Banko „Snoras“ Nekilnojamojo Turto Istorija: Nuo Prabangos Iki Bankroto

Bankas „Snoras“ labai savotiškai investavo indėlininkų ir klientų lėšas. Už gyventojų ir verslininkų bankui patikėtus pinigus pirkti rūmai Prancūzijos Nicos kurorte, didžiuliai butai Vilniaus Senamiestyje ir prabangūs automobiliai, - skelbia Delfi. Šis turtas registruotas banko ar jo antrinių įmonių vardu, tačiau nušalintieji banko vadovai juo naudojosi kaip savo nuosavybe.

Buvusi banko "Snoras" būstinė Vilniuje. Šaltinis: Delfi.lt

Nacionalizacija ir Turto Paieška

Vyriausybė nacionalizavo „Snorą“ po perspėjimo, kad bankui gresia nemokumas. Laikinuoju administratoriumi paskirtas Simonas Freakley. Dabar laikinajam nacionalizuoto banko „Snoras“ administratoriui pavesta nustatyti, kiek ir kokio turto valdė „Snoras“. S. Freakley teigimu, dalis banko turto naudota ne banko, o akcininkų reikmėms. Neoficialiais duomenimis, „Snoras“ už gyventojų ir verslininkų bankui patikėtus pinigus pirko užsienio vilas, butus, ištisus pastatus, prabangius automobilius, riedančius ne tik Lietuvos keliais.

Ankstesni Tyrimai ir Ryšiai

Tai ne pirmas Lietuvos teisėsaugos tyrimas „Snore“. Prieš porą savaičių Generalinė prokuratūra nutraukė 2007 m. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pradėtą tyrimą. Įtarta, kad daugiau nei 8 mln. litų, gautų iš lengvatinių mokesčių zonose įsikūrusių bendrovių, investuota į „Snoro“ akcijas. Tyrimas pateko į aklavietę, nes Rusija atsisakė Lietuvos prokurorams suteikti informaciją. Kiek tokių tyrimų nutraukta - nežinia, tačiau „Snorą“ nuo pat pradžių lydi šleifas.

1998 m. vyko keturių asmenų suėmimas. Šie atvažiavo saugumiečiams parduoti 10 000 netikrų dolerių, siūlė atvežti dar daugiau - neribotą kiekį iš Jungtinių Arabų Emyratų. Du iš sulaikytųjų - Lietuvos KGB karininkai, vienas jų dirbo „Snoro“ vindikacijos tarnyboje. Padirbtus dolerius atvėžė „Snoro“ automobiliu. Bankas saugumo prašė grąžinti tarnybinį automobilį, pistoletą, šovinius ir radijo stotį.

Beveik prieš dešimtmetį - 2002 m. - mūsų saugumiečiai sužlugdė užsienio mafijos planą, kaip už daugiau nei milijardą litų įsigyti „Snoro“ akcijų ir užvaldyti du trečdalius banko. Pinigus žadėjo pervesti Monako Grimaldi kunigaikščių atstovu prisistatęs Prancūzijos pilietis Jeanas Philippe de Grimaldi. Saugumiečiai išsiaiškino, kad tai apsišaukėlis, jo tėvas - eilinis rumunas, o ši kompanija susijusi su Rusijos mafija. Jie planavo užvaldę paversti „Snorą“ didžiausiu banku Baltijos šalyse. „Investuojant į „Snoro“ banką siekiama legalizuoti neaiškios kilmės kapitalą“, - taip situaciją apibūdino tuometinis Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius Mečys Laurinkus.

Rusijos Įtaka ir Plėtra

Tačiau po metų didžiausią „Snoro“ akcininką nusipirko rusų „Konversbank”. Taip „Snoro” šeimininkais tapo rusai. Šiam sandoriui Lietuvos banko palaiminimo nereikėjo. Netrukus „Konversbank“ investavo dar 25 milijonus ir perėmė „Snoro“ kontrolę. Rusijos spauda šį sandorį vadino keistu. Keturis kartus mažesnis už „Snorą“ „Konversbank“ aptarnavo vien Rusijos atominės energetikos ministerijos sistemą. Galbūt todėl, kad pagrindinis „Konversbanko“ savininkas - mokslininko, dalyvavusio kuriant sovietų branduolines raketas, anūkas Vladimiras Antonovas. Jo tėvo pažintys atominės energetikos ministerijoje galėjo padėti sūnaus verslui, o šis ieškojo, kaip įsitvirtinti būsimosios Europos Sąjungos erdvėje.

