Šiaudinių namų statyba Lietuvoje: atsiliepimai ir patirtis

Prie Vilniaus yra vietovė, kuri jau tampa garsia. Čia lankėsi laikraščių, žurnalų ir televizijos žurnalistai. Čia užsuka žmonės ir šiaip pasmalsaut, į vietos įžymybę - šiaudinį namą pažiūrėt ir su jo šeimininkais pabendraut. Pastatas unikalus ne tik tuo, kad pastatytas iš šiaudų briketų, nutinkuotas moliu, tačiau ir dėl to, kad yra apskritos formos. Be to, šis namas moka bendrauti, gydyti ir keisti žmonių likimus.

Vienas iš tokių unikalių statinių - šiaudinis namas, kurio šeimininkas Jonas dalijasi savo patirtimi apie statybos procesą, privalumus ir iššūkius.

Jonai, turi šiaudų namą. Papasakok kaip viskas prasidėjo...

Poreikis statybai atsirado kai susipažinau su Viktorija, gimė sūnus Jonukas, gyvenom dar bendrabuty. Norėjosi savarankiško gyvenimo. Buvo populiaru imti paskolas. Sakau: „30 metų vyro nematysit“. Lankantis V. Megre knygų skaitytojų klube pirmą kartą sutikau Petrą Devižį. Jis pristatė tokio namo projektą. Pasakė, kad toks namas nieko nekainuoja, kad kiekvienas gali sau tai leisti. Pasakiau Viktorijai, pradėjom kurti. Pats Petras parodė savo namo maketus ir aš pradėjau drožinėti savojo. Pirmą projektą padariau keturkampio namo ant ratukų. Paskui man nedavė ramybės ta forma. Kažkur skaičiau apie formų energetiką. Keturkampis - neutrali forma, o kuo apvaliau, tuo teigiamiau... Galbūt susapnavau tą apskritą formą. Paskui Internete pamačiau ir pasiūliau Viktorijai. Jai iš pradžių buvo nepriimtina: „o kur baldai bus?“ O aš raginau ją įžvelgti pliusus: „Vikute, žiūrėk, galėsim juk uošvienės neapgyvendinti. Kai uošvienė prašys kampo, tai nebus kampų“ (Juokiasi). O man patiko, kad viskas apvalu, viskas vienoj vietoj.

Kaip matau formą visgi pavyko „prastumti“, o kaip toliau?

Toliau gilinausi į šiaudų charakteristikas. Forma buvo, reikėjo turinio. Mediena rūpinausi, reikėjo labai greitai išlėkti, nes Jonukas jau gimė... Medienos nusipirkau 21 m³. Paskirstėm apatiniam ir viršutiniam vainikui. Dirbau vienas. Lentpjūvėj pjovė.

Vietą namui susiradom pagal gamtos knygą, kaip Anastasija sako. Pas mus sklype dvi kalvelės yra. Tai visi sako: „statykit ant kalvelės namą“. O mes nenorėjom. Tada pati gamta pakuždėjo vietą ir dydį namo. Ten, kur dabar namas, augo dobiliukai. Tokiu pat apskritimu. Vieta tiesiog ideali namui.

Tada reikėjo antro žmogaus, kad palaikytų rąstus, padėtų užkelt ir t. t. Kitą rytą atvažiavo Dainius: „ar galiu sudalyvaut talkoj šiandien?“ Ir pasiliko visai vasarai. Šiaudus vežėm iš Anykščių. Apie 100 km. Iš pažįstamų, nes, norint gauti šiaudų briketų arti sklypo, reikia iš anksto susidraugauti ir susitarti su vietiniais presuotojais, o mus laikas spaudė ir to padaryti nespėjom. Šiaudų ėmėm, jei teisingai pamenu, iš trijų hektarų. Kvadratūrą reikėjo išlaikyti ir karkasą pritaikiau 1,30 m briketams. O presas padarė 1,10 m briketus. Teko perrišinėti rankomis patiems. Dainiaus jau nebebuvo, tai dirbom su tėvuku. Kadangi briketus sienoje sudūrinėjau, tai gavosi daug plyšių, varža sumažėjo, standumas ir estetinis vaizdas pablogėjo.

Tai per vasarą viską pastatėt nuo nulio?

