Sodyba - tai ne tik pastatas, bet ir dalis istorijos, kultūros ir gamtos. Šiame straipsnyje pažvelgsime į sodybas įvairiais aspektais: nuo jų istorinės raidos iki dabartinių tendencijų, nuo tradicinių elementų iki modernių patogumų.
Kaimo istorija ir sodybų raida
Palaukė, palaukės kiškis, palei Uosintos upeliuko dešiniąją pakrantę nukūręs, šile pasislėpęs, nesugaunamas. Nesugaunamas kaip laikas, kuris nusinešė nežinia kur kaimo šlovę, kai rimtų karo vyrų čia netrūko ir moterų kantrių nestigo. Kuomet 1923 m. Lietuvos gyventojus surašinėjo, buvo čia net 26 sodybos, kuriose 95 sodiečiai gyveno. Neturtingų žmonių, didesnių kaimų ir Svėdasų miestelio žemių pakraščių lopinėlių kaimelis sulipdytas, į Uosintos upelio slėnio pakriaušius įspraustas buvo, bet žmonių gi smagių čia būta, ir užmojo ir sumanumo, džiaugsmingumo jiems netrūko.
Buvo laikai, kai didesnių kaimų turtingesni į juos iš aukšto žiūrėdavo, buvo, kai net jų kaimelį prie savojo kolchozo prisijungti butėniečiai nenorėjo, bet palengva viskas išsilygino, visi vienodi, visi savi tapo. Buvo čia vyrų narsių - už tėvynę, už savo įsitikinimus viską metusių, nieko negailėjusių. Štai bene 1919 m. sovietams užgrobus valdžią vieną svarbiausių tarybų veikėjų Svėdasuose buvo toks Niaura, kurį net „karaliumi“ vadindavo. O šis reikalus rimtai tvarkydavo ir jau kokią vištą ar kitokio kaimiško gėrio dovanų priimti už paslaugą nesibodėdavo. Pakakdavo.
Tarpukariu vėl vyrukų užaugo ir 1941 m. sukilime dalyvavo, ir savisaugos būriuose tarnavo, pokariu gi miškų frontui lyg nieko ir nebeliko. Po to buvo kolūkiai. Ilgas laukas nuo senosios Palaukiškių ulytėlės iki brigadininko Povilo Žvirblio sodybos, kitoje pusėje dar ilgesnis į Niaurų sodybą atsimušantis.
Spalvingi gi buvo to kaimo gyventojai - su rambaus arklioko traukiamu vežimu nuolat riedėdavęs Pranas Pranskūnas, viską gebantis šaltkalvis Antanas Gavenavičius. Buvo iš to kaimo daug mūsų kartos jaunimo - net septynios Juozapo Niauros mergaitės, žinoma, veik visos vyresnės, tik auksaplaukė Milda beveik bendraamžė. Buvo ir Zobarskų atžalos - Nataliokai, buvo Gavenavičiai, buvo Pranskūnai, buvo Bubliai, buvo didžiulė Vilučių ir kiek menkesnė kitų Zobarskų - Broniaus šeimyna. Šios abi šeimos vėliau Butėnuos gyventi persikėlė.
Sunyko kaimelis, mat dauguma senųjų numirė, kai kas ir nelaimingai, net gaisre pražuvusių buvo. Sodybos pasiliko, tik tolėliau gyvenantys vaikai savaitgaliais ar tik vasaromis atvažiuoja, dar ir žemelę judina, neapleidžia. Gal dviejose trobose tebegyvena nuolat. Pranskūnų gyvenimas tolėliau ir nelabai žinomas, o štai beveik prie plento gyvuojanti sodyba žinomesnė. Mat čia ir vaikučių, ir moterų guvių esti. Moterys kantriosios.
