Kurti laimę kitam yra lietuvio nacionalinis bruožas. Žinau, kad velniškai norisi su tuo nesutikti, prieštarauti, o gal ir pasišaipyti. Dabar mes taip įpratę visaip niekinti savuosius. Pasiimi laikraštį ar žurnalą, ar įsijungi radiją, ar kokią televizijos laidelę - vienos patyčios. Ir atrodo, kad esi svetimame krašte. Kas čia su mumis pasidarė? Gerai. Išlyginkit surauktą kaktą.
Prisiminkime netolimus laikus, kai mūsų tėvai gyveno unikaliose kaimo bendruomenėse. Bičiulystė, arba bandžiulystė, - gražūs ir dideli žodžiai, ir ne tik žodžiai, buvo gyvi kiekviename sodžiuje, sodyboje ar kieme. Pagaliau prisiminkime didžiuosius savo vyrus, žemaičių vyskupus Merkelį Giedraitį ir Motiejų Valančių, vyskupus kankinius Mečislovą Reinį ir Vincentą Borisevičių, kunigą Joną Katelę ir Vaižgantą, Strazdą.
Buvo gi sukilimai, lietuviško žodžio gynimas, Palangos didysis vaidinimas, kovos dėl nepriklausomybės, partizaninės kovos, baisieji trėmimai, savo tėvų kaulų iš Sibiro susigrąžinimas, vilkduobių, kuriose suversti mūsų broliai, šventinimas... Viešpatie Jėzau, kur visa tai dingo? Kur mūsų džiaugsmo ašaros brolis prie brolio stovint ir giedant Baltijos kelyje? Ir dabar pasaulio sukčių sukčiai vėl mus įstūmė į skurdą. Sunkmetis. Gyvai reikia susiklausymo, atjautos, mums reikia pasiaukojimo pavyzdžių sielai atgauti.
Ir, o Dieve mano, girdžiu, kad kažkur Šiaulių teatre režisierius Algimantas Pociūnas prašneko, kad „pasiaukojimas nieko iš kito nereikalaujant - tai kilniausias žmogaus poelgis, suteikiantis gyvenimui gilią prasmę“. Dideli žodžiai - juos pasakyti gali tik didelis žmogus. Į teatrą lietuvis nuo spaudos draudimo laikų eina kaip į atlaidus. Jeigu teatro vaidinimas ne vien tik pramoga, bet ir tam tikras susimąstymas, kultūros stočių apvaikščiojimas, patirties palyginimas ir sugretinimas, susitikimas su žmogum, jo ir savęs suvokimas, - toks kelias kaip tik.
Svetimam kas, o mūsų klausą ir širdį glosto kiekvieno bažnytkaimio ar pilkapio pavadinimas, miško ūksmingas ir gyvas stūksojimas. Pervažiuoji Miniją, Veiviržą, Jūrą, Aitrą, Lokystą, kelissyk kerti Ventą, Šoną, Dubysą. Tai irgi gyvos upės su pavasarių potvyniais, užlietomis lankomis, lydekų pilnomis sietuvomis. Kiek daug mūsų brolių plaukė per jas, vandeningas, skendo sužeisti, nuo ryto iki vakaro kartodavo ir dabar kartoja tuos vardus. Upių vardai buvo ir yra jų likimas.
O miesteliai? Rietavo balti bokštai ir Valančiaus blaivybės idėją palaikęs kunigaikštis Oginskis, ranka pasiekiamai Laukuva - pokariu nužudytos dvidešimtmetės poetės Neringos gimtinė. Į teatrą einant tuos šventus žmones reikia atsiminti. Nuo čia reikia staigiai sukti į šiaurę. Požerė - vienoj pusėj Paršežeris, o kitoje Medvėgalis. Kūlgrindos ir pilkalniai - senoji žemaičių gynybinė siena. Iš kairio šono ilgai driekiasi gintarus metantis Lūksto ežeras ir paskutinio žemaičių partizanų vado Montvydo žūties vieta. Ir partizanų vadas, ir žmonės grindę kūlgrindas irgi turi lydėti mane į teatrą.