Skubėjom, kad žiemą galėtumėm gyventi. Netgi bandėm pirmą žiemą gyventi, bet šaltis ėjo pro visur - sienų plyšius, grindis, stogą. Bandėm bandėm, kol Dievas mūsų nesustabdė ir nepasakė: „ateikit kitais metais“. Dar buvo ne laikas, gavom nusivilti. Išsikraustėm į miestą. Pavasarį taisysim klaidas. Sintetikos teks šiek tiek įdėt. Grindis ne briketų pavidalu dėjom, o palaidais šiaudais, tai teks sandarinti, perdaryti. Teks tinkuoti sienas. Moliu tinkuosim, kad namas „nevaikščiotų“. Stogą dengsim skiedromis. Ateity dar rugių šiaudais užsidengsim. Ne nendrėm, o šiaudais, nes su nendrėm daugiau darbo. Reikia prisiminti senas technologijas. Šiaudus stogui noriu užsiauginti pats. Bet 3 ha nuimti rankom, tai oi oi... bet technikos irgi nesinori. (Dabar dar noriu žeminę pasistatyt, kad nereikėtų tiek daug šildyt. Ten nuo žemės prišyla iki +6oC ir jau mažiau šildyt. Daug dar reikia nugyventi, prajausti. Gal ir ne žeminę, o „uolinę“... Bus matyt.) Žinau senolį, kuris moka dengti stogus šiaudais. Reikia tą patirtį perimti ir išsaugoti. Noriu aš specialistu tapti, nes tai vertybė.

Jau pastatei vieną šiaudų namą, tai dabar iš patirties gal gali pasakyt tokio namo pliusus ir minusus?

Pirmiausia, jis yra ekologiškas. Šiaudai suyra jei juos išimi iš po stogo ir viskas. Taip pat, tai yra prieinamas visiems namas, t.y. pigus. Galima pastatyt dar pigiau negu aš, nes aš medieną ir šiaudus vežiau iš labai toli. Bereikalingi 100 km man kainavo po 1000 lt. Be to, ne tokį didelį galima statyti. Šiaudų namas yra šiltas. Sienų varža 5 vienetai. Siena kvėpuoja. Namas nedegus. Nėra ir tų graužikų. Pirmais metais buvo, bet jie išrinko varpas ir dabar jų nebėra. Padarė savo darbą ir išėjo. Vabalai, sako, veisiasi, nežinau, nėra pas mane. Namas yra greitai pastatomas. Sienas sudedi per dieną. Karkasą 2-4 žmonės per porą savaičių gali padaryti. Be to, tai lengva statyba, šiaudai mažai sveria, mažai darbo, nes briketai dideli, lengva sudėt juos į karkasą.

Svarbu, kad statant šiaudų namą yra visai kitas požiūris į namą. Tavo namas yra dalis gamtos. Gali būt namas, kaip svetimkūnis aplinkoje. Jei tokiam name gyvensi, tai pats būsi svetimkūnis ir gamta norės tavęs atsikratyti. Aš kai miegu, tai jaučiuosi kaip gamtoj miegodamas. Aš dar to neprilyginu miegojimui miške, bet labai gerai išsimiegu. Niekur taip gerai neišsimiegu.

Stačiau mūrinį namą su tėvu. Penkias vasaras vargom, statėm. Aš jas pamenu kaip nesustojamą betonavimą ir plytų nešiojimą. Malonu statyti kiekvienam savo namą. Šiaudinių namų statyba yra paprasta ir nereikalauja ypatingų žinių. 80 procentų reikia intuicijos ir logikos, nes statymo metodai dar gerai neišbandyti. Pats statai, stebi, mąstai, galvoji. Pats esi architektas, vykdytojas. Neįsivaizduoju, kad kažkas kitas būtų statęs. Tas pats, kas tau kas kitas pasodintų medžius, vaikus pagimdytų ir išaugintų.

Trys šiaudiniai pastatai Lietuvoje. Kodėl tiek nedaug?

Bus daugiau. Po laidos per LTV skambino daug žmonių, domėjosi. Sakė bandys statyti. Padaugės tokių namų, nes tai paprasta, lengva ir aišku.

O kaip kiti žmonės priima statybą iš šiaudų briketų?

Klubo nariai labai pozityviai žiūri. Man labai patinka kitų žmonių reakcijos: medžiotojai ar aplinkiniai stebisi, įdomu jiems, intriguoja; atvažiavęs buvo toks treninguotas verslo atstovas su džipu, kas antras žodis keiksmažodis: „nu tu pypt, o aš irgi pypt norėčiau įsi...pypt tokį namą. Ar galiu nufotografuot, pypt, draugams parodysiu“. Nors jis dar neužbaigtas buvo, bet labai žmonės domėjosi.

