Dargužiai - gyvas amatų ir bendruomenės kaimas Dzūkijoje, žinomas dėl savo unikalios vietos kultūros, amatininkystės ir kulinarinio paveldo puoselėjimo. Dargužių kaimas pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1566 m.
Dzūkija regionas Lietuvoje
Istorija ir Kultūros Paveldas
Spaudos draudimo metais kaime gyveno knygnešys Jurgis Uždavinys, palaikęs ryšius su vyskupu Motiejumi Valančiumi ir knygnešiu Jurgiu Bieliniu. Caro valdymo laikais kaime veikė slapta lietuviška mokykla. XX a. pradžioje Dargužiuose gyveno daugiau kaip 600 gyventojų, tačiau 1944 m.
1993 m. kaimo istorinė dalis įregistruota Kultūros paveldo registre. Jame nemažai XIX a. gatviniams kaimams būdingo plano sodybų: pirkia galu į gatvę, toliau svirnas, tvartas, sklypo gale klojimas.
XIX a. gatvinio kaimo sodyba
Koplytėlė
Kaimo viduryje stovi koplytėlė, kurią 1876 m. pastatė šios vietovės jaunimas. Koplytėlės viduje - Šv.
Koplytėlė Dargužių kaime, statyta 1876 m.
Dargužių Amatų Centras ir Mokykla
Dargužių amatų centras įsikūręs buvusios mokyklos patalpose. Mokykla bene vienintelė tokia Lietuvoje, kuri buvo pastatyta gyventojų lėšomis ir veikė ilgą laiką. Aštuonmetė, o vėliau, mažėjant gyventojų skaičiui, tapo tik pradinė. Mokiniai vietoj kūno kultūros pamokų turėdavo patys atsinešti malkų klasėms šildyti, kad galėtų šiltai ir smagiai mokytis. Po tuo pačiu stogu dabar glaudžiasi kaimo biblioteka ir bendruomenės namai. Lankantis centre gegužės 2 d. teko paragauti skaniausių minkščiausių dzūkiškų bandelių.
Sūrininkystė Dargužiuose
Dargužiai garsėja sūrių gamyba. Nuo senų laikų didžiausia kaimo šventė būdavo Sekminės.
Sūrininkai Dargužiuose - tai sodyba, kurioje puoselėjama meilė tikram maistui ir vietiniam produktui. Tai ir neformalus kelių smulkiųjų sūrininkų susivienijimas. Vietinių sūrių parduotuvėlė ir restoranėlis (Merkio g. Nr. +370 655 29171, el. p.
„Sūrio sriuba, naminė duona, gira su mėtomis - visi patiekalai gaminami iš vietinių produktų“, - entuziastingai meniu pristato jauni prancūzai Eva ir Ervanas, šeimininkaujantys sūrininkų namuose, Dargužių kaime, Varėnos rajone. Į sūrininkų namus žmonės važiuoja ne tik pavalgyti, - tai visiems atviri bendruomeniniai namai, erdvė, kurioje susitinka kaimo ir miesto gyventojai, gamintojai ir valgytojai.
Sūrio namai Valdo Kavaliausko ir jo žmonos Rasos namuose duris bendruomenei ir visuomenei atvėrė šią vasarą. Nuo trečiadienio iki sekmadienio čia galima pavalgyti sūrio sriubos ir kitų gardžių valgių.
Šią vasarą sūrininkų namuose šeimininkauja du prancūzai iš Bretanės regiono: Ervanas, kurį Ivanu arba Jonuku pavadino, ir Eva, arba Ieva, kuri ruošdamasi Dargužių vasarai išmoko lietuviškai.
„Praėjusiais metais studijavau Vilniuje pagal Erasmus programą. Susipažinau su vienu draugu Vilniuje, ten kartu įkūrėme restoraną. Jis vadinasi „Jalta“. Daug kalbėjomės apie politiką ir gerą maistą, apie ryšius tarp gamintojo ir vartotojo. „Jalta“ yra pirmasis mūsų projektas. Per jį sutikau Valdą, Rasą ir Audrių - tris sūrininkus iš Dargužių.
