Vilnius, kaip ir kiekvienas miestas, susiduria su nuolatiniais urbanistikos iššūkiais, reikalaujančiais strateginio mąstymo ir darnaus planavimo. Architektūros politika, darnus vystymasis ir metropolinė plėtra yra esminiai aspektai, lemiantys miesto ateitį. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip Vilnius siekia išlaikyti savo identitetą, darniai sutalpinti augantį gyventojų skaičių ir plėtoti infrastruktūrą.
Architektūros politika yra labai geras terminas, sujungiantis strategiją plačiąja prasme. Tai reiškia, kad reikia tarpinių susitarimų, kas yra mūsų architektūros ir urbanistikos kokybė, kaip mes elgiamės jau mažesniame mastelyje. Kasdien reikia daryti tuos sprendimus ir to strateginio sprendimo yra labai daug.
Su komanda dirbame prie architektūros ir urbanistikos gairių, nustatome kriterijus, kaip mes suprantame, kada architektai padirbėjo gerai, kada ne, koks Vilnius turėtų būti, kaip jis turėtų skirtis nuo Kauno ir t.t. Juk kiekvienas miestas turi savo identiškumą.
Na, mano akimis, strategija yra planas tikslui pasiekti. Nors žodis darnumas jau virtęs keiksmažodžiu, bet tai yra nuolatinis mūsų susitarimas. Tai mes turime susitarti, kaip galime darniai sutilpti Vilniuje padaugėjusių gyventojų, neiškertant savo visų medžių, išlaikant savo gamtinį rūbą ir paveldą.
Turime sutarti, kas mums vertinga, nes dažnu atveju mums norisi viską griauti - jeigu kas nors neįrašyta į vertybių registrą ir netinka plėtrai, tuos pastatus mes griauname. Tai mes siekiame išsaugoti tai, kas svarbu istorijos sluoksniuose, ir tai yra darna.
Mano kasdieniai pasirinkimai yra tarp paveldo, tarp gamtos ir vietos žmogui mieste tiek dirbti, tiek ilsėtis, tiek gyventi. Tai yra tarsi nuolatinis kompromisas. Tikslas ir yra, kad sutilptų visų interesai: jaunų, senų, aktyvių, tų, kurie nori ramesnio gyvenimo, tų, kurie turi aktyvesnių poreikių.
Tas, kas važiuoja dviračiais, tas, kas važiuoja mašina - visi turėtų rasti savo vietą pasaulyje.
Aišku, miesto centro ir metropolijos aplink valdymas yra šiek tiek skirtingas, bet jis turėtų būti valdomas tos pačios administracijos, planuojant darniai ir kompleksiškai. Dabartinė Vilniaus problema yra tai, kad mes esame išsiplėtę iki administracinių ribų, bet socialinės ir visos kitos reikalingos infrastruktūros ties administracine miesto riba - baigiasi.
Mes ten sustojame ir jų nekuriame, miesto rajonas jų nekuria, dėl to mes nefunkcionuojame sėkmingai. Už administracinės ribos mes neturime mokyklų, ligoninių, kadangi rajone nėra užtikrinami reikalingi poreikiai, visi tie gyventojai važiuoja į miesto centrą.
Tai būdami metropolija mes galėtume sujungti, pavyzdžiui, gyvenančius Trakuose, kurie galėtų dirbti ir į Vilnių atvažiuoti traukiniu, kas ir dabar vyksta. Metropolijai labai svarbus susiekimas viešuoju transportu - turi būti galimybė kasdien atvažiuoti į miestą dirbti patogiu viešuoju transportu.
O jei Vilnių sujungtume su Kaunu padarytumėme dipolį. Kol kas tai atrodo kaip labiau dirbtinė idėja, nes tie centrai veikia savarankiškai. Kaunas turi labai aiškią, išskirtinę savybę - jis geografiškai yra Lietuvos centre, labai logistiškai tinkamoje kryžkelėje, todėl ten ir telkiasi pramonė. Mes esame šone.
Net ir „Rail Baltica“ tai įrodė, kadangi mus išmetė į šoną ir dar kol kas neprijungė. Tai Vilnius savo geografine prasme gyvena atskirą gyvenimą nei Kaunas.
Tai politinis sprendimas. Reikėtų tik susitaikyti, kad daug karaliukų netektų savo galvos, nes daug rajonų merų tektų panaikinti. Tai čia toks labai drastiškas sprendimas, bet jis reikalingas.