Darbe kolegai siūliau. Jis kaip tik ieško namo už 70 000 Lt. Aš jam sakau, kam tau tiek pinigų išleisti, gali už 10 000 Lt pasistatyt namą iš šiaudų. Jis sako: „aš viską suprantu, bet man neįdomu statyti namą, kuris nieko nekainuoja. Aš ne tam tiek dirbau, kad dabar namus iš nieko statyčiau. Aš galiu sau leisti pasistatyti brangų namą.“

Va, pigumas atrodė prie pliusų, bet matosi, kad tai didžiausias minusas yra šiaudinių namų. Žmonės nestato, nes per pigus namas ir gėda tokiam gyventi.

Šiaip visi palaiko. Nebent stebisi. Ir po laidų ir straipsnių laikraščiuose atsiliepimai pozityvūs. Čia aišku ir negali būt nieko blogo tame. Statosi žmogus namą ir tiek. Blogiausiu atveju keistuoliu gali išvadinti.

Kaip manai, kiek ilgai stovės tavo namas?

100 metų stovės. Pasaulyje yra pavyzdžių, kad 100 metų stovi namai. Po šiai dienai stovi, tik reikia žiūrėt, kad drėgmė nepatektų į šiaudus. O jei stogas geras, tai 100 metų stovės. Stovėtų ir ilgiau, bet tada aš norėsiu kito, naujo namo, galbūt naujos formos. Man labai patinka žemė ir aš ją myliu, ir čia ilgai gyvensiu. Pritariu Anastasijai, kad Rojus yra čia, Žemėje, o ne kažkur toli už debesų. Norisi gyventi. Yra žmonės, kurie nemato viso grožio, o aš matau ir man norisi gyvent. Dirbt nesinori. Nesinori dirbti iliuzinio darbo. O šienauti, kurti, siūti, tai jau ne darbas, o kūryba, energija, savęs realizacija. Pats žodis „работать“ ką reiškia? „Раб” - vergas. „Работать“ tada reiškia - „vergauti“. Tokio darbo aš nenoriu. Aš statau namą, rašau eilėraštį ir pan. Ir tai nėra darbas. Džiaugiesi kūryba, polėkiu. Medelių sodinimas, sodybos kūrimas, uogų, grybų rinkimas, tai ne darbas.

Aš galvojau, kad yra darbai, kurie gali nešti džiaugsmą. Dėstytoju tapau. Bet ko mes mokom? Maniau, kad malonus darbas yra geras. Bet vis tiek, prasmės nėra. Jei akcentas eina ant pinigų, tai nėra gerai. Dirbti vien tam, kad uždirbti nėra geras užsiėmimas. Trūksta prasmės. Tapau dėstytoju dėl pinigų ir dėl įvaizdžio. Gyvenant sodyboj per 2 mėnesius supratau, kas tikra ir kas iliuzija. Ir negaliu sakyt, kad buvo blogai. Buvo labai gerai. Bet kai susimąstai, tai toliau toje iliuzijoje nebegali gyventi. Buvo gera „gerti“, eiti į diskotekas. Bet kai susimąstai kur veda tas kelias, tai pamatai, kad nėra prasmės.

Namas, gamta, šeima, meilės erdvė... ten pabuvęs supranti kas yra tikra ir netikra. Santykiai, draugystė... Va, pabuvau keturias dienas ne namie ir vos... atrodo visas vidus plyštų. Mūsų namas ir valo, ir gydo. Va, kai Jonukas išvažiavo - susirgo. Šiaudų name vėl sveikesnis.

Namą suvokiu kaip Dievą, nes būdamas jame aš stiprus, galingas, nenugalimas. Mano namas „teisingo“ charakterio. Aš norėjau žiemot, gyvent, būt viduj, bet namas išvarė, vibracijos netiko. Dabar praėjo kiek laiko, aš grįžau ir namas priima, tinka vibracijos. Aš kalbuosi su namu. Jis man gyvas, kaip medis, draugas ir nemanau, kad labai nusišneku su juo kalbėdamas. Kartais jis mane gąsdina. Nes jis savarankiškas. Jei aš ką nors ne taip padarau, tai jis mane gali išmesti. Jis tyras, jis - gamtos dalis. Gamta galingesnė už pavienį žmogų. Aš tą dalyką kartais pajaučiu. Kai aš piktas, nervingas, tas namas į mane rūsčiai žiūri. „Kaip tu galėjai čia ateiti, Jonai?“ - sako sąžinės balsas.

