Vilkaviškio dvaro istorija siekia gilią senovę, o jo likimas glaudžiai susijęs su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir vėlesniais laikotarpiais. Šis dvaras, išgyvenęs įvairius valdymo laikotarpius ir savininkus, paliko ryškų pėdsaką Vilkaviškio krašto istorijoje.
Vilkaviškio vieta Lietuvos žemėlapyje
Ankstyvieji paminėjimai
Seniausia data, kurioje užfiksuotas Vilkaviškio dvaro vardas - 1660 m. Istorikas J. Totoraitis teigia, kad neįvardintame 1660 m. mokesčių sąraše šalia keleto tenutų minimas ir Vilkaviškio tenutas, t.y. didžiajam kunigaikščiui priklausantis dvaras (čia terminas „dvaras” nepavartotas).
Tik Pacų valdymo metu daug konkrečiau paminimas Vilkaviškio dvaro vardas - 1679 m. balandžio 7 d. Jono Sobieskio privilegijoje, išleistoje Ponų Tarybai tarpininkaujant ir Vilkaviškio žydų vardu prašant atstovams Markui Hercikovičiui ir Bernotui Jakubovičiui, Vilkaviškio žydų kahalui pasakyta, kad jo nariai privalo mokėti dvarui už posesijas ir namus.
Žydai tapo pavaldūs ne miesto, o dvaro administracijai; dėl pastarosios ginčytinų sprendimų galėjo apeliuoti į valdovo dvaro teismą. Net XVIII a. pradžios švedų kronikose minima, kad jų kariai Vilkaviškyje ieškojo kažkokios pilies (matyt, dvaro) šeimininkų, kad apgyvendintų aukštus karininkus.
Dvaro valdytojai ir įvykiai XVIII amžiuje
Kristupas Pacas mirė 1684 01 10, o jo žmona 1685 03 11, Vilkaviškio seniūnija teko valdyti valdovo taurininkui Dulskiui.
1702 m. Vilkaviškio dvare apsilankė K. Sapiega: čia jo armija susijungė su vienu švedų korpusu ir patraukė į Gardiną. Po S. Leščinskio pasitraukimo iš karaliaus sosto, Vilkaviškio viršaičiu (vaitu), atsakingu už tvarką mieste, paskyrė Dadzibogą Einoravičių (Dadzibóg Ejnarowicz). Tiesa, neaišku, kiek jis turėjo galių dvarui: jei dvaras buvo be šeimininko, tai pastarajam teko šias valdas saugoti nuo visiško nuniokojimo.
1730 m. balandžio 15 d. Augustas II suteikė teisę iki gyvos galvos valdyti Vilkaviškio seniūniją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio ir kariuomenės generalinio regimentoriaus Mykolo Kaributo Višniaveckio žmonai Teklei Radvilaitei Višniaveckai. Privilegijoje pažymima, kad duodami valdyti palivarkai bei miestai, o į valstybės iždą turės mokėti tik kvartos arba tonacijos mokestį.
1732 m. Vilkaviškio seniūnijos inventoriuje nurodoma, kad tuo metu Vilkaviškio mieste, netoli Kauno gatvės, ėjo ir Dvaro (Zamkowa) gatvė. Tai dar vienas dokumentas, kuriame netiesiogiai minimas Vilkaviškio miesto dvaras. Ta gatvė vingiavo rytine miesto dalimi. Vadinasi, jei jau tuomet buvo tokiu vardu gatvė, tai ne pirmi metai egzistavo ir dvaras.
1738 m. Seniūniją administravo iždo raštininkas Anastazijus Danovskis. Tame dokumente sakoma, kad miestas už turimas krautuvėles ir sklypus dvarui moka 290 auksinų 14 grašių, už dirbamą žemę 400 auksinų, miesto gėrimų mokesčio arenda ir malūnas duoda 1800 auksinų 10 grašių pajamų. Tų metų seniūnijos inventoriuje nurodyta, kad Vilkaviškio mieste buvo 19 seniūnijai priklausančių dūmų. Paties magdeburginio miesto dūmų skaičius nenurodytas.
