Mykolas Kleopas Oginskis: Gyvenimas, Šeima ir Įtaka

Mykolu Kleopu Oginskiu pradėjau domėtis 1994 metais. Turėjau progą pasinaudoti daugelio asmenų pagalba.

Geranoriški mokslininkai prof. Normanas Stone, prof. Lucien Lewitter, dr. Stephen Walsch, dr. David Wynne Jones ir dr. Richardas Butterwichas patarė man, kokias knygas reikėtų perskaityti arba padėjo susisiekti su žmonemis, kurie turėjo galimybę man padėti. Armynas Hennesy man leido pasinaudoti savo šeimos archyvu. Giminės iš Lenkijos - Jeronimas Visockis, Ana Hierovska-Zybert ir Antoni Bojanovskis - talkino ieškant reikalingos informacijos. Buvęs Baltarusijos Respublikos ambasadorius J. E. Uladzimiras Ščasny padėjo man susisiekti Baltarusijos kolegomis prof. Adomu Maldziu, Viktoru Sgorobogatovu, Olga Dadiomova, Svetlena Niemahaj, Tatjana Kleščanok bei Zalesės kultūros puoselėtoju Sergejus Verameičikas, kurie man suteikė nemažai žinių ir pasidalijo turima informacija. Vėliau vyko naudingas susirašinėjimas su profesoriumi Vladislovu Zajevskiu. Prof. Radoslavas Žuravskis vel Grajevskis atsiuntė man 1833 m. nežinomos Dombrovskio mazurkosversijos kopiją. Mano brolis Ivo pasirūpino natų įrašais, o ponia Teresė Jasminova parengė mano tekstą spaudai.

Lenkijoje dažnai sutinku nepritariančių mano teiginiui, kad Mykolas Kleopas Oginskis yra mūsų tautinio himno kūrėjas, nors aš savo teiginį ir paremiu konkrečiais įrodymais. Šiandien plačiai yra pasklidusi informacija, kad 1797 m. liepos mėnesį Lenkijos himno žodžius parašė Vybickis ir juos pritakė Polesės mazurkos melodijai arba pats ją sukomponavo.

Su M. K. Oginskiu dar yra tokia problema, kad jam dar gyvam esant ir po jo mirties apie jį sklidė ir sklando fantastiškos legendos bei įvairūs plepalai. Iš kitų jis sužinojo, kad nuskendo, kad atėmė sau gyvybę, kad revoliucinio teroro metu pateko į Paryžiaus tribunolą ir kad šiuo pavojingu laikotarpiu net pats skaitė pranešimą. Panašius, nors gal ir ne tokius juokingus prasimanymus galima perskaityti įvairiuose straipsniuose ir apie jį parengtose trumpose Oginskio biografijose. Todėl dabar, rašant jo biografiją, reikia rašyti ne tik apie tai, kas buvo, bet ir pasakyti tai, ko nebuvo.

Mykolo Kleopo tėvas ir etmonas Mykolas Kazimieras turėjo tik bendrą prosenelį. Tuo tarpu daug kam atrodo, kad tarp šių dviejų kompozitorių Oginskių turėtų būti daugiau kas bendro. Taip samprotauja ir Aleksandras Briukneris savo „Lenkijos kultūros istorijoje“. Suprantama, A. Briukneris neįsigilino į temą. Jį domino tik Slanimas, kur etmonas Kazimieras Oginskis turėjo dvarą, orkestrą, teatrą, kūrė muziką, rašė pjeses ir kur buvo ištaiginga, aristokratiška kultūrinė aplinka. Faktas yra tas, kad Mykolas Kleopas savo dar nepaskelbtoje jaunystės autobiografijoje nerašo apie kokį nors apsilankymą Slanime.

Tadas Strumila 1956 m. Krokuvoje lenkų kalba išleistos Mykolo Kleopo Oginskio knygos „Laiškai apie muziką“ įžangoje pateikė legendą, neparemtą jokiais faktais. Strumila rašė komunizmo laikotarpiu, tad, pasitaikius progai, atitinkamai pasistengė pavaizduoti ir etmono muzikinę kūrybą bei Mykolo Kleopo kaip „magnato kaprizą“. Cituoju: „Užteko jaunam vaivados sūnui išvykti iš gimtojo Guzovo į kurią nors dėdės Mykolo Kazimiero rezidenciją Slanime ar Sedlcuose, kad galėtų pasiklausyti naujausių operų, klausytis geriausios muzikos, kaip ir daugelyje kaimyninių didikų rūmų.“ Strumila nerašo, kad Mykolas Kleopas lankėsi Slanime, bet iš bendro konteksto lengvai galima suprasti, kad rašoma, jog lankėsi.

