Ši knyga buvo sumanyta kaip prisiminimai, tačiau virto prisiminimų rinktine, papildyta aptiktais dokumentais. Dažniausiai išliko vardai ir pavardės, rečiau - tik slapyvardžiai. Nepaminėtiems žmonėms grėsė visiška užmarštis. Knygos žanras jau aptartas, tačiau kuo po to virto knyga? Jau ne vien prisiminimai.
Kovų žvarbos, kuo toliau, tuo sunkiau ji palikdavo kabinetų jaukumą. Kai 1940 m. birželio 14-15 d. Neapgynė šalies nei aukštoji karininkija. Dar daugiau: kai birželio 15 d. generolo įsakyti, sustabdytų žygiuojančius, grąžintų juos atgal į kareivines. Lietuvos garbę apgynė pokario partizanai, gynę laisvos Tėvynės viziją.
Autorė tikisi skaitytojų pagalbos, siekdama prisidėti prie įvykių ir tremties muziejaus fondų. Pernelyg daug neįvardintų kapų pakelėse. Gindama laisvę, tauta pasisako esanti tauta. Tuo ši knyga ir vertinga.
Graži 1944 m. vasara nedžiugino žmonių, nes jie žvelgė į Rytus, iš kur artėjo frontas. Būgštavimai pasiteisino, ir sustiprintas komunistinio režimo aparatas pradėjo savo darbus, kai pasigirdo automatų šūviai. Per kaimus nuskriejo žinia: žudo vyrus! Tai darbavosi P. Vetrovo galvažudžiai. Nužudyti tėvas ir sūnus Čižauskai, Janušauskas su žentu, Kričena. Tai nebuvo nei partizanai, nei šauliai, nei vadinamieji buožės. Režimą vykdė divizija, prieš tai atsakančiai pasidarbavusi Čečėnijoje ir Ingušetijoje, iš gimtųjų vietų daugiau kaip pusę milijono čečėnų; kita tiek išžudė. P. Vetrovas buvo apdovanotas Raudonosios vėliavos ordinu. Graikai, vokiečiai, armėnai ir kitų tautybių žmonės taip pat patyrė represijas.
Enkavedistai pasklido po Lietuvą, tačiau kova truko ištisą dešimtmetį. Maskvos pasitikėjimą reikėjo užsitarnauti, todėl administracinis ir partinis aparatai buvo pertvarkomi. Vykdant Kremliaus direktyvas, 1945 m. buvo siekiama nutraukti ryšį su partizanais. Su vieno partizanų dalinio vadovybe buvo susitarta, kad pakvies aplankyti jų stovyklą ir aptarti svarbius reikalus. Tačiau kai kuriems partizanams kilo abejonės, o trys, nujausdami kažką negero, nėjo. Netrukus stovykla buvo apsupta gausaus NKVD-istų būrio. Laimei, ji buvo jau tuščia.
Po savaitės rado miške prie šaltinėlio žiauriai nužudytus žmones. Tai buvo žiaurus vaizdas: medžių, nukapotomis galūnėmis, iš kūno išpjautais odos diržais. Buvo išbadytos akys, o burnos užkimštos skudurais. Lavonas buvo pakabintas už kojų ant pušies šakos, o galva įkišta į didelį skruzdėlyną. Pradėjo masiškai verbuoti, šantažuoti, suiminėti ir kankinti Lietuvos žmones. Tai buvo pavojingos užmačios. Partizanų būriai dar tik kūrėsi.
Lietuvos partizanų apygardos
Mikuckis susirado majorą Pyragių ir pasiuntė į specmokyklą. Markulis buvo gimęs 1913 m. JAV, Pensilvanijoje, keturis metus mokęsis kunigų seminarijoje, bet dėl merginos ją metęs. 1941 m. baigė Kauno universiteto medicinos fakultetą. Veikė kadriniai saugumo agentai, o ryšininkais taip pat dirbo saugumiečiai. Pažįstamos Rožytė Preibytė ir Anelė Bubnytė iš Suvalkijos, gavusios pasą iš Erelio, sėkmingai ryšininkavo Vilniaus ir Žemaitijos partizanams. Rožytė tuo metu jau slapstėsi.
