Tragiška žirgo žūtis Molėtų rajone: Skaudi pamoka ir klausimai dėl kelių priežiūros

Molėtų rajone įvyko skaudi nelaimė - žirgo žūtis, kuri sukrėtė visą šeimą. 13 metų šeimoje gyvenęs Chardulis tragiškai žuvo ypač žiauriose kančiose šeimininko akyse. Mirtinais spąstais tapo krauju pažymėtos metalinės ant kelio įrengtos grotos.

Baris ir Chardulis - mylimi Vaidos ir jos vyro žirgai. Tačiau ši istorija primena, kaip svarbu užtikrinti saugumą keliuose ir atkreipti dėmesį į aplinką, kurioje gyvename.

Žirgas (nuotr. stop kadras)

Nelaimės aplinkybės

Žirgo šeimininkė Vaida Šopytė pasakojo, kad žirgo koja prasmego tarp grotų virbų. „Dėjo pirmą kanopą, ji smigo giliau, gerokai giliau, aš esu nufotografavus, 37 centimetrus. Žirgas, kai taip įkišo koją, jam jau ištraukti, nu kaip tu va“, - sakė žirgo šeimininkė Vaida Šopytė.

Netrukus išsigandęs žirgas pasibaidė ir susilaužė dar dvi grotose įstrigusias kojas. „Ji nulūžo. Nulūžo. Ne sulūžo, ji nulūžo. O kai nulūžo ta, iš skausmo jis krito, tos irgi įlindo kanopos. Ir jos lygiai taip pat lūžo. - Kiek kojų lūžo? - Trys“, - žurnalistei pasakojo V. Šopytė.

Lūžusiomis trimis kojomis žirgas grotose blaškėsi ir kankinosi maždaug valandą, kol atskubėjęs veterinaras užmigdė Chardulį. Kad jį ištrauktų, kai gyvūnas jau buvo užmigdytas, netgi teko kojas nulaužti laužtuvu.

Žiaurią dramą matė bei išgyveno ir žirgą vedęs vyras, ir šalia jų buvęs kitas žirgas Baris. „Ir tas kitas vaitojo, kol jį nutempė, nes reikėjo nutempti, pamatysite, mūsų žirgai dideli, tai abu verkė. Kaip verkė, gali papasakoti, kas žirgą turi“, - aiškino V. Šopytė.

Šeimos išgyvenimai

Chardulio šeimininkai neatsigavo iki šiol. „Visi išgyvename labai blogai. Visi. Šiai dienai jis blogai miega, vyrai dar sunkiau, aš tai verkiu, dar ieškau pagalbos ir iš medikų“, - dalijosi V. Šopytė.

Žirgai

Atsakingų institucijų pozicija

Žirgą pražudžiusias grotas ant Nevardų kaimo kelio, prieš pat įvažiavimą į Molėtų plentą, įrengė įmonė „Via Lietuva“. „Yra apmaudus nelaimingas atsitikimas, tikrai užjaučiame žirgą praradusius žmones. Tuo pačiu, įvykus nelaimingam atsitikimui, vykdome vidinį tyrimą“, - aiškino „Via Lietuva“ atstovas Justas Norbutas.

Grotas valyti turinti įmonė „Kelių priežiūra“ žadėjo atsakyti į visuomenei kylančius klausimus, kodėl nenuvalo grotų nuo sniego ir smėlio, tačiau per dvi dienas to padaryti nesugebėjo ir galiausiai į skambučius neatsiliepė.

„Tai yra visiškas aplaidumas institucijų, kurios turi prižiūrėti kelių būklę, apsaugoti visus įrenginius ir taip toliau. Tai man čia kyla labai daug klausimų, į kuriuos tikrai reikės atsakymų“, - pasakojo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Linas Jonauskas.

Tarpų tarp grotų strypų klausimas

Įprastos grotos Nemenčinės plente yra 8,5 centimetro. O atstumas tarp strypų kruvinos nelaimės vietoje Molėtų plente: 10,6 cm. Kodėl horizontalų barjerą praretino, Vaida turi savo versiją: „Aš turiu vieną atsakymą - taupėme metalą“, - minėjo žirgo šeimininkė.

„Šioje teritorijoje yra didžiulis kiekis briedžių, o briedžio kanopos dydis yra daugiau negu 12 centimetrų“, - aiškino „Via Lietuva“ atstovas. Neva, briedis didesnis nei stirna, tai ir tarpai turi būti didesni. Bet Vaida baiminosi, kad tokie tarpai sužalos ir laukinius gyvūnus.

„Barjerai turi būt ne tik, kad mus apsaugotų, kad apsaugotų gyvūnus. Aš nenoriu čia rasti briedžio, pas mus gyvena fantastiški du briedžiai“, - kalbėjo V. Šopytė.

