Lietuvoje, netoli automagistralės, galima rasti Bartkūnų piliakalnį, dar vadinamą Koplyčkalniu. Pasak legendos, jo pavadinimas siejamas su pono Bartkaus pavarde, kuris ant kalno pastatė koplyčią. Tačiau labiau nei piliakalnis nustebina šalia jo esantis Barzdos kalnas.
Šis unikalus gamtos objektas nusipelno išsamesnio aprašymo ir dėmesio.
Barzdos Kalno Aprašymas
Kalno ilgis siekia net 635 metrus! Ant kalno auga beveik šimtmetį menantys labai gražūs ąžuolai, beržai, eglės.
1979 metais čia buvo organizuota didelė talka, norint sutvarkyti Barzdos kalno apylinkės ir kad tai būtų turistų traukos objektas.
Kas žino, gal nuo tos talkos laikų yra įrengtas puikus privažiavimas, pakelėje išrykiuoti akmenys ir sena aprūdijusi rodyklė žyminti kalno vietą.
Antanas Mackevičius: Kunigas, Maištininkas, Vadas
Mūsų istorikai linkę Antanui MACKEVIČIUI duoti naujus vardus, kaip demokratas, nacionalinio išsivadavimo kovos organizatorius, o vengia jį vadinti tikruoju - KUNIGO vardu.
Antanas Mackevičius, kunigas, Paberžės filialistas, vienas iš 1863 - 1864 metų Lietuvoje sukilimo vadų, karo tribunolo sprendimu Kaune pakartas.
Dvasine asmenybės struktūra, mąstysena, siekiais, pašaukimo prasmės suvokimu, savita meile tautai, protestu prieš politinę pasaulio struktūrą; tobulybės troškimu, drąsa - ryški XIX am. antrosios pusės tautos sąmonės formavimo priežastis.
Jį aplenkia smulkios mintys, gyvenimo banalybių srautas. Jis ir tampa rašytojo plunksnos personažas bei objektas.
Tą dieną Lietuvoje prasidėjo 1863-ųjų metų sukilimas.
Medinė Architektūra Lietuvoje
Naujiena, kuri gal ir neapvils: Vilniuje kursime medinės architektūros muziejų.
Sostinėje, kurios garbingą amžių gali paliudyti tik mūras, dar pagilinamas ir medžio gyvenimas: tokio muziejaus tikrai reikia. Medinė architektūra darysis įdomesnė.
Architektūra (gr. architektonike) - sąvoka iš antikos, reiškianti statybos meną; kol statiniai buvo mediniai, žymėjo dailidės išmanymą, neatskiriamą nuo amato, vėliau ir bendriau suprantamą statybos meną.
Architekton (gr.) - statytojas; architektonika reiškia ir bendresnę meno kūrinių, ne tik erdvinių, sudarymą, sukomponavimą.
Architektai lemia ir statybos išmanymą, ir meną, formuoja erdvinę žmogaus aplinką. Savaime stato ir kuria tik gamta.
Pirminė gamtos architektūra - vaizdai, kraštovaizdžiai, ypač tie, kur veikia iškilios ir įdubios linijos, kur kalnai, akmenys, medžiai.
Architektūros įspūdis iš to, kas iškilu, kas užima vietą erdvėje, sueina į tam tikrus santykius su kitais objektais, kur išryškėja linijos, kampai, perspektyvos.
Žmogus - ir tas, kuris pasirodo kaip statytojas, - yra kalbos žmogus, kalbantis. Jo sąmonė stato ir iš kalbos, kalbos būdu, veikia kalbos statybos principais: tuo, kaip sustatomas sakinys, sukonstruojamas pasakojimas.
Daiktai realūs, palytimi. Du vienas su kitu sujungti rąstai, sutvirtinti akmenys jau yra statybos, architektūros darinys. Bet ir du sujungti žodžiai sudaro sakinį - pirminį kalbinės architektūros junginį.
Kad statytojo veiksmas yra ir kalbinis, nesunku pastebėti. Įdomu, kad ir Antanas Baranauskas yra pateikęs kalbos bei rūmų paralelę.