Už kalvelės jau matai Varnių trijų bažnyčių bokštus. Ant Varnelės kranto skulptoriaus Arūno Sakalausko iš akmens iškaltas tave stebi vyskupas Giedraitis su savo kanauninku Mikalojumi Daukša. Visur dar čia Valančiaus dvasia gyva. Toliau Šatrijos Raganos numylėtas Užventis, Žemaitės ir Poviliuko Ušnėnai - visa tai mano, einančio į teatrą, vidinis regėjimas. Kurtuvėnų dvaro medinis teatras irgi iš ten. Jau Šiauliai šviečia vyskupo Eugenijaus Bartulio katedros bokštais. Sako, vyskupas gerbia teatrą, lanko spektaklius ir net užlipęs ant scenos pasako pamokslą. Teatralų vyskupas.
Dar 1960-1961 metais Šiaulių teatre režisierius Vladas Limantas sukūrė tuo laiku nepaprastai drąsius ir žaismingus spektaklius - A. Parnio „Afroditės salą“ ir A. Deneri bei F. Diumanua „Don Sezarą de Bazarą“. Tada teatrui reikėjo grumtis su natūralizmo ir vulgariojo realizmo štampais. Tai buvo modernizmo revoliucija, gracijos ir žaismės mokykla. Šiaulių dramos teatras pirmas Lietuvoje suplėšė okupacijų uždėtą kultūrai tramdomąjį antsnukį .Gilią ir gerą atmintį būtinai reikia išsaugoti. Dabar istorijos klastūnai žūtbūtinai nori tą procesą nukelti vėliau ir perdėti į kitas rankas (Vytauto Maknio 100-osioms metinėms skirtos respublikinės konferencijos medžiaga. Pokario Šiaulių dramos teatras. Vilnius, 2008, p. 24).
Dabartinės kartos teatro muškietininkai lengvai valdo špagą, tiesiog žaisdami karstosi stalais ir vykdo humanistinę režisieriaus idėją. Žaidimas ir idėja. Žaidimas teatre gali turėti ir pramoginę reikšmę. Šiuo atveju Šiaulių teatras dirba rimtai, bet lengvai. Iš dailiai išleistos spektaklio programėlės, arba vizitinės kortelės, atsekame kūrybinės grupės sentimentus baroko stiliui. Bet stilius kartu yra ir kuriančio žmogaus pasaulėjautos rodiklis. Barokas tai kartu ir humanizmas, grožio ilgesys, gaivališka žmogaus prigimtis, gyvenimas, pilnas judėjimo, dinamizmo ir šviesokaitos. Baroko mene glaudžiai susipina erdvė ir vaizdų perspektyva, žmonių figūros ir architektūra sudaro erdvinius reginius, kompozicijos atsiplėšia nuo žemės. Dominuoja vizualinė kalba.
Spektaklis prasideda špagos ir apsiausto poetikos įvaizdžiu. Paveikslas stabilus, tik draikosi miglos. Lėtai kyla draperijos ir liustros. Kuriama majestotiška atmosfera. Net muškietininkų įvaizdis nesunkiai susisieja su baroko laikų tapytais F. Halso ar Rembrandto grupiniais portretais, sudėtingesni dialogai, beveik visos grupinės kovų ir fechtavimo scenos atplėšiamos nuo žemės ir komponuojamos erdvėje. Fechtavimas irgi iš sportinio perkonstruotas į sceninį arba judesiui suteiktas veiksmo statusas (L. Dabužinskaitė). Taip mizanscena įgyja barokinį rakursą, emocionalią ekspresiją.
Vienoje scenoje net kostiumui paskirtas specialus ir išplėtotas vaidmuo. Režisierius sureikšmina ir išplečia muškietininkų paskutinės nakties miego sceną prieš mūšį. Ant gultų špagos, jauni ir gražūs vyrų kūnai, merginos ateina, sulanksto nėriniuotus baltus marškinius ir padeda jiems po galvomis. Rūbas patenka į aukšto sąlygiškumo zoną. Teatrui visada svarbiau, kas ir kaip vyksta tarp teksto arba už teksto. Taip kuriama teatro kalba, kuri yra daug talpesnė ir žodingesnė negu literatūrinis sakinys. Ir įtaigesnė, paveiki.
