Lietuva, turtinga savo istorija ir kultūra, didžiuojasi etnografiniu paveldu, kurio svarbi dalis - tradicinės sodybos. Šios sodybos, išsibarsčiusios po šalies regionus, atspindi unikalų gyvenimo būdą, architektūrą ir gamtinę aplinką. Straipsnyje aptariame etnografinių sodybų išsaugojimo svarbą, rekonstrukcijos ypatumus ir reikalavimus, keliamus statyboms saugomose teritorijose.
Rumšiškės etnografijos muziejus - puikus tradicinės lietuviškos architektūros pavyzdys.
Etnografinio kaimo statusas ir jo reikalavimai
Etnografinio kaimo statusą Vaišnoriškės gavo, kai tik buvo įsteigtas Aukštaitijos nacionalinis parkas. Dar tarybinės valdžios institucijos siekė, kad sodybos būtų remontuojamos ne šiuolaikinėmis medžiagomis, o kaip senovėje. Buvo pageidaujama, kad šiferio stogus gyventojai pakeistų mediniais gontais, skiedrų, meldų ar šiaudų danga.
Tačiau atkurti etnografinius statinius reikėjo didelių kaštų, o kompensacijų nežadėjo, todėl valdžios reikalavimų daugelis gyventojų negalėjo įvykdyti. Javus pjovė kombainais, stogams šiaudų nebebuvo. Negamino ir medžio dangos.
Leidinių apie Lietuvos kaimo architektūrą autoriai, architektai Aistė Andriušytė, Rasa Bertašiūtė ir Rolandas Bortkūnas teigia, jog „sunaikinti trapią medinės senovės būtį lengva, o saugoti ar ją pratęsti, kūrybiškai pritaikyti - išsamių žinių, giluminės nuovokos ir ieškojimų reikalaujantis uždavinys.
Virginijaus Sabučio sodybos atkūrimo istorija
Virginijus Sabutis, teisininkas iš Vilniaus, paveldėjo sodybą Vaišnoriškių etnografiniame kaime iš savo senelio. Jam senelio dovana brangi, nes Vaišnoriškių etnografinis kaimas pasakiškai gražioje vietoje. Virginijus pasakoja, kad sodybos pastatų atkūrimas užsitęsė beveik trisdešimtį metų, nes pastatai buvo blogos būklės: kiaurais stogais, sukrypusiomis sienomis.
V. Sabutis jaunystėje domėjosi senomis sodybomis, žemės dirbimo padargais, buities rakandais. Jam pasisekę, nes tėvas Antanas - stalius, ir jis vaikystėje pamėgęs meistravimą. Tėvas ir padėjęs atstatyti sodybą. Darbai (per atostogas, laisvalaikiu) trukę apie trisdešimtį metų, nes darbas labai kruopštus, nepaskubėsi. Atkuriant sodybą talkino giminės, artimi draugai.
Dar sodyboje trūksta ledainės, kurios būdavo dažnoje Vaišnoriškių sodyboje, nes žmonės žvejodavo, dalį žuvies parduodavo, tad reikėjo ir patalpos, kur ją laikyti. Virginijus sako, kad vieną poilsiavietę senelio dovanotoje sodyboje galėjęs įsiruošti paprasčiau, bet viską daręs dėl šeimos, savo ir giminių vaikų.
Jis nenorėjęs, kad mieste augantys vaikai neprarastų ryšių su giminės šaknimis, turtinga tautos istorija, etnografija. Virginijaus Sabučio rekonstruota sodyba Aukštaitijos nacionaliniame parke etnografiniame Vaišnoriškės kaime. Sodyba, pradėta atstatinėti dar prieš tris dešimtmečius.
Kai dabartiniai šeimininkai įsigijo sodybą, ji buvo kiauru šiaudiniu stogu ir vos laikėsi ant pamatų. Teko perstatyti gyvenamąjį namą, tačiau pavyko išlaikyti kai kuriuos sodybos ūkinius pastatus.
„Sodyba su namais, kasdiene buitimi, kalba ir supančia gamta - tai tas lopšys, kuriame užgimė ir brendo šeimos tradicijos, buvo mokomasi gyventi, augti ir skleistis. Todėl lietuvių etninė architektūra visuomet suvokiama sodybos kontekste. Sodybą sudarė darni pastatų, želdinių, kiemo erdvių ir mažosios architektūros formų visuma, atspindinti regiono specifiką, gyvenimo būdą ir gamtinę aplinką. Gyvenamąją bei ūkinę erdvę formavo pastatai (pirkia, svirnas, tvartas, kluonas, daržinė, pirtis), išdėstyti apie vieną, du, kartais net tris kiemus (gerąjį, ūkinį ir kluonieną), želdiniai (sodas, gėlių darželis, pavieniai medžiai) ir maži statiniai, vadinami mažąja architektūra (kryžius, koplytstulpis, stogastulpis, tvoros, vartai, varteliai, šuliniai, suolai, aviliai ir kt.“
Kirgizų rašytojo Čingizo Aitmatovo romane „Ilga kaip šimtmečiai diena“ yra alegorinis pasakojimas apie mankurtą. Turkų kilmės žodis charakterizuoja bedvasį, viskam abejingą žmogų, kuriuo tampama praradus ryšį su praeitimi, giminės šaknimis, senąja tautos kultūra, papročiais, morale.
Architektų patarimai rekonstruojant sodybą
Anykščių rajonas žymus nepaprastai gražia gamta, miškais, raiškiu reljefu, sodybas rajone įsigyja ar stato nemažai miestiečių. Tiek nuolatiniai gyventojai, tiek poilsio sodybų savininkai stengiasi pagražinti savo būstus ir aplinką.