Sodyba kaip pasaulio modelis
Šiame straipsnyje į sodybą pažvelgsime vienu požiūriu, t.y. kaip į pirminio transcendentinio Pasaulio modelį. Žodį „sodyba“ galima būtų sąlygiškai pakeisti „dainų dvareliu“. Folkloro šaltiniai sodybų beveik nemini - čia kalbama tik apie dvarelius ar dvarus. Sodybos ir dvarai - žodžiai, įgavę tą pačią reikšmę, nors jų abiejų istorija skiriasi. Seniausioji pažodinė „dvaro“ reikšmė buvo „durys“ arba „vartai“, išėjimo iš kiemo anga. Laikui bėgant dvaras (durys, vartai) įgavo platesnę reikšmę -., visą gyvenamąjį plotą, kiemą ar sodybą.
Beje, lietuvių dainose dvarelis yra margas („vaikštinėjau po margą dvarą“). Tai siedami su vandeniu turėtume įrodyti, kad dainų dvarelis yra mariose. Sodybos niekada nebuvo margos ir abejotina, ar gilioje senovėje kas nors margindavo įvažiavimo vartus (duris). Dzūkų dainose sakoma: „Raudonasis pucinėlis / Ant marelių pražydo / Darželėj pražydėjo / Su mergele prakalbėjo“ Pati daina paaiškina, kad „marelės“ yra darželis, kurio idėja labai artima mitologiniams marių žalumynams. Panašiai liudija ir kita daina: „Nusileisk sakalėli / Ant ežerėlio / Tam ežerėly / Rūtų darželis“.
N.Vėlius knygoje „Senovės baltų pasaulėžiūra“ cituoja dainą: „Vidury dvarelio mėlynos marelės, marelėse auga ąžuolėlis su šimtu šakelių“. Čia „mėlynos marios“ jau yra dvarelio vidurys, centras. Daugeliui mokslininkų nekelia abejonių tai, kad dvaras ar sodyba mitinėj galvosenoj yra marios. Čia pateikta medžiaga mini marių vidurį - dvaro centrą.
Pagal etnografinę medžiagą, visos klasikinės sodybos (dainų dvareliai) vidurys ar centras buvo gerasis kiemas tarp trobos ir klėties. Dažnai į kiemo sąvoką įėjo rūtų darželis ir gerasis šulinys. Ypač Žemaitijoje gerieji kiemai atitverti nuo laidarių, kluonų, daržų bei blogojo kiemo. Toks kiemas buvo tarytum sakralinė erdvė, kurioje veikimą apribojo įvairūs paprotiniai draudimai. Čia vyko kultūrinis gyvenimas: vakarėliai, vestuvių ceremonialo dalis, dainos ir pasakojimai vasaros vakarais, kai kur net giedamos gegužinės giesmės.
XIX-XX a. Lietuvoje, ypač Žemaitijoje, būdingas reiškinys - medis vidury gerojo kiemo. Tai tarytum ašis tarp požemio, oro erdvės ir dangaus. Čia tas centras, nuo kurio prasideda tos sodybos žmonių atsakingiausioj i veikla: „Vidury marelių / Ąžuolas stovėjo / Po tuo ąžuolėliu / Du broliai stovėjo / Jie stovėdami / Jie kalbėdami / - O kur mudu josim / O kur maršyruosim ?“
Kad marių vidurys yra dvarelio centras, liudija ir kitos dainos, viena iš jų: „Ant mano tėvelio / Didžio dvarelio / Diemedėlis augo (...) Po diemedėliu / Šimtašakeliu / Du broliai stovėjo“. Dar XX a. pirmosios pusės atminty yra išlikęs vaizdas: kiemo vidury - medis, po juo suolelis. Šventvakariais arba šiaip čia prisėdama susikaupti, pamąstyti.
Dažniausiai po ąžuolėliu sėdinčius užtinkame „tėvą, motinėlę“ arba tiktai motinėlę. Lentinis suolelis, pakeitęs tradicinį „aukso krėslelį“, t.y. vidur kiemo po ąžuolu padėtą nemažą akmenį, rodo seniausios paprotinės kultūros degradaciją. Akmeniui kiemo vidury buvo suteikiama ypatinga galia. Edvardas Cizevijus rašė, kad Mažojoje Lietuvoje lietuvės motinos, norėdamos atpratinti kūdikį nuo maitinimo krūtimi, išeidavo laukan nešinos kūdikiu ant rankų, atsisėdavusios ant akmens ir paskutinį kartą paduodavusios vaikui krūtį.