Panašus stilius atsišaukia ir aktorių darbuose. Pats barokiškiausias, ko gero, aktoriaus Juozo Žibūdos sukurtas grafo de Gišos portretas. Jis sudarytas iš kelių sluoksnių, naudojasi ryškia šviesokaita - čia valdingas ir griežtas, o greta jau bičiuliškas ir pašaipus. Geras aktorius visada scenoje nustebęs ir klausiantis, o Juozas dar turi Dievo dovaną ir visur saikingai prideda autoironijos. Ir tarties akcentologija nepriekaištinga, kalba aiški, sodrus, prižiūrimas balsas. Atmintin įsirėžia palyginti nedideli Ragno (akt. Juozas Bindokas) ir vienuolio Monfleri (akt. Eduardas Pauliukonis) vaidmenys. Kaip svarbu teatre aktoriaus sąžiningumas!
Per daugybę metų nesu matęs, kad tiedu vyru kada nors dirbtų neatsakingai ar paviršutiniškai. Visada juos įdomu stebėti, visada suras patikėtam kad ir mažam vaidmeniui ką nors reta, netikėta, kokį stilingą ar išmislingą prisitaikymą. Spektaklis kaip obelis: kad galėtų nokti obuoliai, kažkas turi būti šakos, kamienas, o gal net raustis visai nematomomis šaknimis po žeme. Šiame spektaklyje visi matomi, bet daliai jų tenka pareiga būti nepastebėtiems. Režisierė Kazimiera Kymantaitė apie tokius artistus taikliai ir su meile sakydavo: jie kaip žygio žirgai - išgirdo pulko orkestro maršą ir muša koja.
Sirano, Kristianas ir Roksana - negi čia tik paprastas dramaturginis intrigos trikampis? Jeigu tik tiek, tai spektaklis nevertas tokio rimto režisieriaus kaip Algimantas Pociūnas darbo ir nervų. Kažkas svarbesnio ir reikšmingesnio turėtų būti. Žiūrovas važiuoja per visą Žemaitiją, o gal Suvalkiją, ar metęs visus darbus ateina iš priemiesčių, kažkur nuo Zoknių, Aukštelkės ar Bubių, kad pagaliau gautų atsakymą, - kur mūsų viso gyvenimo vargo ir kentėjimo prasmė? Ir ne tik Monika Šaltytė ar Aurimas Žvinys su Mindaugu Jurevičiumi ieško atsakymo. Viso teatro įtemptos sausgyslės ir protas, ir talentas, kad suvoktų, kas vyksta su mumis ir kaip nuraminti mus.
Reikia bandyti perskaityti teatro siunčiamus ženklus. Poetinė jėga ir humanistinis patosas sutelktas į atsižadėjimą. Pagaliau čia užkoduota ir žmogiškosios laimės formulė - pasidaryti laimingas žmogus gali tik kitą padarydamas laimingu. Ant tos trijulės pečių krenta lemtis, jie privalo sukurti spektaklio dvasią ir kraują, įnešti harmonijos, be kurios neįmanoma dviejų būtybių santarvė. Spektaklis kalba apie aukštąsias žmogaus būties akimirkas ir siūlo dar kitą problemos sprendimo būdą.
Aktorė Monika Šaltytė - Roksana blaškosi tarp dviejų priešpriešų - materija ir dvasia arba kraujas ir siela. Aktorius Mindaugas Jurevičius - Kristianas ateina tik kaip gražus gamtos vaikas. Bet žmogui sukurti gamtos nepakanka, gamta dar ne žmogus. Tam, kad graži gamta taptų žmogumi, ji turi per kentėjimą įgyti sielą. Aktorius Aurimas Žvinys kuria poeto Sirano asmenybės paveikslą. O kas yra poezija? Didelis mūsų poetas Eduardas Mieželaitis sako, kad „poetinis žodis pirmą kartą išsiveržė iš harpijų draskomos Prometėjo krūtinės kaip pagalbos šauksmas. Tikra poezija visada kraujuoja: ji yra Prometėjo žaizda...“ (Mieželaitis E. Čia Lietuva. Vilnius, 1978, p. 331).