Markulio agentai turėjo savo veikimo zonas. Kaune “šefavo” BDPS veikėjas Kęstutis. 1946 m. brolis Juozas su Stasiu Treikausku susipažino su ponu Kęstučiu. Jis supažindino juos su Tauro apygardos štabu. Aktyvus “patriotas” tada turėjo kitą Erelio užduotį - žūtbūt užmegzti ryšį su Tauro apygardos štabu. Stasys “laimingai” pabėga, o Juozas sužeidžiamas į kojas. Sužeistą ryšininką išvežė į Marijampolės ligoninę. Tariamą pabėgimą ruošė KGB, o planą vykdė Kęstutis. Pasveikęs Juozas tapo aktyviu kovotoju, tačiau dingus čekistams iš akiračio, ryšys nutrūko.
Seserį Anelę jis paskyrė jai pasimatymą prie Dariaus ir Girėno kapo. Kito susitikimo metu atnešė 60 rublių. Jis davė 170 rublių, sakydamas, kad Kauno pogrindininkai sudeda tokiems reikalams. 1948 m. suėmė ir ją viena suknele, gatvėje. Tada galutinai sužinojau, į kokias pinkles patekau. Kelias kirto miško kampą. Januševičienei ir jos dukrai Levai kelią pastojo rusų kareivis. Liepė sukti iš kelio ir aplenkti mišką. nubėgo pažiūrėti. Įsmuko į duobę, išsikruvino. Kas buvo tie žmonės - rusai ar lietuviai, neteko sužinoti.
1944 m. tolstančio fronto šūviai, vieną pavakarę į Marijampolės raj. Igliškėlių valsč. (greičiau - rusiškas. - Red.) Tą kalnelį sukūrė ne gamta, o žmonės. Dybakalnio kapinaitėse jau tarpukaryje nebuvo laidojama. ir pastatė metalinį kryžių. rusų kareivis. Tai padarė kažkokio baltaraiščio atvaryti čigonai. ... Sustojus sunkvežimiui, jo variklis tebedirbo. apsirengę vyrai. šalia Vilkauskų sodybos. Kitus du bėglius nusivijo kareiviai. grįžo tuščiomis. nutempė prie kapinaičių. žmonės išdrįso nueiti į kapinaites. lyg ir ateitininkų, pažymėjimas... kad leistų užmuštuosius palaidoti, bet leidimo negavo. išgulėjo iki vėlyvo payąsario. Iki 1989 m. slėpė Dybakalnis šią tragediją. Lietuvai ir tirpstant baimės ledams, prakalbo gyvi likę jos liudininkai. labai išvargęs, visas šlapias ir purvinas vienas iš pabėgusių nuo mirties. Rutkauskai jo neišvijo ir neišdavė, padėjo atsigauti. nežinia. vėliau vadovavęs partizanų būriui ir žuvęs, o kitas pasitraukęs į užsienį. labai gražiai, su šilkiniais baltiniais. Žmonių pasakojimas pasitvirtino. 1989 m. jų pavadinimas “... ornamentuotus kukavinės pypkės fragmentus. malūnu.
1944 m. ypatingojo būrio - štabas ir pradėjo savo kruviną darbą. jo. kankinami, o po to šaudomi ir užkasinėjami paupyje. buvo visai prie pat jų sodybos. o upė ir lieptelis - žemai. duobę, atrodo, kad ten buvo kariškių. nedaug. Duobės gylio iš kitos upės pusės nesimatė. Naktį prie upės girdėjosi šūviai. Kitą dieną duobės nebuvo. Ta vieta buvo užversta eglių ar kitų medžių šakelėmis. 23 valandą girdėjo šūvius. užmestą šakomis. buvo maistas. Suimtų vyrų buvo nemažai. Šaudė ne vieną dieną. kaip į Šmulkščio kluoną rusai nusivarė civilį lietuvį ir uniformuotą vokietį. Ten juos sušaudė. (NKVD pasienio kariuomenė) štabas. Jie žmones tardė, kankino ir šaudė. ten nušautas, Vaičiūnas nežino. Atsimena: slapstėsi du vokiečių kareiviai. Naktį jie ateidavo pas žmones prašyti duonos. Šmulkščio lauke. netoli šulinio, prie Sakalausko, pakrūmėj. įduba. su pusberniu Klemensu Kazlausku. buvo išvaryta į kitą pastatą - mūrelį. varė į šieninę - tokį pastatą prie gyvulių tvarto. Suimtųjų buvo daug. matė iškastą duobę prie Dovinės.
Lietuvos partizanai
Ši knyga - tai ne tik atsiminimai, bet ir paminklas tiems, kurie kovojo ir žuvo už Lietuvos laisvę. Tai liudijimas apie tautos stiprybę ir pasiryžimą išlikti.
Lietuvos partizanai | Nepaprasta herojų istorija, kurią privalome atsiminti
tags: #sodyba #baravykas #gulbiniskiai