LDK didysis hetmonas Mykolas Servantas Kaributas Višniaveckis neturėjo sūnų, tai iki 1730 m. buvo neaišku, kas valdys seniūniją ir dvarą. 1745 m. jo našlė, dvaro savininkė Teklė Radvilaitė - Višniaveckienė ištekėjo už Mykolo Sapiegos (1711 - 1760). Po dvejų metų mirė jo žmona ir 1747 (kitais šaltiniais - 1748 m.) vedė trečiąkart - šįkart Aleksandrą Čartorickytę (1730 - 1798), kuriai išrūpino Vilkaviškio seniūnės pareigas. 1760 m. mirė jos vyras, buvęs Vilkaviškio šeimininkas Mykolas Sapiega. Kitais metais Aleksandra Čartorickytė - Sapiegienė ištekėjo už Mykolo Oginskio, tačiau ir toliau iki prūsų okupacijos liko Vilkaviškio seniūne.
1784 m. ji paskutinį kartą dokumentuose įvardijama dvaro savininke. Pagal kitus šaltinius oficialiai šias pareigas perėmė jos vyras, bet realiai niekas nepasikeitė - didikas buvo užsiėmęs globalesniais sumanymais ir nebespėjo būti visose savo valdomose seniūnijose.
1784 m. parapijų aprašymų dokumentas abstrakčiai kalba apie seniūną, t.y. žmogų, kuris ir turėjo rūpintis didžiojo kunigaikščio valda.
1791 m. Vilkaviškis iš Kauno apskrities perėjo į naujai sukurtą Prienų apskritį, tačiau valdymo forma nesikeitė.
Gyvenimas dvare XVIII amžiaus viduryje
1747 m. Vilkaviškio seniūnijos inventoriuje pažymėta, kad Vilkaviškio mieste buvo kvadratinė turgavietė, jos trijose kraštinėse buvo po 4 sklypus, ketvirtojoje - 3 sklypai, Gardino (9 gyventojai), Varšuvos (28), Žydų mokyklos (19 gyventojų, žydų pirtis ir sinagoga), Kisiniškių (dokumente - Kišeniškių - B.M.; 41 gyventojas), Aukštoji (20), Kauno su skersgatviais (30), Gudelių (26), Dvaro (16 gyventojų).
Gyventojų skaičius iliustruoja, kad paskutinioji nebuvo pati mažiausia ir nereikšmingiausia gatvė. Jeigu jau tuomet Dvaro gatvėje gyveno nemažai žmonių, tai galima manyti, kad dvaras stovėjo jau daug metų.
1749 m. vasario 8 d. seniūnijos inventoriuje paminėtos tos pačios gatvės ir turgavietė, kaip ir 1747 m. Pabrėžiama, kad stovėjo dviejų aukštų dvaro rūmai, kurių pagrindinis fasadas buvo atgręžtas į miestą. Tai nereiškia, kad fasadinė dalis “žiūrėjo” į vakarus; galbūt raštininkas rūmų orientaciją nustatė pagal kelius, atvedančius į dvarą. Akivaizdu, kad čia kalbama apie senąjį dviaukštį dvarą, kuris neišliko. Buvo aprašytos miesto ir kaimų gyventojų prievolės LDK kunigaikščiui ir dvarui.
1757 m. Vilkaviškio miesto činšo registre minimos septynios miesto gatvės: Gardino (9 namai), Varšuvos (22), Kisiniškių (54), Aukštoji (27), Kauno (16), Gudelių (31), Pilies (20). Taigi, per dešimt metų šioje gatvėje iškilo du gyvenamieji namai. Suprantama, kad dvaro buvimas trukdė šioje upeliais apribotoje vietovėje plėtotis urbanizacijos procesui.
1776 m. sausio 25 d. sudarytame Kauno pavieto padūmės mokesčių mokėtojų sąraše nurodyta, kad Vilkaviškio parapijoje yra vienas Oginskių valdomas Vilkaviškio dvaras, kuriam priklauso tik keturi rūmai.
1782 m. dvarvietėje stovėjo smuklė, kuri per mieste siautėjusius gaisrus sudegė. Jei ne ši nelaimė, tai, galbūt, nieko nesužinotume apie dvaro ansamblio statinius. Rūmai nuo ugnies nenukentėjo, nes buvo mūriniai (išskyrus kai kurias pastato dalis). Spėta išgelbėti ir kitus pastatus. Deja, neišsiaiškinta kiek ir kokių statinių būta.