Tai kas sudaro Sirano „pagalbos šauksmo“ priežastį? Jam stinga gražios gamtos. Jį ėda nepilnavertiškumo kompleksai. Čia ir slypi tas neatmezgamas mazgas. Rostanas neturi šiems laikams priimtino atsakymo. Priešprieša yra priešprieša. Pralaimėdamas, per atsižadėjimą ir žvėries savyje sutramdymą žmogus laimi padorumą. Netobulas žmogus, bet doras. Antra viltis - teatro lietuviškas kalbėjimas.
Viskas, ir Mačernis, ir Mieželaitis, ir kelionė per Žemaitiją, sudaro spektaklio genetinę šerdį. Režisūra visada pirmiausia yra kalbėjimas apie savo kraštą, apie savo žmones ir jų dvasią. Prancūzo Edmondo Rostano tekstai, perėję pro mano gentainio Algimanto Pociūno proto ir gabumo filtrus, kaip šviesos spindulys stikle lūždamas pakeičia kryptį ir jau kalba apie pasaulį, kurį aš atsivežiau iš Žemaitijos. Man, atvažiavusiam ar iš toli atėjusiam su savo graužatimis, mano teatras, mūsų teatras spektakliu kalba į protą ir širdį apie „žmogiškąją asmenybės vertę ir dvasinį grožį“.
Ir aš nurimstu. Prisiminiau, kaip kompozitorius Algirdas Martinaitis, šio spektaklio muzikos autorius, Oskaro Milašiaus „Migelis Manjara“ spektaklyje, irgi prancūziškame, talentingai panaudojo, o gal perkūrė, žemaičių Kalvarijų kalnų giesmes. Dailininkas Artūras Šimonis skoningai kuria baroko retro atmosferą. Tamsus, bet šiltas fonas iškelia figūrų piešinį ir turtingai konstruoja erdvę. Pati scenovaizdžio struktūra daugiaplanė ir dėkinga veiksmui. Kai kurių dekoracijų elementų mobilumas, daiktų funkcinė kaita padidina dinamiškumą. Spektaklis pasižymi švariu ir grakščiu stiliumi. Ir tai prasideda nuo pirmos scenos. Stebina dailininkės Kotrynos jautrumas medžiagai ir spalvai. Ypač turtingi moteriškų drabužių deriniai. Neretai dailininkai pameta banalų blizgutį ir taip kuria prabangą. Ypač tonų turtingas Roksanos kostiumas: ir faktūrinis, ir medžiaga lengva, ir išlaiko kritimą. Prabangūs visi kostiumai. Net vyriški.
Ir vėl kitą dieną, jau sekmadienį, šventosios Dvasios atsiuntimo dieną, važiuoju atgal. Dieviškai gražus rytas. Pasipuošusios baltai, krakmolytom prijuostėm ir mezginiuotom skarelėm, kaspinėliais susirišusios darželinių gėlių puokšteles, su dailiai sušukuotais vaikais ar vaikaičiais moterys važiuoja bažnyčion. Ryškiai dažytos ir vietinių meistrų išdrožtos iš medžio šviečia jos tarp kalvų. Autobusiukas užsuka į Šaukėnus, užsirita į Pavandenės kalvas. Prie vandentiekio bokšto tvenkinyje plūkauja gulbės, laukuose pasviręs kryžius (gal kokios nelaimės vieta), ties Zdoniškio koplyčia dobilienose raudi arkliai. Grįždami nuo Varnių sukame kitu Lūksto ežero krantu, per Lopaičių kalnus, pro Vembutų tvirtovės griuvėsius. Giliu slėniu į sumą šaukia Tverų bažnyčios varpai. Netoli Rietavo, ant Giliogirio kaimo ribos, prie pat kelio stūkso pusantro metro aukščio gandralizdis.
Kokie žodžiai - Giliogiris, Gandralizdis, Šaukėnai, Laukuva!.. Visur šventa. Pagrindinis Paveikslų kolekcijos Gamtos vaizdai Balti arkliai Technika: Aliejus - drobė Dydis: 81x65 cmMokėkite iš karto, arba 4 įmokas po 1 587,50 € Su mokesčiais Įrėmintas Paruoštas kabinti ant sienos Rekomenduoja laimingi klientai AprašymasPaveikslas priskirtas rinktinių kūrinių kolekcijai "Meno kolekcionieriams"PristatymasLietuvoje paveikslus atveža kurjerių kompanija ir tai užtrunka 2-5 darbo dienas. Jeigu reikia paveikslo greičiau, susisiekite su mumis - rasime greitesnį sprendimą! Jeigu nenorite mokėti už siuntimą, paveikslus galite atsiimti mūsų galerijose Kaune arba Vilniuje.