1857 m., dar Varnių seminarijos klierikas, lenkų kalba jis parašė studiją „Apie žemaičių ir lietuvių liaudies kalbą“, kurioje sukurtas įdomus kalbos, kaip architektūros kūrinio, vaizdinys, išplėstas ir palyginimais su sudaužytomis skulptūromis: „Lietuvių kalba turėjo kadaise tobulesnes formas, didesnį žodžių išteklių, bet ilgainiui sunyko ir savo dabartinėje būklėje gali būti palyginta su puikių ir prabangių rūmų griuvėsiais, kur sudaužyti meniški skulptūros ir architektūros kūriniai žūsta netvarkingai išmėtyti. Senovės mėgėjui, tyrinėjančiam senosios architektūros ir dailiųjų menų dvasią, kruopščiu darbu pavyktų atkasti iš griuvėsių tuos gabalėlius ir tvarkingai sudėlioti į vietą.“*
Kalba, kaip ir seniausi žmonijos pastatai, gali būti rekonstruojama.
Architektai pirmiausia kuria iš vaizduotės, teikiamos ir gamtos, iš gamtos pirminių medžiagų (medis, akmuo, molis), ir iš dirbtinių pakaitalų, iš to, kas jau sukurta.
Ir architektūrai, kaip kūrybai, reikia išlavintos kalbos, jei tik ir vidinės, menamos.
Gamtos ir kalbos patirtys įvairiais būdais yra persmelkusios ir dabartinę architektūrą, labiausiai technizuotą ir technologizuotą meną.
Architektūros ir Šventumo Jausmas
Arvydo Šliogerio, teigiančio, kad architektūra yra aukščiausias menas, mintis: „Architektūros meno kūrinyje mažiausiai reikšmės ir daugiausia būties; pastatas mažiausiai simbolinis ir maksimaliai vienareikšmis.
Kraštutiniu atveju jo reikšmė sutampa su jo tiesiogine funkcija. Bet suprantama, kad tobuliausias architektūros meno kūrinys yra toks, kuris mažiausiai varžomas pragmatinių funkcijų.
Šventykla: Dievui nereikalinga nei virtuvė, nei išvietė, jam nereikalingi patogumai. Todėl šventykla yra būtį maksimaliai įdaiktinęs kūrinys, maksimaliai bereikšmis, maksimaliai švarus.
Būtis čia byloja gryniausiu pavidalu. Paveikslas, eilėraštis visada gali būti interpretuojami kaip simboliai, nes jie „vaizduoja“, „reiškia“, nurodo į tai, kas nėra jie patys.
Šventumo jausmas. Architektūros esmės be šio aukščiausio jutimo tikrai neįmanoma patirti.
Mažoji žemaičių architektūra - kryžiai, koplytstulpiai, kolytėlės, lyg kokios mažytės medinės bažnytėlės. Bažnyčia - atskirai, atskiras pasaulis, į kurį gali tik įeiti, bet jame negali gyventi. Koplytėlė ir prie namų.
Architektūra, statymas, kurios nors gamtos erdvės dalies pavertimas žmogaus gyvenamojo pasaulio dalimi priklauso pirminėms žmogaus reikmėms ir reikšmėms.
Pagrįsta galvoti, kad statytojai buvo pirmieji, rūpinęsi būstu kaip užuovėja, priedanga, ir pirmieji, peržengę pastato, kaip priedangos, uždangos, pirminio reikmeniškumo ribą ir pradėję justi statybos formų, būdų atskirumą.
Architektūra vystėsi, vienu ar kitu būdu derindama būtinumą, patogumą ir estetiką.
Kaip Formuojasi Pirminė Architektūros Estetika?
Viena iš pagrindinių žmogaus mįslių, išreikštų ir architektūros, - kodėl žmogui reikia grožio, kodėl reikia, kad būtų gražu.
Ir kada tas poreikis ima rastis: ar tada, kai jau sotu, nebešalta (tai ir apie mūsų šiaurietiškas erdves), kai jau lyg ir reikia dar kažko? Ar visa radosi kartu, neatskiriamai, nors ir netolygiai, tikėtina, kad kartu?
Argumentų rastume ir architektūrinės minties pradmenyse: kaip pasirenkama vieta įsikūrimui, būstui.
Kodėl kaip tik gražioje gamtos vietoje. Ne tik kad užuovėja, kad vanduo, kad miškas, bet ir dar kažkas: vietos jaukumas, malonumas, galiausiai gražumas, vietos estetika.
Kaip formuojasi tas jausmas, kurį galėtume pavadinti pirmine architektūros estetika? Iš prigimtinės aplinkos - pirmiausia.