Architektai pataria, norint rekonstruoti seną sodybą ir pritaikyti ją šiuolaikinėms reikmėms, pirmiausia kreiptis į patyrusį ir kompetetingą architektą. Profesionalo žodis gali padėti išvengti klaidų. Siūloma dešimt kartų pasverti kiekvieną sprendimą.
Labai dažnai Lietuvoje žmonės perka senas, dažnai jau apgriuvusias, medžiais apaugusias sodybas dėl gražios vietos. Tačiau nusiėmę ūkinį požiūrį, pradeda kirsti senus, šimtamečius medžius, lyginti kalveles, o kiemą puošia senais rakandais ar turguje nupirktais gandrais, taip prarasdami tikrąją sodybos aurą.
Genutes Sodyba 2020.06.20
Imantis rekonstrukcijos, dažniausiai pirmas darbas būna perdengti senos pirkios stogą. Naują dangą dažnai išsirenka ryškią, raudoną ar žalią spalvą, o namo sienas perdažo pigiomis plastikinėmis dailylentėmis, taip sukuriant kraštovaizdžio naujadarą, kuris nustelbia gamtą ir aplinką.
Architektai pabrėžia, kad dėmesį reikia kreipti į viską, o svarbiausia - pasitikėti architektais, nes jie tam mokslus baigė, patirties įgijo, tuo domisi, tą daro, tuo gyvena. Labai svarbu nepriimti neprofesionalių sprendimų, reikalingas geras skonis, nuovokiai derinti naujus dalykus su senais.
Šiandien nerimą kelia teisės aktais įteisinta visiško chaoso toleravimo valstybinė politika. Esu įsitikinusi, kad kokybiška aplinka yra visuomenės interesas. Šiandieninis nesusikalbėjimas padarys neatitaisomą žalą Lietuvos kraštovaizdžiui. Pasekmės gali būti labai blogos: neproporcingi statiniai, nederantys gamtinėje ar urbanistinėje aplinkoje, neprofesionalumas.
Etnokultūrinio paveldo išsaugojimas - svarbus uždavinys.
Medžiagos ir fasadai
Lietuvoje yra labai puikus, nuo seno susiformavęs, lietuviškos kultūros tradicijas puoselėjantis sodybos išdėstymas, mastelis, tūriai, siluetas, bruožai, medžiagos. Belieka tik statant naujus pastatus tai profesionaliai pritaikyti ir projektuojant išlaikyti proporcijas, medžiagiškumą, užstatymo charakterį.
Tradicinės lietuviškos kultūros bruožus į šiuolaikinę architektūrą reikia perkelti ir tęsti kūrybiškai. Šiuolaikinį statinį profesionaliai integruoti į aplinką galima ir reikia, tuo tarpu aklai mėgdžiojant senovę, neaiškų stilių, tą pačią aplinką nesunku subjauroti.
Jeigu žmogus turi tikslą gyventi estetiškoje, ekologiškoje aplinkoje, galima rekonstrukciją atlikti etapais. Vietoj plastikinio lango galima pasirinkti nevarstomą stiklo paketą, kurį nesunku įstatyti į atskirai pagamintą medinį rėmą. Tikrai netiesa, kad plastikinės dailylentės yra pigiau už medines. Jeigu rinktis tikrai fasadams pritaikytas ir ilgaamžes kokybiškas plastiko dailylentes su visais reikalingais priedais, jos yra brangesnės. Žmonės apkala namus labai prastos kokybės plastiku, kurio tarnavimo laikas neaiškus.
Sodybos kultūros paveldo etnografiniame kaime
Jei yra galimybė įsigyti sklypą Kultūros paveldo etnografiniame kaime, apie 36 arų ploto, kur kažkada buvo ir pastatai (keletas pastatų), ir norima statytis vasarnamį apie 50m², reikia žinoti reikalavimus pačio namo statybai, kurie galioja tai vietovei. Naujai statomam namui keliami ypatingi reikalavimai.
Reikėtų išaiškinti, kur ir kokie pastatai stovėjo tame sklype, kokios jie buvo formos, paskirties, architektūrinės išraiškos, iš kokių medžiagų buvo pastatyti. Jei vietovė saugoma, jai keliami reikalavimai vietovės savitumui išlaikyti. Turėsite išlaikyti tų pastatų išorinę išvaizdą, paskirtį, medžiagiškumą, pastatų vietas sklype taip pat greičiausiai teks išlaikyti.
Prieš perkant, patariama kreiptis į kultūros paveldo departamentą ir teirautis, kokie reikalavimai bus keliami jūsų konkrečiu atveju. Taip pat, turite žinoti, jog projektas ir leidimas statyti bus privalomas bet kokio dydžio pastatams.
Jei tai kultūros paveldo objektas, tai statiniai, nepriklausomai nuo dydžio, greičiausiai bus priskiriami ypatingiesiems statiniams, todėl nenustebkite išgirdę didesnes projektavimo kainas, o ir suprojektuoti galės ne bet kuris projektuotojas, o tik tas, kuris turi atitinkamus atestatus.
Yra specialieji reikalavimai, sklypo išplanavimui, architektūrinei išraiškai ir dar daugeliui kitų projektavimo elementų. Suderinus projektą ir gavus leidimą, galima vykdyti statybą.
Išvados
Etnografinių sodybų išsaugojimas yra svarbus Lietuvos kultūros paveldo dalis. Rekonstruojant ar statant naujas sodybas, būtina atsižvelgti į tradicijas, naudoti tinkamas medžiagas ir bendradarbiauti su patyrusiais architektais. Tai padės išsaugoti unikalų Lietuvos kaimo veidą ateities kartoms.
tags: #sodyba #etnografiniame #kaime