Krekštėnų kaimo istorija: nuo Petro Vaičiūno iki Gintauto Pangonio

Krekštėnai - kaimas, turintis turtingą istoriją, susijusią su žymiomis asmenybėmis ir svarbiais įvykiais Lietuvai. Šiame straipsnyje apžvelgsime kaimo istoriją, atkreipdami dėmesį į Petro Vaičiūno indėlį ir Gintauto Pangonio gyvenimo kelią.

Petras Vaičiūnas: gyvenimas ir kūryba

Petras Vaičiūnas buvo spalvinga asmenybė, savo gyvenimą ir kūrybą skyrusi atgavusiai Laisvę ir Nepriklausomybę Tėvynei. Gimė P. Vaičiūnas 1890 m. liepos 11 d. Paūgėjęs ganė karves, anksti išmoko joti raitas, padėdavo tėvams ūkio darbuose. Lietuviškai skaityti išmokė motina, rusų kalbos ir aritmetikos mokė tėvas.

1902 m. tėvai Petrą išleido į artimiausią pradinę mokyklą Vepriuose (septyni kilometrai nuo Piliakalnių). O 1903 m. jis pradėjo lankyti Ukmergės keturklasę mokyklą. Čia praleisti metai P. Vaičiūnui buvo patys gražiausi jo gyvenime. Perskaitytos Vladislavo Syrokomlės-Kondratavičiaus, Adomo Mickevičiaus, Maironio knygos įkvėpė meilę gimtajam kraštui ir neapykantą despotizmui, neteisybei. Ukmergėje įgijo daug bičiulių, pramoko griežti smuiku, skambinti gitara, pianinu.

Vasaromis rinko tautosaką „Aušrinės“ žurnalui. Petro Piliakalniečio slapyvardžiu kartu su broliu Juozu Piliakalniečiu rašė korespondencijas į „Viltį“, pasiūlė net savo paties eilėraščių, iš kurių vieną - „Mano noras“ - išspausdino „Aušrinė“. Ukmergėje telkė vaidintojų kuopelę, parengdavo populiarių veikalėlių, kviesdavo žmones į lietuviškus vakarus. Pats vaidindavo.

P. Vaičiūnas (viduryje) su Ukmergės vaidintojais 1913 m.

1911-1912 m. žiemą jis išvyko į Petrogradą. Lankė Černejevo bendrojo lavinimosi kursus prie Švietimo apygardos, buvo užsirašęs laisvu į akademiko V. Petrograde susibūrė gausus lietuvių būrelis, brendo lietuviškoji politinė mintis, ryškėjo krašto ateities projektai. P. Vaičiūnas buvo įtrauktas į Lietuvių komitetą nukentėjusiems dėl karo šelpti. Spaudai ėmė siuntinėti straipsnius apie tremtinių buitį, lietuviškus vakarus. „Lietuvių balsas“, „Santara“, „Lietuvių kalendorius“, „Ateities spinduliai“ paskelbė jo eilėraščių karo, tėvynės, gamtos temomis.

Didelę įtaką P. Vaičiūnui turėjo pažintis su Skrajojamojo teatro vadovu Juozu Vaičkumi, 1916 m. įsteigusiu teatro studiją Peterburge. Tuo metu P. Kaip dramaturgas P. Vaičiūnas pirmąkart debiutavo 1916 m. Teatro „Krivoje zerkalo“ salėje buvo suvaidinta pirmoji jo pjesė „Pražydo nuvytusios gėlės“. 1917 m. J. Vaičkaus studija parodė antrą P. Vaičiūno pjesę „Aukos“.

1920 m. grįžęs į Lietuvą P. Vaičiūnas buvo paskirtas Dramos vaidyklos (nuo 1922 m. Taip baigėsi jaunystės blaškymosi ir ieškojimų kelias. Trisdešimtmetis kūrėjas įžengė į brandųjį gyvenimo tarpsnį, kuris sutapo su Lietuvos, kaip valstybės, įsitvirtinimu. Tuo metu visa jėga ir plačiu užmoju atsiskleidė jo talentas - poeto, dramaturgo, vertėjo, publicisto, teatro veikėjo.

