Šiame straipsnyje aptariamas žyminio mokesčio klausimas teismuose nagrinėjant bylas dėl nuosavybės teisių atkūrimo Lietuvoje. Nagrinėjami teisiniai aspektai, susiję su žyminio mokesčio mokėjimu už atskiruosius skundus, taip pat atvejai, kada asmenys gali būti atleisti nuo šio mokesčio.
Lietuvos apygardų teismų žemėlapis
Atskirojo Skundo Argumentai
Apeliantė VMI pateikė atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 23 d. nutarties, kuriame prašo Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. B2-344-856/2020 panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes ir netinkamai aiškino CPK nuostatas dėl žyminio mokesčio sumokėjimo.
VMI yra specifinis, viešąjį interesą ginantis subjektas. VMI dalyvauja didelėje dalyje Lietuvoje vykstančių bankroto ir restruktūrizavimo bylų. Mokesčiai yra valstybės finansų sistemos esminė dalis, jie sudarantys pagrindinę valstybės biudžeto pajamų dalį. Nustatant mokesčius, siekiama gauti pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti, visuomenės ir valstybės viešiesiems poreikiams tenkinti. Nesumokėjus mokesčių arba sumokėjus juos ne laiku, valstybės biudžetas negauna pajamų, yra ribojamos valstybės galimybės vykdyti jai priskirtas funkcijas.
Jei būtų patenkintas kreditorės atskirasis skundas, naudą gautų visi kreditoriai byloje, tad užkertant kelią kreditorei reikšti atskirąjį skundą, yra pažeidžiami ne tik kreditorės, restruktūrizuojamos įmonės, bet ir visų jos kreditorių, tame tarpe VMI, atstovaujančios valstybę, teisėti interesai.
Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria apeliantei nustatytas terminas trūkumų pašalinimui, teisėtumo klausimas.
Žyminis mokestis - proceso įstatymo nustatyta pinigų suma, kurią šalys, tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, pareiškėjai ar kreditoriai privalo sumokėti už tam tikrus CPK nustatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-248/2020 13 punktas). Teismų praktikoje išskiriami tokie žyminio mokesčio sumokėjimo teisiniu reguliavimu siekiami viešajam interesui svarbūs tikslai: įpareigoti asmenis, paduodančius teismui pareiškimus, kuriais siekiama jiems palankaus procesinio rezultato byloje, pateikti piniginį užtikrinimą ir taip apsaugoti kitus asmenis nuo aiškiai nepagrįstų pareiškimų (ieškinių, skundų); padengti tam tikrą valstybės išlaidų, skirtų teisingumo įgyvendinimo sistemai finansuoti, dalį; skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir kt.
Žyminis mokestis mokamas už tam tikrus procesinius dokumentus (jų padavimą).
Procesinių dokumentų rūšys pagal CPK 80 straipsnį:
- Procesiniai dokumentai, kuriais teismui pirmą kartą pareiškiami materialieji teisiniai reikalavimai (ieškinys, priešieškinis, trečiojo asmens savarankiškas reikalavimas, pareiškimas ypatingosios teisenos tvarka);
- Procesiniai dokumentai, kuriais reikalaujama peržiūrėti teismo procesinį sprendimą dėl bylos esmės (prašymai peržiūrėti sprendimą už akių, apeliaciniai, kasaciniai skundai, prašymai dėl proceso atnaujinimo);
- Kai kurie dokumentai, kuriais reiškiami procesinio pobūdžio prašymai (prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių, atskirieji skundai dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių, atskirieji skundai bankroto ar restruktūrizavimo bylose).
CPK 83 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindai, kurie skirti palengvinti teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą asmenims, ginantiems svarbiausias asmens teises (pvz., darbuotojams, vartotojams), asmenims, kurių materialinė padėtis yra sunki (pvz., asmenims, kuriems iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla), bei su viešųjų, valstybės ar savivaldybės interesų gynimu susijusiais atvejais.
CPK 83 straipsnio 1 dalyje nurodytas atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindų sąrašas nėra baigtinis, kadangi CPK 83 straipsnio 1 dalies 16 punktas numato, kad asmenys nuo žyminio mokesčio atleidžiami ir kitais CPK ar kituose įstatymuose numatytais atvejais.
CPK 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmenys atleidžiami nuo žyminio mokesčio už ieškinius, priešieškinius, pareiškimus, apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat už prašymus dėl proceso atnaujinimo. Šioje nuostatoje nėra tiesiogiai numatyta, kad asmenys nuo žyminio mokesčio atleidžiami už trečiąją procesinių dokumentų rūšį, t. y. procesinio pobūdžio dokumentus (prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių, atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių, atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose).