Kiemas paprastai dirvonuodavo, jį vadino vejele. Susidaro toks dainų dvarelio vaizdas: dvarelio vudury (marių centre) auga ąžuolas (ar jovaras), prie jo - akmuo (aukso krėslelis), ant jo sėdi motinėlė (saulė) arba mergelė (marių martelė). Visa tai supa žalia vejelė (vanduo), ant kurio yra „rūtų lysvelė“ arba „rūtų darželis“ (marių žolynai). Dvarely yra gėlas vandenėlis (šulinys arba nukritusi ant vejelės rasa).
Nesunku pastebėti, kad tai ne atsitiktinis sodybos atributų derinys. Jį žmogus kūrė šimtmečiais, galbūt ne visuomet sąmoningai suvokdamas Pasaulio modelį. Žmogus jį intuityviai atkartodavo, savotiškai kontempliavo pirmini transcendentinį pasaulį, tuo kurdamas ir palaikydamas tvarką, pusiausvyrą, chaosui priešpastatydamas darną.
Medžio, akmens ir vandens meninė kompozicija, atsispindinti liaudies dainose, yra tarytum baltų visuomeninių šventovių prototipas. Nadruvos Romuva taip pat turėjo tuos pačius elementus, buvo prie vandens (įsivaizduojamos marių erdvės), jos centre -ąžuolas, po ąžuolu - akmuo (aukuras), prie jo - mažesnis akmuo atsisėsti (aukso krėslelis), netoli ugnis - kosminės gyvybės simbolis.
Dabar jau galėtume prisiminti N.Vėliaus teiginį, kad viso pasaulio idėja liaudies kūryboje yra reiškiama šventovės vaizdiniais. Nepradėto, transcendentinio Pasaulio sudedamieji elementai buvo laikomi šventais, magiškais, jei taip, tai iš jų komponuoti dvarelius, atskirus trobesius, šventyklas arba žmogaus vidinį pasaulį buvo šventa egzistencinė būtinybė.
Kalbant apie valstiečio sodybą kaip apie Pasaulio modelį, negalime neaptarti pirties kaip vieno iš jos komponentų. Išsivysčiusi sodyba yra praėjusi ilgą raidos kelią. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pirtis ir jos specifinė aplinka čia nieko dėta. Tačiau giliau panagrinėjus medinių pastatų istoriją ir jų reikšmę XX a. Apie pirties mistinį ryšį su gyvenamuoju namu bei sodyba pastebėta straipsnyje „Pirties tako papročiai“2. Jame rašoma, kad ėjimas į pirtį vanotis buvo reikšmingas žygis, jeigu ne įvykis.
Pirmiausia apie tai paliudija ir atsisveikinimas išeinant iš namų („Tai sudie nameliai“, „Tai sudie, išeinam į pirtį“). Pirtis dažnai buvo statoma sodybos ribose ir negalėjo išsiskirti iš Pasaulio modelio. Gerasis kiemas su sodu ir gėlių darželiu, kas būdinga išsivysčiusioms sodyboms, buvo įsivaizduojamas kaip plačios marios. Įvaizdis artimas tautosakoje aptinkamam tilto į pirtį motyvui. Jis aptinkamas artimoje latvių kultūroje. H.Biezais rašo, kad per vestuves jaunoji turėjo būti į pirtį pervedama tiltu, kad „nesušlaptų“ kojų3. Tai paliudija tikėjimą, kad moters nėštumo metu kojų sušlapimas pakenkia kūdikiui. Turime ir kitą įvaizdį, kaip martelė „teka iš klėtelės per kiemelį“.
Ištyrus sodybinius želdinius, rasta daug atvejų, kai prie pirties, nors ji būtų prie sodo ar apželdinta krūmais, auga medis, dažniausiai ., beržas, gluosnis, rečiau kada sodinama eglė. Prie pirties neaptikta . vyro simbolių - uosio ar ąžuolo. Pastarieji medžiai buvo jau patriarchate išsivysčiusios sodybos elementai ir augo ne prie moteriško pastato - pirties, o sodybos centre ir šiaip išraiškesnėje vietoje. Beržai dažniausiai aptinkami prie pirčių ir retai kada sodybos centre.