Vertė užsienio rašytojų pjeses teatrui: F. Schillerio, O. Wilde’o, K. Hamsuno, H. Ibseno, M. Maeterlinko ir kt. 1924 m. Valstybės teatre debiutavo kaip dramaturgas, pateikdamas pjesę „Sudrumsta ramybė“, laimėjusią Blaivybės draugijos skelbtą dramos konkursą. Vėliau kasmet parašydavo po naują pjesę Valstybės teatrui. Savo darbštumu pralenkė kitus ir tapo pagrindiniu teatro dramaturgu. Ypač artimi buvo su 1923 m. teatro režisieriumi tapusiu Borisu Dauguviečiu, kuris pastatė visas kitas jo pjeses: „Tuščios pastangos“, „Patriotai“ (abi 1926), „Nuodėmingas angelas“ (1927), „Stabai ir žmonės“ (1928), „Liepsnojančios širdys“ (1929), „Aukso žaismas“ (1932), „Naujieji žmonės“, „Tikruoju keliu“ (abi 1933), „Sulaužyta priesaika“ (1935), „Prisikėlimas“ (1936), „Aukso gromata“ (1938). P. Vaičiūnas sukūrė beveik 20 komedijų ir pjesių, žmonės gausiai lankė jo spektaklius.

Be savo pagrindinio darbo teatre, 1924-1925 m. redagavo savaitraštį „Lietuvis“, paremtas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Mokslo ir literatūros draugijos 1926 m. lankėsi Vakarų Europoje, susipažino su atskirų šalių literatūra, menu, teatru. 1930-1935 m. Be dramaturgijos, nuostabi yra jo poezija. Išleisti rinkiniai „Rasoti spinduliai“ (1923), „Tekanti saulė“ (1925), „Gimtuoju vieškeliu“ (1927), „Amžiais už Vilnių dės galvą lietuvis“ (1928), „Saulės lobis“ (1935, Spaudos fondo premija). Jo eilės kupinos meilės gimtajam kraštui, sklidinos dvasinio pakilimo ir tikėjimo šviesia tėvynės ateitimi. P. Vaičiūnas lengvai eiliuodavo, galėdavo bet kuria proga sukurti eilėraštį.

Daug vietos jo poezijoje skirta Vilniui. Eilėraštis „Mes be Vilniaus nenurimsim“ tapo beveik antruoju himnu. Ei, pasauli! Daug gražių ir skambių eilėraščių jo rinkiniuose. P. Vaičiūnas buvo įspūdingas ir savo išvaizda: aukštas, liesas, su pensnė, juodu kaspinėliu, ilgais šviesiais plaukais, juoda fetrine skrybėle, su besiplaikstančia pelerina, skulptūriško veido.

Kai Lietuvai buvo grąžintas Vilnius, jis vienas pirmųjų jame apsilankė 1940 m., o tų pačių metų rugpjūtį ir apsigyveno čia, Kaštonų gatvėje. Kūrė džiaugsmingus eilėraščius atgautam mylimam miestui. Įsidarbino Mokslų akademijos bibliotekoje. Buvo jos direktorius, rūpinosi fondų plėtra, ypač lituanistinių. Sovietams okupavus Lietuvą, jo kūryboje atsiranda liūdnų gaidų. Pirmosios sovietų okupacijos padariniai jaučiami jo eilėraštyje „Dies irae“, paskelbtame 1941 m.:

Jis ėme mažiau rašyti, tuo laikmečiu pasirodė vos vienas kitas eilėraštis. Pasibaigus karui P. Vaičiūnas dar kurį laiką dalyvavo rašytojų veikloje: buvo įtrauktas į sovietinę Lietuvos rašytojų sąjungą, buvo jos valdyboje. 1946 m. Valstybinė grožinės literatūros leidykla Kaune išleido jo eilėraščių „Rinktinę“, tačiau ją iškart sukritikavo to meto Sovietų Lietuvos rašytojų visuotiniame susirinkime, įvardijant leidinį kaip smetoninių laikų, buržuazinės Lietuvos garbinimą. Tokie žodžiai tada rašytojui buvo labai grėsmingi. P. Vaičiūno kūrybą nustojo spausdinti, nebestatė jo pjesių, iš bibliotekų buvo išimtos jo knygos. Jis atsidūrė moralinėje užmarštyje. Iš Mokslų akademijos bibliotekos jau buvo atleistas 1945 m.