Kaip nurodė Lietuvos apeliacinis teismas aptariamoje nutartyje, atskirieji skundai nepatenka į šioje normoje (CPK 83 straipsnio 2 dalyje) nurodytų procesinių dokumentų sąrašą, kadangi pagal bendrąją normą (lot. lex generalis) atskirieji skundai žyminiu mokesčiu neapmokestinami, išskyrus atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose. Šios išimtys yra lex specialis (specialioji norma) CPK 80 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos bendrosios normos, kad už atskiruosius skundus žyminis mokestis nemokamas, atžvilgiu. Šiuo teisės aiškinimu Lietuvos apeliacinis teismas vadovavosi ir kai kuriose kitose bylose.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2020 m. lapkričio 3 d. nutartyje civilinėje byloje e2-1206-790/2020 pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, CPK 80 straipsnio 2 dalyje nustatydamas atskirųjų skundų bankroto ar restruktūrizavimo bylose apmokestinimą žyminiu mokesčiu, siekė padidinti nemokumo procesų efektyvumą, apriboti nepagrįstus skundus, kurie ilgina nemokumo procesus.
Šioje nutartyje pateiktu teisės aiškinimu CPK 80 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo esmė nėra paneigiama, kadangi atskirieji skundai bankroto ar restruktūrizavimo bylose žyminiu mokesčiu neapmokestinami tik esant CPK ar kituose įstatymuose nustatytiems atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindams, pavyzdžiui, kai atskiruosius skundus paduoda bankrutuojančio ar restruktūrizuojamo asmens darbuotojai (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas), valstybės ir savivaldybės institucijos, siekdamos apginti valstybės ar savivaldybės interesus (pvz., Valstybinė mokesčių inspekcija, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir pan.) (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 8 dalis), Lietuvos bankas, akcinė bendrovė Turto bankas, valstybės įmonė Valstybės turto fondas (CPK 83 straipsnio 1 dalies 11 punktas), asmenys, kuriems iškeltos bankroto ar restruktūrizavimo bylos (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), kreditoriai, pareiškę finansinius reikalavimus bankroto ar restruktūrizavimo bylose, kai pirmosios instancijos teismas jų reikalavimų netenkina visiškai arba iš dalies - dėl teismo nutarties netenkinti jų reikalavimo ar jo dalies (CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktas), asmenys, kurių atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindai įtvirtinti kituose įstatymuose (pvz., asmenys, turintys teisę į antrinę teisinę pagalbą).
Kitais atvejais, siekiant užtikrinti nemokumo procesų efektyvumą ir apriboti nepagrįstus skundus, žyminis mokestis už atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose CPK 80 straipsnio 2 dalies pagrindu yra mokamas. Pavyzdžiui, žyminį mokestį moka bankrutuojančio ar restruktūrizuojamo asmens kreditoriai - už visus bankroto ar restruktūrizavimo bylose kylančius ginčus, išskyrus dėl savo pareikšto reikalavimo patvirtinimo, taip pat bankrutuojančio ar restruktūrizuojamo juridinio asmens dalyviai ar kiti bankroto ir restruktūrizavimo bylose sprendžiamais klausimais suinteresuoti asmenys (laiduotojai, garantai ir pan.), nemokumo administratorius, kai ginčas išimtinai susijęs jo statusu ir (ar) interesu (pvz., dėl administravimo išlaidų dydžio, atlyginimo, atstatydinimo ar pan.), kt.
Nagrinėjamu atveju VMI pateikė skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 19 d. nutarties, kuria patvirtintas RUAB „Aiba“ restruktūrizavimo planas. Vadinasi, pareiškėjos teikiamas atskirasis skundas dėl teismo nutarties, kuria patvirtintas restruktūrizavimo planas, nepatenka į CPK 83 straipsnio 1 dalyje numatytus atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagrindus.
Esant tokioms aplinkybėms ir vadovaujantis 2020 m. lapkričio 3 d. nutartimi civilinėje byloje e2-1206-790/2020, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs pareiškėjai terminą pašalinti atskirojo skundo trūkumus ir sumokėti žyminį mokestį už atskirąjį skundą, teisingai taikė ir aiškino proceso įstatyme nustatytus atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagrindus, todėl pagrįstai įpareigojo pareiškėją sumokėti žyminį mokestį už paduodamą atskirąjį skundą.
tags: #skundas #del #nuosavybes #teisiu #atkurimo