Meno kūriniai yra vienetiniai, todėl būtinai prieš atvykdami pasiskambinkite ir įsitikinkite, kad jūsų užsakymas paruoštas.Jeigu siunčiate paveikslą ne į Europos Sąjungą, Jūsų valstybė gali priskaičiuoti papildomą importo mokestį. Tokiu atveju, už importo mokesčio susimokėjimą yra atsakingas gavėjas.GrąžinimasTaip, paveikslus grąžinti galima! Mūsų pagrindinis tikslas - padėti surasti Jums tą vienintelį meno kūrinį, kuris tikrai patinka ir tinka - juk tai yra daiktas, kuris puoš namus ilgą laiką, o galiausiai bus perduodamas ir ateities kartoms.
Nors pagal įstatymą meno kūrinių grąžinti negalima (tam reikalingas pardavėjo sutikimas), nesijaudinkite - jei suabejojote praėjus ne daugiau negu 30 dienų nuo meno kūrinio įsigyjimo datos, susisiekite su mumis - priimsime kūrinį atgal ir grąžinsime pinigus arba pasiūlysime išsirinkti kitą iš mūsų meno platformos! Kūrinys interjere Pakeisti kambarį Įkelti savo kambarį Rodyti kūrinį papildytoje realybėje (AR)Paspauskite „Žiūrėti (AR)“ mygtuką ir pamatykite, kaip pasirinktas meno kūrinys atrodys jūsų erdvėje naudojant papildytą realybę! Funkcija šiuo metu veikia tik su Apple įrenginiais ir "Safari" bei "Chrome" naršyklėmis. Funkcija testuojama, jeigu turite komentarų, labai jų laukiame!
Mano kūrybą daug kas vadina nuoseklia ir vientisa. Kas lėmė tą nuoseklumą? Nesu pastovumo vergas, bet nieko nenoriu dirbtinai kurti. Kartais keikiu save, kad kompozicijoje pradedu kartotis, bet tol, kol nejaučiu vidinės būtinybės, tol nesiverčiu per galvą. Mano tikslas - minimaliomis priemonėmis pasiekti išraiškos jėgą. Manau, kad vis dėlto, metams bėgant, keičiuosi, nors daug motyvų, siužetų užsiliko nuo jaunystės, bet jau požiūris į daiktus kitas. Pastebėjau ir pats, kad mano potėpis nuskaidrėjo, tapo šviesesnis, sumažėjo tragiškų, tamsių akcentų.
Tik man vis taip pat gera žiūrėti į močiutę su ožka, palubėje užkištą puokštę aguonų, paukštį, nutūpusį ant moters peties, man vis taip pat norisi, būnant gamtoje, prisiglausti prie medžio, paliesti sugautą žuvį ir vėl ją paleisti į vandenis… O bjaurasties kasdienybėje tiek ir tiek - kam ją gausinti savo paveikslais? Bet, mano akimis, ir bjaurastyje esti grožio atodangų, ir nemalonūs herojai, kaip, tarkim, prasigėrusi moteris, siūlanti pakalnučių, turi savotiškos poezijos. Tapyba man nėra pykčio ar susikaupusių neigiamų emocijų išsiliejimas. Tapyba man galbūt kaip prisiminimas, kaip tolstant valtimi miglojantį kontūrą įgaunanti sala. Nesu objektyvus stebėtojas, besistengiantis fiksuoti tikrovę pedanto tikslumu.
Kartą važiuoju ir žiūriu: stovi vyras ir moteris, taip gražiai vienas kitą apglėbę, taip natūraliai vienas kitą prilaikantys, kad norėdamas šito nesugalvosi. O Viešpatie, kaip gerai, kad važiavau pro šalį! Apskritai nemėgstu temų laužti iš piršto, visi siužetai kilę „iš žemės“. Regis, nebūtų sunku kur nors aikštėje lieti akvareles, bet aš verčiau jau pasivaikščiosiu, pasidairysiu, pasižymėsiu pastele spalvų gamas ir tik tada jau tapysiu - toks mano metodas, nepakišantis po natūros padu.