1947 m. Jis išgyveno gilią depresiją, pašlijo sveikata, atsinaujino jau seniau jį kamavusi plaučių tuberkuliozė (šeimos liga, nuo kurios tais laikais dar nebuvo vaistų). Mirus Stalinui, P. Vaičiūnas jau galėjo legalizuotis kaip dramaturgas. 1954 m. Akademinis teatras repetavo jo komediją „Patriotai“, pavadintą „Ekscelencijos“. Bet spektaklis buvo labai stipriai pakoreguotas, iškreipta pati pjesės idėja. Kiek vėliau „Pergalė“ paskelbė keletą jo eilėraščių, o 1956 m. Bet P. Vaičiūnas, jau net visai paliegęs (tuberkuliozė persimetė į kaulus), vis rašė ir rašė. Tai buvo eiliuotos miniatiūros, anot kritikų, patys brandžiausi poezijos kūriniai. Įteikė leidyklai, rinkinį pavadinęs „Amžinybės preliudai“, bet redaguojant pavadinimas pakeistas - „Gyvenimo preliudai“.

1959 m. birželio 7 d. P. Vaičiūnas mirė. Pašarvotas buvo Rašytojų sąjungoje. Palaidotas Rasų kapinėse. 1975 m. išleisti žmonos Teofilijos atsiminimai „Scena ir gyvenimas“, 1986 m. „Literatūros ir meno pasaulyje“. Iki mirties (1995) ji tvarkė P. Vaičiūno archyvą. Buvo sudariusi atsiminimų apie jį rinkinį. Nepriklausomybės, 1991 metais, išėjo rinktinė „Laisvės keliais“, palydėta išsamaus Redos Pabarčienės įžanginio straipsnio.

P. Vaičiūno vardas suteiktas Panoterių pagrindinei mokyklai, vyksta moksleivių poezijos konkursai poetui atminti, rengiami mėgėjų teatrų festivaliai „Tėviškės pastogėj“ Panoteriuose. Jonavos savivaldybė įsteigė P. Vaičiūno stipendiją būsimiems krašto studentams. Pastatytas paminklas Jonavoje (skulptorius V. Vildžiūnas), ten pat yra ir atminimo lenta; Panoteriuose P.

Kryžius Krekštėnuose

Dauguma lietuvių puikiai žino šiuos žodžius. Juos cituoja, juos dainuoja, šiais žodžiais pavadintas 4 metrų aukščio mūrinis kryžius, kuris 1937 m. Vilniui vaduoti sąjungos (VVS) iniciatyva pastatytas Alytaus rajono Krokialaukio seniūnijos Krekštėnų kaime. P. Vaičiūnas eilėraštį „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ parašė 1922 m., kai Vilnius jau buvo okupuotas lenkų. Šios eilės iki 1939-ųjų spalio pagal žinomumą galėjo varžytis su Maironio „Lietuva brangi“.

Ant šio kryžiaus, kurio pamatas suformuotas tašytais akmenimis, yra užrašyti išraiškingi žodžiai “Mes be Vilniaus nenurimsim” ir “Kryžiau, tu mūsų viltis”, jo pastatymo istorija atsimuša į 1937 metų visoje Lietuvoje vykdytą lenkų užgrobto Vilniaus vadavimo akciją. Tuo metu šalyje kūrėsi daugybė Vilniaus vadavimo sąjungos skyrių, kurie savo įvairiais protestais buvo prieš sostinės netekimą ir savo kaimuose pradėjo statyti išskirtinius kryžius, vienas toks, dėka autorių Juozo Liegaus, Kazimiero Kazlausko ir Krekštėnų kaime vadavimo grupelės vadovo Juozo Rutkausko, iškilo šalia kelio Krokialaukis - Santaika. Rimanto Liegaus žiniomis, toks kryžius bene vienintelis toks išlikęs šiandien Lietuvoje.

Ir nors sovietmečiu valdžios įsakymu kryžius buvo netekęs Lietuvos valstybės atributikų, tačiau kažkodėl niekas jo taip ir nenugriovė. Tik pastaraisiais metais teko kryžiaus pamatą šiek tiek betonu palopyti ir pagaminti naują statinio atributiką, tai kryžių ir minėtą šalies atributiką. Ir tai buvo padaryta pagal R. Praeitą sekmadienį gražią istoriją su pasimeldimu ir pasakojimais prie šio kryžiaus minėjo du kunigai bei iš Šiaulių rajono atvykęs ir idėjos autoriaus K. Kazlausko sūnus Algimantas.