Net Igoris Belza, kuris turėjo galimybę prieiti prie Oginskio dokumentų, tarp jų ir jo jaunystės metų autobiografijos, saugomos Maskvoje (Oginskis ją pavadino „Ma biographie“), iki galo jos išsamiai neperskaitė, nes kartoja Strumilą: „Metai, praleisti Guzove, iš kur šeima dažnai išvykdavo į Varšuvą ir į savo giminių (kai kurie iš jų, pirmiausia didysis Lietuvos etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis, su meile užsiiminėjo muzika…) dvarus, buvo laimingiausias laikotarpis Mykolo Kleopo gyvenime“.

Apie vizitus į Slanimą „Lenkų biografiniame žodyne“ nerašoma. Tais vizitais abejoja ir Vlodzimiežas Pozniakas Valstybinės muzikos leidyklos spaudai parengto romansų balsui ir fortepijonui leidinio įžangoje.

Per vieną britų istoriką, turintį gerą nuomonę apie lenkus, man pavyko užmegzti ryšius su Didžiosios Britanijos muzikologu, kuris pažinojo rusų muzikologą. Taip susiklostė reikalai, kad 1996 metų liepos mėnesį aš iš dalies ištyrinėjau Maskvoje esančius archyvinius dokumentus (tam galėjaus skirti tik dvi dienas) ir turiu apie pusę jų kopijų. Turiu Mykolo Kleopo jaunystės autobiografiją „Observations“, tai yra skelbtų atsiminimų, apimančių 1815 metų laikotarpį, tęsinį bei dokumentus apie Oginskio ir Dombrovskio legionų ryšius. Svarbiausi yra 1829 metų Oginskio laiškai, rašyti Leonardui Chodzkai. Oginskio biografiją papildo jo prancūzų kalba parašyti ir 1826 metais šia kalba Paryžiuje ir Ženevoje išspausdinti atsiminimai. Jie 1845 metais buvo išleisti vokiečių kalba, o lenkų kalba - tik 1871 metais.

Deja, neturiu „Additions a mes memoires“ publikuotų atsiminimų priedo. Iš jų pasižymėjau tik tai, ką suspėjau būdamas Maskvoje. Jie yra labai įdomūs todėl, kad ten yra tai, ką Oginskis manė, jog netinka paskelbti istoriniame kūrinyje, ypač tokiame, kuris skirtas užsienio skaitytojui. Oginskis šioje knygoje nenorėjo viešinti tautiečių neigiamų bruožų, ypač jų nesantaikos, o „Additions“ yra pateikti labiau atviri komentarai ir faktai, susiję su jo muzikine veikla. „Additions“ yra paskelbtos ir laiškų, kuriuos Oginskis rašė pažįstamiems iš savo kelionių, kopijos.

Deja, nieko nežinau apie Oginskio veiklą Vilniuje 1802-1822 metais, o būtų apie ką rašyti. Jis buvo Topografinės draugijos pirmininkas, veikė labdaros organizacijose, glaudžiai bendradarbiavo su Universitetu, pažinojo ir gerai vertino Sniadeckį, vėliau - Lelevelį, pastatė Vilniuje klasicizmo stiliaus prabangius rūmus.

1833 metais, gyvendamas Florencijoje, prieš pat mirtį, Oginskis visus savo archyvus išsiuntė į savo rezidenciją Zalesėje Lietuvoje. Sunkiu ir pavojingu laikotarpiu, po Lapkričio sukilimo, Mykolo Kleopo sūnus Irenėjus išsiuntė juos į Sankt Sankt Peterburgą, o iš ten archyvai buvo perkelti į Maskvą.

Noriu pažymėti, kad pagal išsilavinimą esu pianistas ir kalbininkas, o ne istorikas. Skaitytojas, ypač išsilavinęs istorikas, tikriausiai tai jau pastebėjo. Nuo vienuolikos metų amžiaus gyvenu Anglijoje. Rašyti lenkiškai man yra sunkiau nei anglų kalba. Šioje knygoje skaitytojui pateiksiu galbūt jam ir nežinomų naujų faktų bei savo požiūrį, paremtą tais faktais.

Ankstyvasis gyvenimas ir šeima

Kleopas Mykolas Pranciškus Feliksas Antanas Ignas Juzefas Tadas Oginskis gimė 1765 rugsėjo 25 dieną Guzove (prie Varšuvos). Duomenis apie jo krikštą, šeimą ir Guzovą yra pateikęs kunigas Piotras Staniakas spaudai parengtoje trumpoje Oginskio biografijoje, išleistoje Guzovo 600-mečio ir Andre Rene sukurto Myklo Kleopo Oginskio paminklo atidengimo proga. Kunigas Staniakas Mykolo Kleopo vardų eiliškumą pateikia teisingai: Kleopas Mykolas, o ne atvirkščiai. Oginskis savo pirmojo vardo nenaudodavo.