Šiaudinių namų statyba - tai ne tik būdas turėti ekologišką ir pigų būstą, bet ir galimybė gyventi harmonijoje su gamta, jausti jos galią ir prisitaikyti prie jos ritmų. Tai - gyvenimo būdas, kuris keičia požiūrį į darbą, šeimą ir aplinką.

Kasmet artėjant pavasariui dažnas miesto gyventojas susimąsto apie nuosavos sodybos įsigijimą. Nuo miesto triukšmo, taršos ir nuolatinio skubėjimo pavargę miestiečiai vis dažniau ieško kur galėtų atsipalaiduoti gamtos apsuptyje ir atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių. Nuolatos nuomotis poilsio namelius ar sodybas ne kiekvienam tinkama išeitis. Nors trumpalaikėje perspektyvoje tai nėra brangus laisvalaikio praleidimo laikas, tačiau įvertinus keletą ar keliolika metų į priekį besidžiaugiant nuomotomis sodybomis - susidaro solidi suma. Be to nuomojamose patalpose nėra galimybės pasilikti savo namų apyvokos daiktų, higienos reikmenų ar poilsiui skirtų atributų, tad kaskart keliaujant poilsiauti tenka pakuotis daugybę daiktų, krauti juos į automobilį, o grįžus - viską tempti atgal į namus.

Patarimai norintiems įsigyti sodybą

1. Vieta: Vienas svarbiausių faktorių renkantis savo poilsio ir laisvalaikio oazę. Mažiau laiko kelyje leis daugiau laiko skirti savo poilsiui ar kitoms malonioms veikloms. Taip pat rekomenduojama pasirinkti atokiau nuo pagrindinių kelių esančias sodybas, kad išvengtumėte ne tik automobilių keliamo triukšmo, bet ir dulkių.

2. Elektra: Skelbimuose yra nemažai parduodamų senų sodybų, kuriose jau kuris laikas niekas negyvena, tad daugumos patogumų nėra, o elektra - jau seniausiai atjungta. Negana to susidursite su pasenusios infrastruktūros problema. Jei jūsų nusižiūrėtoje sodyboje elektros nėra, rekomenduojame pasidomėti koks atstumas yra nuo taško, nuo kurio galėsite ją atsivesti.

3. Vanduo: Be vandens tikrai niekaip. Jei geriamojo vandens galima šiek tiek atsivežti su savimi, tai maisto ruošai ar juo labiau nusiprausti vandenį reikia turėti vietoje. Sunku tikėtis, kad nuošalioje sodyboje turėsite atvestą vandentiekį, tad tuo teks rūpintis patiems. Senose sodybose neretai galima rasti ir seną šulinį. Ar šulinyje dar yra vandens patikrinti nesunku, o ar tas vanduo tinkamas gerti būtina pasitikrinti nuodugniau. Šulinio kasimo kaina preliminariai gali svyruoti maždaug apie 1000 eurų. Jei nenorite semti vandens kibiru, o turėti tiesiogiai į patalpas atvestą vandens tiekimo sistemą papildomai prireiks dar kelių šimtų eurų vandens siurbliui, vamzdžiams ir kitiems būtiniems darbams. Vandens gręžinys yra kiek patogesnė alternatyva, taip pat užtikrinanti, kad vanduo nesibaigs net ir per didžiausią sausrą. Tiesa, gręžinio įrengimo kaina bus bent 5-10 kartų didesnė (priklausomai nuo gylio), nei šulinio, tad ši opcija gyvenant ne nuolat, neretai pasirodo gerokai per brangi.

4. Šildymas: Pirmiausiai turite nuspręsti ar planuojamas įsigyti nekilnojamasis turtas bus tik jūsų vasarnamis, ar norėsite ten nuvykti ir šaltuoju metų laiku. Jei įsigijote seną sodybą greičiausiai joje rasite krosnį. Labai svarbu patikrinti tiek pačios krosnies, tiek kamino būklę. Jau pirminės apžiūros metu neretai galima pamatyti didesnius įtrūkimus. Jei namas ilgesnį laiką stovėjo negyvenamas, rekomenduojame išsikviesti specialistus, kurie apžiūrėtų krosnį ir kaminą, bei nustatytų tikrąją jų būklę ir tinkamumą naudoti. Elektriniai šildytuvai ir radiatoriai dar vienas paprastas ir santykinai nebrangus būdas šildytis, jei atvykstate retai. Naujos krosnies ir kamino mūrijimo kainas pasakyti sudėtinga, kadangi kiekvienas atvejis skirtingas, tad ir kana gali skirtis labai stipriai.