„Praeitą gegužę Dargužiuose buvo didelė šventė. Mūsų paprašė šeimininkauti ir parodyti, ką galima pasigaminti iš sūrio“, - pratęsė jo mintį Eva. Šventė labai pasisekė ir mes kalbėjomės apie tolesnius sumanymus. Mūsų paklausė, ar galėtume šiai vasarai grįžti į Lietuvą. Nusprendėme atvykti ir dirbti sūrininkų namuose.
„Sumanymas puikus ir labai įdomus. Čia dirbti mums - didelis iššūkis. Ervanas Prancūzijoje dirbo virėju, o aš nesu profesionalė. Mums svarbu, kad čia yra kaimas, kad galime parodyti, jog čia galima kurti ir veikti. Kad kaimas būtų gyvas. Tačiau sutinku, kaime yra sudėtingų dalykų. Pirmiausia reikia, kad ši vieta būtų gyva. Antra: mes - ne lietuviai, taigi egzistuoja kalbos barjeras. Pernai Ervanas studijavo universitete, o aš mokiausi lietuvių kalbos. Pramokau, bet ne pakankamai. Galiu suprasti, bet man sunku, jei noriu giliau pasikalbėti. Tačiau vis vien labai įdomu. Manau, kad norint čia dirbti visų pirma reikia mokėti kalbėti lietuviškai. Antras dalykas, pats maistas. Kaip jį gaminti.
„Taip, mes norime parodyti, kad iš lietuviškų produktų galima pagaminti daug valgių. Kasdien gaminame vis naujus patiekalus iš jų. Ir karštus, ir šaltus, ir užkandžius, ir desertus. Sūrius darome prancūzišku būdu, tai ir receptai dažniausiai prancūziški, tačiau produktai - lietuviški. Tai taip pat vienas iš mūsų tikslų. Visos daržovės yra iš mūsų kaimo. Taip pat ir sūriai. Mes ieškome vietinių tiekėjų, kad nereikėtų imti mašinos ir važiuoti šimto kilometrų, stengiamės beveik nieko nepirkti prekybos centruose. Gyvenome metus Lietuvoje ir mums buvo sunku surasti vietų, kur skaniai pavalgyti. Cepelinai ir viskas.
„Čia nuostabu, čia yra tiek daug augalų, - susižavėjusi sako Eva. - Tikras atradimas mums agurklių lapai, mums juos parodė kaimynai, daržoves mums tiekia Helena. Su ja dirbti tikrai puiku, ji gyvena čia pat, turi didžiulį daržą. Iki šiol ji nemanė, kad turi ypatingų sugebėjimų, ji manė, kad augina daržoves ir tiek, bet mes jai įrodėme, kad ji labai talentinga daržovininkė, nes iš jos daržovių galima pagaminti tokią gausybę valgių. Ji mums parodė uogų, kurių nežinojome.
Gerai, kad sūrininkų namuose lankosi daugybė įvairiausių žmonių, mano tikslas buvo, kad į čia ateitų žmonės iš kaimo, galvojau, štai, yra restoranas, kur galima ateiti pavalgyti ar apsipirkti, praleisti laiką savaitgaliais, visi renginiai nemokami, tačiau iš pradžių buvo truputį sunku. Du užsieniečiai. Ką jie čia veikia kaime? Bet po truputį sutikome vis daugiau žmonių, kurie čia užsuka dažnai. Tai puiku, jie paragauja naujų dalykų ir sako: o, visa tai vyksta mūsų kaime. Tai įmanoma. Kartais jie čia sėdi, geria alų, valgo sūrį ar sriubą, atvyksta žmonės iš Vilniaus ir visi jie čia kartu kalbasi. Tuo ši vieta puiki, čia nėra sienų, nėra atskyrimo, ar tu senas, ar jaunas, ar iš kaimo, ar iš miesto, mes stengiamės, kad visi jaustųsi gerai. Savaitgalio renginiai taip pat yra parodymas, kad mes galime visi daryti ką nors kartu, dalintis. Ir nereikia važiuoti kažkur toli. Viskas yra čia, vietoje.
