Girėnų kaimas: istorija, gamta ir atsiminimai

Girėnų kaimas, dar vadintas Kešiais, Kešenava, yra prie kelio į Subačiaus miestelį. Iš rytų jis ribojasi su Žvirblionių mišku. Iki Subačiaus miesto nuo ten 3 kilometrai. 2000 metais čia buvo 7 sodybos ir 12 gyventojų. Subačiaus seniūnijos duomenimis, šiuo metu šiame kaime savo gyvenamosios vietos nėra deklaravęs nė vienas žmogus.

Apie Girėnų kaimą ir jo apylinkes pasakoja J. Simanavičienė, Valakuose gimusi ir visą laiką gyvenanti moteris.

„Čia senieji Valakai. Girėnai buvo truputėlį toliau, už krūmų. Kai pastatė apie 1960 metus naują girininkijos pastatą, jis buvo priskirtas Girėnų kaimui. Senieji Valakai buvo didelis kaimas. Už krūmų geležinkelio link plytėjo ganyklos, dirbama žemė. Dabar tik krūmynai liko. Manau, kad naujoji Valakų gyvenvietė turėjo vadintis Dvariškiais, o ne Valakais.“

Tiesa, į šią, buvusią Pirtinų, sodybą jos tėvai persikėlė 1949 metais iš čia pat stovėjusios nedidelės trobelytės. Senieji išmirė, o jaunimas išsiskirstė. „Aš viena likau. Aplink daug išgriautų, apleistų trobų. Esu gimusi Antano ir Barboros Sarokų šeimoje. Užaugau su seserimi Danute. Ji mirė jauna po sunkios ligos. Jos vaikai dar buvo maži. Aš mokiausi Subačiaus vidurinėje. Didelių mokslų nebaigiau. Anksti pradėjau dirbti. Dar nė aštuoniolikos neturėdama 1948 metais įsidarbinau laborante grūdų sandėlyje, kuris buvo Subačiaus geležinkelio stoties magazine. Prie to magazino buvo pristatyta pašiūrė grūdų kokybės tikrinimo aparatūrai laikyti. Nuo 1952 metų pradėjau dirbti pardavėja Subačiaus miestelio mišrių prekių parduotuvėje. Ji iš pradžių buvo įsikūrusi buvusios klebonijos viename kambariuke. Vėliau tą pastatą nugriovė ir pastatė daugiabutį namą. Į darbą vasarą važiuodavau dviračiu, o žiemą 3 kilometrus eidavau pėsčiomis. Rodos, sunku nebuvo. Dabar visi važiuoti ratuoti. Darbas sekėsi. Be to, kaip ir visi anuomet kaimo žmonės, gyvenome ūkiškai. Pragyvenome neblogai. Žinoma, daug dirbti reikėjo. Bet atrodė, kad taip ir turi būti. Kurį laiką net choro repeticijas, kurias vedė mokytoja Bukavičienė, Subačiuje lankiau. Vyras Jonas dirbo vairuotoju kolūkyje. Susilaukėme sūnų Vidmanto ir Romo. Vidmantas gyveno Radviliškyje. Miręs. Jo šeimą Radviliškyje bent du tris kartus aplankau. Ten patinka bažnyčia, nes nereikia aukštai laiptais kopti. Romas įsikūręs Kupiškyje, dažnai atvažiuoja. Čia turi ir daržą. Aš irgi jo šeimą aplankau, bet dažniausiai vasarą kolektyviniame sode, nes į penktą aukštą, kur gyvena, man labai sunku užlipti. Esu optimistė, nors patyriau ir sunkių išgyvenimų - sesers liga ir mirtis, vyro mirtis. Našle tapau keturiasdešimt trejų metų. Antrą kartą tekėti nebesiryžau, nors besiperšančių buvo ne vienas. Bijojau, kad ir su kitu vyru gali nepasisekti.