Prie pirčių ties durimis, jeigu pirtis stovi ne prie upės ar ežero, dažniausiai kasama kūdra. Kūdroje po vanojimosi buvo „atsivėsinama“, t.y. maudomasi. Nesunku įsidėmėti, kad medis, pirtis ir kūdra sugretinti ne tik dėl buitinio patogumo - tai gilesnę prasmę turinti kompozicija. Ji dažnai aptinkama, kai pirtis yra prie sodybos kampo, netoli nuo sodybinių medžių, dažniausiai vaismedžių. Nesunku įžiūrėti, kad pirtis su jai būdingais želdiniais išsijungia iš išsivysčiusios sodybos kaip Pasaulio modelio.
Analogiškų reiškinių atvejai aptinkami, kai pirtis statoma laukuose. Už pirties ar gale jos labai dažnai, ypač Aukštaitijoje, auga beržas, rečiau eglė ar kitas aukštaūgis medis. Retkarčiais aptinkama prie lauko pirties ir obelis, paliudijanti pirties ryšį su sodyba. Medžiai sodinami prie pat pirties, o kartais su pirtimi komponuojamas medis, augantis kiek toliau nuo pirties. Tokiais atvejais laukuose stovinti pirtelė nesukelia vienišumo įspūdžio.
Minimą tendenciją paliudija Gudeliškių kaime (Mockėnų apylinkėje, Utenos raj.) 1975 m. laukuose aptikta pirtis su sodybinio tipo aplinka: prie pirties obelis, daržas, kiek atokiau šulinys su svirtimi, o visa tai aptverta karčių tvorele. Visa tai primena grytelninko sodybėlę su vienu pastatu. Tai neišsivysčiusios sodybėlės Pasaulio modelio pavyzdys. Nuo išsivysčiusios sodybos ji skiriasi tuo, kad joje nėra ir nebūdavo uždaro kiemo, kaip išsivysčiusioje sodyboje.
Nekelia abejonių, kad trobelėje, šiuo atveju pirtyje, nebūtų dar vieno elemento - ugnies. Pirties statymas už sodybos nebuvo apspręstas tik buitinių ar priešgaisrinių motyvų. Jis siejasi su mitologiniais bei folkloristiniais įvaizdžiais, ką paliudija turimi duomenys. Liaudies dainoje aptinkame tokią eilutę: „Vidury lauko stovi grušelė“4. Grušelė -laukinė kriaušė ne atsitiktinai rado vietą dainoje - tai vaizdinys liaudies pasaulėžiūroje, turintis gilią prasmę.
Paparčių kaime (Kaišiadorių raj.) 1987 m. aptikta ant kalvos pirtis su vienetiniu želdiniu. Medis auga prie išilginio fasado priešais pirties duris. Atsitiktinai ar apgalvotai po medžiu padėtas didokas akmuo. Tai jau visiškai primena akmenį sodybos kieme po ąžuolu.
Visa tai, kas šiame straipsnyje apžvelgta , autorius nelaiko įrodymu, jog XIX-XX a. statant sodybas sąmoningai siekta sukurti Pasaulio modelį. Mitinio pasaulio vaizdiniai, kartą įsėdę į žmonių sąmonę, persiduoda ateities kartoms iš kartos į kartą ir ilgam nesąmoningai atsispindi gyvenimo praktikoje. Apžvelgiant mūsų laikų kultūros reiškinius, ieškome jų sąsajų su gilia senove ir mitine žmonių mąstysena, vidiniu jų pasauliu.