5. Patogumai: Šie, atrodytų savaime suprantami patogumai yra tikrai nemažiau svarbūs, nei kiti išvardyti aukščiau. Rasti seną sodybą su viduje esančia vonia ir tualetu, tai kaip laimėti loteriją - pasitaiko, bet retai ir tikrai ne kiekvienam. Naujakuriai paprastai pageidauja turėti šiuos pagrindinius patogumus, tad pabandykime paskaičiuoti: dušo kabinai ar voniai įsirengti pirmiausiai reikia užsitikrinti pastovų vandens tiekimą, apie ką jau rašėme aukščiau. Žinoma čia labai padeda vandens siurbliai, kurie nuolat pumpuoja vandenį ir palaiko stabilią srovę. Vandens siurblius galima įsigyti nuo maždaug 50-ies eurų, tačiau rekomenduojame negriebti pigiausio, o pasitarti su specialistais. Žinoma, reikės ir elektrinio momentinio vandens šildytuvo, ar elektrinio boilerio vandens pašildymui - juk nenorėsite praustis po šaltu vandeniu?

6. Kanalizacija: Turint įrengtą vandens tiekimo sistemą kanalizacijos įrengimas nėra ypatingai sudėtingas. Sandarios nuotekų surinkimo talpyklos. Nuotekų surinkimo talpyklų įrengimo kaina, kartu su pačia talpykla prasideda maždaug nuo 1000 eurų, labiausiai priklauso nuo norimo tūrio. Antra alternatyva gerokai patogesnė, tai biologiniai nuotekų valymo įrenginiai. Šie įrenginiai leidžia nesukti galvos dėl nuotekų išsiurbimo ir išvežimo, nes pats įrenginys nuotekas išvalo. Tokiems įrenginiams suteikiamos ilgalaikės garantijos ir paprastai jie tarnauja daugybę metų. Nuotekų valymo įrenginių kaina prasideda nuo maždaug 1150 eurų. Bendra nuotekų valymo įrenginio, bei atvežimo ir sumontavimo kaina yra nuo maždaug 1800 eurų.

Jei manote, kad apsieisite be įrengtos vonios ir tualeto ir taip sutaupysite, ar nesibodėsite naudotis lauko tualetu primename apie Europos sąjungos direktyvas, kurios yra įpareigojusios Lietuvą tokį „paveldą“ išnaikinti.

Krosnis - jaukumo simbolis

Kad mūsų namai būtų jaukūs, mums būtinai reikalinga krosnis, ir tai reikia nuspręsti dar prieš pradedant statyti namą. O reikalavimai jai nėra dideli: kad būtų šilta , taupi, kompaktiška ir būtinai su duonkepe. Bet kur šiais laikais rasti meistrą tokiam pečiui sumūryti? Mūsų laimei toks meistras greitai atsirado.

Rusiška krosnis. Šie žodžiai tarsi stebuklinga burtų lazdelė perkelia mus į vaikystės pasaulį, kuriame šaltis piešia ant stiklų gėles, iš virtuvės sklinda senelės blynų, kopūstų sriubos ar košės aromatas, o ant šiltos krosnies taip gera gulėti ir džiaugtis prasidedančia nauja diena.

Pastaruoju metu vis daugiau miesto gyventojų nori nuosavo namo. Vieniems gaunamos pajamos leidžia pasistatyti nedidelį namuką tolimame kaimelyje, kitiems užtenka pinigų ir šiuolaikiškam kotedžui priemiestyje. Ir jeigu kaimo namai, kaip ir anksčiau, apšildomi krosnimis, kotedžuose stengiasi įrengti šildymą dujomis ir, žinoma, pastatyti židinį - madingą vakarietiško gausos ir gerovės atributą.

