Kūlokų Kaimo Istorija: Nuo Dievdirbio Dulskio Iki Šių Dienų

Keliaujant Marijampolės savivaldybės keliu Liudvinavas-Kūlokai-Gyviškiai, kiekvieną atvykstantį pasitinka ir palaimina, o išvykstantį palydi Tarašiškių kaime ant kalvos stovinti įspūdinga skulptūra „Laiminantis Kristus“.

Ši 4,5 metrų aukščio ir 4,5 tonos sverianti skulptūra, pastatyta 2021 m., skirta talentingam XIX a. pab.- XX a. pr. gyvenusiam Kūlokų kaimo dievdirbiui Tamošiui Dulskai atminti. Skulptūros autorius - tautodailininkas, kryždirbys Artūras Zienka. Jos torsas išdrožtas Dzūkijos, o rankos - iš Suvalkijos miškuose augusių ąžuolų.

Tamošius Dulska - Sūduvos Dievdirbys

Tamošius Dulska (apie 1828-1908) - vienas garsiausių Sūduvos dievdirbių, gyvenęs Kūlokų kaime netoli Liudvinavo miestelio (dab. Marijampolės sav.). Tai buvo talentingas savamokslis kaimo žmogus, savo kūryba ir asmenybės bruožais giliai įsirėžęs kraštiečių atmintin. Iki šiol jis prisimenamas, iki šiol apie jį pasakojamos legendos.

Prie dievdirbio žinomumo prisidėjo ir iš Kūlokų kaimo kilęs rašytojas Kazys Boruta. Nuo vaikystės girdėjęs daug pasakojimų apie Dulską, rašytojas dievdirbio gyvenimo legendą panaudojo kurdamas apysakos (1931 m.), o vėliau ir romano „Mediniai stebuklai“ (1938 m.) pagrindinio personažo Vinco Dovinės paveikslą. Dovinės pavardę savajam personažui parinko nuo Dovinės upės, tekančios pro Kūlokus, pavadinimo.

Kūlokuose gimęs ir augęs rašytojas Kazys Boruta viename savo kūrinių aprašė kryždirbį Vincą Dovinę, kuris yra literatūrinis Tamošiaus Dulskos alter ego.

Pirmasis Pasaulinis Karas Kūlokų Kaimo Gyventojų Akimis

Tęsiame Sūduvos šviesuolio Jono Dapkūno prisiminimus iš knygos, kuri taip ir nebuvo išleista. Atėjo 1914 metų rugpjūčio 14 diena. Tai didelių nelaimių pradžia. Kilo Pirmasis pasaulinis karas.

Jau pirmom dienom vieną kitą paima iš pažįstamų kaimynų: Liutvino Kostą iš Kūlokų kaimo, Padvolskį Jurgį iš Gyviškių kaimo, Pakruopį iš Liudvinavo ir daug kitų, kuriuos čia sunku išvardyti. Kilo didelis sujudimas ir susirūpinimas, kas bus toliau.

Ėjo gandai, kad rusų kariuomenės generolo Samsonovo armiją 1914 metų rudenį prie Mozūrų ežerų gerokai aplamdė. Kariuomenės ėjo Rytų link, net akys margo nuo tų jų ginklų ir aprangos. Dieną naktį ėjo ir ėjo kuopos, batalionai, pulkai, pėsti, raiti, gurguolės.

Už dienos kitos jau laukėm neprašytų svečių, pricų, kuriuos tik mes, vaikai, ir viena kita bobulė sutikom. O tie vokiečiai nebuvo tokie baisūs, kaip juos maliavojo. Pamatę pirmą jų karį žvalgą gerokai nusigandom, bet ta baimė greit išgaravo, kai jis pasakė „gutmorgen“, dar porą žodžių „rusen niks“ ir toliau nukeliavo savo keliu. Taip ir man kinkos nustojo drebėti, ir mano septyniasdešimtmetė šeimininkė atitoko, ir visiems kitiems nuotaika pasitaisė, tik šeimininkų duktė Magdutė dar vis nesirodė.

Tik 1915 metų pradžioj vėl vokiečiai sugrįžo į Lietuvą ir šįkart jau buvo ilgiau. Vėl mūsų varganą Lietuvą plėšė, niokojo, daugiausia Suvalkija kentė. Taip mes Kūlokuose pasilikom po savais, o Liudvinavas, Marijampolė ir kitos vietovės - po vokiečiais.