Kryžius Krekštėnuose

Gintautas Pangonis: nuo Krekštėnų iki verslo aukštumų

Gintautas Pangonis - žymus Lietuvos verslininkas, kuriam priklauso 43,5 proc. „Grigeo“ akcijų. Jo karjera apima platų spektrą veiklų - nuo inžinieriaus iki vadovaujančių pareigų telekomunikacijų sektoriuje ir galiausiai tapo vienos didžiausių popieriaus ir medienos pramonės grupių Baltijos šalyse vadovu. Tačiau jo karjera neapsiėjo be skandalų ir kontroversijų, įskaitant kaltinimus turto švaistymu ir aplinkos taršos skandalą.

Ankstyvasis Gyvenimas ir Išsilavinimas

Gintautas Pangonis gimė Alytaus rajone, Krekštėnų kaime. Jo senelis buvo pasiturintis ūkininkas, turėjęs apie 40 ha žemės, tačiau po karo buvo ištremtas į Sibirą. Pangonių šeima iš pradžių gyveno nacionalizuotos senelio sodybos tvarte, o vėliau persikėlė į gyvenvietę. Abu būsimo verslininko tėvai dirbo kolūkyje, o pats G. Pangonis dar turėjo tris brolius.

G. Pangonis mokėsi Krokialaukio mokykloje, Kauno politechnikume, o vėliau baigė Kauno politechnikos institutą (dabar - Kauno technologijos universitetas), įgydamas radijo aparatūros gamybos specialisto išsilavinimą 1980 metais.

Gintautas Pangonis

Karjeros Pradžia ir Telekomunikacijų Sektorius

1985 metais G. Pangonis pradėjo karjerą kaip Marijampolės pašto, telefono, telegrafo įmonės inžinierius, o 1991 metais tapo šios įmonės direktoriumi. Nuo 1992 iki 1994 metų jis buvo „Lietuvos telekomo“ Marijampolės filialo direktoriumi, o 1994-1997 metais - Ryšių ir informatikos ministerijos Ryšių departamento direktoriumi.

1997 metais G. Pangonis tapo „Lietuvos telekomo“ vadovu, gavęs tuometinio premjero Gedimino Vagnoriaus nurodymą padėti privatizuoti įmonę. Privatizavus įmonę, jis liko viceprezidentu. 1999-2001 metais G. Pangonis užėmė „Bitės GSM“ generalinio direktoriaus pareigas. Oficialiai buvo skelbta, kad jis atsistatydino šalių susitarimu nesutapus pozicijoms dėl tolesnės bendrovės strategijos. Tačiau, „Verslo žinių“ duomenimis, „Bitės GSM“ akcininkas Danijos telekomas „Tele Danmark“ atleido G. Pangonį dėl bendrovės turto švaistymo.

Vadovavimas „Grigeo“ Įmonių Grupei

Nuo 2001 metų Gintautas Pangonis eina grupės „Grigeo Grigiškės“ prezidento pareigas. Jam tapus „Grigiškių“ akcininku per „Ginvildos investiciją“, iš įmonės vadovo pareigų buvo nušalintas tuometinis generalinis direktorius Romaldas Jadenkus ir dar keli vadovai, nesutikę parduoti akcijų naujiesiems savininkams.

Konfliktas „Grigiškėse“ kilo, kai akcininkų susirinkimo metu buvo paleista stebėtojų taryba ir išrinkta nauja. Naujoji stebėtojų taryba suformavo naują bendrovės valdybą, kurios pirmininku tapo G. Pangonis, taip pat paskirtas ir laikinuoju įmonės generaliniu direktoriumi.

G. Pangonis sugebėjo išvesti AB „Grigiškės“ iš krizės net du kartus: pirmą kartą po Rusijos krizės, o vėliau atkurti sumenkusią apyvartą ir pelną. Jo vadovavimo dėka 2010 metais bendrovės akcijų kaina Vilniaus vertybinių popierių biržoje pakilo beveik tris kartus.