Iš jautrumo jai, perimamo ir įgyjamo. Norėdami šį jausmą suvokti, turime remtis ir savo patirtimi, pradedant pačia ankstyviausia.
Tokia ypatinga vertikalė: gamtos statiniai - žemės kalnai. Žmogaus kalta geležis - žemai.
Prie namų Girgždūtės kalnas, toliau Sprūdė, Moteraitis, Šatrija, Medvėgalis, dar keletas žemesnių.
Kalnai, piliakalniai, Česlovo Kudabos vadinti šventkalniais, - gamtos architektūra, žmogaus, deja, dažnai gadinta, ardyta. Galvokime, kad iš būtinybės: pilis turėjo būti ant kalno, aukštai, kad būtų saugesnė, karžygių kapams (pilkalniams) irgi reikėjo aukštesnės ir gražesnės vietos.
Pirminė architektūrinė aplinka leido iš emės teisingai suvokti, kad tai, kas sodyboje labiausiai gyva, buvo tarsi išaugę iš žemės, aplinkos, iš čia per amžius gyvenusių žmonių patirčių, gyvenimo poreikių, kuriuose skleidėsi ir kuklus estetinis pradas, labiau sutelktas į sakralinius objektus - į mažąją architektūrą, į medines bažnyčias.
Sodybų aplinka, priklausiusi namams, svirnai, nuošalios daržinės, sodnai, seni vaismedžiai, obelys, vyšnios, trešnės, geltonosios slyvos. Žemaičių tvoros, vienokios darželiui, kitokios daržui, trečiokios laidariui, ganyklai. Tai juk irgi statiniai, tad priklauso architektūrai.
Skyrėsi interjerai: dvareliuose (Žebenkavos Pečkauskų, Pagirgždūčio Daugėlų, Užgirių Vaitkaus) buvo knygų, paveikslų, rankraščių. Pavandenės Sakelių dvaras, kuriame įkurtoje bibliotekoje dar buvau, jau kito, aukštesnio rango - mūras, rūmas.
Mačiau, kaip kaimo meistrai pusiau slaptai (kolūkis leido tik remontuoti) perstatė seną senelių trobą su dar akmenimis grįsta galerija. Nekeitė apatinio vainiko (buvo labai tvirto ąžuolo, su iškirsta vieta šventintai žvakei), atrodė tikras stebuklas, kaip troba augo, kaip iškilo gegnės ir rąstų vainikus vainikavo įkeltas tikras gėlių vainikas.
Didžiųjų miestų architektūra eina į priekį, svarbesniųjų statinių architektų konkursai tarptautiniai, bet nieko gražaus nebepastatoma nei žemaičių Varniuose, kadaise svarbiame kultūros mieste, nei aukštaičių Dusetose. Tik gražiose gamtos vietose suraudonuoja koks čerpių stogas. Gal ir nebūtina sekti tik etnografine maniera, nebent tokiose jautriose zonose kaip Nida.
Mūrinė Varnių katedra šiuo požiūriu buvo aukščiau už Pavandenės parapinę bažnytėlę. Ji priklauso istoriškai Europoje susiklosčiusiam stiliui.
Kretingos Bažnyčios Sakykla
Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios renesanso stiliaus medinė sakykla yra dešinėje bažnyčios pusėje, priekyje, prie antrosios kolonos.
Manoma, kad sakyklą pagamino 1619-1625 m. bažnyčios interjerą kūrę nežinomi profesionalūs medžio meistrai.
Kadangi bažnyčia buvo vienanavė, sakykla įkomponuota tarp puskolonių išilgai dešinės sienos.
Tai buvo balkonėlis su per vidurį esančiu apvaliu išsikišimu pamokslininkui atsistoti.
Manoma, kad Mykolo Juozapo Masalskio rūpesčiu prie bažnyčios interjero apdailos prisidėjo garsus skulptorius ir tapytojas Jokimas Dobročinskis († 1729), gyvenęs vienuolyne.
1908-1912 m. rekonstrukcijos metu buvo pakeistas bažnyčios interjeras, vienuolyno koridorius tapo dešiniąja nava, o sakykla sumontuota aplink koloną.
Sakyklai buvo pridėti du nauji apatiniai augaliniu ornamentu puošti tarpsniai, dengiantys dvylika į viršų spirale kylančių laiptelių.
