Babrungėnai: Istorija, Gamta ir Paveldas Žemaitijos Širdyje

Babrungėnai - tai gilia praeitimi alsuojanti žemaičių sodyba, įsikūrusi ten, kur iš Platelių ežero išteka Babrungo upė. Šis kraštas ne tik sužavi gamtos grožiu - kalvotu reljefu, pušynais, ąžuolynais ir senaisiais malūnais - bet ir žadina vaizduotę pasakojimais apie milžinkapius, nugrimzdusias trobas ir geležies nenaudojusius pirmuosius ūkininkus. Kiekvienas kalnelis čia turi vardą, kiekviena pavardė - gilią šaką krašto genealogijoje. Tai vieta, kur gyva ne tik atmintis, bet ir žemės dvasia - išlikusi legendose, kaulų liekanose, ir akėčiose iš eglių šakų.

Platelių ežeras iš paukščio skrydžio

Babrungėnų Geografija ir Aprašymas 1925 Metais

Babrungėnai (Platelių parap. Kretingos aps.) - tai sodą notoli tos vietos, kame ūpė Babrungas prasideda iš Platelių Didžiojo ežero. Babrungas teka pačiu Babrungėnų viduriu. Sodos plotas apie 9 - 10 kv. klmtr. Ūkininkų 35, jų tarpe du grapo Šuazelio nuomininku. Gyvena vienkiemiais. Ūkių didumas - 80 - 4 ha. Žemė daugiausia smiltynai, durpė (velė­nos) ir vietomis baltasis, tai raudonasis molis. Apie 300 ha. miško, kurs mažne visas randasi sodos bendruosiuose ir servitutų plotuose. Apie 12-13 ha. miško turi ūkininkas Stonkus. Daugiausia eglynai ir pu­šynai.

Pievose randasi kur-ne-kur ąžuolynų ir biržtvų. Žemės našumas - 4, 5, 6-tas grūdas. Čia sėjama vasarinių rugių, kurie uždera vidutiniškai. Senesnieji ūkininkai liuob minės tam tikrą va­sarinių rugių veislę (rūšį), vadinamą atuodogiais - atoldogiais. Žemės paviršius kalnuotas, nors tėra kal­neliai arba, geriau sakant, kalvos. Kai kurie turi var­dus, kaip antai: Varno kalnas, kame gyvena Kazonas, Šatrijos kalnas Serpino žemėje, Žalkalnis, kuriame gyvena Zaburas, su Žaltakalniu jungiasi Milžinkapis Jurkų žemėje.

Legendomis Apipinti Kalnai ir Vietovės

Milžinkapis ariamas, pasakoja, kad Jurkai ardami liuba rasti čia įvairių durtuvų, varinių grandžių, rinkelių ir, rodos anglių. Tuos radinius liubą atiduoti Savo susiedūi Petrauskiui, kurs iš anų liubas lieti žiedus. Taip pat ūkininkas Gadeikis pasakojo, kad jis tarpe girtos ir savo žemės kasdamas perkasą radęs; medinių anglių ir žmonių kaulų ir, rodos ginklų liekanų.

Lišno kalnas; čia yra duobė, vadinamą „Prarijos” duobė. Pasakoja, kad gaspadinei Velykų rytą kepant pyragus, toje vietoje žemė prarijusi trobą. Pas Jiešno kalną randasi ežeralis Jiešnalis (Eisnalis ar Jišnalis). Tamė ėžeraly veisiasi dygliuota žuvis - puokiai (puokee). Yra net patarlė: „lygu Eišnale puokis“. Rytynė sodos dalis yra praminta „Kuršų“. Viena Babrungenų miškų dalis vadinasi „Kulikinė”. Sako čia senuose laikuose, buvusios pelkės (balos), kuriose veisęsi paukščiai tilvikai, kuriuos Platelių dvaro dvariš­kiai liuobą lenkiškai vadinti „kuliki”. Iš čia ir vieta praminta „kulikinė“. Yra patarlė: eik į kulikinę lapių tručyti.

Babrungėnuose prie upės Babrungo yrą du malūnu vienas mūrinis pastatytas iš kūlių (akmenų) prie pat kelio iš Plungės į Platelius 1816 metais. Priguli grapui Šuaželiui.