1784 m. parapijų aprašymuose išvardijamos daugelio dvarų savininkų (ar valdytojų) pavardės; paminimas ir Vilkaviškio dvaras, buvęs už 440 žingsnių nuo bažnyčios, bet nenurodoma jo valdytojo pavardė. Tiesa, istorikai A. Oginskienės, kaip dvaro savininkės, pavardę yra aptikę kitame tų metų dokumente.
Dvaro architektūra ir pokyčiai
Kartais literatūroje tvirtinama, kad šiuolaikiniai dvaro rūmai buvo pastatyti 1744 metais. Nenustatyta, kuo pagrįstas šis teiginys. Jei tai būtų tiesa, tai statybos nuopelnus reikėtų priskirti šiems žmonėms. Galbūt, taip ir buvo, o klasicizmo rūbą pastatas „apsivilko” kiek vėliau.
Dabar yra išlikęs jau ne pirmasis, ir gal net ne Mykolo Kazimiero Oginskio statytas dvaras, kurio valdymo metu į Lietuvą atkeliavo klasicizmo stilius: mūrinis (mažesnė dalis - medinė) simetriškos formos rūmų fasadas išsiskiria trikampiu frontonu ir keturiomis kolonomis.
1795 - 1800 metais parengtame ir išleistame Naujosios Rytų Prūsijos kariniame žemėlapyje aiškiai matyti, kad didžiausias dvaro statinys buvo U raidės formos ir kiemas atsivėrė į šiaurės pusę. Kitaip kalbant, tai buvo visai kitas statinys, negu jį matome dabar; jis stovėjo šiek tiek į pietvakarius nuo dabartinių rūmų. Žemėlapyje, atkartotame ir 1807 m., matome ir dabartinių rūmų šiaurinį galą, nesujungtą su minėtu U formos pastatu.
Taigi, tampa visai neaišku, kuomet buvo suformuoti dabartiniai rūmai - Napoleono laikais tokių statybų negalėjo vykti. Vadinasi, jie buvo gerokai perstatomi prūsmečiu ir ne anksčiau negu rūmus išmatavo ir žemėlapyje pažymėjo prūsų kartografijos specialistai. Rekonstrukcijos metu turėjo būti nugriauta vakarinė ir pietinės senesnių rūmų dalys, o rytinė sujungta su šiauriau stovėjusiu pastatu. Statinių sujungimą paslėpė keturių apvalių kolonų klasicistinis portikas su trikampiu frontonu. Taip statinys tapo asimetrišku ir orientuotu beveik šiaurės - pietų kryptimi.
Iš prancūzų kariškių, 1812 m. birželį gyvenusių Vilkaviškyje, prisiminimų aiškėja, kad pagrindiniai dvaro rūmai netiko gyvenimui, nes jie dar nebuvo baigti statyti (ar rekonstruoti). Labiausiai tikėtina, kad rūmai įgavo dabartinius kontūrus jau gerokai po Napoleono karų.
Dėl Šeimenos ir Vilkaujos santakoje esančio pusiasalio mažų matmenų parke skendinti dvaro sodyba užėmė netaisyklingos formos teritoriją. Matyt, XVIII a. II pusėje ji buvo dar mažesnė (dėl didesnio upelių vandens užlieto ploto) - dabar užima 4 ha plotą. Klaidingai literatūroje parkas pateikiamas kaip nesenas - 1812 m. jame augo tikslingai pasodinti ne pirmos jaunystės medžiai. B.Kviklio leidinyje yra iliustracija, kurioje užfiksuotos senos tuopos, dar menančios Napoleono laikus.
Napoleono vizitas
Prancūzų administracija, jau prieš ruošiantis žygiui į Rusiją, ėmė ieškoti sąjungininkų ir lietuvių bei lenkų dvarininkų tarpe. Kai kurie dvarininkai netgi atgavo dvarus. Europos užkariautojas savo 250 tūkstančių karių į Vilkaviškį įvedė birželio 21 dieną ir, paprašęs Vilkaviškio ekonomijos valdytojo Andrejaus Babeckio, įkūrė stovyklą labiausiai tam tinkamoje (buvo daug didelių neužstatytų plotų) rytinėje miesto dalyje.
„Aktualioji istorija“ (46): Kaip iškilo Napoleonas?