1915 metais aš čia jau tarnavau už pusbernį pas didžialaukį ūkininką Bekampį. Buvom penki samdiniai: du bernai, dvi mergos ir piemuo. Jų du šeimininkai, trys vaikai: dukterys Kastulė - apie 15-16 metų ir Marytė (nebyli) - apie 13-14 metų, sūnus Vitas - apie 8-9 metus, dar šeimininko tėvas. Šeimininkas buvo gana geras.

Viršuj storus medžius suklojo, žemėm apmetė, plonesniais sienas užstatė, šiaudų kūgį į tuos apkasus-butus sunešė ir taip gana patogiai įsitaisė, kad ir trumpam. Mes visa šeima taip pat buvom išsikasę apkasą-duobę, panašią į tų pricų. Ir toje duobėje tupėjom tris dienas ir tris naktis visa šeima, net ir maža apie 4-5 mėnesių mergaitė.

Pasirodo, tą naktį pricai kelintu kartu mus paliko ir vėl pasitraukė savo faterlando link. Dėl ko čia tos dvi didelės karo galybės tiek kartų kovų vietą kaitaliojo, ne mano reikalas spręsti.

Tad tos duobės gale iškasėm kitą, gilesnę, nes spėjom, kad čia ne vienas iškišęs ranką guli. Kada juos atkasę pradėjom verst į mūsų iškastą duobę, tai radom keturis vokiečių kariškius. Matyt, vienas vyresnis, nes buvo su gražiais odiniais batais, kuriuos mano draugutis nuavė. Taip juos kaip papuolė suvertėm į išraustą duobę. Užkasėm, kapą supylėm, medinį kryželį įkišom ir palikom ramybėje.

1915 metų liepos pradžioje mes su visa manta patraukėm į saugesnę vietą. Atsidūrėm kitam Kūlokų kaimo krašte, prie Rūdvališkių, čia pat buvo ir miškas, čia mūs iš patrankų neapšaudė. Pas ūkininką Liutviną Kūlokų kaime ne mes vieni pabėgėliai nuo karo buvom prisiglaudę.

Apie pusę liepos 1915 metais kaip iš kokios peklos atskrido vokiečių araplanai (taip tada vadinom lėktuvą), numetė vieną bombą netoli miško prie Rūdvališkių kaimo. Grįžęs iš laukų tik degėsius ir pelenus toje vietoje mačiau.

Rusų kariuomenė, vokiečių spaudžiama, traukėsi vis tolyn į Rytus. Ateina gandų, kad vokiečiai Vilnių pasiekė ir vis pirmyn eina.

Vokiečių okupacijos laiku nebuvo žibalo. Virtuvėje, kur kartu buvo ir kambarys, tik su balanom švietėmės, žibinom. O nuoboduliu be galo bodiesi, nes dėdė prikelia gaidžiui užgiedojus, tai jau parytin ir apsisunki, nuvargęs net ir aptingsti, ir valgyti norisi.

Ketvirtadieniais-sekmadieniais dar duodavo gabalėlį lašinių. Manęs neskirdavo nuo savo šeimos, ką visa šeima valgydavo, tą ir man davė. O iš ko gerai valgys, kad šeimynėlė jau nemaža, apie 5-6 vaikai, jiedu ir mano močiutė.

Kadangi aplinkiniai ūkininkai bernauti nekalbina, lyg ko nusiminę, nusigandę, ko laukia, lūkuriuoja, vieną dieną pareina dėdė iš kaimynų Venčkauskų (mano krikšto tėvai) ir sako: „Kalbėjau su Venčkauskais. Jie sakė, kad jų giminaičiams Jasaičiams, esantiems Keturvalakių bažnytkaimyje, Vilkaviškio apskrityje, reikalingas berniukas.“

Eidamas vis galvojau, kas tie Keturvalakiai, kaip jie atrodo. Kelionė jau šiek tiek lengvesnė, truputį pašalę, tai sniegas prie klumpių ne taip lipo. Beeidamas ir begalvodamas apie tuos Keturvalakius, o daugiau apie būsimus šeimininkus, likus kokiems 2-3 kilometrams iki kaimo, išvydau bažnyčios bokštus.

Pirmą pilietį sutikęs klausiau, kur čia Jasaičių sodyba. Štai ten, visai ar...