Pavyzdžiui, Islandija peržiūri visus savo miestus, miestelius ir tų, kurie nesugeba suteikti socialinės infrastruktūros paslaugų, gyventojus iškelia ir pergrupuoja į didesnius centrus. Tai yra reikalinga regioninės politikos strategija ir tam reikia drąsos.
Tą nuspręsti padaryti mes galime ir rytoj, bet ar išdrįsime? Jei tai ir padarytume, kitas žingsnis būtų infrastruktūra - reikėtų nutiesti viešuosius ryšius, greičiausiai geležinkelio, o ne automobilių. Trakų gyventojai, pavyzdžiui, gali ten gyventi ir dirbti Vilniuje, tai tokių policentrų aplink Vilnių yra daug, bet ne visi turi tokią infrastruktūrą.
Tai mes galime turėti visų poreikius atliepiantį miestą, nes, jei prisijungtume ir jūsų minėtus miestus, metropolija būtų didesnė negu administracijos ribos. Tokiu atveju žmonės galėtų gyventi gamtinėje aplinkoje, bet kurti mieste.
Aišku, tam būtinoji sąlyga - judėjimas. Be jo, nebus nieko. Visi miestai kuriasi prie didžiųjų gatvių, prie aikščių - kur vyksta veiksmas. Tai ir mums reikia tos judėjimo sistemos, bet jei tai nebus bėginis transportas, mes nebūsime konkurencingi.
Jeigu norima tankinti miestą, tai reikia tankinti kokybiškai, nes tankinant dėl tankinimo mes neturėsime rezultatų. Tankinimas yra priemonė. Miesto viduje mes jau turime policentrų strategiją, Vilniuje galima identifikuoti „miestus mieste“, pavyzdžiui, Naujoji Vilnia yra savarankiškai egzistuojantis organizmas, kuris sujungtas su miesto centru.
Tą pati Pilaitė. Tai vietos, kur yra tam tikras kiekis paslaugų, gyvena miestiečių. Tai mes turime identifikuoti, kur yra didžiausia miestiečių koncentracija, ir tuos centrus stiprinti, kad žmonės neišvažiuotų iš savo gyvenamosios teritorijos pagrindinėms savo socialinėms paslaugoms gauti.
Nežinau, kas tai būtų: mokykla, gydymo įstaiga, poilsio įstaiga ir pan. Tuose policentruose turėtų būti visos paslaugos, o jie patys turėtų būti sujungti visuomeninio transporto ryšiu. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, iš Naujosios Vilnios į Pilaitę man tramvajumi, metro ar panašiai nuvykti turėtų būti greičiau nei automobiliu.
Tokia policentrų sistema pateisina tankinimą, nes kur egzistuoja geras susisiekimas, ten žmonės gali statyti daugiau pastatų, kurie pigiau ir kainuoja.
Man atrodo, kad dabar mes judame be strategijos, statytojams leidžiame statyti pagal bendrąjį planą ten, kur jie nusiperka sklypų, bet mes nesutariame, ką tame sklype statyti. Statytojai nori vieno, mes norime kito - jie nori statyti gyvenamuosius namus, mes kalbame apie funkcijas.
Šiandien dienai savivalda stato nemažai socialinės infrastruktūros. Aišku, galime tiek, kiek galime. Mūsų krepšelyje dabar yra apie dešimt darželių, mokyklų ir turbūt nėra nei vienos sostinės Europoje, kuri turėtų tokį intensyvų socialinės infrastruktūros tinklą, bet reikia ne tik mokyklų, reikia poilsio vietų ir viso kito.
Tai pasiskirstymas tarp plėtotojų, kas ką stato - dar vyksta. Mes turime socialinės infrastruktūros mokestį, kuris nedengia mūsų visos socialinės infrastruktūros. Dėl to šiandien dienai leisti Vilniuje statyti vien daugiabučius - rizikinga.
Nors mes ir valdome žemę, mes nestatome gyvenamųjų namų taip lengvai, bet, nepaisant to, didysis statytojas yra plėtojai, todėl su jais turime susitarti, kiek ir ko pastatyti. Jie daro verslą ir nori maksimalių rodiklių, todėl reikia atrasti balansą, kur yra plėtros riba ir kur yra jų teisės, o kur jau yra per daug tankinimo.
Aš manau, kad, jeigu turime tankiai apgyvendintą gyvenamąją teritoriją, tai kitas projektas turėtų būti ne daugiabutis, o kita funkcija.