Šiuolaikinės sodybos: patogumai ir pramogos
Nuo plento atitrūkęs lauko keliukas grakščiu vingiu įveda į jaukiai pilkos spalvos namuko kiemą. Dar ir tvartukas, daržinėlė, rūsys. Diena, kuomet užklydau, buvo žvarboka, troboje buvo šilta ir jauku. Vyresnioji moteris plačiai šypsojosi ir energingai pasakojo apie savo gyvenimą. Ji iš Šalčininkų rajono, Jurgelionių kaimo prie Deveniškių, iš lenkų krašto. Tad ir vardas jos neįprastas - Danuta, su raide A galūnėje, ir tos vietos žargonu ji puikiausiai kadaise kalbėdavo. Gal ir dabar pakalbėtų, bet nėra su kuo. Keletą žodelių. „Prašau: „Ot dec finka, o delibos paršučiok ni svinka…“ Bet jau pamiršo, tarstelėjo, kad tėviškėje tebegyvenanti 94-erių jos motina Stefanija, gal net supyktų, kad nei ji, nei jos vaikai lenkiškai nebekalba.
Su savo vyru, iš Baisogalos kilusiu Stasiu Buniu susipažino Vilniuje, vedę gyveno Baisogaloje, po to atvyko į Svėdasų kolūkį. Pirma liuobė jaučius Grikiapeliuose, o persikėlę į Palaukiškius ėmė dirbti fermoje - Stasys vežiku, o ji su seserimi Regina Žibort - melžėjomis. Tuo metu gyvulininkystės darbuotojų jau labai trūko. Keldovosi apie ketvirtą valandą, nukeliavę arkliu į karvides Butėnuose pirmiausia išvalydavo karvių „žlabus“, padalydavo karvutėm miltus, šieną ir tik tuomet imdavosi melžti.
Agregatais, jau ne rankomis tekdavo pamelžti visą pulką melžiamųjų, viena melžėja savo grupėje turėdavo 30 - 40 karvių. Buvusi Danuta pakaitine - pakeisdavusi, išleisdavusi atostogų ar laisvadienių kitas melžėjas: Eleną Vilutienę, Aldoną Rimkuvienę, Valę Vilutienę, Nijolę Budreikienę, Vitą Klimienę. Visokių nuotykių būdavo. Nors nedažnai - ima ir pasigeria šėrikai - karvėm paduoti nėra ko, tai pačios melžėjos ima arklį ir šieno, siloso, kitų pašarų prisiveža, užtrunka iki vidurnakčio. Dabar jau D.Bunienė ir savų gyvulių nieko nebelaiko - sveikatos nebėra ir dar neapsimoka.
Kartu gyvena sūnus, raudonskruostis, geraširdis stambuolis Romaldas bei dukra Jolanta. Bet ir ji neturinti kada - mat baigė darbo biržos organizuotus kursus Utenoje, o dabar visą pusmetį reikia atidirbti. Tuos savo du - tris kilometrus ateina ankstų rytmetį į Svėdasus, sėda į autobusą, į Anykščius keliauja, kur „Norfoje“ pardavėja bei salės darbininke darbuojasi. Grįžta sutemose. Kantri moteris, viską iškenčia, jei mestų, tektų kažkaip grąžinti lėšas už mokymus…Geri žmonės padeda, vaikučiai lavinasi Svėdasuose - Erikas gal jau septintokas, o Miglutė dar tik į pirmąją klasę rengiasi.
Visi vasaros laukia, mat Jolanta bene sėkmingiausia ir kantriausia uogautoja bei grybautoja. Visus miškus apylinkėse žino, tad pradeda žemuogėmis, po to mėlynės, kitos uogos, ne tik sau, bet ir geriems žmonėms tų gardžių gėrybių prirenka. Grybavimas taip pat labai tinka ir patinka. Pastebi, kad vertingi yra ir lepšiai, ūmėdės, bet geriausi grybai yra voveraitės ir baravykai. Jai nereikia keltis su saule, net vienuoliktą valandą išėjusi į šilus sugrįžta su pilnu krepšiu grybų.
Senoji sėdi ant lovos, švelniai zvimbia televizorius, spalvotais vaizdais į sąmonę smelkiasi turkiško serialo tęsinys, elektroninį žaisliuką maigo Erikas, o prie stalo atsisėdusi, nuo kėdės nukarusiomis kojomis mataruojanti Miglutė pieštukais spalvina gėlę.