Žurnalistai kreipėsi ir į Aplinkos apsaugos departamentą prašydami paaiškinti, ar tokios plačios grotos iš tiesų kelia mirtiną pavojų didesniems laukiniams gyvūnams, kaip mano gyventojai, ar ne. Tačiau Aplinkos apsaugos departamento valdininkai teigė, kad tai ne jų problema.

Kas kaltas dėl žirgo žūties, aiškinasi Susisiekimo ministerija.

Viktorijos Jovarienės Arklininkystės ir etnografijos muziejus

Gyvenimas toks...Utenos r. Viktorija Jovarienė jaunystėje įkūrė vis dar gyvuojantį Arklininkystės ir etnografijos muziejų. Su žirgais moteris nuo pat vaikystės, jie pastūmėjo pasirinkti profesiją, o dabar Jovarų sodyboje ganosi keliolika žirgų.

„Mano pirmieji geriausi eksponatai buvo gelažiukai, nuplėšti nuo pasagos, pasagvinys, pavalkai, kad ir kokie vargani būtų. Viskas žavėjo. Iš tėčio pasakojimų žirgai skriejo nuo pat vaikystės pro mano vaizduotę. Man lėlių nereikėjo, labiau norėjau paglostyti žirgo karčius, išpinti ir supinti jo uodegą, prisiglausti. Kitiems gal atrodau kaip nesubrendęs žmogus, bet aš sau atleidžiu, kad iš vaikystės neišaugau iki pat senatvės“, - pasakoja V. Jovarienė.

Viktorija su šeima įkūrė žirgų mylėtojų klubą „Ašvienių fanai“.

Muziejaus eksponatai

Užpaliuose su dviem dukromis, baigusiomis žemės ūkio mokslus ir grįžusiomis į gimtinę, gyvenančios V. Jovarienės apie 1970-uosius įkurtame muziejuje yra lineikų, vežimaičių, ornamentais puoštų važelių, ratų ir pasagų.

Lankytojai supažindinami su įvairiais pakinktais, žvanguliais, jojimo balnais. Dėmesio vertas ir gražiai išmargintas arklių kinkymo lankas.

Viktorija Jovarienė (antra iš kairės) pelnė Užpalių krašto garbės pilietės vardą

Muziejui skirta ne tik namų aplinka, klojimas, dvi vadinamosios mergelių ir piemenėlių klėtys, bet ir Užpalių miestelio centre 1802 m. pastatytas Sapiegų pastatas, vadinamas kamenyčia. Ten įrengtos istorinės erdvės „Kamara mergelam“, „Stanela žirgui“, „Menė Tėveliukui“, „Vazaunia“, „Klasė“ ir kitos.

Dėl daugybės eksponatų muziejus įsikūręs ir V. Jovarienės sodyboje, ir Užpalių miestelyje esančiame pastate, vadinamame kamenyčia. Jose taip pat gausybė eksponatų žirgų tema. Pirmieji atvežti iš tėviškės - Degutinių kaimo (Utenos r.). Dauguma eksponatų, pasak moters, tokie, kurių Lietuvoje nerastume. Pavyzdžiui, XIX a. pab. sportinio vežimo ratai. Tiesa, iš jų dabar padaryti šviestuvai, kad visi matytų, kokie buvo.

Tarp muziejuje laikomų daiktų - tapybos darbai, gobelenai, audiniai, drabužiai, medžio drožiniai, skulptūrėlės, papuošalai, žaislai, suvenyrai ir kita. Žirgai išpiešti ant langinių ir indų, netgi atsispindi Utenos menininkės Odetos Bražėnienės karpiniuose. Muziejuje galima rasti ir plūgų, akėčių, daug kitų padargų.

V. Jovarienės įkurtame Arklininkystės ir etnografijos muziejuje daugybė meno darbų arklių tema

Visko pradžia galima laikyti tuos metus, kai V. Jovarienė sukūrė šeimą ir persikėlė į dabartinę sodybą, šalia kurios buvo klėtys. Nors iš pradžių gėdijosi šios savo pomėgio, moteris pamažu tvarkėsi ir dėjo eksponatus į tas klėtis, kurios tuomet tarnavo kaip kolūkio sandėliai.

„Bijojau būti nesuprasta. Bet vis dėlto norėjau išreikšti save. Palaikė rajono valdžia. Pasirodžiau uteniškiui, literatūros tyrinėtojui, mokytojui Rapolui Šalteniui (garsios Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko giminės). Surengėme ekskursiją, per kurią viską parodžiau“, - prisiminimais dalijasi muziejaus įkūrėja.

