Tarp derlingų Joniškio laukų slypi Pamūšio kaimas, turintis turtingą istoriją. Nors šis kraštas ir turi kelias atkarpas žvyrkelio, tačiau jis atveria išraiškingą Šiaurės Lietuvos veidą su žmogaus ir gamtos paliktais pėdsakais. Šiame straipsnyje kviečiame pasinerti į Pamūšio kaimo praeitį, apžvelgiant jo dvarvietės istoriją, tremties prisiminimus ir žymius kraštiečius.
Lietuvos žemėlapis
Pamūšio kaimas: bendrasis aprašymas
Pamūšio kaimas įsikūręs Taujėnų seniūnijoje, prie kelio Ukmergė-Taujėnai. Kaimo pavadinimas yra vandenvardinės kilmės. Bendros informacijos apie Pamūšio kaimą galima rasti „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje” ir Alfonso Čekausko knygoje „Mūsų kraštas”.
Archeologinis paveldas
Apie Pamūšio archeologinę dvarvietę rašoma Ingridos Semaškaitės sudarytame leidinyje „Lietuvos dvarai: enciklopedinis žinynas”, o apie kapinyną - „Kultūros paminklų enciklopedijoje” ir knygoje „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1992 ir 1993 metais”.
2001 m. Pamūšio kapinynas yra 0,1 km į pietvakarius nuo kaimo, 0,25 km į pietryčius nuo Mūšios ir Armukšnos santakos, 0,2 km į šiaurės rytus nuo Vilniaus-Panevėžio automagistralės, Mūšios kairiajame krante. Įrengtas žemoje smėlio kalvelėje ir užima 0,7 ha. Šioje vietoje gyventojai rasdavo darbo įrankių, papuošalų, žirgo aprangos reikmenų. Radiniai nėra išlikę. Spėjama, kad kapinyne laidota II tūkstantmečio viduryje. 1976 ir 1984 m. kapinyną žvalgė MMT, 1978 m.
Žymūs kraštiečiai
Pamūšyje gimė ir šio kaimo kapinėse palaidotas geologas, geografas, mineralogas, Lietuvos mokslų akademijos narys Juozas Dalinkevičius (1893-1980). Apie šį lietuviškosios geologų mokyklos puoselėtoją, kelių geologijos mokslo šakų pradininką išleistos knygos „Juozas Dalinkevičius“, „Akademikas Juozas Dalinkevičius”.
Juozas Dalinkevičius
Kaimo istorijos fragmentai: prisiminimai ir tremtis
Gražina Blinkinienė knygoje rašo, kad Pamūšio kaimo teritorija kadaise vadinta Dantais. Tai buvęs carinės Rusijos imperijos didiko, jau minėto Georgijaus Naryškino palivarkas su apvaliai tašyto akmens arklidėmis, klėtimi, kitais pastatais, didingu sodu. Kilus neramumams Rusijoje ir pasaulyje, G. Naryškinas savo valdas pardavė būsimo Pamūšio kaimo pirmajam gyventojui Izidoriui Karčiauskui. Po Lietuvos valstybės nepriklausomybės paskelbimo atsitiktinė kulka nutraukė jo gyvybę. Likusi našlė Marija ūkį atidavė sūnui Jurgiui.
Pamūšis niekada nebuvo didelis, tačiau ypač mielas iš čia kilusiems gamtos gėrybėmis, pratekančios Mūšos kaimynyste. Apybraižos autorė rašo apie įprastus darbus, vaikų auginimą, apie tai, kiek džiaugsmo mažiesiems suteikdavusi iš beržo ar klevo leidžiama sula. Gražų, nors ir sunkiais kaimo darbais nuspalvintą, gyvenimą, kai kuriems sujaukė pokario laikai, kai dalis šaukiamojo amžiaus jaunuolių pasitraukė į miškus, kiti buvo išvežti į Sibirą.
Tremties neišvengė ir Gražinos Brazytės-Blinkinienės šeima. Jai tebuvo devyni mėnesiai, kai 1948 metų gegužę buvo išvežti į Buriatiją, kur pateko į Chorinsko rajono kirtavietę. Vyrai pjovė medžius, traukė juos arkliais, moteris genėjo šakas, rinko pušų sakus. Po dešimties metų šeimai grįžus iš tremties tėviškėje iš sodybos bebuvo likę tik pamatai, tad apsistojo pas močiutę. Ir vėl užklupo neganda. Iš nesandaraus kamino kepant duoną ant šiaudinio stogo užkrito žiežirba ir šeima liko be namų.