Daugelis atėjusių pirmą kartą nustemba, ir mums patinka šis nustebimas, nes jaučiame, kad tai gera nuostaba. Jie sako: „O, kaip čia puiku.“ O mes atsakome: „Taip, o ko jūs tikėjotės?“ Tada klausia, o galima pamatyti avyčių. Daug žmonių atvažiuoja su vaikais, jiems įdomu. Žingsnis po žingsnio jie ima jaustis laisvai, kaip namie, kartais net per daug. Kartą įvyko juokingas atsitikimas: mūsų darže žmonės pradėjo keptis mėsą ant grotelių. Na gerai, ką padarysi.
Viena iš sūrininkų ir jų draugų skleidžiamų idėjų yra ta, kad bendravimas, kooperacija gali būti geresnis pažangos variklis nei konkurencija.
„Iš pradžių pirkdavome girą iš vienos „Viva Sol“ asociacijos narės. Iš jos perkame grietinėlę ir kiaušinius. Vieną dieną ji parodė, kaip pasidaryti giros patiems. Dabar darome patys, bet kiekvieną savaitę keičiame receptą. Pavyzdžiui, dedame įvairių žolelių iš daržo. Pirmą kartą lietuviai paragavo ir klausia, ar čia gira? Naminė? „Skanu, - sako, - tik negaliu suprastim koks skonis.“ Štai ši yra su mėtomis. Kai kurie dabar apsilanko specialiai dėl giros. Ginta, kuri mus išmokė ją pasigaminti, sako, kad tai neįmanoma. Tačiau paragavusi, pripažino, kad tai skanu. „Ir aš taip galiu“, - pasakė ji.
„Jei nebūtų jų, nebūtų ir šių namų, - sako V. Kavaliauskas. - Be žinių, svarbus ir atsakingumas bei pareigingumas. Tai žmonės, su kuriais mes dalinamės tomis pačiomis vertybėmis. Požiūriu į produktą, į kaimą, į žmogų. Aš juodu vadinu sūrininkų namų siela. Galų gale, jų atvykimas yra iššūkis vietiniam kaimo jaunimui, jie ima galvoti, kaipgi čia suprasti, kad štai atvažiuoja į jų kaimą užsieniečiai, būna čia ir jaučiasi gerai, o mes galvojam, kad gerai gali būti tik kitur. Kiekvienas toks šokas, mano nuomone, priverčia galvoti. Kai pas tave atvažiuoja žmonės iš svetur gyventi. Ne samdyti, ne biznio daryti, bet gyventi. Kad ir pusę metų.
„Atvykome gegužės viduryje ir dirbsime iki spalio, - pasakoja Eva. - Tada Valdas ir Rasa grįš čia gyventi, nes čia jų namai. Tikimės, kad kartu su mumis ims dirbti ir lietuviai, nes labai norime, kad sūrininkų namai gyvuotų ir toliau. Tai vasaros projektas, tačiau tikimės, kad ir kitomis vasaromis sūrininkų namai gyvuos, nes tai tikrai puiki vieta. Kai žmonės čia atvyksta, jie būna laimingi. Daugelis žmonių domisi, tačiau laukiame, kad kas nors prisijungtų. Mes sukūrėme projektą, bet jis ne mūsų. Spalio mėnesį grįšime į Prancūziją. Nenorime čia dirbti visą savo gyvenimą, norime, kad dirbtų lietuviai, nes čia jų vieta.