Vėjo malūnas - panašus galėjo būti ir Babrungėnuose

Gyventojai ir Pavardės

Šačių parapijos ir vienas Paešery yra kilę iš Babrungėnų. Bražinskiai, sako, parėję po marų metų, apie kuriuos mini vyskūpas Valančius, iš Lietuvos. Buvę trys broliai; vienas iš anų apsigyvenęs čia pat Babrungėnuose po kalnu, miško vidury, pasistatęs trobelę, prasiskynęs ir šiaip, taip prasiplėšęs. Kitu du broliu, apsigyvenusiu - vienas Plungės parapijoje, o kitas kažkur kitur. Toj gadynėj žemaičiai geležies mažne su visu nevartojo, ir žemę pureno mediniais paakiais.

Beržinskių protėvis buvęs prasimanęs plėšimams akėti, ekėčias iš sujungtų su pusiau apgenėtoms ša­koms eglių viršūnių. Tokios akėčios, vartotos plėši­mams braižyti buvusios pramanytos brežemis, iš ko kilo ir Brežinskiū (Brazinskių) pavardė.

Kęsgailų Valdos Platelių Apylinkėse

Kęsgailų giminę ir jų valdas tyrinėjo Kristupas Petkevičius (Krzystof Pietkiewicz). Žinoma, kad Mykolo Kęsgailos žmona Elena dar iš Vytauto gavo mišką Gargžduose, prie Minijos. Manoma, kad vienas pirmųjų užrašymų XV a. yra dovanojimas M. Kęsgailai 15 žmonių, ne kiaunių medžiotojų, kurie neseniai apsigyveno prie Platelių ežero ir miške prie upės. Tiesa, dokumente Platelių ežeras labai iškraipytas, rašoma „na ozere, na Motole“. Ežero pavadinimas galėjo būti iškreiptas nemokėjusio lietuviškai raštininko arba neatidžiai perrašant dokumentą.

Broliai Jaunutis, Rumbaudas ir Kęsgaila Valimantaičiai buvo artimi žmonės Vytautui, iš kurio gaudavo žemių. Pavyzdžiui, Jaunutis nuo 1413 m. buvo Trakų vaivada, taip pat ir Melno taikos dalyvis, rūpinosi gauti karaliaus karūną Vytautui. Po Vytauto mirties Jaunutis su Rumbaudu apkaltinti rėmę Švitrigailą ir 1432 m. Žygimanto Kęstutaičio įsakymu nužudyti. Tačiau jam pavyko ne tik išlikti gyvam, bet ir vėl tapti įtakingu valstybės veikėju - 1440 m. vėl paskiriamas Žemaitijos seniūnu. Žinoma, M. Kęsgailai ir jo žmonai išliko ir Vytauto žemių dovanojimai.

Vėlesni Kazimiero Jogailaičio, 1440-1492 m. buvusio Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, apdovanojimai Mykolo Kęsgailos žmonai papildo Kęsgailų žemėvaldos formavimąsi Platelių apylinkėse. Paskelbtoje Lietuvos metrikos seniausioje užrašymų knygoje yra 19 dovanojimo įrašų Mykolui Kęsgailai ir jo žmonai. Dauguma jų nesusiję su Platelių apylinkėmis.

Mykolas Kęsgaila turėjo 5 sūnus. Platelių valda atiteko Jonui Kęsgailai, mirusiam 1485 m. Jis 1451 m-1485 m. buvo Žemaitijos seniūnu. Platelių valda tada apėmė teritoriją iki sienos su Latvija, jūros ir Minijos. Jonas Kęsgaila turėjo sūnus Stanislovą (mirė 1512 m.) ir dukterį Eleną. J. Kęsgaila Platelių žemės padalijo. Vyriausiam sūnui Stanislovui atiteko Platelių dvaras, o Mikalojui - Beržoras ir Gintališkė.