Sena rusų-lietuvių Oginskių giminė yra kilusi iš Riurikovų dinastijos. Pateikiu citatą iš kalbos „X. Felicijono Novodvorskio e Societate Jesu“, pasakytos C per Mikulino grafo Kleopo prosenelio Marcijono Oginskio laiduotuves 1751 metais. Kunigas toje kalboje retoriškai klausia: „Cui jest haec imago“. „Į šį klausimą atsako plunksnos istorikai: Strijkovskis, Gvagnina, Dlugošas, Kojalovičius, Pežaskis ir mane informuoja: kad tai devyniolikto laipsnio Rusijos monarcho anūko Vladimiro 990 metais sostą valdžiusio ir per santuoką sujungtos rytų imperatorių Konstantino ir Bazilijaus sesers Anos portretas. Šiuolaikiniam istorikui kunigo pateikti duomenys „e Societate Jesu“ sukels abejonių. Iš kur atsirado Marcijono grafo titulas, nėra žinoma. Ant Mykolo Kleopo senelio Tado portreto yra užrašas „Kozelsko kunigaikštis“, tačiau Mykolo Kleopo tėvas, kaip ir pats Mykolas Kleopas, naudojo grafo titulą.

Andrius Oginskis buvo diplomatas: 1769 metais pasiuntinys Sankt Peterburge, 1772 metais - ypatingasis pasiuntinys Vienoje. Pasak Mykolo Kleopo, „tai buvo labai gerbiamas, doras žmogus, turėjęs puikų išsilavinimą, buvę didis oratorius, ištikimas tėvynei, kurios nelaimės taip jį paveikė, kad gyvenimo pabaigoje nukentėjo jo savijauta ir sveikata“. Andrius nuo mažens skiepijo sūnui pareigos jausmą tėvynei. Mykolas Kleopas buvo priverstas lavintis, kad su šiomis pareigomis kuo puikiausiai susidorotų.

Kleopo motina buvo viena gražiausių moterų Lenkijoje. Tai matyti ir iš jos portreto, kuris yra paskelbtas kunigo P. Staniako spaudai parengtoje knygelėje. Visuomenėje ją vadindavo „Trijų provincijų motina“. Paulina iš Šembekų giminės ištekėjo už didžialenkio Lubenskio, o po jo mirties - už mažalenkio Potockio. Guzovo seniūnija, priklausanti Potockiams, atiteko Paulinai ir Andriui Oginskiams po jų santuokos 1763 metų liepos mėnesį. Andrius Oginskis apsigyveno Guzove, o po tėvo Tado mirties šeimos turtus Lietuvoje paveldėjo Andriaus viengungis brolis Pranciškus Ksaveras su sąlygą, kad po jo mirties juos paveldės Mykolas Kleopas. Mykolas Kleopas turėjo metais vyresnę seserį Juzefą.

Andrius, 1769 metais vykdamas į Sankt Sankt Peterburgą, šeimos nepasiėmė, tačiau 1772 metais su savo šeima nuvyko į Vieną. Tai buvo Baro konfederacijos pabaiga, kelionė buvo pavojinga, todėl pasiuntinio svitai buvo skirtas dutūkstantinis konvojus, kuriam vadovavo būsimasis etmonas Branickis. Tiesą sakant, ši kariuomenė vyko į Krokuvos apsupimą. Artėjant prie Krokuvos prie jų prisijungė penki šimtai rusų, vadovaujamų tada dar pulkininko Suvorovo. Mažasis Mykolas Kleopas, matydamas konfederatus su antrankiais, dažnai verkdavo, nes užjautė juos. Tai kėlė palydos narių pasipiktinimą, nes jie konfederatus laikė tėvynės išdavikais. Mykolas Kleopas negalėjo suprasti, kaip simpatiškasis lenkas Branickis galėjo siųsti kariuomenę prieš kitus lenkus. Vaikai bijojo Suvorovo. Ant mažo negražaus kazokiško arklio sėdintis pulkininkas Purvinas, kurio munduras buvo nudribęs, o nosis pageltusi nuo tabako, nebuvo simpatiškas, bet vaikus jis mylėjo, duodavo jiems gražių obuolių. Vėliau, 1793 metais, Sankt Sankt Peterburge jis Oginskiui rodė didelį palankumą, o 1795 metais, po Tado Kosciuškos sukilimo žlugimo, norėjo jam suteikti galimybę sugrįžti į Lenkiją.

