Šiame straipsnyje apžvelgsime sodo namų projektus Stirniuose, Trakų rajone, bei susijusią nekilnojamojo turto pasiūlą. Taip pat prisiminsime Kaišiadorių vyskupą Teofilių Matulionį, kurio gyvenimo kelias yra glaudžiai susijęs su šiuo regionu.
Trakų pilis - vienas iš regiono simbolių.
Sodo Namų Pasiūla Trakų Rajone
Trakų rajonas pasižymi gražia gamta ir patrauklia aplinka, todėl čia populiaru įsigyti sodo namus. Štai keletas pavyzdžių iš nekilnojamojo turto skelbimų:
- Trakų r. sav., Valuose: Parduodamas sodo namas, 29.18 m², 6.15 a, pastatytas 1989 m.
- Trakų r. sav., Vosyliukai, Jazminų g.: Sodo namas, 44 m², 7.8 a, pastatytas 2004 m.
- Vilniaus r. sav., Terešiškės, Galinės Sodų 9-oji g.: Sodo namas, 46 m², 6 a, pastatytas 2010 m.
- Vilniaus r. sav., Terešiškės, Galinės Sodų 4-oji g.: Sodo namas, 70 m², 6.5 a, pastatytas 1997 m.
- Vilniaus r. sav., Pagiriai (Pagirių sen.), Svajonės 4-oji g.: Sodo namas, 124 m², 6.5 a, pastatytas 1990 m.
- Vilniaus r. sav., Rastinėnai, Antros Vagos 2-oji g.: Sodo namas, 174 m², 10.31 a, pastatytas 1989 m.
- Vilniaus r. sav., Pranciškonys, Gilių 1-oji g.: Sodo namas, 77.67 m², 689 a, pastatytas 2023 m.
Šie skelbimai rodo, kad Trakų rajone galima rasti įvairaus dydžio ir amžiaus sodo namų, atitinkančių skirtingus poreikius ir biudžetus.
Pabaigto namo apžvalga. Aukštadvaris 2022.
Istorinis Kontekstas: Orša ir Teofilius Matulionis
Norint geriau suprasti šio regiono svarbą, verta prisiminti istorinius įvykius ir asmenybes. Oršoje, Dniepro ir Oršicos upių santakoje, nuo XIV a. pabaigos iki XVII a. vidurio stovėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mūrinė pilis. 1514 m. Oršos apylinkėse vykęs pergalingas mūšis prieš Maskvą buvo vienas didžiausių Lietuvos karybos istorijoje.
Oršos mūšis - svarbus Lietuvos istorijos įvykis.
Tačiau šis regionas svarbus ne tik dėl istorinių mūšių. Su juo susijęs ir Kaišiadorių vyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimo kelias. Buvusio Kaišiadorių vyskupo, kankinio beatifikacija vyks Vilniuje birželio 25 d.
Teofiliaus Matulionio Kančios Kelias
Oršoje, per kurią vedė Vitebsko-Mogiliovo traktas, ėjo Smolensko-Brastos geležinkelio linija, buvo įsteigtas kalinių persiuntimo punktas. „Miestas sugriautas, o kalėjimas likęs. Kaliniai rusai juokavo, kad vokiečiai bendradarbiavo su bolševikais ir paliko kalėjimus bolševikų prašomi, kad rusai galėtų savus areštuoti ir turėtų kur juos patalpinti“, - šitaip apie Oršos kalėjimą rašė čia 1947 m. patekęs Vilniaus vyskupijos dvasininkas, buvęs Trakų mokytojų seminarijos kapelionas kun. Kazimieras Pukėnas, kaltintas, jog ragino bažnyčioje giedoti lietuvių tautinį himną, „kuris absoliučiai neturi nieko bendra su religija“.
1947 m. lapkričio 19 d. Vilniaus geležinkelio stotyje stovėjo kalinius vežantis specialus traukinys. Ilgoje kelionėje ir vyskupui T. Matulioniui teko „susipažinti“ su draugais vagimis, kurie su lydinčių kareivių pritarimu nuolat „kratydavo“ vagono bendrakeleivius, atiminėdami iš jų maistą ir geresnius daiktus. Viską kaip „nusikaltėlių grobį“, nenuskriausdami, aišku, ir savęs, atiduodavo kareiviams palydovams. „Traukinio palydovai, - vėliau pasakojo vysk. Po ilgos ir varginančios kelionės vysk. T. Matulionis 1947 m. lapkričio 27 d. jau Oršos persiunčiamajame punkte žvilgsniu lydėjo vorele surikiuotus kalinius. Gal pažįstamą kunigą pamatys. Ar tik tas jaunas, blyškaus veido žmogus ne „kaišiadorensis“ bus? Vyskupas Teofilius atpažino Stirniuose ir Paparčiuose klebonavusį partizanų uolųjį nuodėmklausį kun. Kazimierą Pivariūną.