Žemdirbio Juozo Bekampio Ūkis

Jau rytoj Marijampolės rajone esančiame Kūlokų kaime gyvenantis stambiausias šio rajono žemdirbys Juozas Bekampis minės savo ūkio trisdešimtmetį. Būtent 1989-ųjų lapkričio 28 d. pagal Valstiečio ūkio įstatymą jis atsiėmė 43,2 hektaro kadaise tėvų turėtos žemės.

Prisijungė prie akcijos J.Bekampis - gerai žinomas šalies žemdirbių bendruomenėje. Jis buvo vienas pirmųjų, kurie Lietuvoje pradėjo auginti mėsinius galvijus, o apie jo meilę žirgams apskritai sklinda legendos. Suvalkietis per tris dešimtmečius sukūrė tokį ūkį, kurio neabejotinai gali pavydėti dauguma šalies žemdirbių. Tiesa, pats vyras to nesureikšmina ir tiesiog džiaugiasi galėdamas daryti tai, ką mėgsta labiausiai - ūkininkauti.

Savo tėviškėje šaknis įleidęs Juozas protėvių žemę dirba ne vienas. Tą jis daro su trimis savo vaikais Vitu, Kristina ir Pauliumi - septintąja žemę dirbančia Bekampių karta. Nors Juozas ilgą laiką džiaugėsi, kad jam pavyko savo atžalas „pririšti“ prie žemės ir jiems nereikia vargti kur nors užsienyje, tačiau pastaruoju metu jis ėmė abejoti, ar pasielgė teisingai.

J.Bekampio teigimu, ūkininkams kasmet tampa vis sunkiau ne tik užsidirbti, bet ir apskritai išgyventi. Būtent dėl šių išvardytų priežasčių vyras prisijungė prie pastaruoju metu tarp šalies ūkininkų išplitusios žaliųjų kryžių akcijos. Jis savo laukuose pastatė tris žalios spalvos kryžius. Ūkininko teigimu, būtina atkreipti visuomenės dėmesį į žemės ūkio sektorių.

Suvalkietis tikino, kad sunkumai ūkininkus nuolat lydėjo, tiesiog bėgant metams keitėsi jų pobūdis. Pavyzdžiui, prieš 30 metų užauginti gerą grūdų derlių buvo nepaprastai sunku, nes trūko ir trąšų, ir chemikalų. Dabar tai padaryti nesunku, tačiau sudėtinga ūkio produkciją parduoti už priimtiną kainą.

Vyro tėtis jį dar prieš 30 metų perspėjo, kad lengvo gyvenimo žemdirbiai neturėjo ir neturės nė prie vienos valdžios. Šiandien jo kartu su vaikais valdos sudaro per tūkstantį hektarų. Suvalkietis nuo pat ūkininkavimo pradžios suprato, kad jeigu nori gerai gyventi, privalai investuoti į žemių plėtrą bei naują techniką. Tą jis visada ir stengėsi daryti. Nepriklausomybės pradžioje Kūlokų kaimo gyventojas nuolat vykdavo į Vokietiją, kur iš vietinių ūkininkų sėmėsi žemės dirbimo paslapčių.

Vyras per ilgus metus sukūrė aplinkinių vertinamą ir gerbiamą ūkį. Dabar pagrindinės jo kryptys - augalininkystė ir gyvulininkystė. Bekampių ūkyje auginamos įvairios kultūros - nuo kviečių, rapsų, žirnių ir pupų iki kukurūzų, bulvių ir avižų. Kūlokų kaimo gyventojas taip pat laiko per 350 mėsinių galvijų.

Jis kartu su kolega Feliksu Vaiteliu 1997-aisiais iš Vokietijos į Lietuvą atsivežė limuzinų veislės mėsinių galvijų. Tada šalyje visi augino karves, tačiau apie mėsinius galvijus niekas rimtai negalvojo. Kaip pats sako - dėl nestabilios ir neprognozuojamos padėties pieno rinkoje.

Anksčiau Juozas augino ir kiaules, turėjo jų apie pustrečio tūkstančio, tačiau kiaulių verslo galiausiai buvo priverstas atsisakyti, kai Lietuvoje prasidėjo pigios kiaulienos importas iš Lenkijos, ir konkurencija tapo nelygiavertė.