V. Kavaliauskas: „Kai kūrėme sūrininkų namus, manėme susikursią sau gerą vietą skaniai pavalgyti, po to ji tapo vieša. Kartais net euforija apima, kai susirenkam visi pabendraut. Nustebau dėl netiesioginio šio projekto poveikio kaimui. Netikėtai čia atradome daržovininkę Heleną, visi augalai yra iš jos daržo. Smagu, kad jiems ateina padėti kaimynų dukra, abiturientė, kai daugiau žmonių suvažiuoja. Ateina pabendrauti, pramokti anglų kalbos, bendraujant su Ervanu ir Eva. Įsijungė ir toks Stasys, jis čia savo arkliais ir brička atvažiuoja pavežioti žmonių. Kita kaimynė turi ekologinį ūkį, taigi čia būna ir ekologinio pieno. Aplink atsirado gyvybė, judėjimas. Užteko katalizatoriaus, ir vanduo ėmė virti. Esu įsitikinęs, kad kaime turi būti bent minimalios viešosios erdvės, tai sukuria ryšius tarp žmonių. Pastebiu ir dar vieną dalyką: iniciatyvų iš miesto žmonių augimą. Tų, kurie atvažiuoja ir ką nors padaro gero ne už pinigus, o dėl to, kad jiems paprasčiausiai smagu. Štai vienas moterų ansamblis susisiekė su mumis ir išreiškė norą pas mus padainuot. Ne pakoncertuot, o padainuot. Norim, sako, toj jūsų pievoj padainuot.
Glaudesnį kaimo ir miesto žmonių bendravimą, tarpininkų nereikalaujančius smulkiųjų gamintojų ir valgytojų ryšius skatinančios asociacijos „Viva sol“ įkūrėjas, sūrininkas Valdas Kavaliauskas sako tikintis žmogaus galimybėmis Lietuvoje gyventi autonomiškai, niekam netarnaujant, bet geriau pažįstant, bendraujant ir palaikant tuos, kurie arti.
„Tikiu tokiais neformaliais susibėgimais, susivienijimais, galų gale ir formaliais - asociacijomis. „Viva Sol“ taip pat juda ton pusėn. Kuriame erdvę susitikimams. Vienas iš sūrininkų namų vaidmenų yra būtent toks. Žmonės iš miesto ir kaimo turi turėti erdvę, kur susitikti. Ligi šiol dažniausiai susitinkama Vilniuje, turgeliuose, o dabar ir čia, Dargužiuose. Tai suteikia kitokio atspalvio. Žmonės čia ima geriau suprasti tą problematiką. Gyvename perteklinės informacijos amžiuje, tačiau nežinome, kas vyksta šalia, pas kaimyną ar ūkininką. Kiekvieną dieną perki valgyti, tačiau nesuvoki, kaip tas ūkininkas gyvena. Tikiu, kad žmonės gali pasitikėti vieni kitais, tačiau tam jie turi kuo daugiau bendrauti ir mažiau laiko praleisti prie televizoriaus ar kompiuterio.
Kita veikla Dargužiuose
- Užsisakius galima pasivažinėti arkliuku po Dargužių kaimą (Liepų g. Nr. +370 655 57477, el. p.
- Krautuvė, kurios savininkė Jurgita Adukauskaitė, veikia visas dienas per savaitę. Joje galima įsigyti įvairių maisto produktų, gaiviųjų gėrimų (Merkio g.
- Ekologinis Janinos Aukštuolienės ūkis. Parduodamos ekologiniame ūkyje užaugintos daržovės, su sertifikatu, galimas pristatymas į pageidaujamą vietą (Merkio g. Nr. +370 616 37729, el. p.
- Šilauogės. UAB ,,Jūsų sodui‘‘ įsteigta 1991 m. Vieni didžiausių šilauogių uogų ir sodinukų augintojų Lietuvoje. Konsultuoja šilauogynų įrengimo klausimais. Tai pirmasis šilauogynas Lietuvoje. Kiekvienais metais organizuojama akcija ,,Prisiskink šilauogių pats‘‘. Nr. +370 614 02154, el. p.