Kunigas Bonaventūras Butkevičius (1794 - 1871) savo prisiminimuose užfiksavo Napoleono atvykimą į Vilkaviškį. Tuo metu jis buvo atostogaujantis Seinų licėjaus moksleivis. Tuos įvykius aprašė, kai 1861 - 1864 metais ėjo Vilkaviškio klebono pareigas. Ištrauka apie “Napoleono žygiavimą per Lietuvą 1812 metais” buvo publikuota 1921 m.„Mūsų žinyne”.
Napoleonas prie Nemuno
B. Butkevičius rašė: ,,Saulei sėdant toje pusėje, iš kur turėjo atvykti Napoleonas, mes pastebėjome dulkių stulpą ir išgirdome trimito garsą, šaukiantį duoti kelią imperatoriui. Ir iš tiesų, praslinkus kelioms minutėms, vežimėlyje, pakinkytame vienu arkliu, kurį pats valdė, pasirodė Napoleonas (…). Karvedys buvo „apsivilkęs raitųjų šaulių pulko mundiru, trumpa smėlio spalvos miline ir trikampe kepure”. Imperatoriaus veide, nors ir apdengtam dulkėmis, buvo galima pastebėti nuovargį ir nerimą. Jo blogas ūpas pavirto didžiausia rūstybe, kada Vilkaviškyje sužinojo, kad ne tiktai kariuomenė, bet netgi jo gvardija neturi reikalingiausio maisto. „Visą naktį jis nemiegojo ir neleido miegoti kitiems, nes visi turėjo rūpintis įrengti krosnis duonai kepti. Dėl tos priežasties kariuomenė Vilkaviškyje pasiliko dar keturias dienas, ir karas Rusijai buvo paskelbtas keturiomis dienomis vėliau. Visą tą laiką Napoleonas šnekučiavosi su kareiviais, įsakė jiems išduoti po dvigubą porciją maisto ir vyno”.
Imperatorius labai supyko, kai sužinojo, kad jo armija miestelyje ir jo apylinkėse negauna duonos ir kitų būtinų produktų. Didžiąją klėtį greitai pertvarkė į duonos kepyklą - pastatė krosnis ir kaminus. Pakurti krosnims duonai kepti buvo nuplėšyti šiaudiniai miestiečių namų stogai. Pats nemiegojo visą naktį, kol nebuvo iškeptas reikiamas kiekis duonos. Manoma, kad susirūpinimas tiekimo problemomis ir sulaikė Napoleoną Vilkaviškyje ilgesniam laikui.
Per visą buvimo Vilkaviškyje laiką Napoleono kariuomenės karininkai už prekes gyventojams mokėjo aukso pinigais, tačiau eiliniai kariai savo elgesiu nesiskyrė nuo eilinių plėšikų. Tikėtina, kad tai buvo didžiausias kada nors dabartinėje Lietuvos teritorijoje, vienoje vietoje sutelktas karinis kontingentas.
A. Polujanskis teigia, kad imperatorius įsikūrė viename dvaro pastate, o aukščiausi karininkai užėmė kitus dvaro ar miestiečių namus. Neapolio karalius Joachimas Muratas apsistojo klebonijoje, o Italijos vicekaralius Eugenijus Boharne - vienintelio miesto gydytojo namuose. Tikėtina, kad didysis karvedys įsikūrė ne pagrindiniuose rūmuose, o „didžiuliame mediniame pastate, seniai pastatytame seniūnui gyventi ant Vilkaujos upės kranto”. Vadinasi, kalbama ne apie didžiuosius rūmus, kurie stovėjo arčiau Šeimenos upės. A. Polujanskis šiuos duomenis surinko ne tik iš vilkaviškiečių pasakojimų, bet ir perskaitęs prancūzų karvedžių dienoraščius bei prisiminimus. Juose pažymima, kad kiti dvaro statiniai taip pat buvo tinkamai sutvarkyti ir išpuošti. Per visą buvimo Vilkaviškyje laiką Napoleono kariuomenė už prekes gyventojams mokėjo aukso pinigais.
Įėjimas į imperatoriaus namo erdvų prieškambarį buvo iš vakarų pusės. Toliau - didžioji salė. Ir Napoleono namas turėjo daug įvairių patalpų - kitame kambaryje už salės buvo miegamasis, kurioje stovėjo kuklūs baldai.