J.Bekampis šiandien yra bene garsiausias Kūlokų gyventojas Lietuvoje. Juozas visoje Lietuvoje žinomas dėl savo neišblėstančios meilės arkliams. Vyras juokavo, kad yra gimęs ant šio gyvūno. Dabar jo namuose yra 17 arklių, nors kadaise jų turėjo per 100.

J.Bekampis už žemės ūkio vystymą yra gavęs valstybinį apdovanojimą - Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordiną. Tai jis vadina didžiausiu savo triūso įvertinimu. Vyras džiaugėsi, kad per tris dešimtmečius jam pavyko sukurti tokį ūkį, kuris žinomas ne tik Marijampolės rajone ar Suvalkijoje, bet ir visoje šalyje.

Medžiai - Gyvi Istorijos Liudininkai

Jau ketvirtą kartą vyksta Lietuvos metų medžio rinkimai, kuriuos rengia Lietuvos arboristikos centras. Šis kaštonas mena Jono Basanavičiaus ir jo šeimos gyvenimo laikus. Ir šiandien į muziejų atvykę lankytojai glaudžias prie senojo sodybos kaštono, norėdami pajusti Jono Basanavičiaus dvasią. Savo plačia laja šis kaštonas kelia tiek susižavėjimą, tiek nuostabą.

Stereotipiškai ąžuolas yra siejamas su jėgos ir stiprybės simbolika ir įprastai vaizduojamas kaip vieno plataus kamieno ir tvirtų šakų medis, tačiau Elmės ąžuolas yra kitoks.

Grybiškių ąžuolas - gausiai lankomas gamtos paveldo objektas. Norint, kad ąžuolas žaliuotų ir džiugintų akis kuo ilgiau, svarbu saugoti jo priešaknį nuo sutrypimo. Kad tai būtų užtikrinta, 2016 m. Dieveniškių istorinio regioninio parko direkcija įrengė šalia ąžuolo kamieno medinę aikštelę.

Kamariškių guoba - istorinis medis, augantis XVIII-XIX a. Teigiama, jog liepa pasodinta žymaus kryždirbio Tamošiaus Dulskos. Išskirtinis bruožas yra ant vieno iš kamienų kabantis tipiškas primityvistinio meno pavyzdys - Jėzaus skulptūrėle. Manoma, kad ją išdrožė pats liepos sodintojas kryždirbys Tamošios Dulska.

Šalia ąžuolo nuo vaikystės gyvenantis Vytautas pamena, kad Bačkinis ąžuolas buvo patogus vaikams įlipti, nes turėjo šakų žemai ir neaukštai plačią didelę drevę - „bačką”, kur vaikai iki pusės ūgio žemyn įsmukdavo. Bačkinis ir kiti Lazdynų ąžuolai stiprina bendruomenę ir vietos tapatybės jausmą. Nuo 2021 m.

Kai prieš 300 metų miške kūrėsi Braziūkų kaimas, medelis buvo dar visai mažas. Kaime augo ir daugiau liepų, jose perėdavusios pelėdos. Vietos gyventojai į ją keldavę kryžius, prie kamieno tvirtindavę lenteles su reikšmingomis datomis. Prie jos rinkdavosi 1863 m. sukilėliai. Liepos kiaurymėje galėdavę pasislėpti net septyni žmonės. Vėliau kiaurymė buvo užbetonuota. Spėjama, kad Meškėnų liepai galėtų būti virs 300 metų.

Pagal pasakojimus, baudžiauninkai būdavo plakami būtent prie šios liepos.

Šis ąžuolas auga Mingėlos kieme, todėl jo vardu ir vadinamas.

Nuo 1996 m. gegužės 29 d. yra Vilniaus miesto savivaldybės saugomas botaninis gamtos paveldo objektas.

Stelmužės ąžuolas - seniausias ir storiausias Lietuvoje augantis paprastasis ąžuolas, vienas seniausių ąžuolų Europoje. Galiūnas auga senajame Stelmužės dvaro parke ir yra neatsiejama jo dalis. Apie ąžuolą sklando legendos ir pasakojimai.

Šventuoju šis ąžuolas vadinamas ne veltui. Iki pat XV amžiaus ir net vėliau, krikščionybei įsitvirtinus Lietuvoje, ąžuolai laikyti sakraliais medžiais. Tikėta, kad į juos įsikūnija mirusiųjų vėlės, o ąžuolų giraitėse buvo aukojama Dievams, bendraujama su jais per maldą, kūrenama Šventoji ugnis.