Moteris mėgsta pasivaikščioti. Neseniai su šuniuku buvo grįžusi iš miško, kur turi pamėgtą savo maršrutą. Pasiima į rankas po lazdelę, kad spėriau būtų, ir žingsniuoja lyg su šiaurietiškomis lazdomis. Ūkelio jokio nebelaiko. „Atsikėlusi visą dieną judu. Kiti stebisi, kaip aš be pogulio apsieinu. Man to nereikia. Naktį išsimiegu. Geriau jaučiuosi nuolat judėdama. Valgau saikingai, labiau daržoves ir pieno produktus. Mėsiškų valgių visai nebesinori. Antsvoriu nesiskundžiu. Tik klubo sąnarį reikėtų operuoti, bet tam jau nesiryžtu. Kol kas judėti galiu. To man užtenka“, - pasakojo baigianti devintą dešimtį J.

Jūratė parodė šūsnį laikraščių, kuriuos prenumeruoja. Ji mėgsta skaityti ir radijo klausytis. Televizoriaus beveik nežiūri. Vieniša nesijaučia. Vienuma jai labiau patinka nei žmonių šurmulys. Su šuniuku Reksu pasišnekanti. Beveik kasdien ją aplankydavo kaimynė, kol čia gyveno. Darbo dienomis girininkijoje vis žmonių būna. Anksčiau labai gražiai bendravo su buvusiu ilgamečiu girininku Petru Petkūnu. Tik prieš daugelį metų vienas girininkas su jos tėvais labai konfliktavęs dėl sodybos ribų. Dabar girininkijoje dirba jauni žmonės. Jų darbo tempas kitoks.

Paprašyta papasakoti kokių nors nutikimų iš karo metų, Jūratė prisiminė vieną juokingą situaciją. Rodos, kad vokiečiai buvo uždraudę laikyti kiaules. Tėvas kiaulei sukalė gardą miške. Tvarte tikrintojai kiaulių nerado. Dar vienas Jūratei įsiminęs įvykis nutiko karui baigiantis, kai pamiškėje buvo apsistoję rusų kareiviai. Du iš jų, vienas jaunas, antras vyresnis, prisiprašė, kad tėvai leistų jų trobelytėje pernakvoti. Kitą dieną tie kariškiai ją pavėžino mašina. Buvo smagu, nes tokiu transportu dar nebuvo keliavusi. Svarbiausia, kad nieko nenutiko su tais kariškiais išvažiavus. „Žinoma, karas, pokaris buvo neramūs laikai, bet mano prisiminimai iš to meto nėra blogi.

Paklausta, ar per artėjančias metų pabaigos šventes sulauks svečių, Jūratė sakė, kad Kūčias valganti viena, o pirmą Kalėdų dieną pas ją atvažiuoja visi saviškiai, kurie tik gali.

Girininkas Robertas Bernatavičius, pakalbintas telefonu, teigė, kad Girėnų kaime girininkija pastatyta 1961 metais pagal to meto tipinį projektą. Girininkijų pastato pirmame aukšte įrengdavo darbo patalpas, o antrame aukšte būdavo tarnybinis butas. Tokių girininkijos pastatų rajone yra dar keletas. Šiuo metu Subačiaus girininkijoje naudojamasi tik pirmo aukšto patalpomis. Čia įsikūrusi girininkijos administracija.

„Girėnų kaime buvo ir eiguva. Ten gyveno eigulys Valiukas. Šiandien tas pastatas lyg ir parduotas kažkam.

Regina papasakojo, kad Prano ir Pranciškos Valiukų šeimoje ji buvo vienintelis vaikas. Jos mama apie trisdešimt metų mokytojavo Subačiaus vidurinėje mokykloje, pradinėse klasėse. Jos mergautinė pavardė buvo Ramanauskaitė. Ji irgi buvo kilusi iš Girėnų. Tėtis daugiau nei keturiasdešimt metų buvo eigulys, kaip ir jo brolis Vincas. Abu dirbo gretimose girininkijose. Vincas gyveno eiguvos name, toliau už miško. Gal ten irgi dar ta vieta Girėnams priskirta buvo. Vėliau jie persikėlė arčiau, į Vinco žmonos tėviškę. Turėjo du vaikus - dukterį Vidą ir sūnų Alvydą (miręs). Dar buvo dvi tėvo seserys Bronė ir Julija. Reginos tėvai, kaip ir visi to meto kaimo žmonės, gyveno ūkiškai. Laikė arklį, karvę. Šienaudavo rankomis, ne mechanizuotai. Jos seneliai Povilas Valiukas ir Ona Valiukienė (Urbonaitė) irgi gyveno Girėnuose. Senelis taip pat buvo eigulys.

