorija turi didžiulį potencialą tapti išskirtiniu rajonu, išlaikant jos pirminį identitetą - nebenaudojamus gelžbetoninių konstrukcijų kombinato pastatus pritaikius naujai paskirčiai.
Pagal Vilniaus bendrojo plano (2021 m.) sprendinius, Vilkpėdės teritorija tampa perspektyvine plėtros zona. Vilnius turi šansą jau netolimoje ateityje atnaujinti vieną didžiausių - ne tik Betono kvartalo (15 ha), bet ir visos Vilkpėdės apie 300 ha teritoriją, išsaugant jos pirminį identitetą.
Vieta yra strategiškai viena potencialiausių Vilniaus miesto plėtros teritorijų, turinti visą miesto infrastruktūrą ir įsikūrusi pakankamai arti svarbių miesto taškų. Neries, Vingio parko ir kitų žalių plotų apsupta Vilkpėdė turi daug galimybių tapti išskirtiniu rajonu, išlaikant jau esamą istorinį ir kultūrinį paveldą.
Šią teritoriją galima pasiekti įvairiu viešuoju miesto transportu, ji yra prie vienos pagrindinių miesto gatvių - Savanorių prospekto, jungiančio Vilnių su Kaunu. Iš kitos pusės - geležinkelio atšaka, besidriekianti iki prekių stoties Naujojoje Vilnioje. Miesto plėtros numatyti dviračių takai netolimoje ateityje užtikrins tiesioginę teritorijos jungtį su kitomis miesto dalimis. Automobiliu nuo Senamiesčio čia galima atvažiuoti per 15 minučių.
Prieš tai buvusi tuščia Vilkpėdė būtent šioje teritorijoje pradėjo formuoti savo pramoninį veidą. Šioje teritorijoje 1958 m. veiklą pradėjusi Vilniaus gelžbetoninių konstrukcijų gamykla (GKG - 1), vėliau išplėsta ir tapusi Vilniaus namų statybos kombinatu. Gamykla ir buvo statyta siekiant paspartinti gyvenamųjų namų statybą Vilniuje.
Vilkpėdės teritorija
Šiame statybų kombinate buvo gaminami gelžbetoniniai stulpai elektros perdavimo linijoms, elementai surenkamiesiems gyvenamiesiems ir visuomeniniams pastatams (darželiams, prekybos centrams), perdangų plokštės, įvairios sijos, kolonos, sąramos ir kiti gaminiai. Taigi didžioji dalis veiksmo sukosi aplink betono maišymą, liejimą ir armavimą, betono gaminių montavimą ir transportavimą. Statybų tempas buvo išties įspūdingas - 1989 m. kombinate dirbo 3,5 tūkst. darbuotojų, zujo automobiliai, sunkvežimiai, bėgiais riedėjo vagonai.
Po nepriklausomybės atkūrimo GKG teritorijoje liko apleisti įspūdingi gamybiniai pastatai, cechai, kėlimo konstrukcijos, turtinga gamta. Palaipsniui atgimstant teritorijai, siekiama išlaikyti ir papildyti jos pirminį identitetą, pradedant „Betono kvartalo“ pavadinimu.
„DO architects“ indėlis į naują istoriją
Sprendimą įsikurti šioje miesto dalyje studijos architektai priėmė per karantiną, beveik prieš metus. „Kai viskas užsidarė prasidėjus pandemijai, mes daug važinėjome dviračiais po miestą ir, vieną dieną su kolegomis ir šeimomis važiuodami palei geležinkelio bėgius, netyčia užklydome į šią teritoriją ir supratome, kad ji gali būti labai perspektyvi. Nuo Vilniaus Senamiesčio yra nutolusi tik 6 km, apsupta gražios gamtos - netoliese teka Neris, iš kitos teritorijos pusės, už geležinkelio bėgių, prasideda Panerių miškas su išraiškingomis kalvomis. Viena pagrindinių miesto arterijų - Savanorių prospektas jungia Vilkpėdę ne tik su miesto centru, iš čia patogu išvažiuoti į Kauną, o ateityje didieji miestai gali tapti ir dvimiesčiu, - pasakoja architektė Andrė Baldišiūtė, studijos bendraįkūrėjė, viena iš kvartalo plėtros koncepcijos autorių. - Papildžius esamą teritorijos struktūrą, ji taptų nauju miesto traukos centru.“
„Todėl nutarėme nelaukti, kol kas nors ateis su paruoštu sprendimu, ir veikti patiems - nes, jeigu tiki savo sumanymo sėkme, reikia pačiam siekti jį ir įgyvendinti. Kaip tyčia nekilnojamojo turto skelbimų svetainėje aptikome šioje teritorijoje parduodamą didžiulį, beveik 20 tūkst. kv. m pastatą, kurio iš pradžių niekas nepirko, todėl jį nutarta sudalinti ir siūlyti įsigyti dalimis. Supratome, kad tai yra galimybė. Juolab kad mums, architektams, patinka keltis į naujas patalpas, taip iš naujo sužadinant vaizduotę.