Lietuvos metų medžio rinkimai parodo medžių svarbą mūsų kasdieniniame gyvenime, jų reikšmę Lietuvos gamtos ir kultūros paveldui. 2016 m. Lietuvos metų medžiu mūsų šalies gyventojai išrinko Stelmužės ąžuolą, 2017 m. - Raganų eglę, 2018 m. Šių metų laimėtojai bus pagerbti 2023 m. spalio mėn.

Tremtis

Tūkstančius emigrantų pasitiko išsvajotoji Amerika. Tęsiame šeštadienio skaitymus - Sūduvos šviesuolio Jono Dapkūno prisiminimus. Šį kartą - apie brolio Juozo išvykimą į Ameriką ir Jono reakciją. Man tebeganant gyvulius pas šį gerąjį ūkininką Matulevičių, ateina kaimynų Gaubų vaikas ir sako, kad mano brolis Juozas išvyksta į Ameriką.

Tad išgirdęs šią netikėtą žinią dar labiau panorau brolį pamatyti, nors žodelį vienas kitam tarti, bet, deja, ir čia mums likimas net ir šios nedidelės laimės pavydėjo. Išvyko brolis manęs neaplankęs, neatsisveikinęs, nes anksti netekę tėvų mes, vargo paukščiai, pasiskleidėm po plačius kaimus, apylinkes, kas sau. Tad ir neturėjo progos dažnai susieiti brolis su broliu, sesė su seseria. Nebuvo kada vieniems kitų paguosti, pasikalbėti, našlaičių gerumais ar vargais pasidalyti.

Laikas bėgo, kartu bėgo ir tie skaudūs prisiminimai, skaudžios valandos, kurios tolinosi nuo kasdienių minčių. Aš vis sakydavau broliui ar sesei, kaip mes gyvensime toliau, ką mes darysime su ta stuba Liudvinave, kaip ją pasidalysime ir panašiai.

Per karą miestelį prūsai sudegino, tad ir mūsų bakūžė sudegė iki pamatų, liko tik gryna žemelė. Tik 1922 metais mano brolis Kostas vėl tame žemės sklype pasistatė nedidelį namelį (tam nameliui aš rėmus su šlengėm padariau. Tai buvo 1923 metais. O dabar, kai rašau šiuos prisiminimus, 1980 metų rugsėjo 5 dieną, dar tie patys langų rėmai, mano padaryti, beveik sveiki tebestovi). Tą namelį brolis Kostas 1924 metais pardavė ir išvyko su žmona į Argentiną (jis jau 84 metų ir dabar Rosario mieste gyvena, žmona Magdutė mirus daugiau nei prieš dvidešimt metų).

Visą laiką gerbiau savo ir kitų individualybes bei nuosavybes. Nuo vaikystės laikų būdamas jautrios širdies visuomet užjausdavau pavargėlius, neturtinguosius, ligotus ar kitokios nelaimės ištiktus.

Man betarnaujant pas tą gerąjį ūkininką Matulevičių Kūlokų kaime, vėl nelinksma žinia aplanko - sesė Magdutė ruošiasi iškeliauti laimės ieškoti į tolimą užjūrį, į Ameriką. Tiesa, jinai vyko pas savo pirmtakus, sesę Emiliją ir brolį Juozą, kurie jau anksčiau ten patekę.

Kai sesė paliko mane, bestovintį kaip kuolą, aš ilgai ją sekiau akimis, kol jinai nuo manęs tolo už to ūkininko kalnelio. Sesei išvykus į Ameriką aš likau beveik vienas, kaip pabaidytas paukštelis niekur nerasdamas ramybės ir nusiraminimo.

Pas šį ūkininką nebuvo nei gero buliaus, nei kuilio, kad aš turėčiau šiokių tokių pajamų, kaip kad pas Jurgelį. Bet geri buvo šeimininkai, vis kuris judviejų kartą metuose nupirkdavo man burninį armonikutį, o peiliuką, tai jau būtinai, nes tokia mada būdavo, kad piemuo be peilio gyvulių į laukus negena. Per atlaidus ar per jomarkus riestainį vieną kitą ar saldainį vis parveždavo. Žinoma, aš už tas lauktuves irgi nelikdavau skolingas.