Taip, judama teisinga linkme, bet yra du aspektai - viename galima padaryti pokytį, kitame jo padaryti negalima arba kur jis yra sudėtingesnis. Biurokratinis aparatas yra sukurtas visoje valstybėje, visas statybos leidimo procesas galioja tiek Panevėžyje, tiek Kaune, tiek kitur.
Tai mes, kaip savivalda, galime sutrumpinti ir paprastinti tik tai, kas nuo mūsų priklauso. Šiandien dienai mes esame padarę maksimumą, net patys plėtotojai liudija, kad per šituos metus yra padarytas didžiulis progresas.
Mes neturime vėlavimų, sekame labai daug duomenų, turime sistemą, kaip paprastai užsiregistruoti pas vyriausiąją architektę, jos komandą. Turime daug gyvų susitikimų problemoms aptarti, projektams svarstyti. Nesudėtinga mus pasiekti ir gauti tą proceso dalį, kuri nuo mūsų priklauso.
Mes bandome ateiti kaip įmanoma arčiau kliento, kad ir kas jis bebūtų, ar močiutė, kuri nori priestatą pasidaryti, ar didieji plėtotojai. Tai mes skiriame dėmesio problemoms spręsti, bet yra kita dalis - visas įstatymų liūnas, kai reikia naviguoti tarp daugiau nei 2 tūkstančių teisės aktų ir visus juos atitikti. Dėl to būna ir prieštaravimų, ir pats procesas kartais nėra sklandus.
Tai, ką daro savivaldybė? Teikiame pasiūlymus ministerijai trumpinti, paprastinti, išskaidrinti, nes šiuo metu mes gyvename paveldėtų įstatymų būsenoje, kai sovietiniai „snipai“ (statybų normos ir taisyklės) ir mūsų taisyklės buvo išverstos, tada buvo bandoma modifikuoti su britų teise ir išėjo kažkoksai toks hermafroditas.
Tai, man atrodo, mes per daug reguliuojame, per daug nepasitikime. Aišku, mes 50 metų buvome uždangoje ir vis dar vieni kitais nepasitikime. Mūsų įstatymai kuriami pagal nusižengimo schemą. Jeigu kažkas surado landą, tai įstatymas koreguojamas, kad nebūtų tos landos iki kito karto, kol kažkas atranda dar kažkokį kelią.
Europoje mes statybų teisėje reguliavimą keičiame bene dažniausiai, todėl gyvename labai dideliame nestabilume. Tai ir savivaldai tenka prisitaikyti prie to, kas nuolat keičiasi. Tuo nuolatiniu kismu mes esame lygiai tiek pat nepatenkinti, kiek ir statytojai, ir architektai.
Grįžtant prie perreguliavimo, man atrodo, jis gimė iš mūsų politinės sąrangos nepasitikėjimo, kurį paveldėjome po 50 metų nepasitikėjimo vieni kitais. Būtų smagiau, jeigu galėtume leisti žmonėms įrodyti, kad vienas ar kitas sprendimas yra tinkamas, tada ir tos laisvės būtų daugiau.
Šiandien dienai, jeigu turime laisvę, turime ir daug pažeidėjų. Tai reikia rasti balansą, kad mes vieni kitais pasitikėdami trumpintume biurokratiją, nes tai yra raktas.
Kol mes vieni kitais nepasitikėsime, kursime poįstatyminius aktelius, kad įvyktų sąžiningi žaidimai, turėsime labai daug reguliavimų, ir tie, kurie žaidžia sąžiningai, nukenčia, nes turi eiti visus tuos ilgus koridorius. Gal mes galime daryti pasitikėjimo kreditą?
Taip, tai tikrai didžiulis darbas ir ne mūsų ta duona kasdieninė, bet mes esame įsitraukę į tas diskusijas su Aplinkos ministerija. Taip, be jo mes negalėtume susikalbėti. Jis yra mūsų pagrindinis susitarimų ir ginčų laukas.
Mes turime ypatingą bendrąjį planą, kuris duoda papildomų rodiklių, susitarimo ir gal žinojimo, koks aukštingumas tam tikram sklype leidžiamas, koks tankis, intensyvumas ir pan. Bendrai, bendriesiems planams tai neprivaloma.