„Buvo labai gaila tėčio. Toks sudėtingas jo gyvenimas. Kai vėliau jau kitur gyvenome, vis nueidavome su juo į buvusią sodybą. Atsisėdęs ant pamato jis ilgai rymodavo. Ten dar žolę šienui išsipjaudavo, niekas nieko nesakė“, - mena G. Blinkinienė.
G. Blinkinienė knygoje rašo, kad Pamūšio kaime, kiek pamena, buvo septynios ar aštuonios sodybos. Po karo išvežė dvi šeimas į Sibirą, viena išsikėlė į Žagarę, kažkas išvyko į Latviją gyventi, kai kurie žuvo pokario partizaninėse kovose. Ilgiausiai išsilaikė senbuviai: Braziai, Giedraičiai, Vilčiauskai. Po truputį ir iš likusių viensėdžių žmonės išsikėlė į gyvenvietes. Ir išsivaikščiojo kaimas.
„Mane visą laiką traukė senovė, tautosaka, senos dainos. Nesinori, kad tai išnyktų. Tad ir dirbdama 38-erius metus vaikų darželio auklėtoja su jais rengdavau įvairias programas, kur pritaikydavau savo užrašytus žaidimus, patarles, mįsles. Ir savo gimtojo kaimo istoriją jaučiau pareigą surašyti, kiek sugebu. Kruopiuose (Akmenės rajonas) gyvenanti Gražina Blinkinienė nuo jaunų dienų mėgo literatūrą, rašė eiles. Literatė priklauso Nepriklausomų rašytojų sąjungai. Moteris jau išleido keturias savo kūrybos knygas.
Visai neseniai mane likimas suvedė su buvusia Pamūšio kaimo gyventoja, buvusia tremtine Liucija Karčiauskaite-Navickiene. Jos dėka man pavyko sujungti kai kurias tarpusavyje susijusias gyvenimo ir mano artimųjų bei įvykių detales. Tuo pasakojimu nesiekiu nieko nei kaltinti, nei teisinti, nei daryti išvadų. Tokių kaimų Lietuvoje buvo tūkstančiai.
Ką dar pamatyti Joniškio apylinkėse?
Joniškio kraštas iš tiesų turi ką pasiūlyti smalsiems keliautojams. Štai keletas įdomių vietų, kurias verta aplankyti:
- Jakiškių dvaras (Meilės dvaras): Pokylių ir menininkų susibūrimo vieta, išsaugojusi sovietinio laikmečio paliktus randus.
- Saulėtųjų naktų sodyba: Populiari vieta keliaujantiems nameliais ant ratų, garsėjanti hipiškos dvasios festivaliu „Saulėtosios naktys“.
- Rudiškių Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia: Viena seniausių medinės architektūros elementų Lietuvoje.
- Mūšos-Tyrelio pažintinis takas: Įspūdingas gamtos kompleksas su pelkėmis, durpynais ir šlapiais miškais.
- Juodeikių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia: 2021 metų viena Lietuvos mažųjų kultūros sostinių, kurioje stovi sena bažnyčia, Tėvo Stanislovo namelis ir Vytauto Didžiojo paminklas.
- Gaižaičių kaimas: Garsėja rieduliais, kuriuos čia paliko kadaise atslinkęs ledynas.
- Žagarė: Turistų gali pareikalauti atskiros dienos, tačiau svarbiausia nepražiopsoti Žvelgaičio piliakalnio ir ozo tako, menininko E. Vaičiulio „puodų namo“, senosios Žagarės bažnyčios ir dvaro ansamblio rūmų.
- Stungių kaimas: Vienas ilgiausių visoje šalyje, garsėjęs žagarvyšnėmis.
- Skaistgirio bažnyčia: Pastatyta iš plūkto molio, garsėjusi Šv. Jurgio ir Šv. Martyno atlaidais.
- Mergiūnų kaimo Šv. Izidoriaus koplyčia: Atstatyta po niokojimo, prikelta naujam gyvenimui.
- Kalnelis: Tikroji Joniškio pradžia, ištakos, kur stovėjusi žiemgalių Sidabrės pilis.