Netrukus pusiau rusiškas „Snoras“ įsigijo „Latvijos Krajbanka“. Prasidėjus pasaulinei krizei V. Antonovas jaunesnysis siekė supirkti Skandinavijos, Baltijos šalių bankus, veržėsi į Didžiąją Britaniją, tačiau bankų priežiūros institucija „Snorui“ steigti filialą neleido. Dažniausia tokio atsisakymo priežastis - įtarimai dėl neskaidrios veiklos, pinigų plovimo. V. Antonovas svajojo savo rankose išlaikyti Švedų automobilių koncerno SAAB akcijas, tačiau Švedijos ir Jungtinių valstijų valdžios atstovai sandorį užblokavo.

Kai kas Antonovus sieja su 2006 m. įvykdyta Rusijos centrinio banko vadovo Andrejaus Kozlovo žmogžudyste. Anot žiniasklaidos, nužudytasis išvakarėse viešai abejojo „Konversbanko“ veiklos skaidrumu. 2009 m. pasikėsinta ir į Antonovą vyresnįjį. Rusijos žiniasklaida spėlioja, kad į jį šaudyta galbūt dėl jo ir sūnaus verslo. Tačiau visa tai tik spėlionės - Rusijos teisėsauga neištyrė nė vieno nusikaltimo. O Antonovai savo verslą iš Rusijos patraukė, pasiprašė ir gavo leidimą gyventi Londone.

Turto Pardavimas Po Bankroto

Po „Snoro“ griūties 2011 metais vis daugiau pasklinda faktų apie tai, kokioje prabangoje gyveno tuomet vieni įtakingiausių verslininkų ir žlugusio banko akcininkai Vladimiras Antonovas bei Raimondas Baranauskas. Neseniai parduota Vila Nicoje, iki šiol pardavinėjamas dvaras Taline bei poilsio namai Maskvoje. „Snoro“ bankroto administratorius Gintaras Adomonis bando parduoti šį turtą, taip pat buvusius banko filialus.

Buvusio banko būstinė pardavinėjama už 5 mln. eurų, tačiau pirkėjas vis neatsiranda. Anot G.Adomonio, nors objektas yra patrauklioje vietoje, tačiau turi kelis trūkumus. Pastatu domisi viešbučių atstovai ir plėtotojai, fondai ir privatūs asmenys.

Septintas aukštas, kurio plotas sudaro apie 550 kv. m, buvo skirtas svarbiausiems banko asmenims, valdybos nariams. Užsukame į R.Baranauskui priklausiusį kabinetą. Masyvūs baldai, oda aptraukti krėslai ir sofos - visa tai dabar laukia naujojo pirkėjo. Į R.Baranausko kabinetą panašus ir V.Antonovo, tačiau šiek tiek mažesnis. Keliaujame toliau ir patenkame į ant stogo įrengtą terasą. Iš jos atsiveria pasakiški Vilniaus panoramos vaizdai - centras kaip ant delno. Tačiau ne mažiau įspūdinga ir pati terasa - su fontanais, medeliais ir kapsule.

Terasa ant buvusios "Snoro" būstinės stogo. Šaltinis: vz.lt

Be pagrindinės būstinės, bankroto administratoriai bando parduoti ir buvusį banko filialą Kaune, kuris buvo įsikūręs istoriniame 1931 metais statytame pastate. Rusijoje parduodamas motelis, už kurį prašoma daugiau nei 69 mln. rublių. O Estijoje - dvaro kompleksas, kurio kaina siekia 160 tūkst. eurų, bei „Snoro“ dukterinės įmonės „Real Estate Investment Management OÜ“ 5,5 tūkst. kv. m administracinis pastatas ir 46,43 aro žemės sklypas už 3,8 mln.

Į banko „Snoras“ istoriją netrukus bus įrašytas dar vienas turto švaistymo pavyzdys. Banko, kuriam bankroto byla buvo iškelta dar 2011-ųjų gruodį, turtas parduodamas tiktai dabar. Kitą savaitę prasidėsiančiame banko turto pardavimo etape bus parduodama daugiau nei 250 nekilnojamojo turto objektų. Tai - butai, namai, įvairios paskirties pastatai, kuriems laikas - kaip žudikas. Ypač kai tie statiniai neprižiūrimi.