Meilės scenos mano kūryboje labai dažnos. Ir moterys kaip angelo sparnas sklendžia ore. Pagrindinės temos - lemties, vienatvės, žmogaus ir gamtos vienovės, išėjusio ir išeinančio kaimo vaizdai...Kolekcinis autorius. Lietuvoje kūrinių turi Lietuvos Nacionalinis Dailės Muziejus, Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Dailės Muziejus, Tartle, Latvijos NDM, Tretjakovo galerija. Autorius yra Lietuvos Dailininkų Sąjungos narys Autorius turi oficialų Meno Kūrėjo statusą, kurį suteikia Lietuvos Kultūros Ministerija Patenka tarp TOP 15 platformoje esančių autorių Autoriaus kūrinių yra muziejuose Akvarelė, popierius, 198745x62 cm Aliejus - drobė ant kartono30x30 cm Akvarelė - popierius44x65 cm Aliejus - kartonas68x135 cm Akvarelė - popierius22x35 cm Aliejus, akrilas - drobė20x20 cm
Jau praėjo kelios naujų metų dienos. Žiūrime, ko sulaukėme. Labai netikėtai žiema pas mus sugrįžo. Pusnys kai kur iki pažastų! Ko nebuvo gal penkiolika metų Gal kiek netikėta ir tai, kad JAV įsiveržė į Venesuelą. Areštavo prezidentą Maduro. Išvežė jį į Niujorką. Taip žaibiškai JAV kariai orlaiviais atskraidino demokratiją į Venesuelą. Dabar pono Trampo žmonės ne tik tą demokratiją įgyvendins, bet ir pumpuos Venesuelos naftą. Kai kurie pasaulio politikai sako, jog tai neteisėtas karinis įsiveržimas į svetimą valstybę. O kai kurie politikai rankomis ploja ir nori, kad ponas Trampas daugiau diktatorių nuverstų. Nėra ko ir norėti - metai dar tik prasidėjo.
Tad turime į valias gražaus laiko. Juk metai ne bet kokie, o Arklio. Vadinasi, net arkliui aišku: jeigu nedirbsi, kaip arklys, įgyvendintas svajones matysi, kaip savo ausis. Tik smagu, kad arklys ne visada susijęs su darbu. Šis gyvūnas primena veržlumą, polėkį, draugystę. Arklys nuo senų senovės padėdavo žmonėms ne tik darbe. Žodžiu arklys apibūdiname mums gerai pažįstamos rūšies gyvūną. Tačiau šį mielą jaukų gyvūną vadiname ir žirgu. Žirgą mes siejame su ištverme, kilnumu, bičiulišku, eiklumu, ištverme… Iš tikrųjų visi žirgai yra arkliai, tačiau ne visus arklius vadiname žirgais. Juk nesakome, kad arklys grakščiai žingsniavo, didingai pakėlęs galvą. - Gal kiek ne į temą: panašiai, kaip su arkliais, juk yra ir su žmonėmis. Juk ne visus šios Žemės gyventojus galima pavadinti žmonėms, - filosofiškai atsiliepė bičiulis Stasys.
Ir tęsė: - Žmogumi būti lyg ir paprasta, bet ne visiems tai pavyksta. Todėl ir sakome, jog tas tikrai yra žmogus, o anas tik žmogelis ar net ne žmogus. Galiu pasakyti, kad ne visi arkliai yra vienodi. Ir bičiulis prisiminė kolūkinius laikus. Jo tėvų sodyboje buvo laikoma keliolika arklių. Tarp arklių buvo vienas pikčiurna. Stambus, didelis, gražus eržilas, vardu Deimantas. Jis puldavo, ir taikydavosi įkąsti ar įspirti svetimam žmogui. Nesileido gražiuoju kinkomas nei į plūgą, nei į vežimą. Ganėsi, pririštas grandine atokiau nuo bandos. Jį perkelti ganykloje į nenuganytą vietą reikėjo sumanumo. Reikėjo patykoti, kai Deimantas būna nusisukęs. Greitai ištraukti kuolą.
