Šiame straipsnyje panagrinėsime dviejų talentingų kūrėjų - rašytojos Jolitos Skablauskaitės ir režisieriaus Emilio Vėlyvio - darbus, paliesdami jų kūrybos savitumus ir įtakas. Taip pat aptarsime magiškojo realizmo žanrą ir jo atspindžius J. Skablauskaitės prozoje.
Emilis Vėlyvis: nuo dailės iki režisūros
Visada į siužetą linkęs dailininkas galiausiai pasuko į režisūrą. LRT.lt pokalbių laidoje „Kur važiuojam?“ Emilis Vėlyvis teigia, kad dailininko išsilavinimas kine atveria visai kitą perspektyvą, be to, kino dailininkai jau nebeapgaus. Viena iš meno funkcijų, mano jis, - parodyti tą gyvenimo pusę, kurios galbūt mums nelabai norisi matyti.
Emilis prisipažįsta, kad geriausiai jaučiasi stovėdamas anapus kameros, o patekęs į priešingą jos pusę jaučiasi nejaukiai. Jis pastebi, kad Vilniaus Šnipiškių rajonas, kartais vadinamas Šanchajumi, kardinaliai keičiasi. Režisierius prisimena migracijos periodą, kai tėvai vežiodavo iš Senosios Varėnos į Vilnių.
Emilis teigia, kad yra gan emocionalus ir aštriai reaguoja. Jis pasakoja, kad mama tų darbų yra prisirinkusi nuo mažo amžiaus. Ji dabar tą daro labai sėkmingai - tapo arba piešia. Matyt, kažkada buvo toks troškimas ir virto į iniciatyvą su vaikais.
Emilis lankė dailės būrelį, nors buvo periodų, kai patiko, nepatiko. Jis pasakoja, kad jo mama dėstė prancūzų kalbą, bet dėl tos pačios priežasties jis ir neišmoko prancūzų kalbos. Emilis prisimena, kad tuo metu buvo nesupratimas, ką darai, bet noras maištauti, būti kitokiam, atrodyti kitaip.
Emilis mano, kad tapetas gali būti ir filmas tapetas. Jeigu jis nepasako daugiau, neturi metaforos, alegorijos, simbolio, kažkokios minties, prasmės... Tai gali būti paslėpta už daugelio formų, kaip ir tapyboje, muzikoje, literatūroje. Bet jeigu tai atlieka tik tam tikrą dalį paviršutinių funkcijų, ką jis vadina estetine funkcija, gražu ir daugiau nieko po savimi neneša, tada jis tai vadina tapetu.
Emilis mano, kad kinas yra sintetinis menas ir vienareikšmiškai dailės yra daug, netgi tam tikra prasme, sakyčiau, daugiau negu teatro. Kai esi dailininkas, tai kine duoda kitokį suvokimą, matymą. Matai atskirais paveikslais, tu juos tiesiog nusipieši prieš filmą.
Jolitos Skablauskaitės kūryba: magiškojo realizmo poetika
J. Skablauskaitė kilusi iš Joniškio krašto, Kuisų kaimo, kuriame ir dabar tebegyvena - viena, atsidėjusi tik kūrybai. Baigusi Dailės institutą rašytoja pati apipavidalina savo knygas: J. Skablauskaitė prieš rašydama turi išsipiešti. Bepiešiant atsipalaiduoja pasąmonė, o tada tik rašyk. Meilė menui lydi šią talentingą asmenybę nuo pat vaikystės dienų, kai abi su mama skaitydavo.
Nuo mažų dienų buvo viena, tad leisdavo savo vaikiškai fantazijai reikštis visur: kažką matydavo sienos plyšyje, vaizduodavosi įvairius regėjimus. Svarbiausi J. Skablauskaitės kūriniai: apysaka Gilė naktį (1986). Su šia knyga rašytoja debiutavo respublikinėje spaudoje. Kritikai pabrėžė, kad šioje knygoje rašytojos meninis pasaulis kupinas fantazijos, įvairių asociacijų, laiko simbolių ir metaforų, dirglus ir neatspėjamas.