- Vaistažolės. Nr. Nr. +370 687 25328, el. p. Nr. +370 612 70787, el. p.
Kuršių Istorijos Klubas ir Senųjų Kuršių Sodyba
Kaimo pakraštyje augantis ąžuolas - daugelio istorinių įvykių liudininkas.
Kuršių istorijos klubo pirmininkas Sergejus Ivanovas „Vakarų ekspresui“ pasakojo, kad prieš bemaž du dešimtmečius Dargužių kaime vykę archeologiniai tyrinėjimai parodė, kad vos už kilometrą nuo dabar įsikūrusios sodybos, XII a. buvo įsikūrusios kuršių šeimos. Būtent šis radinys vietinei bendruomenei ir šio krašto istorija besidomintiems vietinės bendruomenės nariams sukėlė norą istoriją atkurti: Klaipėdos rajono Dargužių kaimo bendruomenės iniciatyva buvo įsteigtas Kuršių istorijos klubas.
Pasak klubo pirmininko Klube yra dvylika narių. Kiekvienas iš jų prisidėjo prie šio projekto vykdymo nuo pat įgyvendinimo pradžios. Šių idėjų rezultatas jau matomas šiandien.
Senųjų kuršių sodyba įkurta pagal Europos Sąjungos finansuojamą projektą „LiveHistory-GyvaIstorija: Atgimusi tūkstantmetė istorija“, kuriam pasiruošimas vyko daugiau nei 2 metus - nuo 2019 m. Oficiali projekto pabaiga jau 2022 m.
Projektas „GyvaIstorija“ yra parengtas pagal 2014-2020 m. Lietuvos ir Rusijos bendradarbiavimo per sieną programą, kuri įgyvendinama pagal Europos kaimynystės priemonę ir yra finansuojama Europos Sąjungos lėšomis.
Projektas veidrodinis, t. y. partneriai iš kitos sienos pusės: Zelenogradsko miesto savivaldybės administracija ir Kaliningrado viešoji organizacija „Istorinės rekonstrukcijos centras „Kaup“ stato prie Zelenogradsko Vikingų kaimą „Kaup“, o Lietuvoje, Klaipėdos rajone įsteigtas Kuršių istorijos klubas - Senųjų kuršių sodybą Dargužių kaime.
Visam abiejų šalių rekonstruktorių projektui buvo skirta daugiau nei 300 tūkst. eurų, iš jų partneris Lietuvoje - Kuršių istorijos klubas, kuris Senųjų kuršių sodybos pastatų statyboms gavo 81 tūkst. eurų ir prisidėjo savo lėšomis apie 9 tūkst. eurų. Projekto įgyvendinimo metų partneriai turi keistis vizitais, dalyvauti parodose, bet dėl COVID-19 pandemijos, bendradarbiavimas vyksta nuotoliu.
Siekiant pastatyti Senųjų kuršių gyvenvietė kuo autentiškiau taip pat buvo bendradarbiaujama ir su Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkais.
Nemažai Lietuvos valstybinių įstaigų ir savivaldybių dalyvauja bendradarbiavimo per sieną projektuose su Rusijos partneriais. Kuršių istorijos klubo pirmininkas kvietė bendradarbiauti ir kitus Lietuvos istorinius klubus: „Mūsų klubas atviras bendriems renginiams Senųjų kuršių sodyboje, taip pat mes norime tobulinti pastatytą objektą, todėl būsime labai dėkingi už pagalbą ir patarimus. Projekto tikslas - edukacinio ir rekreacinio turizmo vystymas“.