1511 10 02 raštu Lietuvos valdovas Žygimantas Senasis patvirtino Žemaitijos seniūnui Stanislovui Kęsgailai (Kęsgailovičiui) ankstesnių kunigaikščių dovanojimus bei naujai duodamus kaimus su žmonėmis, ežerais ir kt. Minėtoje privilegijoje teigiama, kad dar Kazimieras „buvo davęs jo pirmtakams kaimų, žemių, ežerų ir kelinių bei duoklinių žmonių Žemaitijoje; jo malonybė buvo davęs Vilniaus ponui, Žemaitijos seniūnui ponui Kęsgailai 15 žmonių prie Platelių ežero ir prie Apusės (gal Apšės - K. M.) upės, taip pat jo malonybė, patvirtindamas didžiojo kunigaikščio Vytauto dovanojimą, buvo davęs poniai Kęsgailienei mišką Gargžduose, prie Minijos upės ties Vokiečių siena; be to, jo malonybė buvo davęs jai girios prie Apusės upės ir Mokio sodybos, taip pat jo malonybė buvo davęs jai, tai yra poniai Kęsgailienei, ten pat tris ežerus, vadinamus Mastu, Taurakalniu ir Adsunkeliu (?), taip pat sakė mums, kad mūsų tėvas Kazimieras jo tėvui, ponui Jonui Kęsgailavičiui, buvo davęs ežerą, vadinamą Bijotiškiu, ir taip pat jo malonybė buvo jam davęs antrą ežerą, taip pat Žemaitijoje prie jo Beržoro dvaro ir prie Gintališkės, vadinamą Platelių ežeru, - ir apie visa tai rodė mums mūsų tėvo, karaliaus Kazimiero, raštus. Ir, be to, sakė mums, kad prie šių anksčiau pažymėtų ežerų ir upių ir tose giriose jo tėvas ir senelis buvo pasodinę žmonių.

Taigi nuo to laiko iš jų nemaža priaugo ir įsikūrė tose giriose atskirai įvairiais kaimeliais. Visa tai sudarė Platelių valsčių, kuris patvirtintas Stanislovui Kęsgailai ir jo žmonai bei jų įpėdiniams nuosavybės teise. Ilgoka dokumento citata liudija, kad pasibaigus kovoms su kryžiuočiais, XV a. Platelių valsčius buvo likęs be gyventojų. Net 1511 m. šis kraštas retai tebuvo apgyvendintas.

1511 Metais Minimos Vietovės

Kadangi 1511 m. minimos vietovės yra reikšmingas istorijos faktas, norisi pamėginti jas tiksliau lokalizuoti. Be to, anksčiau minėti vietovardžiai yra paskelbti originalo rašyba, transkribuota lotyniškomis raidėmis. Aptariamos 1511 m. minimos vietovės imamos dokumente užrašyta eile:

• Karvėnai (Kourancy). Neišliko, minima XVI-XVII a. dokumentuose. Buvo į pietus nuo Gintališkės.
• Staklėnai (Stokljany). Tokios vietovės kiti šaltiniai nemini. Tikėtina, kad tai gudiškai išverstas Impilties vietovardis.
• Reketė (Rjaksty). Dabar kaimas, 3 km į pietus nuo Salantų.
• Nasrai (Nosry). Tai Nasrėnai, 8 km į šiaurę nuo Kartenos.
• Rimšėnai (Rymšyny). Neišliko. Gal tai 1585 m. inventoriuje Stirbaičių vaitystėje minimas Rimaičių (Rimaite) kaimas.
• Remtė (Ramty). Buvo į rytus nuo Videikių, prie Remčio ežero, XVIII a. pradėti vadinti Siurbliais.
• Babrungėnai (Bebrungjany). Kaimas, 8 km į šiaurę nuo Plungės.
• Elgiai (Elkgi). Neišliko šiuo pavadinimu. Gali būti dabartiniai Plokščiai. 1585 m. inventoriuje minimas „selo Alki albo Plakšči“.
• Kepurėnai (Kepurany). Kaimas, 4 km į šiaurę nuo Žlibinų.
• Tenzė (Tenšy). Upė Kretingos apylinkėse, Akmenos intakas (Tenžė).
• Žibė (Žybe). Tai Žiba, upė Palangos apylinkėse, Akmenos intakas.
• Stirnikuose (u Styrnikach). Slaviškas žodis styrnik reiškia yrininką, laivininką. Tai suslavinti Laiviai. Laivaičiai (Laywaycie) pažymėti 15602 m. schemoje. Laiviai yra 3 km į rytus nuo Salantų.
• Palangėnai (Polonkgjancy). Tai palangiškiai, Palangos gyventojai.
• Liepagirys (Liepokgirys). Tai Liepgiriai, kaimas dešiniajame Minijos krante, 7 km į pietus nuo Šateikių.
• Julgėnai (Jul‘kgeny). Gal tai iškreiptas kaimelio, buvusio prie Ilgio ežero (Ilgėnų), vardas.
• Dubėnai (Dubeny). Turėtų būti Daubėnai, kaimas 3 km į pietus nuo Darbėnų.
• Meižtai (Meižty). Tokiu pavadinimu neišliko, neaišku, kur buvo.
• Arlėnai (Arleny). Erlėnai, kaimas 3 km į šiaurę nuo Salantų.
• Notėnai (Notejancy). Bažnytkaimis, 9 km į šiaurę nuo Salantų.
• Kazgėnai (Kazkgeny). Neišliko, kas galėjo būti, neaišku.
• Župsėnai (Žups‘jady). Neišliko, lokalizuoti nepavyko.
• Širėnai (Šyrany). Tokio vietovardžio jokiuose kituose dokumentuose nerasta. Gal tai Platelių gyvenvietės slaviškas (gudiškas) vertinys.