Vėliau rašytoja išleidžia poezijos knygą Šviesa, tyla ir ilgesys (1989). 1990 metais pasirodo romanas Ėuolės kartumas. Po trejų metų - apsakymų rinkinys Likęnsargis moteris (1993), romanas Mėnesienos skalikas (1997). 2002 metais išleistas romanas Kitas kraujas dar kartą paliudijo, kad J. Skablauskaitei būdingas realybės pakaitals ieškojimas.
Šiandien rašytojos romanai labiausiai kritikuojami už tai, kad jų negalima skaityti be paaiškinimų. Apie jos darbus šiek tiek yra rašiusi profesorė Viktorija Daujotytė savo knygoje Parašyta moters. Ji mini rašytojos poezijos knygą Šviesa, tyla ir ilgesys, apysaką Likėnsargis moteris ir sako, kad J. Skablauskaitė vaizduoja moters pasaulį atskirdama jį nuo vyro pasaulio, moterį palikdama gamtai, o vyrą perkeldama į civilizaciją.
Violeta Kelertienė straipsnyje knygoje Kita vertus Jolitą Skablauskaitę priskiria pirmajai ryškesnei šiuolaikinės moters rašytojos bangai, kuriai be J. Skablauskaitės priklauso ir Bitė Vilimaitė, Birutė Baltrušaitytė, Ema Mikulėnaitė ir Vidmantė Jasukaitytė. Ji pabrėžia, kad rašytoja įveda mus į ryškų, konkretų, materialų, grubų pasaulį be moralinių imperatyvų. Literatūrologė Jūratė Sprindytė savo knygoje Lietuvių apysaka taip pat mini J. Skablauskaitės apysaką Gilė naktį.
Pastebėtina, kad visose recenzijose ir straipsniuose kalbama apie rašytojos kuriamus personažus (moteris), meninio pasaulio kūrimo ypatumus. Rašytojos sukurti personažai gyvena magijos ir burtų kupiname pasaulyje, nuolat balansuodami ant realybės ir fantazijos ribos. Jos mylimasis ir ilgai lauktas, kitas romano personažas Erikas nuolat klysdamas ieško tobulo grožio viršūnių. Apskritai šis romanas sulaukė pakankamai prieštaringų vertinimų. Visuose J. Skablauskaitės kūriniuose aiškiai brėžiama linija tarp gamtos ir civilizacijos. Moteris - gamtos dalis, vandens gyventoja.
Jos jame maudosi, semiasi jaunystės ir grožio (Bubė), randa ramybę (Jovasė). Bet jos, gyvendamos vandens dėka ir būdamos nuo jo neatsiejamos, irgi yra klastingos ir nenuspėjamos. Veidrodis, kaip atspindintis tikrovę (vizijas), rodantis magiškus dalykus, atspindintis tiesą ir esantis riba tarp dviejų pasaulių, yra labai svarbus visuose J. Skablauskaitės kūriniuose.
Rašytoja taip pina kūrinio vaizdus, kad sunkiai įmanoma nubrėžti ribą tarp tikro ir įgalvoto, esamo ir jau nebe, gero ir blogo, paslaptingo ir atviro. Perpildyti fantasmagoriškais vaizdais, magiškais simboliais, skambantys skaitytojo ausyse kaip pasaka, J. Skablauskaitės kūriniai žadina smalsumą ir skatina ieškoti vis naujesnių prasmių ir interpretacijų.
Magiškasis realizmas: ištakos ir bruožai
Kitaip tariant, magiškasis realizmas yra tai, ko neįmanoma paaiškinti. Tai žanras, kuriame magiškieji elementai arba nelogiški scenarijai atsiranda kitokioje realistinėje ar net įprastoje aplinkoje. Pirmasis Europoje magiškojo realizmo sąvoką 1925 metais pavartojo vokietis Franzas Rooh.