Turto Nuvertėjimas

Nekilnojamojo turto agentūros „Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkos tyrimų departamento vadovas Saulius Vagonis aiškino, kad labiausiai pirmaisiais metais nuvertėja anksčiau patraukliai atrodęs, tačiau be priežiūros paliktas nekilnojamasis turtas. Jo kaina gali sumažėti 10-20 procentų. „Neprižiūrimas nekilnojamasis turtas jau per metus gali tapti nepatrauklus. Vėlesniais metais jis pereina į kitokio turto kategoriją, ir didelio kainos kritimo nebebūna“, - kalbėjo S.Vagonis.

Tad kodėl buvo delsiama parduoti dūlantį „Snoro“ turtą? Valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ direktorė Aurelija Mažintienė, prieš porą metų atsakydama į šį klausimą, aiškino, kad, norint parduoti brangesnį pastatą ar butą, būtina atlikti turto vertinimą. Tokie procesai esą užtrunka.

Pavyzdžiui, 1,5 mln. eurų už 95 arų sklypą ir buvusią „Žalgirio“ sporto bazę Vilniuje, Žolyno gatvėje. Kadaise „Žalgirio“ klubo bazė atiteko Maskvoje už sukčiavimą kalėjusiam verslininkui Vadimui Kastujevui. Šį objektą „Snoras“ perėmė už skolas. Nugyventą objektą dar buvo galima prikelti, tačiau juo keletą metų niekas nesirūpino. Čia apsigyveno benamiai. Tad dabar pastatus belieka nušluoti nuo žemės paviršiaus.

Tokia pat ateitis laukia ir statinių sostinės Žirmūnų gatvėje. Čia prie Neries upės iš varžytynių už 1,5 mln. eurų pradinę kainą bus parduodami keli „Snorui“ priklausę ir vaiduokliais virtę statiniai.

Neseniai Rygoje buvo parduotas „Snorui“ priklausiusio „Latvijas Krajbanka“ centrinės būstinės 10,5 tūkst. kvadratinių metrų ploto biurų pastatas. Jį už 10,5 mln. eurų įsigijo kompanijos „Latvijas Novitates Komplekss“ antrinė įmonė „JD 15“. Naujieji šeimininkai neslėpė, jog teks investuoti didžiulę sumą pinigų, kad pastatas atitiktų A klasės biurams keliamus reikalavimus. Nors statinys nesenas, jam, kaip ir kitam „Snoro“ turtui, trūko priežiūros.

R. Baranausko Namas

Niekas nepasirūpino ir „Snoro“ buvusio valdybos pirmininko Raimondo Baranausko ir jo žmonos Sigitos namu sostinės Algirdo gatvėje. Vyriausybei nacionalizavus banką buvo areštuotas ir R.Baranausko namas. Ir ne po vieną, o po penkis kartus. Turtą areštavo Vilniaus apygardos prokuratūra, teismas, keli antstoliai. 2011 metų pradžioje šio namo rekonstrukciją pradėjęs R.Baranauskas spėjo pakelti stogą, bet jo neuždengė. Toks pastatas riogso iki šiol, niekas ketverius metus nesirūpina jo užkonservuoti. Nesunku nuspėti, kokia yra sienų, perdangų būklė.

Advokatė Aušra Ižičkienė palygino: „Dabar suprantu, kas buvo sovietinė nacionalizacija, kai bolševikai atėmė turtą, o paskui nežinojo, kaip su juo elgtis. Jeigu būtų svarbu atimti ir pasidalyti, dar būtų galima pateisinti veiksmus. Bet pas mus svarbu tiktai atimti. Ir visiems parodyti - štai, atėmiau“.

Utenos rajono vyriausiasis architektas Evaldas Rimas atsiduso: „Ačiū Dievui, nebeliko to galvos skausmo“, - paklaustas apie „Snoro“ bankui priklausantį pastatą. Nebaigtas statyti neprižiūrimas pastatas keletą metų darkė Utenos centrą. E.Rimas džiaugėsi, kad „Snoro“ turtą Utenoje pagaliau pavyko parduoti. Pastatas bus pritaikytas biurams.

Neparduoti Objektai

Kaip nurodoma „Snoro“ bankroto administratoriaus ataskaitoje, iki praėjusių metų pabaigos buvo neparduoti 309 šiam bankui Lietuvoje nuosavybės teise priklausantys nekilnojamojo turto objektai. Tai ir iš skolininkų perimti, ir banko istoriškai turėti pastatai. Užsienyje buvo likę 5 neparduoti objektai. „Snorui“ vis dar priklauso komercinės paskirties statinių grupė Maskvoje ir Maskvos srityje, Naro Fominsko rajone, esantis motelis. Estijoje likęs administracinis pastatas Tartu gatvėje, Taline, ir dvaras su žemės ūkio paskirties sklypais Imastu kaime, Tapos valsčiuje.