Mes padarėme tą detaliau visam Vilniui, nes iš esmės tie strateginiai miestų planai dažniausiai būna tokie kaip, tarkime, Kopenhagos penkių pirštų strategija - labai aiškūs ir paprasti, o po to einama į detalesnius tų teritorijų ir seniūnijų planus. Mes nuėjome į tokį pakankamai detalų bendrąjį planą, bet tame vis tiek yra daug interpretacijos.
Šią savaitę ekonomikos komitete svarstėme klausimą, kur yra tie lūkesčiai tarp statytojų ir architektų, ir savivaldybės? Tai nutarta, kad maksimumas pagal bendrąjį planą - nėra privalomas. Kiek aukštai tu gali užstatyti ir ką gali užstatyti, yra ekspertinės diskusijos laukas.
Dėl to tai yra ir mūsų nuolatinis diskusijų arba ginčų laukas, kadangi kažkas nori to maksimumo, o mes sakome - nebūtinai. Bendrasis planas yra svarbus plėtotojams perkant sklypus, nes jie tikisi aiškumo, bet to maksimumo dažniausiai nebūna, nes planuojant bendrąjį planą iš paukščio skrydžio 50 tūkstančių mastelyje, buvo neįmanoma suplanuoti kiekvieno sklypo gabaritų ir tos urbanistinės struktūros.
Aš manau, kad, jeigu mes norime kažką keisti, tai tą turėtume daryti ne pavieniui, ne pasklypiui, o sistemiškai. Reikia visiems sugalvoti aiškų sutarimo būdą.
Būtent dėl to įvedėme aiškumo, pasidarėme studiją, kiek, kur, kaip galėtų atsirasti tų dangoraižių, nes visi nori toje pačioje vietoje susigrūdę būti ir daugiausia to aukštingumo turėti. Tai taisyklės yra būtinos. Šiandien dienai galiu perspėti: Vilniuje nusimato dar daugiau dangoraižių.
Ir yra daug žvaigždučių, tai šiandien plėtotojai ateina, pavyzdžiui, ir sako: „Aš norėčiau Žirmūnuose daug dangoraižių pastatyti“. 25 metrai. Jie atrodytų kaip tas vienas Savanoriuose. Tai aš tokių pavienių sklypų, kurie tiesiog kažkaip atsirado bendrajame plane, nepateisinu.
Bendras planas urbanistikoje yra kaip gairės - mes naudojame do...
Vilniaus panorama
Pagrindiniai Vilniaus urbanistikos iššūkiai:
- Darnaus vystymosi užtikrinimas
- Infrastruktūros plėtra
- Biurokratinių kliūčių mažinimas
- Bendrojo plano tobulinimas
- Metropolinės plėtros strategijos įgyvendinimas
Vilniaus metropolinės plėtros vizija
Aš norėčiau, kad Vilnius būtų tikras metropolis ir mes nebeturėtume rajonų, žiedinių savivaldybių. Tada labai nesunkiai ir tą milijoną, svajojamą visų, pasiektume. Taip.
Dar kalbant apie tas ribas, ar būtų galima prisijungti ir Ukmergę, ir Molėtus ir pan.? Netgi Pabradėje gyvena žmonių, kurie dirba Vilniuje.
Tačiau tikriausiai kol kas dėmesys yra sutelktas ne į metropolinę plėtrą, bet miesto tankinimą, ar ne? Tankėja.
Kalbant apie aukštybinius pastatus, praeitais metais virė aukštybinių pastatų dešinysis krantas, visa ta dangoraižių kalva.
Tai ką reikėtų daryti su tokiais ir panašiais objektais? Čia nelengvas uždavinys.
Reikia visiems sugalvoti aiškų sutarimo būdą.
Dangoraižiai Vilniuje
Apibendrinant, Vilniaus urbanistinė plėtra reikalauja nuolatinio dialogo tarp savivaldybės, plėtotojų ir gyventojų. Tik bendradarbiaujant galima pasiekti darnaus vystymosi, išsaugoti miesto identitetą ir sukurti patogią aplinką visiems.
| Iššūkis | Sprendimai |
|---|---|
| Darnus vystymasis | Susitarimai, vertybių išsaugojimas, kompromisai |
| Infrastruktūros plėtra | Viešasis transportas, policentrų stiprinimas |
| Biurokratija | Įstatymų supaprastinimas, pasitikėjimo didinimas |
| Bendrasis planas | Ekspertinės diskusijos, aiškumo užtikrinimas |
| Metropolinė plėtra | Rajonų integracija, regioninė politika |