Arklio anatomija
- Buvome gal pradžios mokyklos ketvirtokai. Su bendraklasiu Steponu nuėjome perkelti Deimanto. Aš perspėjau draugą, kad neitų artyn prie arklio, nes jis piktas. Steponas nepatikėjo ir arklį paglostyti norėjo. Deimantas griebė Steponą už kepurės ir su plaukais nuo žemės pakėlė. Aš pradėjau klykti, ir Deimantas Steponą ant žemės nuleido, - prisiminė Stasys, kaip draugą nuo pikto arklio išgelbėjo. Netrukus pikčiurna Deimantas iškeliavo į mėsos kombinatą. Mat sovietiniais laikais parduotuvėse buvo storų, arklinėms vadinamų dešrų. Lietuviai jų beveik nepirkdavo. Lietuvai nuo seno sakydavo, kad miršta žmonės, bitės ir arkliai.
Sakydavo, kad mirus vaikui, galima susilaukti kito. Tačiau mirus arkliui, į namus ateis badas. Tada juk nebus su kuo žemės arti. Net į turgų neturėsi su kuo nuvažiuoti… Arklį šerdavo geriausiu šienu, avižomis… Senovės lietuvių tikėjimuose žirgas turėdavo palydėti žmogaus sielą į pomirtinį pasaulį. Archeologai, tyrinėdami dabartinėje Lietuvos pirmojo tūkstantmečio pilkapius yra radę, kad žmonės buvo palaidoti kartu su žirgais. Senovės graikai ir romėnai žirgams statė mauzoliejus. Žirgai būdavo iškalti monetose. Makedonijos karalius ir karvedys Aleksandras Makedonietis, mirus mylimam žirgui Bucefalui, jo garbei įkūrė miestą ir pavadino jo vardu.
- Tad nėra ko stebėtis, kad mūsų Seimas Širinskienės katinui Nuodėguliui nori suteikti teisę daryti įtaką Lietuvos nacionalinio transliuotojo valdymui, - pasišaipė Stasys. Jo manymu, tiek katės, tiek arkliai - protingi sutvėrimai. Arkliai ar žirgai, skirstomi pagal kailio plauko spalvą. - Tiek daug arklių apibūdinimų! Keista, kad lietuviams nėra baltų arklių. Gal todėl, kad kam nors nušokus nuo proto, sakoma, jog jam vaidenosi balti arkliai?! Arklių žinovai tvirtina, kad nėra visiškai baltų arklių. Galima sakyti, kad balti yra albinosai. Jų oda ir kailis - balti, o akys - rožinės. Prūsijoje ir lietuvių gentyse pagonybės laikotarpiu labai šviesus arklys buvo laikomas šventu dievų gyvūnu.
Kai kumelė atvesdavo švento plauko kumeliuką, juo reikėdavo ypatingai rūpintis ketverius metus. Po to tokį arklį atiduodavo vyriausiajam žyniui. Yra daug gražių patarlių, pastebėjimų, pamokymų apie arklius. Kai kuriuose arkliai palyginami su žmonėmis. Ėda kaip arklys, dirba kaip gaidys. Arklys - ne pagalys: neėdęs kampe nestovės. Bendras arklys visada liesas. Arklio, kuris veža, botagu nepliek. Dovanotam arkliui į dantis nežiūri. Gera kito arkliu jodinėti, pamėgink ant savo. Susigėdo kaip kumelė, vežimą išvertus. Yra patarlė, kuri skelbia, kad veltui arklys arklio nekaso.
Iš tikrųjų arklių gyvenime taip būna. Greta stovintys arkliai vienas kitą kramsnoja, kaso vienas kito nugarą, galvą. - Šiųmečio kalendoriaus lapelyje perskaičiau pastebėjimą, jog geriau asilas, kuris veža, nei arklys, kuris iš balno meta, - nusijuokė Stasys. Šiek tiek aptarėme arklių ir žmonių santykius. Sakoma, kad norint kitą žmogų suprasti, reikia atsidurti jo kailyje. Dabar, Arklio metais yra gera proga geriau suprasti save ir arklius. Pabandyti atsidurti arklio ar žirgo kailyje. Sėkmės!