Nesinori tikėti, kad 1511 m. dar nebuvo bent Platelių kaimo, kai 1523 m. jau buvo bažnyčia, o Plateliai pažymėti 1526 m. žemėlapyje. Iš įvairių XVI a. pradžios dokumentų žinoma atvejų, kai lietuviški vietovardžiai, turėję bendrinio žodžio prasmės šaknį, būdavo verčiami į slaviškus atitikmenis. Tikėtina, kad Platelių šaknis sieta su žodžiu platus ir išversta į slavišką Šir-.

Matyt, XVI a. pirmojoje pusėje Platelių valsčius buvo intensyviai kolonizuojamas. 1566 m. Platelių dvaro inventoriuje, be miestelio, nurodyta 16 kaimų, o tų pačių metų Gintališkės dvaro dalyje - 14 kaimų, Kretingos dvare - 14 kaimų.

Jau minėta, kad J. Kęsgaila sūnui Stanislovui paskyrė Platelius ir Gargždus, o Mikalojui - Beržoro ir Gintališkės dvarus. Stanislovui Kęsgailai mirus, 1527 m. Platelius su Gargždais paveldėjo jo sūnus, Žemaitijos seniūnas 1527-1532 m., Stanislovas Stanislovaitis Kęsgaila. Jis 1529 m. iš pusbrolio Mikalojaus Kęsgailos sūnaus Mikalojaus Mikalojaičio perėmė Beržoro ir Gintališkės dvarus. Po kelių mėnesių Stanislovas Stanislovaitis Kęsgaila surašė testamentą, kuriuo visą Platelių valsčių užrašė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui. S. S. Kęsgaila mirė 1532 m.

Velionio sesers Barboros vyras, Trakų vaivada Jonas Zaberzinskis, vykdydamas testamentą, iki 1534 m. visą Platelių valsčių perdavė Žygimanto Senojo žmonai karalienei Bonai. Neaišku, kodėl Stanislovas Kęsgaila turėjo didžiulę Platelių valdą palikti ne savo sūnui Vaitiekui, o didžiajam kunigaikščiui. Matyt, tada žemių paveldėjimo teisė dar nebuvo nusistovėjusi, 1528 m. Kęsgailos turėjo didžiausias žemių valdas. 1534 m. mirė paskutinis vyriškos Kęsgailų giminės atstovas ir ši giminė išnyko.

Apie 1536 m. Platelių vietininku Bona paskyrė Jurgį Bilevičių. Konkrečių duomenų apie Bonos veiklą ir įtaką Plateliams nepasitaikė aptikti. Žinoma, kad 1536 10 13 karalienė Bona Platelių valdoje bajorui Senkui Voikovičiui grąžino mišką, tuščią žemę ir valstietį. Bona Sforca mirė 1557 11 20. Plateliai atiteko jos sūnui Žygimantui Augustui ir tapo valstybine arba karališkąja valda.

1511 m. minimos vietovės Platelių valsčiuje

tags: #sodyba #babrungenu #kaime