Senosios Baltų genties atkurtoje gyvenvietėje, kurį nuo Baltijos jūros skiria vos keturi kilometrai, projekto sumanytojai nusprendė pavaizduoti trijų skirtingų kuršių kasdienybės buitį: lankytojai turi galimybę užsukti į žvejo, žemdirbio ir kario medinius namelius. Ekspozicinėje aikštėje iškilę statiniai pastatyti pagal tuomečius statybos būdus. Vienas medinis namelis reprezentuoja vertikalų tašą, kitas horizontalų, o trečias suręstas iš horizontalių rąstų.
Pasak projekto vykdytojų, kiekvienas iš šios statybos būdų buvo naudojamas IX-XII a., vertikalaus tašo konstrukcija būtinai turėjo būti apdengta moliu, nes džiūstant medienai tarp vertikalių tašų atsiranda tarpai. Vasarą gyvenvietėse namai buvo ventiliuojami paliktais tarpais prie stogo, kurie žiemą buvo uždaromi arba užpildomi šiaudais. Nameliai, kilus pavojui transformuodavosi: langai buvo maži ir greitai uždaromi iš vidaus įstatomais skydais. Durys sunkios, iš storo medienos sluoksnio su tvirtu užraktu.
Pasak klubo pirmininko, entuziastai atneša ir dovanoja klubui sendaikčius, kurių analogai galėjo egzistuoti IX-XII amžiuje, bet vis dėltto nebuvo rasti archeologų. Keli tokie daiktai yra ekspozicijoje - apie jų kilmę turistai yra informuojami.
Perėjus per visus namelius galima rasti iš viso penkis įvairiausio amžiaus ir amatų IX-XII a. kuršių manekenus: nuo paauglio iki moters ir jos vyro. Nors mediniai nameliai ir skirtingi, kiekviename namelyje yra miegamojo, maisto ruošimo ir tam tikro amato dirbtuvių zonos. Taip pat juose pagal kiekvieno kuršio poreikį išdėlioti ir buities daiktai, kurie taip pat atkurti remiantis istorija.
Kuršių istorijos klubo nariai pasakojo, kad tuometė buitis buvo primityvi: gyventojų daiktai gulėjo skryniose, o iš baldų kambaryje - lova, stalai ir amatams skirti įrengimai.
Kuršių klubo narys Vincentas Sakas pasakojo, kad tyrinėjant šalia esantį Kukuliškių piliakalnį archeologė Miglė Urbonaitė-Ubė nustatė, kad prieš 2,5 tūkst. Bendruomenė buvo sėsli, augino miežius, kviečius, soras, taip pat čia augino avis, ožkas, kiaules.
Kukulišikių gyventojai prieš daugiau nei du tūkstantmečius savo maisto racioną įvairindavo jūrų gėrybėmis, taip pat miškų uogomis, grybais, laukiniais obuoliais, lazdyno riešutais, sumedžiotų briedžių bei elnių mėsa. Šių žmonių būsto konstrukcija buvo paprasta, namuose kūrenta atvira ugnis, teikusi šilumą ir galimybę pasigaminti šilto maisto. Dalį gyvenvietės juosė medinė tvora.
Kuršiai mėsą, žuvį ar kitą pagamintą maistą iš grūdinių kultūrų gamino namelių viduje arba ant laužo kieme, o duoną kepdavo iš sutrintų grūdų ant įkaitinto akmens. Indai ir puodeliai išdrožti iš medžio arba žiesti iš molio. Senieji kuršiai viską valgė rankomis, naudojant tik peilius.
Iki šiol vyko ir kitokie renginiai, subūrę susidomėjusius krašto istorija ir kuršių kasdienybe bei buities ypatumais.
Regresyvi revoliucija: kas nutiko po Kovo 11-osios? | Vasario 16-a: ar yra ką švęsti?
2014-2020 m. Lietuvos ir Rusijos bendradarbiavimo per sieną programa parengta pagal Europos kaimynystės priemonę yra finansuojama Europos Sąjungos ir Rusijos Federacijos.