Vilkaviškio dvaras prūsų valdymo laikais
Prūsai iš visų LDK didžiojo kunigaikščio dvarų valdytojų atėmė teisę valdyti šiuos ūkius ir paskyrė savo administratorius. Miestiečių reikalus tvarkė naujai paskirtas burmistras Wielskopfas. 800 m. miestas dvarui mokėjo 425 talerius 30 grašių mokesčių. Vadinasi, dvaro įtaka miestui ne tik nesumenko, bet ir išaugo.
Prūsų sudarytame žemėlapyje matyti, kad apie 1800 m. dvarvietėje stovėjo 15 statinių ir du sargybinių postai, „parimę” prie tiltelio per Vilkaują. Į dvarvietės pusiasalį patekti buvo galima per du Šeimenos tiltelius ir vieną Vilkaujos tiltelį. Dar vienas tiltelis buvo žemiau šių upių santakos. Seniūno namas stovėjo į šiaurės rytus nuo rūmų pastato, visai netoli tiltelio per Vilkaują. Miestiečiai, atvykę į dvarą, pirmiausia kairėje pusėje pamatydavo šį statinį. Būtent jame 1812 metų birželį ir apsigyveno imperatorius.
Šiandien sunku įsivaizduoti tą vietovę, nes abu upeliai užėmė daug platesnę teritoriją. Tik ką susijungusius upelių vandenis pasitikdavo užtvanka, nurodyta ir 1784 m. parapijų aprašyme. Lieka tik neaišku, ar dvaro malūnas stovėjo šioje užtvankoje, ar šiek tiek aukščiau - ant Šeimenos, prie tiltelio.
1807 - 1808 metais Napoleono kodeksas „iškraipė” nusistovėjusius santykius tarp dvarininkų ir baudžiauninkų; pastarieji įgijo „judėjimo” laisvę ir galėjo samdytis dirbti pas kitą dvarininką ar savarankiškai ūkininkauti.
Sukilimas ir dvaras
Per 1794 m. sukilimą dvare slapstėsi vienas iš aukščiausių vadų generolas Antanas Chlevinskas (1750 - 1800), kuris neblogai sutarė su prūsų valdžia, tačiau buvo suimtas pačios sukilėlių vadovybės ir areštuotas.
Iš jo sūnaus, švietimo ir kultūros mecenato, Mykolo Chlevinskio (1793 - 1831), prisiminimų ir jo caro valdžios tardymo protokolų, paaiškėja, kai kurios detalės apie Vilkaviškio dvarą. Pasirodo, kad 1794 m. rugpjūtį ir rugsėjį dvarvietėje būta „judančio” tiltelio per Vilkaują. Jo tėvas skundėsi, kad „ištuštintoje” dvaro bibliotekoje beveik nebuvo knygų, tai teko vartyti tas pačias. Beje, kelios knygos su Vilkaviškio dvaro žymekliais buvo rastos per 1923 metų kratą Chlevinskių valdytame Gėluvos dvare; Mykolas Chlevinskis priklausė slaptai švietėjiškai masonų ložei „Uolusis lietuvis”. Tadas Kosčiuška pasigailėjo prastai sukilėlių būriui vadovavusio ir nebaudė mirties bausme.
Deja, daugelis Oginskių nebuvo tarp tų „gerųjų” dvarininkų, tai abejotina, kad jie sugrįžo į dvarą; jie ir taip turėjo nemažai ūkių, kuriuose galėjo ramiai sekti įvykius. Jau vien Mykolo Kleopo Oginskio pavardės paminėjimas kėlė prancūzams įsiūtį. O jei tikėtume teigimu, kad po Oginskių seniūniją valdė Geištorai, tai šiuos pasvarstymus derėtų ir baigti.
Šių dienų atspindžiai
Šiandien Vilkaviškio dvaras yra svarbus kultūros paveldo objektas, liudijantis apie turtingą krašto istoriją. Nors laikas ir įvykiai pakeitė jo išvaizdą, dvaro istorija tebėra gyva vietos gyventojų atmintyje. Dvaro teritorijoje ir apylinkėse galima rasti įvairių istorinių paminklų ir vietų, susijusių su dvaro istorija.