Jam rūpėjo, kaip auga dar visai nedidukė Jeronimo duktė Marytė, prašė atsiųsti jos nuotrauką ir klausė, ar nepamiršta pasimelsti už savo dėdę… Laimė, kad Oršos persiunčiamajame punkte buvo gera gydytoja: ji 1948 m. kovo 13 d. negalios apimtą vyskupą perkėlė į ligoninę, kur vienoje palatoje gydėsi kartu su kun. Mykolu Kuliavu. Oršos kalėjimo felčeris, sužinojęs, jog kan. Petras Rauda yra lietuvis ir dar kunigas, papasakojo, kad prieš kelerius metus čia buvęs vyskupas Matulionis. „Tai nepaprastas žmogus! - sakė jis.
1948 m. balandžio 25 d. kartu su kitais buvo atvežtas į Vladimiro mieste esantį, dar Jekaterinos Didžiosios valdymo metais statytą ypatingojo režimo kalėjimą, kur buvo apie pustrečio tūkstančio kalinių. Tarp 40 lietuvių buvo septyni kunigai ir vienas, 1948 m. sausio 20 dieną, kaip įsakyta, „ypatingu konvojumi, atskiroje vagonėlio kameroje, griežtai izoliuotas nuo kitų areštuotųjų“ į Vladimiro kalėjimą buvo atvežtas arkivyskupas Mečislovas Reinys. Viltis nors iš toli jį pamatyti virsdavo gilia vyskupo Teofiliaus malda. Kaip paukščio plunksną pagavęs nors kokią nors bent viltimi švystelėjusią žinutę ir, norėdamas bičiulį pradžiuginti, siųsdavo ją toliau.
O kunigo marijono Viktoro Šauklio viltis Vladimiro kalėjimo kieme susitikti vysk. T. Matulionį išsipildė. Ekscelencija pažino 1933 m. įšventintą ir „Šaltinio“ redaktoriumi paskirtą kun. Viktorą, kuris apie jo lapkričio 22 d. viešnagę Marijampolėje rašė: „Po atviru žvaigždėtu nakties dangumi klaupiasi kankinio rankos laiminamos kminios…“
„Vienutėje buvo ir du nauji atvykėliai, kurie tapo mano draugais iki pat galo ar beveik iki pat galo. Vienas jų buvo lietuvis kunigas Janulaitis. Jis buvo 78 metų amžiaus, panašus, į Biblijos paveikslą; sakyčiau, panašus į Dievą. Antrasis buvo vyskupas Matulionis, Teofilius Matulionis iš Kaišiadorių, - rašė kartu kalėjęs anglų kariuomenės grandinis Frankas Kelly, 1954 m. išleidęs savo atsiminimų knygą. - Jis taip pat buvo labai senas. Tačiau abudu buvo nuostabūs žmonės. Jiedu buvo nuteisti aštuoneriems metams kalėjimo ir jau keletą metų buvo atsėdėję Vladimire. Atrodė, kad jiedviem ten nėra ateities. Jiedu buvo taikūs, kantrūs, labai malonūs. Ramu būti su jais. Iš jų vidaus dvelkė kažkokia ramybė, kuri buvo pagauli. Jiedu buvo ypatingai maloniai sutikti.
Kun. Pranciškus Janulaitis, 1946 m. gruodžio 19 d. suimtas kaip Žemaičių apygardos partizanų ryšininkas ir nuteistas 5 metams nelaisvės, dar Žemaičių kunigų seminarijoje įsitraukė į knygnešystę. Tuo metu, kai kun. T. Matulionis gyveno Už Nevos Vartų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statybos reikalais, jo bendraamžis kun. Pranciškus Janulaitis, nuo 1906 m. sausio tarnavęs Betygalos šv. Mikalojaus parapijoje, ėmėsi Pirmojo pasaulinio karo metais sudegusios medinės bažnyčios vietoje statyti naują.