2023 m. gegužę G. Pangonis paliko „Grigeo“ generalinio direktoriaus pareigas, tačiau liko valdybos pirmininku.

„Grigeo“ Įmonių Grupė

GINTAUTAS PANGONIS per „Ginvildos investiciją“ valdo 43,5 proc. „Grigeo“ akcijų. Bendrovės fabrikai gamina medžio plaušo plokštes, kartoną, higieninį popierių.

„Grigeo“ įmonių grupę sudaro bendrovės „Grigeo“, „Grigeo Packaging“, „Grigeo Baltwood“, „Grigeo Klaipėda“, „Mena Pak“, „Grigeo Recycling“, „Grigeo Recycling“ Latvijoje bei UAB „Grigeo investicijų valdymas“. Įmonių grupėje dirba apie 850 darbuotojų. 2022 m. „Grigeo“ įmonių grupės metinė apyvarta siekė 203,2 mln. eurų, 40 mln. eurų daugiau nei prieš metus. Įmonių grupės pelnas siekė 21,4 mln.

Asmeninis Gyvenimas ir Tragedija

2001 metais automagistralėje Vilnius-Klaipėda žuvo G. Pangonio žmona Vilma ir keturmetis sūnus. G. Pangonio vairuojamas automobilis, kuriuo į pajūrį keliavo visa G. Pangonio šeima, pateko į avariją kelio Vilnius-Klaipėda 240 kilometre.

Skandalai ir Kontroversijos

Įtarimai Turto Švaistymu

1999 m. G. Pangonis pasitraukė iš „Lietuvos telekomo“ viceprezidento pareigų. Tuomet žiniasklaidoje buvo skelbiama, kad G.

„Grigeo Klaipėda“ Taršos Skandalas

2020 m. sausio 7 d. Klaipėdos apylinkės prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl įmonės „Grigeo Klaipėda“, įtariamos daugelį metų pylusios didžiulius nevalytų gamybinių atliekų kiekius į Kuršių marias.

Aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos teigimu, Kuršių marios galėjo būti teršiamos nuo 2012 metų. G. Pangonis iš pradžių aiškino, kad tai įvyko dėl techninio gedimo, vėliau - kad nežinojo tikrosios informacijos. Tačiau prokurorai teigė, kad tai buvo tyčinė veikla.

Skaičiuojama, kad gamtai padaryta žala gali siekti 120 mln. eurų, o į Kuršių marias patekusios nuotekos nustatytas taršos normas gali viršyti 100-130 kartų.

Turtas ir Pripažinimas

2019 metų DELFI tyrimo „Lietuvos turtingiausieji“ duomenimis, G. Pangonis užima 51 vietą tarp verslininkų, jo turtas įvertintas 61 mln. eurų.

Verslininko Patarimai

Gintautas Pangonis pataria jaunimui įgyti patirties kitose įmonėse: „Rekomenduočiau pirmiausia pasimokyti ant svetimų pinigų. Jeigu jaunuolis tik ką pabaigęs mokslus, siūlyčiau nueiti į kokią įmonę, pažiūrėti kaip dirba struktūros, palipti karjeros laiptais.

Riešutų auginimas

Šiemet yra riešutų metai. Tikrai labai daug riešutų. pakankamai saulės ir lietaus. Visos galimybės augti, - kalbėjo A.Barysa.

rugpjūčiui baigiantis, jau neatsiliko nuo pačių ankstyviausių. šeimininkui patogus, juos skynė pilnu pajėgumu. Kenkėjų antplūdžio kasmet neišvengia ir riešutynai.

Lietuviški riešutai šiemet labai paklausūs. vos suskina, juos parduoda žmonėms, kol kas sandėlyje riešutų neturi. nakties. Daug užsakyta „į priekį“. Vilnių, Žemaitiją. tiesiai iš ūkio.

Lazdynų auginimas

Ten, kur Juosta įteka į Nevėžį, kairiajame Nevėžio krante buvo Pajuosčio dvaras. Jam priklausė ir kaimai: Degėnai, Pagiegala, Staruškos, Užulonis, Predžiūnai. Už tilto per Nevėžį baltos kolonos į dangų kėlė rūmus. Dvaras kūrėsi jau XVI amžiuje.

tags: #sodyba #krekstenu #kaime