Auklėjimas ir išsilavinimas

Vienoje Oginskiams reikėjo pasirūpinti vaikų auklėjimu. Juzefą išsiuntė į vizitėčių vienuolyną, o Mykolui Kleopui mokyti, ne be kliūčių, pavyko pasamdyti Žaną Rolay, kuris buvo didžiojo kunigaikščio, vėliau imperatoriaus Leopoldo auklėtojas. Vargu ar tada galėjo būti geresnis pasirinkimas. Rolay buvo ne tik pažangus, bet ir labai inteligentiškas pedagogas. Tada Mykolui Kleopui buvo septyneri. Jis kalbėjo lenkiškai, vokiškai ir prancūziškai. Mokėjo katekizmą ir šiek tiek geografijos. Jau skaitė Naująjį ir Senąjį Testamentą. Visas jo tolesnis auklėjimas buvo patikėtas Rolay. Ėjo 1772-ieji. Prieš dešimt metų, 1762-aisiais, Rousseau buvo išleidęs savo kūrinį „Emil arba apie auklėjimą“. Anuo metu ši knyga turėjo didelę įtaką berniukų auklėjimui. Tiesą sakant, viskas priklausė nuo pedagogo inteligencijos ir išsilavinimo. Rolay sugebėjo praktikoje pritaikyti Rousseau teorinius principus Mykolo Kleopo interesams. Pradėjo nuo fizinio lavinimo. Jo globotinis buvo mažas storuliukas; iš autobiografijos žinome, kad jo tėvas Andrius buvo apkūnus. Rolay iš pagrindų pakeitė berniuko dietą. Patiekaluose dominavo daržovės, mažai buvo mėsos. Gaudavo daug vaisių. Iš kur Rolay žinojo apie dietas, neaišku. Tą maitinimo režimą jis derino kartu su pasivaikščiojimais prie Vienos gynybinių sienų. Tai mažajam darė gerą įtaką.

Mykolas Kleopas jau ir ankščiau atmintinai mokėjo apie dvidešimt La Fontaine eilėraščių ir žinojo, ko jie moko, nes tai jam buvo paaiškinta, tačiau jis nesugebėjo suprasti naujų eilėraščių prasmės. Rousseau daug dėmesio skyrė La Fontaine eilėraščiams. Pateikdamas pasakėčios apie varną ir lapę pavyzdį, jis parodydavo, kad gudrumas ir pataikavimas nėra tinkamas pavyzdys jaunimui. Nepatvirtina La Fontaine pasakų kaip auklėjimo priemonės. Tokia buvo ir Rolay nuomonė. Rousseau buvo praktinio auklėjimo šalininkas - „toliau nuo knygų“ iki dvylikos metų amžiaus. Dėl aplinkybių, susijusių su motinos sveikata, Mykolas Kleopas kartu su ja grįžo į Guzovą.

Mykolo Kleopo praktinis lavinimas prasidėjo nuo Guzovo sodo plano, kurį kažkada parengė Andrius, palyginimo su tikrąja jo būkle. Laikui bėgant Mykolas Kleopas išmoko braižyti savo planus - ne tik sodų bet ir visos Guzovo valdos. Jis išmoko naudotis liniuote, skriestuvu ir kitais geometriniais įrankiais, išmoko apskaičiuoti skalę. Turėjo du bendraamžius pagalbininkus, kurie vėliau tapo profesionaliais kartografais. Jis taip pat išmoko matuoti ir braižyti interjero (architektūrinius) planus. Mokymas dažnai vykdavo gryname ore., Rolay daug dėmesio skyrė botanikai. Tai buvo labai svarbu busimam žemės savininkui. Mykolas Kleopas mokėsi pažinti medžius ir augalus, dirvožemio rūšis. Tik po praktinių užsiėmimų Rolay duodavo jam skaityti tokių autorių kaip fizikų Žanas Antoine Noletas ir Sauri knygas. Mokydavosi ir pagrindinių žemdirbystės taisyklių, net ekonomikos. Tas žinias gilino visą gyvenimą. Pasivaikščiojimai baigdavosi valstiečių lankymu. Rolay aiškino berniukui, kokią vertę turi šio visuomenės sluoksnio darbas. Oginskis yra pažymėjęs, kad Rolay skiepijo jam liberalius krikščioniškus principus. Kai Mykolui Kleopui ėjo dešimti metai, jis trenkė vienam iš tarnų. Rolay liepė berniukui atsiprašyti ir pabučiuoti jo kojas visų tarnų akivaizdoje.

Ryšiai su Dombrovskio legionais: https://lt.wikipedia.org/wiki/Juozapas_Dombrovskis

Žemiau pateikiama lentelė, kurioje apibendrinami svarbiausi Mykolo Kleopo Oginskio gyvenimo įvykiai:

Mykolas Kleopas Oginskis

Tadas Kosciuška

tags: #slove #ir #turtai #dalyviai