„Tie du seni kunigai labai gražiai įsiderino į vienutės gyvenimą, kalbėjo savo maldas rytais ir vakarais, bet niekam nekliudė, - rašė F. Kelly. -Kiekvienas mūsų ko nors mokėsi, o vyskupas man nurodė, kaip jį mokyti anglų kalbos. Jis mokė mane dirbti, skaityti ir nepasiduoti. Ir tikrai per tą laiką aš dariau pažangą rusų kalboje. Vyskupas Teofilius kelerius metus iš eilės nesiskundė savo sveikata. Net kalėjimo gydytojai sakydavo kitiems: „Imkite iš jo pavyzdį! Matote, kaip jis gražiai atrodo!
Italų kunigas, jėzuitas, buvęs karių kapelionas Alagiani, rašydamas apie Vladimiro kalėjime praleistus metus, paskleidė tokią žinią: „Vysk. T. Matulionį nuolat persekiojęs kitas kalinys žydas, visaip niekindavęs, net spjaudydavęs. Kartą prausykloje vyskupas, susitikęs tą žydą ir norėdamas nuo jo pasišalinti, ėjęs į kitą prausyklos galą, paslydęs ir trenkęs galvą į akmenines grindis.
1953 metų vasario 18-ąją, kai kalėti buvo likę vos metai, mirė kartu su vyskupu Teofiliumi vienoje kameroje buvęs Nepriklausomybės akto signataras, 1939 m. ministras pirmininkas kun. Vladas Mironas. Paskutiniąsias kunigo gyvenimo akimirkas aprašė Frankas Kelly: „Vanduo buvo šaltas, akmeninės grindys taip pat labai slidžios ir šaltos. Staiga kažkas smarkiai subildėjo: kunigas Mironas nugriuvo ant akmeninių grindų, ir kraujas tekėjo iš pramuštos galvos. Jis, matyt, paslydo ant slidžių grindų akmenų. Jis gulėjo ir nekalbėjo, bet mačiau, kad pažino mane.
Baigdamas savo atsiminimų knygą, F. Kelly sako: „Jeigu ne tie metai Vladimire, aš niekad nebūčiau sutikęs tokių draugų kaip vyskupas Matulionis, kunigas Mironas, senas profesorius Klaubergas. Jie buvo mano draugai, vieninteliai tikri bei ištikimi draugai, kokius kada nors turėjau. Aš branginu jų atminimą. „Parodykime Dievui meilę tuo, kuo galime“,- Vladimiro kalėjime kameros draugus raginęs arkivyskupas Mečislovas Reinys mirė 1953 metų lapkričio 8 dieną. Skaudi žinia vyskupą Teofilių pasiekė tomis dienomis, kai mintys vedė namolio…
1953 m. gruodžio 18 d. pasibaigė septynerių metų kalėjimo bausmė, ir jis raštu kreipėsi į generalinį prokurorą ir SSSR vidaus reikalų ministeriją, kad leistų grįžti į Lietuvą. Raštą parengė gydydamasis kalėjimo ligoninėje, kur pateko, praėjus 12 dienų nuo arkiv. Perkeltas iš antro į trečio aukšto kamerą, staiga susirgo: jautėsi taip blogai, kad po pasivaikščiojimo pats vienas nebegalėdavo užkopti į trečiąjį aukštą: „Aš visą laiką jaučiausi visai sveikas, bet maždaug nuo 1953 m. lapkričio susirgau ir 20 dieną atsiguliau į ligoninę. Išsiderino širdis, ištino visas kūnas, kankino nemiga, netekau apetito, žodžiu, jaučiausi labai blogai. Gydytojai ir aš pats netekau vilties pasveikti…“
1954 m. gegužės 28 d. vysk. T. Matulionis, medicinos sesers ir vieno vyriškio lydimas, išvažiavo iš Vladimiro kalėjimo per Maskvą, tačiau ne į Kauną, kaip buvo žadėta, bet į Mordoviją, į Zubovo-Polianos invalidų namus. „Čia esame 7 lietuviai: prelatas Pukys, gydytojas, aklas inteligentas, buvęs ūkininkas iš Kaišiadorių apylinkių ir du buvę geležinkeliečiai inteligentai… - laiške rašė vyskupas Teofilius. - Mes, invalidų namų gyventojai, esame laisvi žmonės, laisvai susirašinėjame, tik mus laiko, kaip ir visus invalidus, savo žinioje - priežiūroje. Apranga ir pilnas išlaikymas - valstybiniai.
1954 m. liepos 29 d. fiziškai atsigavusiam vyskupui komendantas pareiškė: „Jums išvažiuoti į Lietuvą uždrausta.“ Pranešdamas artimiesiems šią žinią, laiškuose rašo: „Būk valia Tavo.“
tags: #sodo #namas #stirniuose