Persikėlus į naujas patalpas, architektams atsivėrė didelės galimybės, lydimos ir didelių iššūkių - gamybai skirtas plotas, siekiantis apie 2600 kv. m, nebuvo panašus į jaukų, kūrybinį architektų braižą atspindintį biurą. Pokyčius įkvėpė aukštos lubos ir erdvios gamyklinės patalpos, savaime suteikiančios galimybę įsirengti ir papildomą aukštą - antresolę, panaudojus patalpose jau buvusias gelžbetonines konstrukcijas.
Patyrinėję archyvus, architektai įsitikino, kad anksčiau šiose gamybinėse patalpose buvę dideli langai iki pat grindų buvo užmūryti, šaliai atgavus nepriklausomybę. Atkūrus buvusias angas, patalpoms suteikta ne tik pakankamai daug natūralios šviesos, bet ir sukurtas vizualinis ryšys su esama teritorija, pastatui suteikta pirminė išvaizda.
DO architects biuras Vilkpėdėje
Anot architektės, vienos biuro interjero autorių Ievos Marijos Malinauskaitės, pirmiausia pastato viduje buvo pašalintos menkavertės pertvaros, išgriauti kabinetai ir sandėliukai, išardyta rampos ir pakrovimo zona paliekant tik dengtą stogelį terasai. Tuomet, įrengus langus per visą patalpų aukštį, atsirado sąveika su išore. Sumontavus vidinius langus ir patalpas skiriančiose pertvarose, geriau tapo suvokiamas fabriko dydis, o didelės patalpos virto susitikimų, renginių erdvėmis. Dalyje šių patalpų šiuo metu įsikūrę nuomininkai jau pamėgo šį bendrumo pojūtį ir mielai bendrauja tarpusavyje bei su architektų studija.
Jai antrina ir kolega, vienas „Betono kvartalo“ galimybių studijos autorių, Kasparas Žiliukas: „Persikėlę į naujas patalpas, pakvietėme į įkurtuves kaimynus, kolegas, draugus. A. Baldišiūtė šypsosi prisiminusi, kaip studijos iniciatyva išasfaltuota palei biuro pastatą nusidriekusi vidinė gatvelė, priklausanti bendrai teritorijai, sukėlė kaimynų nuostabą - juk ji nėra studijos nuosavybė, taigi lyg ir neturi šeimininko. „Tačiau mūsų iniciatyva paskatino pasitempti ir kitus gamybinių patalpų nuomotojus - jau spėjome pagyvinti biuro prieigas augalais ir matome, kad kaimynai taip pat stengiasi neatsilikti - pavasarį dalyvavo talkoje tvarkant aplinką šalia pastato per akciją „Darom“, buvo surinktos daug metų čia trūnijusios padangos ir statybinių medžiagų likučiai“, - pabrėžia architektė.
Studijos architektams teko prisidėti restauruojant ne vieną pastatą Vilniaus Senamiestyje ir centrinėje miesto dalyje, todėl į būsimas biuro patalpas pirmiausia buvo žiūrima per konservavimo, išsaugojimo prizmę, nes senieji pastatai būtent ir žavi savo istorija, daugiasluoksniškumu. Aptrupėjęs kampas, nelygi plytų siena, atviros konstrukcijos, atsidengusios pašalinus vėlesnius gipskartonio sluoksnius, atviri ventiliacijos vamzdynai ir sukuria tą ypatingą senojo pramoninio pastato dvasią.
„Lankydamiesi įvairiuose Danijos, Olandijos architektų biuruose, jiems visuomet pavydėdavome didelių erdvių, įrengtų anksčiau buvusiuose dokuose ar kitokiuose gamybiniuose pastatuose aukštomis lubomis, net iki 9 metrų. Tik ten įsikūrusiuose biuruose mes matėme šias galimybes, o savo mieste iki šiol - kažkodėl ne. Čia apsilankę supratome, kad mūsų besiplečianti komanda taip pat turi šansą įsikurti panašiai, juolab kad neįsivaizduotume savo buvimo naujame, ką tik pastatytame ir visiškai įrengtame verslo pastate.