ES Parama Žemės Ūkiui
Žemės ūkis Lietuvoje - viena iš labiausiai Europos Sąjungos remiamų ūkio šakų. Tačiau V. Stambūs ūkininkai perka stambią, našią techniką ir varto tuos smėlius ir laukus. Tačiau pilti trąšas į smėlį arba jį vartyti, mano supratimu, nėra jokios prasmės, nes vėjas jį pusto, vyksta erozija.
„Galiu kalbėti tik apie tai, ką matau. Čia nenašios žemės, smėlynai, pabaliai, paupiai. Matau keletą tendencijų: sunkiai prieinamos žemės ūkio technikai žemės yra visai apleistos, tokių yra labai daug. Ir čia, pas mus, ir nacionaliniame parke. Kita vertus, atsiranda daug stambių ūkininkų, kurie perka stambią, našią techniką ir varto tuos smėlius, tuos laukus. Kaip taisyklė, paprastai užsiimama ariamąja žemdirbyste, ne gyvulininkyste. Tokiu būdu, sakyčiau, jie alina žemę. Jei ne Europos Sąjungos išmokos, mūsų žemių derlius tikrai neatpirktų sąnaudų. Todėl darbas čia vyksta grynai dėl Europos Sąjungos išmokų. Pilti trąšas į smėlį arba jį vartyti nėra jokios prasmės, nes vėjas jį pusto, vyksta erozija. Vadinčiau tai žemės alinimu, tam tikra prasme, net naikinimu, prievartavimu. Kalbant apie savininkus, mano supratimu, kuo esi stambesnis, tuo turi daugiau galimybių: nupirkti ar išsinuomoti kito žmogaus žemę, ją dirbti, tą, kurią galima dirbti su technika. O ta, kur negali pasiekti - niekam nereikalinga.
Svarstau, galbūt šiose žemėse galėtų kurtis smulkūs ūkininkai? Vienas iš V. Kavaliausko ateities sumanymų - surengti Žemės žygį, taip atkreipiant visuomenės dėmesį, kad Lietuvoje daug apleistos žemės ir kad yra žmonių, kurie jose norėtų kurti smulkius ūkius.
„Žemės žygio idėja kilo iš Indijos. Ten taip pat dominuoja žemės ūkio pramonės gigantai, tokie kaip „Monsanto“, skatinantys pramoninį ūkininkavimą. Smulkieji ūkininkai yra paprasčiausiai išstumiami. Reikia turėti omenyje, koks gyventojų tankumas yra Indijoje. Taigi jie rengia visuomenės plačiai palaikomą Žemės žygį, kuriuo norima parodyti tą problematiką visuomenei: kad įmanoma gyventi mažame ūkyje ir būti nuo niekieno nepriklausomais. Valdžia tokių žmonių nemėgsta. Beje, kaip ir Lietuvoje. Taigi nutariau pramoninio ūkininkavimo problematiką iškelti ir Lietuvoje bei parodyti, kad net ir be valdžios įsikišimo žmonės gali spręsti jiems iškylančias problemas. Pažiūrėkite, šiandien labai daug žemės savininkų gyvena mieste ir nežino, kaip su ja tvarkytis. Parduoti nenori, nes įsivaizduoja, kad žemė yra šventa karvė, kad jie yra jos savininkai, nors jos nedirba.
Dargužiai visuomet garsėjo kaip kaimas, kuriame laikydavo daug karvių, 4-5 stotai po 70 karvių. Kaimo gyventojai, tas karves kasdien gindavo ganytis į laukus ir vakare pargindavo į kaimą. Todėl kiekvienas gyventojas buvo piemeniu. Kiek karvių šeima turėdavo, tiek dienų per metus/mėnesį turėjo ganyti visą būrį.
Didžiausia kaimo šventė buvo Sėkminės, tad šiai šventei kiekviena kaimo šeimininkė stengdavosi pagaminti patį geriausią savo sūrį, kuriuo pavaišindavo svečius.