Sodeliškių dvaras: praeities ir dabarties dermė
Sodeliškių dvaras - tai vieta, ieškantiems ramybės oazės. Didžiulėje dvaro teritorijoje atvykusieji pamatys klėtis, pirtis, įvairiausius senovinius buities rakandus bei žemės ūkio techniką. Svečiams siūlomi jaukiai ir šiuolaikiškai įrengti kambariai, pritaikyti atvykstantiems dviese, šeimoms su vaikais ar žmonėms su negalia. Dvaras tiekia išskirtinius pusryčius su elnienos patiekalais. Trokštantys atsipalaiduoti bei pasilepinti kviečiami į SPA zoną su 15 metrų baseinu, sūkurine vonia.
Sodeliškių dvaro sodyboje gera ne tik ilsėtis, bet ir pramogauti! Dar galėsi pasivaikščiosi po buities muziejų - tai autentiškos XX a. pradžios Aukštaitijos sodybos 7 pastatų ansamblis, kuriame įdomius senovinius rakandus bei padargus apžiūrėsi! Sodeliškių dvaro sodyboje apsistosi jaukiame standartiniame numeryje su dvigule lova ir pristatoma lova vaikui.
Viena įspūdingiausių lankytinų vietų visuose Biržuose - Kirkilų apžvalgos bokštas: iš 30 metrų aukštyje esančios apžvalgos aikštelės atsiveria 30 vandens pilnų smegduobių, vadinamų Kirkilų draustinio ežerėliais. Populiariausia karstinė smegduobė Biržų rajone yra „Karvės ola“, jos gylis siekia 12-13 metrų. Lankytinas objektas puikiai paruoštas turistams (galima apeiti aplink, laipteliais nusileisti į smegduobės apačią ir pažiūrėti į olą).
Čia galima užsisakyti ekskursiją (pavienius asmenis prijungia prie grupių) ir net atsistoti bei pasidaryti nuotrauką tokioje vietoje, kur aplink tave visuomet būna bent milijonas litrų alaus! Dar Biržuose gali pereiti ilgiausiu mediniu pėsčiųjų tiltu visoje Lietuvoje! Jo ilgis siekia net 525 metrus. Biržų rajone taip pat yra šiauriausias Lietuvos geografinis taškas - į šiaurės vakarus nuo Aspariškių kaimo (56°27' šiaurės platumos ir 24°53' rytų ilgumos).
"Molinė saulėgrąža": gamtos ir žmogaus harmonija
Pasak šeimininko, gamta šiemet uždelsė užauginti saulėgrąžas - iš pavasario gerokai jas paskandino, dėl to kotai buvo pastebimai liaunesni už įprastus, ne taip sparčiai stiebėsi. Taigi šiemet, nors gamta jau ima grasinti šalnomis, Karalių sodyboje vis dar netrūksta svečių. Pasivaikščioję po saulėgrąžų laukus, lankytojai aplanko svirne tik šiemet atidarytą molinių puodynių ekspoziciją. Pavargę svečiai gali prisėsti prie stalo ir atsigaivinti vaistažolių arbata arba sodyboje pagamintais chalvos ledais. Jei kojos nebeneša, šeimininkai pasiūlo pailsėti ant dailiai paklotos lovos - tokių šioje patalpoje septynetas, o po kiekviena - naktipuodis. Būtent šią patalpą ypač pamėgę piligrimai. Rytą, kiekvienam nakvotojui pravėrus šios pastogės langelį, linksmai nusišypso palei jį užaugusi ilgakojės ukrainietiškos saulėgrąžos galva.
2020 metų pavasarį visi šeimos nariai pasiraitojo rankoves ir ėmėsi darbo: ko nereikia - atsikratė, kas naudinga - padovanojo, kas patiems patiko - sau pasiliko. Pasak Elžbietos, saulėgrąžos jai visada buvo gražiausia gėlė. Abu su broliu Mindaugu dar vaikystėje mėgdavo jų ilgas kojas matuoti. O čia dar Elžbietos dukrelė, kuri, visiems tvarkant įsigytą sodybą, pro gyvenamojo namo langelį pamatė staltiesę su ryškiai geltonomis saulėgrąžomis, pamatė ir ėmė šaukti, jog nori auginti saulėgrąžas! „Tėtis tada pasakė: bulvių nesodinsiu, jei surasi sėklos, užauginsiu saulėgrąžų“, - sodybos šeimininkui K. Sėklų surado.