Tačiau „Snorui“ praėjusiais metais vis dar priklausė 65 nekilnojamojo turto objektai, kurių turto vertinimas netgi nebuvo parengtas. Jie bus parduodami tik atlikus šią procedūrą.

G.Adomonis pripažino, kad vilos būklė nėra pati geriausia, statiniui reikia renovacijos. Jos stogas kiauras, sudūlėjusios konstrukcijos. Bet dėl finansinės banko situacijos remontas ar kitos investicijos į ją nebuvo ir turbūt nebus atliekamos. Todėl ir šis objektas kažkam greičiausiai atiteks pusvelčiui.

O vienas garsiausių užsienyje esančių „Snoro“ objektų - pastatas Prancūzijos Nicos kurorte. Jo plotas - 572 kvadratiniai metrai, vertinamas 5 mln. eurų. Bet ir jo stogas kiauras...

Parduodamas Turtas Lietuvoje

Bankroto administratoriaus komanda netrukus prasidėsiančiame „Snoro“ turto pardavimo etape tikisi parduoti prabangų butą Vilniaus senamiestyje. „Snoras“ taip pat parduoda butus Vilniuje, Druskininkuose, Klaipėdoje, Šiauliuose. Tarp komercinių nekilnojamojo turto objektų pirkėjai ras banko veiklai naudotus Alytaus, Kauno, Tauragės, Šiaulių, Mažeikių filialų pastatus. Taip pat Vilniuje bus parduodamas žemės sklypas greta Pilaitės prospekto ir vakarinio aplinkkelio, viešbutis Vingrių gatvėje. Pirkėjo lauks medienos perdirbimo įmonė Kelmės rajone, kavinė Palangos J.Basanavičiaus gatvėje, kiti nekilnojamojo turto objektai.

Administratorių algos buvo įspūdingos. Laikinasis banko administratorius Simonas Freakley per mėnesį gaudavo 140 tūkst. eurų. Kito administratoriaus brito Neilo Cooperio alga buvo kuklesnė, bet irgi įspūdinga - 29 tūkst. eurų. 2012 metais banko „Snoras“ kreditorių komitetas patvirtino bankroto administratoriaus N.Cooperio pateiktą ataskaitą, kurioje nurodoma, kad jis per 5 mėnesius patyrė 9,7 mln.

Didžiausias pagal vertę „Snoro“ turtas bus parduotas tarptautiniam konsorciumui, kuriam vadovauja investicinis bankas, šiame etape nepageidaujantis skelbti savo pavadinimo. Vos pradėję konkursą, mes sulaukėme susidomėjimo iš daugiau nei 100 tarptautinių pirkėjų. Gerai tvarkomas „Snoro“ paskolų portfelis mums leido derėtis dėl pačių geriausių „Snoro“ banko kreditoriams pardavimo sąlygų“, - teigė Neilas Cooperis, buvęs „Snoro“ bankroto administratorius, vadovavęs investuotojo atrankos procesui.

Finansų ministerija nurodo, kad „Snoro“ banke yra 4,84 mlrd. Lt apdraustų indėlių, kurie privalo būti grąžinti indėlininkams.

Anot „Akorus Real Estate“ pardavimų vadovo, jei atsitiktų minėta situacija, rinkoje būtų ieškoma ilgalaikėje perspektyvoje likvidaus ir šios dienos rinkos kainas atitinkančio turto. Pažymėtina, kad tokie nekilnojamojo turto objektai ir šiai dienai turi pakankamai pirkėjų, todėl rinkoje dirbtinai sukilus paklausai neatmestinas kainų ūgtelėjimas.

Lietuvos banko pareigūnai iš Šveicarijos bankų priežiūros institucijos šokiruojančių žinių gavo dar 2011 metų vasarą. Tai buvo šveicarų atsakas į Lietuvos banko siųstą paklausimą. Tarp Lietuvos banke sukauptų su „Snoru“ susijusių dokumentų - ir banko vertybinių popierių išrašai, gauti iš dviejų Šveicarijos bankų. Juos „Snoras“ Lietuvos bankui įteikė kartu su kasmetine turto deklaracija. Tie išrašai liudijo, kad banke A ir banke B (bankų pavadinimai įslaptinti) „Snoro“ sąskaitose saugomų vertybinių popierių vertė tam tikrą konkrečią dieną siekė apie 1 mlrd. litų.