Pragmatiški, bet labai svarbūs motyvai, paskatinę rekonstruoti gamybinį pastatą, buvo ir patrauklios kainos šioje teritorijoje, taip pat tvarumo aspektas, kai rekonstruojami jau esami pastatai, mažiau skiriant lėšų naujoms statyboms, įrengimui. „Paskutinės krizės metu, 2009-aisiais, patyrėme, kaip pasikeitė vystytojų požiūris į senus pastatus.
Buvusius pramonės pastatus ar teritorijas konvertuojant į gyvenamuosius ar verslo kvartalus mūsų šalyje iki šiol vyravo praktika senąsias gamyklas griauti kaip nebetinkamas naudoti, tačiau vis labiau pasaulyje stiprėjanti tvarumo ir pagarbos istorijai samprata skatina atidžiau pažvelgti į nebenaudojamus statinius.
Andrė Baldišiūtė prisimena, kad, būdama studentė, prieš kokį 15 metų vaikščiojo po gamyklos „Skiteks“ teritoriją Užupyje, bet tuo metu dar nebuvo patirties ir galimybių įvertinti užkoduoto teritorijos potencialo.
„DO architects“ parengta galimybių studija - ne tik vizija būsimiems vystytojams, kaip žingsnis po žingsnio atgaivinti šią teritoriją. Tai tarsi architektų dovana kaimynams, potencialiems vystytojams ar miestui ir ateities perspektyva šiuo metu teritorijoje įsikūrusioms nedidelėms įmonėms tęsti verslą toje pačioje, tik jau patrauklesnėje ir sutvarkytoje aplinkoje. Siekiant rasti kuo daugiau originalių sprendimų, rudenį „DO architects“ suorganizavo keletą kūrybinių dirbtuvių, o patraukliausios idėjos sugulė į „Betono kvartalo“ galimybių studiją, kurioje numatoma ir esamų gamybos ir smulkiojo verslo įmonių integracija.
„Kvartale yra pakankamai laisvos vietos papildyti jį naujais pastatais, negriaunant anksčiau statytų, bet suformuojant ir intensyvesnį perimetrinį Savanorių prospekto užstatymą. Tai numatydami, atsižvelgėme ir į Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinius“, - sako architektas K. Žiliukas, daugiausia laiko skyręs urbanistinei teritorijos vizijai.
Kūrybiškai ir taikliai pritaikę užsienyje matytus analogiškų kvartalų sprendimus, suradę atitinkamų sąsajų, „DO architects“ akivaizdžiai parodė, kad reikia tik šiek tiek pastangų, tarkim, įstiklinti esamus vartus ar pakeisti vieną kitą detalę, ir pastatas ar jo dalis įgauna kitokį įvaizdį.
Todėl architektai siūlo teritoriją vystyti etapais, nuosekliai išdėstytais galimybių studijoje, taip siekiant atskleisti kvartalo autentiškumą. Žavesio yra ir čia, kad teritorijos pastatuose įsikūrę daug skirtingų veiklų įmonių, architektai gali draugauti ne tik su kitu panašiu biuru, o, tarkim, su metalo suvirinimo cechu, tortų kepyklėle ar akinių didmenine prekyba užsiimančiais kaimynais.
Nes pramonė čia buvo nuo seno ir, panašu, svarsto architektai, dar kurį laiką tikrai bus, todėl galima atrasti labai netikėtų jungčių, pabrėžiančių šios vietos unikalumą. Dar vienas šio rajono privalumų - numatomi pokyčiai neišstums vietos gyventojų ar rajoną pamėgusių menininkų, kaip Užupyje, nes jų čia paprasčiausiai nėra.
Išlikę geležinkelio bėgiai, kuriais prieš keliasdešimt metų riedėjo vagonai, gabenantys statybines medžiagas ir pagamintas konstrukcijas, ilgainiui turėtų tapti apželdintu teritorijos parku. O įrengus analogišką parką kitoje Savanorių gatvės pusėje, būtų sukurtas šios miesto dalies ryšys su Neries pakrante ir atvertos jos prieigos. Vilkpėdė yra apjuosta bėgių, kurie šiuo metu nenaudojami ir gali būti skirti bėgių parkui formuoti.
Pagrindiniai faktai apie "Betono Kvartalą"
| Informacija | Duomenys |
|---|---|
| „DO architects“ biuro plotas | 1100 kv. m |
| Betono fabriko pastato plotas po konversijos | 2600 kv. m |
| Teritorijos plotas | 15 ha |