Paklausta, kodėl netapo miškininke, Regina prisipažino, kad miškininkystė ją traukė. Baigusi aštuonias klases norėjo toliau technikume mokytis šios specialybės, bet mama patarė pirmiausia baigti vidurinę. Po vidurinės persigalvojusi ir tapo prekių žinove. Prekyboje dirbo dešimt metų. Vėliau prasidėjus pertvarkai įstojo į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą ir ten baigė socialinės pedagogikos studijas. Taigi pasuko ne tėčio, bet mamos pėdomis į mokyklą.

„Girėnuose prabėgo beveik aštuoniolika mano gyvenimo metų. Su tėvais į Subačiaus geležinkelio stoties gyvenvietę persikėliau 1976 metais. Čia tėvai pasistatė namą. Subačius man jau buvo pažįstamas, nes čia mokiausi vidurinėje mokykloje. Pamenu, kaip tėtis žiemą su važiu, traukiamu arkliuko, veždavo mane į mokyklą. Iš senųjų Girėnų gyventojų gerai pamenu Povilą ir Emiliją Gasiūnus. Artimiausi kaimynai mūsų buvo. Jų dukra Zita buvo mano geriausia vaikystės ir ankstyvosios jaunystės draugė. Vėliau ji išvažiavo mokytis į Vilnių buhalterijos, kur jau gyveno jos vyresnioji sesuo Bronė ir brolis Petras. Bronė dirbo susivienijime „Sėklos“ vyr. buhaltere, „Sodroje“. Jos brolis Petras vadovavo Kurčiųjų federacijai, pagal specialybę buvo ekonomistas.

Kaimo gatvėje šalia stovėjo trijų brolių Budrių sodybos, ketvirtoje irgi gyveno su šia gimine susijusi Vireliūnienė, buvusi Budrienė. Dar gyveno ten ir Bukavičienė (Budrytė). Dar gyveno Jurgis ir, rodos, Elena, Pliuškiai, Kuruliai. Kurulis taisydavo laikrodžius, o jo žmona Marytė buvo kaimo paštininkė. Kaimo žmonės gražiai bendravo. Mano tėtis eidavo giedoti per laidotuves su Adolfu Vapšiu iš Paulionkos kaimo. Prie jų prisijungdavo ir Vytautas Durasevičius su žmona Stase iš Skverbų kaimo. Mano bobutė buvo tikinti. Pas ją atvažiuodavo klebonas į namus išpažinties klausyti. Dvasininką labai pagarbiai sutikdavo. Dėl šventos ramybės mudvi su mama tuo metu kažkur pasislėpdavome, vengėme su kunigu bendrauti. Mat sovietiniais metais mokytojams nederėjo eiti į bažnyčią, palaikyti ryšių su kunigais. Vėliau didžiąją Girėnų kaimo pusę sunaikino melioracija. Z. Gasiūnaitė ir jos brolis Petras su žmona dažnai atvažiuodavo parymoti į Girėnus prie ąžuolo, kur buvo jų tėvų sodyba. Jie mielai lankydavosi Subačiaus miestelio mokyklos jubiliejiniuose buvusių mokinių ir mokytojų susitikimuose. Mylėjo gimtinę. Artimųjų čia nebebuvo. Senieji Gasiūnai palaidoti Vilniuje. Senatvėje pas vaikus sostinėje gyveno. Nebėra ir Petro. Dabar Girėnuose buvusi mūsų sodyba yra perparduota panevėžiečiams. Jie čia gyvena nuo pavasario iki rudens, bitininkauja. Buvome su Zita pas tuos žmones užėję, kai jos gimtinės ąžuolą lankėme. Tie žmonės gražiai susitvarkę sodybą ir džiaugiasi šia vieta. Džiugu ir man, kad dar gimtasis kaimas ne visai nušluotas nuo žemės paviršiaus.

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmanto Jankausko ir Lino Vidugirio parengtame straipsnyje rašoma, kad šioje vietoje iki XIX a. pab., kai čia ėmė kurtis Subačiaus miestelio mažažemiai, augo Subačiui priklausęs Kešenavos miškas. 1903 metais Kešenavoje jau buvo 60 gyventojų. 1911 metais Subačiaus miesteliui skirstantis į vienkiemius, Kešenavos žemė liko neišdalyta ir taip susiformavo atskiras kaimelis. 1923 metais čia buvo 24 ūkiai ir 105 gyventojai. 1942 metais kaime buvo 42 ūkiai ir 76 gyventojai.