Naujoji Lietuvos banko vadovybė norėjo sužinoti, ar tie vertybiniai popieriai verti vis dar tiek pat, todėl paprašė kolegų iš Šveicarijos tuo pasidomėti. Gautas atsakymas buvo netikėtas. Šveicarijos bankų priežiūros institucija nustatė, jog „Snoras“ tuose bankuose neturi jokių vertybinių popierių. Banke A „Snoras“ sąskaitos iš viso neturėjo, o banke B „Snoro“ sąskaita buvo tuščia.

Tą pačią vasarą, liepos 19 dieną, susirūpinęs V. Vasiliauskas susitiko su pagrindiniais „Snoro“ akcininkais - Vladimiru Antonovu ir Raimondu Baranausku (tuometiniu banko prezidentu). Nors V. Vasiliauskas jau buvo gavęs blogų žinių iš Šveicarijos, apie tai „Snoro“ savininkams neišsidavė. Šiedu su pasiūlymu sutiko. Po susitikimo Lietuvos bankas išsiuntė dokumentą, savotišką pro memoria (atmintinę), kurioje „Snorui“ nurodė iki rugsėjo 15 dienos pervesti visus vertybinius popierius (kasmetinis patikrinimas turėjo prasidėti rugsėjo 14 dieną). „Snoras“ pervedė tik 200 mln. Lt., nors buvo deklaravęs turįs vertybinių popierių iš viso už 1.2 mlrd. Lt.

Oficialus prašymas buvo išsiųstas rugsėjo 15 dieną. Lietuvos bankas greitai iš šveicarų sužinojo, jog trūkstamus vertybinius popierius jie aptiko Šveicarijos bankų privačiose sąskaitose, priklausančiose „su „Snoru“ susijusiems asmenims“. Realiausia prielaida, jog tie asmenys - Vladimiras Antonovas ir Raimundas Baranauskas.

Buvo galima daryti išvadą, jog bankas ne tik klastojo dokumentus, bet ir pervedinėdavo lėšas įstatymams prieštaraujančia tvarka. Banko turtą sudaro ir jo klientų indėliai, o tai reiškia, jog V. Antonovas ir R. Baranauskas disponavo klientų pinigais tarsi savais. Bankų priežiūros institucijos - aišku, jeigu tinkamai atlieka savo darbą - tokiam elgesiui turėtų užkirsti kelią.

Ryšių su nusikalstamu pasauliu pradžių pradžia „Snoras“ gimė prieš 20 metų - tuomet jis vadinosi „Šiaulių krašto banku“. R. Baranauskas, dirbęs Šiaulių savivaldybėje, prie banko komandos prisijungė nuo pat pradžių. Tuo metu Šiauliuose ir aplink juos didelę įtaką vietiniam verslui turėjo „Princų gauja“. R. Baranauskas treniravosi kartu su vienu iš „Princų“ įkūrėjų ir lyderių, pravarde Stalonė - tokia informacija pateikiama Manto Dubausko knygoje ‚„Snoras“ žaliems: kaip pradanginti milijoną“.

1993 metais bankas pavadintas „Snoru“, jo būstinė persikraustė į Vilnių. 2004 metais „Snoras“ visoje Lietuvoje jau turėjo 200 „Snoriukų“ ir apie 500 tūkst. indėlininkų. Ta pati schema buvo pritaikyta, kai 2005 metais „Snoras“ įsigijo „Krajbanka“.

Nuo pat pradžių „Snoras“ buvo orientuotas į Rusiją - daug lėšų jis investavo į Rusijos vyriausybės vertybinius popierius. Tai buvo labai rizikinga strategija, beveik sunaikinusi patį banką. 1998 metų finansų krizė Rusijoje „Snorui“ smogė labai skaudžiai - Rusijos valdžia vertybinius popierius anuliavo. „Snoras“ atsidūrė ant bankroto slenksčio.

2003 balandį „Snoras“ turėjo 695 akcininkus. Stambiausias akcininkas buvo „Incorion“ su 49,9 proc. akcijų paketu. Kai pritraukti naujo investuotojo nepavyko, po kelių mėnesių atsirado naujas potencialus akcijų pirkėjas. Šį kartą viskas vyko sklandžiai.