Jau Visi šventi, šalti ir su pirmu sniegu. Čia jau kiti ūkiški darbai užgriuvo: apie gyvulius apsitriūst, pašert, pagirdyt. Jau ir vasarojaus kūlena mašina prasidėjo, reikia manieže arklius varyti. Jeigu kas mane pakeičia, tai einu nuo kuliamos mašinos grūdų traukt. O dulkių dulkelių - iki kelių, net gerokai pridusina. Kiek pakūlus prasideda arpavimas, reikia arpą sukti.

Čia jau viskas man žinoma, visi darbai. Daugiau triūsiu apie gyvulius, patys šeimininkai per daug į darbus nesigriebia, nes senasis šeimininkas gerokai pagyvenęs, o senbernis sūnus - didelis tinginys, karvelinis. Dažnai spragilą meta ir bėga į laukus karvelių gaudyt, be to, negalėdavau žiūrėti, kaip balandžiam kviečius, žirnius saujom berdavo. Dar buvo duktė Magdulė, subrendusi mergina, truputį prie milo, ne iš gražuolių.

Taipgi mane pramokė dalgiu šieną, dobilus pjauti, rugius, kviečius, vasarojus kirsti.

Pavelo Vietrovo Divizijos Siautėjimas

Pavelo Vietrovo divizija atlikusi savo juodą darbą Čečenijoję, Kryme ir Ingušetijoje į Lietuvą atvyko 1944m. rugpjūčio pradžioje. Marijampolės apsk. Vetrovo budeliai siautėjo 1945m.

1. Ypač daug ir kruopščiai dirbo Vitas Akelaitis gyvenęs Igliaukoje.(miręs) Jo tėvas t. p. žuvo nuo Vetrovo budelių.
2. Algimantas Merkevičius gyv. Marijampolėje Draugystės 27., kaip vieną popietę Obelinės kaime pamiškėje, sename kluone rusų kareiviai sušaudė virš 12 beginklių vyrų ir paauglių.
3. Sušaudytus 5 beginklius Naujavalakių kaimo žmonės, jų tarpe Janušauską neseniai grįžusį iš vokiečių koncentracijos stovyklos, - aš pati mačiau.

Atvykę į Šmulkščio sodybą Tarašiškių kaime, Liudvinavo vlsč. Aš tik noriu atkreipti dėmesį į tai, kad čia viena iš pirmųjų beginklių žmonių kapavietė tačiau ne paskutinė, tuo pačiu metu ir dar ilgėliau, buvo kankinami, šaudomi ir ten pat užkasami nekalti civiliai, beginkliai žmonės ir Pabaigų kaime Masaičio sodyboje.

Marija Mačionytė iš Atžalyno kaimo Daugų valsčiaus rašo, kad jos tėvą Kazį Mačionį 1944m. rugpjūčio mėn. 19 d. areštavo . Jis buvo kalinamas Dauguose, Liudvinave, vėliau Pabaiguose.

Marijampolės apsk. Liudvinavo vlsč. Tarašiškių km. 1944m. tik praėjus frontui pavyzdingoje ūkininko Šmulkščio sodyboje apsistojo rusų kontražvalgybos (SMERŠ) štabas. Šeimininkus iš namų išvarė. Tvartus ir kluoną pavertė kalėjimu ir pradėjo būreliais ir po vieną varyti klumpėtus, sermėgėtus su ryšulėliais rankose paprastus kaimo ūkininkus,tiesiog nuo žagrės ar iš javų lauko. Čia pat tardydavo kankindavo ir čia pat sušaudę ar užmušę užkasdavo.

Albina Norkienė "tada gyvenau prie Dovinės, kitoje upės pusėje Narto kaime. Ten varė žmones. Atėjusi prie upės mačiau kaip rusai ir civyliai kasė duobę. Rusai turbūt tik prižiūrėjo, kasė areštuoti. Girdėjau raginant skarei skarei, o vakare atvarė ir sušaudė. Ryte atėjau prie brastukės ir pamačiau kad duobės nėra, o ta vieta šakutėm medžių užmesta. Buvo likę ir du vokiečiai nuo fronto, slapstėsi vakarais atėję prašė duonos. Sako ir juos ten sušaudė.

tags: #sodyba #kuloku #kaime