1959 metais Girėnuose buvo Onos Valiukienės, Juozo Valiuko, Povilo Gasiūno, Kazio Budrio, Alfonso Vireliūno, Prano Bukavičiaus, Broniaus Budrio, Jurgio Pliuškio, Anelės Valentinavičienės, Antaninos Kurulienės, Mortos Durasevičienės, Juozo Kavecko, Prano Ramanausko, Broniaus Juozapavičiaus, Emilijos Jurgaitytės, Elzbietos Šiaučiulienės, Vinco Valiuko, Juozo Burbulio ūkiai. Iš viso 56 gyventojai. Kaimas priklausė kolūkiui „Pirmyn“ ir Subačiaus girininkijai.

Šiandien Girėnų kaime neradome žmonių. Tik buvo matyti, kad viena sodyba tvarkoma ir gyvenama, bet tądien su jos šeimininkais susitikti nepavyko.

Ar norėtumėte sužinoti daugiau apie Girėnų kaimą ir jo apylinkes? Pateikiame informaciją apie lankytinas vietas ir apgyvendinimo galimybes Zarasų krašte, kuris yra netoli Girėnų.

Apgyvendinimo galimybės Zarasų krašte

Zarasų krašto lankytojus nakvynei ar poilsiui priima daugiau nei pusšimtis įvairaus tipo apgyvendinimo paslaugų teikėjų. Atsikvėpkite nuo miesto šurmulio ir pajuskite gamtos grožį ilsėdamiesi vienoje iš Zarasų rajono kaimo turizmo sodybų ar stovyklaviečių.

Čia rasite įvairių apgyvendinimo variantų: nuo stovyklaviečių iki prabangių apartamentų. Štai keletas pavyzdžių:

• Stovyklavietės: Degučių stovyklavietė, stovyklavietė prie Antalieptės tvenkinio.
• Kaimo turizmo sodybos: „Antalieptės marios“, „AUSLA“, „Brasta“, „Atostogos Grybiškėje“.
• Apartamentai ir butai: Įvairūs apartamentai Zarasų miesto centre su visais patogumais.
• Viešbučiai ir nakvynės namai: „Vyšnia“, „Kornealita Hostel“.

Be to, Zarasų krašte galite rasti ir unikalių apgyvendinimo vietų, pavyzdžiui, glamping palapines ar ekologiškus namus.

Apgyvendinimo vietų skaičius Zarasų krašte:

Linkime malonaus poilsio Zarasų krašte!

Be to, netoliese galite aplankyti Stelmužę, garsėjančią seniausiu ąžuolu Lietuvoje ir medine bažnyčia su liaudies skulptūros muziejumi.

Stelmužės bažnyčia

Jei domitės dvarų istorija, Rokiškio turizmo ir verslo informacijos centras siūlo dvarų maršrutą „Kelionė po 12 dvarų“.

Pakruojo dvaras

Rokiškio krašte, tarp dviejų - Ilgio ir Apvalaso - ežerų, ant kalvos, 1515 m. baronas Berntas fon Kersenbrokas įkūrė Ilzenbergo dvarą. atkurtas, ūkininkaujantis harmonijoje su gamta, dvaras. aplankysite prabangius vėlyvojo klasicizmo stiliaus rūmus su istoriniais XVIII a. čia rasite unikalų šiuolaikinių skulptūrų parką, kurio tema „Meilė-Harmonija-Dvariškumas“. dvare gegužės-rugsėjo mėn. festivaliuose. Nuo XVII a. pabaigos iki 1940 m. dvaras priklausė iš Livonijos atsikėlusiai Bistramų giminei - taip kilo ir jo pavadinimas. rūmų kambarys pavadintas dvarininko Vladislavo Bistramo vaikų vardais. pat šalia dvaro sodybos išlikusios senosios dvarininkų kapinaitės. apie 10 km nuo dvaro nutolęs vis dar veikiantis Senasis Ramygalos malūnas, pastatytas 1929 m. dar viena unikali patirtis lauks Pašilių stumbryne, kuris yra apie 18 km nuo dvaro.

tags: #sodyba #girenu #kaime