2003 metų vasarį „Academchimbank“, priklausęs Aleksandrui Antonovui ir jo sūnui Vladimirui, už 179 mln. Lt iš MDM grupės įsigijo 85 proc. „Conversbank“ akcijų. Buvo įsteigta „Conversgroup“. 2003 metų kovo 20 dieną „Conversbank“, kuriam Vilniuje atstovavo V. Antonovas, informavo Lietuvos banką, jog įsigijo „Incorion“ - pagrindinį „Snoro“ akcininką. Spalio 23 dieną Lietuvos bankas palaimino sandorį ir sutiko, kad „grupė asmenų, kurią sudaro „Conversbank“ iš Rusijos ir „Incorion“ iš Liuksemburgo žmonės, valdys akcijų paketą (...), kuris „Snorą“ perleidžia į jų rankas“.

V. Antonovo šeimai įsigijus „Snorą“, banko turtas per metus ėmė augti maždaug 35 proc. Tarptautinė reitingų agentūra „Fitch“ 2002 metais taip pat išsakė savo nuogąstavimus, ragindama atkreipti dėmesį į paskolų geografiją.

2005 metų kovą jis iš „kito akcininko“ įsigijo 8,67 proc. „Snoro“ akcijų - iš anksčiau turėjo 0,2 proc. R. Baranauskas iš kitų išsiskyrė ir valdymo stiliumi. Jo verslo strategijos dalis buvo palaikyti artimus santykius su svarbiais žmonėmis, tokiais kaip Lietuvos banko Komercinių bankų priežiūros departamento direktorius Kazimieras Ramonas. Tuo metu dirbti į banką buvo kviečiami įtakingi asmenys.

2006 metais Lietuvos bankas leido V. Antonovui ir R. Baranauskui drauge valdyti 93,75 proc. “Snoro” akcijų (68,65 proc. akcijų priklausė V. Antonovui ir 25,1 proc. R. Baranauskui, kuriam iki tol priklausė 9,99 proc.).

20-ojo gimtadienio „Snoras“ nebesulaukė - bankui, iš kurio turto pradingo 3,4 mlrd. Lt, nuspręsta skelbti bankrotą. Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas „Veidui“ aiškino, kad iš 3,4 mlrd. Lt dingusiu paskelbto turto realiai išnyko 1,2 mlrd. Lt vertės vertybinių popierių ir 577 mln. Lt banko indėlių kituose bankuose. 600 mln. Lt iš turto išbraukti kaip atidėjiniai dėl blogų paskolų, kurie iki tol nebuvo suformuoti, o likusių milijardų neliko iš naujo įvertinus turimą turtą.

Išgirdę, kad „Snorui“ bus pradėta bankroto procedūra, gyventojai ir įmonės, kurių indėliai viršija valstybės apdraustą sumą, 345 tūkst. Lt, savo pinigams mintyse sugrojo laidotuvių maršą. Tokių indėlių suma šiuo metu siekia 1,5 mlrd. Lt. Laikinojo „Snoro“ administratoriaus skaičiavimais, banke liko tik 4,6 mlrd. Lt, o vien apdraustiems indėlininkams reikia grąžinti 4,1 mlrd. Lt. Neapdraustų indėlių kreditoriai dėl banke likusio turto į eilę stos paskutiniai.

Beje, „Snoro“ banke „užšalo“ ne tik įmonių bei žmonių lėšos, bet ir mokesčių mokėtojų pinigai - savivaldybių, valstybės įstaigų ir institucijų lėšos. V.Vasiliausko duomenimis, valstybinio sektoriaus lėšos banke siekė apie 400 mln.

Svarbios datos:

• 2002 m. „Snoro“ planuotą leisti 1,2 mlrd. Lt vertės akcijų emisiją pabando įsigyti Monako kunigaikščių Grimaldi giminės atstovu prisistatęs Jeanas Philippe’as Iljesku de Grimaldi.
• 2007 m. liepa Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai įtarimą sukelia 8,2 mln. Lt, galbūt panaudotų banko „Snoras“ akcijoms įsigyti.
• 2011 m. sausis Banką „Snoras“ patikrinusi Lietuvos banko valdyba nustato veiklos trūkumų ir padarytų teisės aktų pažeidimų.
• 2011 m. gegužė „Snoras“ pateikia Lietuvos bankui prašymą padidinti įstatinį kapitalą 1,8 karto.
• 2011 m. lapkričio 16 d. Paaiškėjus, kad banko „Snoras“ balanse trūksta vertybinių popierių už 1,2 mlrd. Lt, ir pastebėjus, kad Lietuvos banke turimos „Snoro“ atsargos per parą sumažėjo 206 mln.

tags: #snoro #nekilnojamas #turtas