Šeimininkas jas barstė kartu su žentu, Elžbietos vyru Pauliumi. „Tais metais nutiko taip, kad tai vienoje Lietuvos vietoje, tai kitoje ūkininkai ėmė rėkti, kad geros nuotraukos mėgėjai arba vestuvininkai, arba fotosesijų dalyviai jų aguonų laukus ištrypė. Tada nusprendėm, kad mūsų saulėgrąžų laukas bus toks, kokiame galima vaikščioti, lakstyti, fotografuotis, nebijant išlaužyti arba ištrypti“, - sako E.
Kitais metais idėjos iniciatoriai, sodinimo ir auginimo pamokas išmokę, saulėgrąžas pasodino tvarkingomis eilutėmis po vieną sėklytę ir nebe dešimtyje, o net trisdešimtyje arų. Kad lankytojams būtų smagiau, laukuose padarė takelius, kai kur pastatė suolelį ar lovą, kitoje vietoje pakabino sūpynes, norintiems fotografuoti iš aukščio išžergė kopėčias. Sodybą pavadino „Moline saulėgrąža“.
„Iš lankytojų - tik simbolinis mokestis. Būsiu atviras, patiriamos išlaidos nemažos. Bet asmeninis pasitenkinimas, matant, kaip žmonėms linksma pas mus, viską atperka“, - santūriai šypsosi sodybos šeimininkas Kęstutis. Bet stropiausia ekskursijos po saulėgrąžų laukus gide šeima vadina Elžbietos ir Pauliaus jaunėlę dukrelę Barborą.
Šiemet pavasarį „Molinėje saulėgrąžoje“ sužydėjo net 75 veislių saulėgrąžos: valgomos, aliejinės, dekoratyviosios, vienmetės ir daugiametės, milžiniškos ir nykštukinės, šliaužiančios, su skirtingų spalvų ir formų žiedlapiais, pūkuotos, dideliais ir mažais graižais. Baltos ir violetinės spalvos žiedlapių saulėgrąžų sėklų atsiuntė viena augintoja iš Kupiškio. Anot E. Prasidėjus karui, viena Vilniaus bendrovė kreipėsi į „Molinės saulėgrąžos“ savininkus, prašydama paaukoti 50 kilogramų sėklų. Pagaminusi plastikinius indelius, atskirai įpylusi durpių, bendrovė nusprendė į kiekvieną tokį rinkinuką įdėti po saulėgrąžos sėklytę ir pasiūlyti pirkėjams.
O dabar, rudenėjant, „Molinės saulėgrąžos“ sodyboje prasidės derliaus nuėmimo ir laukų tvarkymo darbus. Dekoratyviosios besėklės saulėgrąžos, kaip ir kiekvienais metais, keliaus į kompostą. Gražuolės hibridinės kitų metų sėjai taip pat netinka, nes, pasodintos dar kartą, sugrįžta į pirminę, o ne išvestinę veislę. Aliejines labai mėgsta paukščiai. Elžbieta giria gražuolių augalų savybes. Žiedlapių arbata gydo bronchitą.
Kaimo turizmo sodybos "Terra poilsis"
Puiki sodyba su čiuožykla į baseiną, ežero paplūdimiu su gultais, žaidimų aikštelėmis,7 kubilais,2 pirtimis, elektrinėmis valtimis ir kitomis pramogomis! Organizuojamos iškylos vandens transportu! Poilsiautojai nemokamai gali naudotis sporto sale, oro rituliu, stalo futbolu, stalo tenisu, biliardu, krepšinio, tinklinio, ir vaiku žaidimo aikštelėmis! Taip pat ir pliažo gultais, bei sėdamaišiais!