Kuo gi krosnis geresnė už židinį? Šiuolaikinis židinys - daiktas grynai dekoratyvus. Iš pradžių jis pasirodė Europos šalyse, kur klimatas daug šiltesnis už mūsiškį, todėl jo konstrukcija neskirta šilumos kaupimui. Kitas reikalas - rusiška krosnis! Tai unikalus mūsų liaudies kūrinys. Ji ir pirkią šildė, ir valgius virė, ir duoną kepė, ir gydė. Be rusiškos krosnies jau daug dešimtmečių Rusijoje statomos “olandės”, “svedės”, “tepluškos”. Bet pažanga nestovi vietoje, palietė ji ir malkomis kūrenamas krosnis. Ir jeigu tradicinė rusiška krosnis turėjo naudingumo koeficientą (NK) 20-30 %, tai šiuolaikinių krosnių NK 2-3 kartus didesni.

Kuznecovo krosnis

Kas svarbiausia malkomis kūrenamoms krosnims? Kad parą laikytųsi šiluma, leidžianti išlaikyti šiltą patalpą per stipriausius speigus, ir kad tam reikėtų kuo mažiau kuro. Šiandien daug profesionalių krosnininkų sutinka, kad geriausiai šiuos reikalavimus tenkina Kuznecovo krosnis. Pavadinta ji taip žinomo išradėjo, daugiau nei 150 krosnių rūšių autoriaus iš Jekaterinburgo Igorio Viktorovičiaus Kuznecovo vardu.

Kuznecovo krosnių konstrukcijos pagrįstos liepsnos krosnių hidrauline teorija, dar praeito šimtmečio pradžioje sukurta rusų mokslininko-metalurgo V. E. Grum-Gržymajlo (1864-1928), o praktikoje įdiegta jo mokinio I. S. Ši, iš pirmo žvilgsnio paprasta, teorija leido I. S. Podgorodnikovui sukurti iš principo naują malkomis kūrenamos krosnies konstrukciją su puikiomis charakteristikomis. Tokia konstrukcija gavo „dviejų aukščių kepuraitės“ pavadinimą.

Tokios krosnies viršpakurinėje dalyje nebuvo kanalų dūmų apykaitai, vietoj jų karštos dujos patekdavo į „kepuraitę“-virš pakuros esančią uždarą kamerą. Viršutinėje „kepuraitės“ dalyje koncentravosi karščiausios dujos. Tokio principo darbus vėliau pavadino laisvo dujų judėjimo sistema, o jos pagrindu sukurtas krosnis - krosnimis su kepuraite arba nekanalinėmis.

Pagrindinis tokių krosnių pranašumas yra aukštesnis naudingumo koeficientas - iki 93 % (Palyginimui: šiuolaikinių krosnių naudingumo koeficientas 70-80 %, tradicinės rusiškos krosnies - iki 30 %). Toks aukštas naudingumo koeficientas pasiekiamas natūralaus karštų ir šaltų dujų srautų paskirstymo dėka. Karščiausios dujos koncentruojasi krosnyje, o šalčiausios nuvedamos į dūmtraukį.

Tuomet viršutinėje kepuraitės dalyje sukuriama padidinta temperatūra iki 975 °C, kuri užtikrina sudegimą tų dujinių kuro dedamųjų, kurios esant žemesnei temperatūrai nedalyvauja degime ir atitinkamai neišskiria šilumos. I. S. Podgorodnikovo krosnyje buvo dvi kepuraitės, išdėstytos viena ant kitos. Apatinė kepuraitė įšildavo stipriau nei viršutinė, atitinkamai apatinė krosnies dalis įšildavo daugiau nei viršutinė. Beje, dėl aukštai esančios pakuros tradicinės rusiškos krosnies apačia neįšildavo, todėl žiemą rusų pirkiose paprastai avėdavo veltinius, o miegojo ant lentynų.

Toks žemutinis krosnies pašildymas pasirodė labai naudingas patalpos mikroklimatui. Kaip žinoma, šiltas oras kambaryje yra po lubomis, o šaltas - prie grindų, o tai netinka žmogaus fiziologijos požiūriu, nes „kojas reikia laikyti šilumoje, o galvą - šaltyje“.

I. V. Kuznecovas išvystė krosnių hidraulinę teoriją ir jos pagrindu sukonstravo daug rūšių skirtingos paskirties ir skirtingos šiluminės galios buitinių krosnių: šildymo, šildymo- virimo, rusiškos apšildymo krosnys (tepluškos), pirčių krosny ssu reguliuojamu vandens kaitinimu ir temperatūros-drėgnumo režimo reguliavimu garinėje.

tags: #sodyba #org #atsiliepimai