Jis charakterizavo pokario menininkų dailininkų darbus, kuriuose vyravo fantastinė tematika. Šiuo terminu F. Rooh visų pirma mėgino apibūdinti tendenciją XX amžiaus vidurio tapybos darbuose vėl vaizduoti realios tikrovės objektus. Šių iškreiptos perspektyvos ir erdvės transformacijos dėka tie daiktai įgydavo magišką dimensiją, kuri tapybos darbus ir skyrė nuo XX amžiaus realizmo.
Šio italų literatūrai, kur epitetas magiškasis visų pirma reiškė, jog po naiviojo skaitytojo žvilgsniu fiksuojama realybe yra ir kita, paslaptingoji ir nepaaiškinamoji tikrovė. Šių pastarųjų XX amžiaus pradžios italų rašytojai stengėsi aptikti ir aprašyti realistiškai. Vokiečių magiškojo realizmo atstovai sąmoningai vengė siužeto ir psichologinės pasakojimo motyvacijos, jų darbai sintetiniai, netgi mistiški, ir sunkiai pasiduoda racionaliai analizei.
Šią derlingiausią dirvą ši literatūrinė srovė surado Lotynų Amerikoje. Kubos rašytojas nagrinėja, kuo skiriasi stebuklinga realybė nuo siurrealizmo. Nekuriami kažkokie nerealkūs ir nematyti nauji pasauliai. Jau esamame ir sukurtame pasaulyje įpinami magiški ir netikėtini dalykai. Taigi rašytojas atskleidžia Lotynų Amerikos kultūros išskirtinumo esmę.
Magiškojo realizmo, kaip literatūros srovės, pradininku tituluojamas Gabrielis Garsija Markesas ir jo romanas Šimtas metų vienatvės (pirmą kartą romanas išleistas 1967 metais), kuriame pasakojama vienos šeimos gyvenimo istorija. Romanas pasakoja realią situaciją: jauna šeima - vyras ir žmona (pusbrolis ir pusseserė) - įkuria naują miestelį ir pavadina jį Makondu. Knygoje aprašomi įvykiai trunka nei daug nei mažai - šimtą metų.
Ironija, remiantis autoriaus perspektyva yra antrasis bruožas. Rašytojas turi stipriai gerbti magiškumą, antraip jis sunyks iki paprasto liaudies tikėjimo ar visiško fantazijos, atsiskirs nuo realumo vietoj to, kad sutaptų su juo. Trečiasis bruožas - autoriaus nutylėjimas, kuomet autorius per veikėjo išreiškiamą požiūrį į pasaulį rodo savo aiškios nuomonės neturėjimą.
Ištraukos iš kitų tekstų
Straipsnyje pateikiamos įvairios ištraukos, kuriose kalbama apie kaimo gyvenimą, šeimos santykius, karo patirtis ir kūrybinius ieškojimus. Šios ištraukos papildo pagrindinę straipsnio temą ir suteikia jai daugiau gilumo ir konteksto.
Pavyzdžiui, ištrauka apie Leonardo Pobedonoscevo sodybą atskleidžia aktoriaus meilę kaimui ir jo kasdienius rūpesčius. Ištrauka iš Arthuro Conano Doyle'io kūrinio apie Šerloką Holmsą demonstruoja detektyvo dedukcijos metodus ir jo gebėjimą įžvelgti detales. Ištrauka apie grožio saloną "Bonjour" pateikia verslo planą ir tikslus, susijusius su grožio paslaugų teikimu. Galiausiai, ištraukos apie karo patirtis ir sovietų okupaciją atskleidžia tautos kančias, viltis ir pasipriešinimą.
Šios ištraukos, nors ir skirtingos, susijungia į vieną visumą, atspindinčią Lietuvos istoriją, kultūrą ir žmonių gyvenimus.
| Kūrinys | Autorius | Tema |
|---|---|---|
| Užrašai apie Šerloką Holmsą | Arthur Conan Doyle | Dedukcija, detektyvinis tyrimas |
| Grožio salonas "Bonjour" verslo planas | Skirmante | Grožio paslaugos, verslo tikslai |
| Įvairios ištraukos apie kaimą, karą ir šeimą | Įvairūs autoriai | Kaimo gyvenimas, šeimos santykiai, karo patirtys, sovietų okupacija |