Rapolui Šalteniui paviešinus plačiau, pradėjo populiarėti ekskursijos. Moteris išdrąsėjo, jai perduotos ir suvisuomenintos klėtys. Padedant žmonėms, jas visiškai sutvarkė.

Muziejaus puošmena - fajetonas, t. y. prašmatni karieta. Ją išardytą (nuimti ratai) iš Maskvos parvežė Viktorijos tėtis.

Meilė žirgams iš tėčio

Viktorijos tėvas Justinas Rastenis buvo garsus XX a. pr. žirgininkas. Tarp judviejų buvo didelis amžiaus skirtumas, tad tėvo pasakojimai ėjo iš tolimos praeities. Meilę žirgams moteris greičiausiai ir paveldėjo iš jo.

J. Rastenis apie 15 metų tarnavo Maskvoje giminių žirgyne. Traukiniu iš Maskvos iki Ignalinos parsivežė Orlovo ristūną ir pakinktų. Tai jam kainavo beveik visus uždirbtus pinigus. Tėvo daiktai užima garbingą vietą muziejuje.

Gal kai kam atrodo, kad ekspozicija perkrauta, bet muziejaus įkūrėja sako, jog jai viskas labai brangu, tad nieko negali atsisakyti.

V. Jovarienės vaikystė prabėgo sunkmečiu, pokariu. Nors duonos gaudavo tik riekutę (kiekvienam šeimos nariui tekdavo po vieną), Viktorija sutaupydavo vieną kitą kąsnelį ir arkliams, nors tie arkliai buvo suvisuomeninti, kolūkio.

Arkliai lėmė ir profesinį pasirinkimą. Jų apylinkėse agronomė jodinėjo gražiu gelsvu žirgu (buloniuku, pasak Viktorijos). Tad ji įstojo į Vilniaus žemės ūkio technikumą studijuoti agronomijos. Baigusi gavo ir paskyrimą, ir žirgą. Dabar moteris laiko stambiųjų žemaitukų veislės žirgų. Tai tie patys arkliai, kurie pastūmėjo V. Jovarienę rinktis agronomiją.

Nuo čia prasidėjo ir jos, kaip žirgų vadeliotojos žiemą ant Sartų ežero, karjera. Viktorija šia sporto šaka aktyviai užsiėmė 1966-1990 metais.

„Iš pradžių savo lėšomis važiuodavo su važiais, vėliau jau pasidarę specialius vežimaičius ant pavažų vienam žmogui. Ir ten suvažiavę lentyniaudavome per Grabnyčias. Važinėjau į visas lenktynes Sartuose, taip pat lenktyniavau Sakartvele, Krasnodare. Žirgą nupirko kolūkio pirmininkas. Tuo metu kolūkyje augintus žirgus labai mylėjo vaikai, nuolat prašydavo leisti pabūti su jais“, - prisimena Aukštaitijos legenda vadinama vadeliotoja.

Aistra lininiams audiniams. Viktorija su šeima ūkininkauja. Jų ūkis mišrus ir ekologinis. Sėja grūdų savo poreikiams. Turi 17 paveldui priklausančių Lietuvos šėmųjų veislės karvių su prieaugliu. Pasak ūkininkės, tai nuostabūs gyvuliai, nors ir mažesnio produktyvumo, tačiau šeriami tik natūraliais pašarais.

Aktyvi ir smalsi moteris turi ir dar vieną aistrą - senieji lininiai audiniai. Linas - Užpalių krašto simbolinis augalas.

„Turėjau drobių, mano giminės buvo audėjai, mama Ona Vilutytė - gera verpėja. Net siuvamajai mašinai verpė siūlus, kurių turiu ir dar pademonstruoju per ekskursijas“, - sako Viktorija.

Minint Lietuvos valstybingumo šimtmetį 2018 m. Viktorija su artimaisiais eksponavo austus rankšluosčius (aukštaitiškai vadinamus abrūsais). Buvo visokių: ir su nertais mezginiais galuose, ir su išsiuvinėtomis monogramomis.

Pramogos su žirgais

Švelnus žirgo žvilgsnis iš arti ir galimybė jį paliesti. Jei Jūsų artimieji visada žavėjosi žirgais, bet taip ir negavo progos su jais susipažinti iš arčiau, ši pramoga - puikus būdas turiningai praleisti laiką su šeimos nariais ir susipažinti su gracingais gyvūnais. Atvykusieji maitins ir glostys žirgą. Pramogautojams bus skirtas vienas žirgas, kuriuo pasikeisdami galės joti visi šeimos nariai. Atvykusiųjų laukia 45 min.

„Kalniaus sodyba“ - poilsiautojų pamėgta, prie Kašučių ežero kranto įsikūrusi ramaus atokvėpio oazė.

tags: #sodyba #aruno #zirgai