Šiuo metu sakykla - tai 365 cm aukščio didelė daugiabriaunė tribūna, pakelta ant aukštos atramos, tribūnos sienelės dekoruotos apvaliomis ir pusapvalėmis nišomis, kuriose stovi dvylikos apaštalų skulptūros.
Kiekvienas tarpsnis vis gausesnis skirtingais reljefinio ornamento dekoro ir figūrinės plastikos motyvais: pirmieji du tarpsniai puošti simetriškai išdėstytais reljefiniais ornamentais, suskirstytais ritmiškomis jonėninių piliastrų ir puskolonių grupėmis.
Trečiame, seniausiame, išsikišančio kontūro labai gausiai dekoruoto reljefo tarpsnyje kolonų apsuptose nišose yra medinės dvylikos apaštalų skulptūros.
Sakyklos skulptūros, identifikuotos pagal šventųjų vaizdavimo atributus, išvardytos pradedant nuo esančiųjų virš laiptelių:
- nežinomas šventasis su knyga kairėje rankoje,
- nežinomas šventasis su knyga kairėje rankoje, labai panašus į J. K. Chodkevičių,
- nežinomas šventasis, iškėlęs ranką, kurio drabužio dalyje restauratoriai atidengė buvusį auksavimą,
- šv. apaštalas Petras, dešinėje rankoje laikantis prie krūtinės spaudžiamą raktą, kairėje laikantis rašto ritinį,
- šv. evangelistas Lukas su išskleistu rašto ritiniu nuleistoje kairėje rankoje ir jautuku, gulinčiu prie dešinės kojos,
- šv. evangelistas Morkus, pakeltoje kairėje rankoje laikantis praskleistą rašto ritinį, žemyn nuleistoje dešinėje - plunksną, prie dešinės kojos guli liūtas,
- šv. evangelistas Matas, prasižiojęs, skelbiantis Žodį, kairėje rankoje - rašto ritinys, dešinėje iškelta į viršų, prie dešinės kojos - šv. Mato atributas - žmogaus veidas,
- šv. evangelistas Jonas, kairėje rankoje laikantis praskleistą ritinį, dešinėje - plunksną, prie dešinės kojos - erelis,
- nežinomas šventasis su knyga kairėje rankoje,
- šv. Barbora su taure dešinėje rankoje,
- nežinomas šventasis su iškelta dešine ranka ir knyga kairėje rankoje,
- šv. Pranciškus Asyžietis su knyga kairėje rankoje ir kryžiumi dešinėje,
- šv.
Šiuo metu išlikusios 4 originalios skulptūros: šv. Petro, šv. Jokūbo ir dviejų nežinomų apaštalų, restauruotos 2000 m. Prano Gudyno restauravimo centre, saugomos pranciškonų vienuolyne.
| Šventasis | Aukštis (cm) | Aprašymas |
|---|---|---|
| Šv. Petras | 70 | Susikaupęs, ilga barzda, išryškintais skruostikauliais, kairėje rankoje laiko knygą, dešinė koja pastatyta ant uolos. |
| Šv. Jokūbas | 69 | Dėvi plačiakraštę piligrimo skrybėlę, puoštą kriaukle, kiek palinkęs dešinėn, atverstos knygos pusėn, kairėje rankoje turėjo laikyti lazdą. |
| Nežinomas apaštalas | 63 | Stovi tiesiai, kairė koja pastatyta ant uolos, dešinė ranka prilaiko apsiaustą, kairė nuleista žemyn. |
Išlikusių skulptūrų kiekviena figūra išdrožta iš vientiso medžio ruošinio su pagrindu, vaizduojančiu žemę, nugarinės pusės - plokščios.
Visų, tikriausiai vieno dailininko modeliuotų, manieristinio stiliaus figūrėlės yra trapių proporcijų, burnos mažutės, basos kojos smulkios, galūnės plonos, tik plaštakos stambios.
Galvos didelės, stambiomis nosimis, nusklembtomis kaktomis, didelėmis apvaliomis akimis. Plaukai ir barzdos drožti smulkiai.
Išradingai modifikuota apranga: daugiausia lygiagrečios plastiškos drabužių klostės primena antikines draperijas, tačiau keli apvilkti vėlesnio stiliaus drabužiais, sujuostais per strėnas, priekyje sagstomais didelėmis sagomis, kaklą juosia mažos aštriakampės apykaklės.