Ramybės Oazė: Laimutės Sodybos Apžvalga

Ramybe ir jaukumu alsuojanti vieta prie upės, šalia miško, kur laikas praeina nepastebimai, - taip galima trumpai apibūdinti Pranskevičių šeimos sodybą, esančią Ąžuolyno sodų bendrijoje, netoli Buktos kaimo, Liudvinavo seniūnijoje (Marijampolės sav.). Ši sodyba, kurią Pranskevičių šeima vadina savo antraisiais namais, yra puikus pavyzdys, kaip apleistas sklypas gali virsti jaukia ir gražia vieta.

Sodybos šeimininkai - Želsvos pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Laimutė, jos vyras Algimantas ir trys jų dukros - Vanda, Neringa bei Paulina - šią sodybą vadina savo antraisiais namais (nuolat šeima gyvena netoli sodybos esančioje Buktoje). 10 metų savo rankomis kuriama ir tobulinama vieta paupyje iš visiškai apleisto sklypo virto jaukia ir gražia sodyba, kuria džiaugiasi ne tik patys savininkai, bet ir žmonės, nuomojantys ją pobūviams, asmeninėms šventėms.

Daugiau nei prieš dešimt metų vasaros metu įvykęs incidentas prie upės Laimutei ir Algimantui Pranskevičiams buvo kaip postūmis susirasti savo kampelį, kuriame neįvyktų jokių nemalonių įvykių. Tuomet, prieš daugiau nei 10 metų, sutuoktiniai paupyje su draugais leido laisvalaikį, kai netikėtai sulaukė žmonių, kurie pasakė, kad tai yra privati valda, kurioje poilsiauti draudžiama. Tada Algimantui Pranskevičiui kilo mintis, jog reikia susirasti savo kampelį, kuriame galėtų ramiai pailsėti. Žmona tam pritarė.

Sklypo paieškos truko neilgai. Rudenį jau buvo rasta tokia vieta. Laimutė, būdama atsargesnė, abejojo, ar verta pirkti sklypą, kuris daug metų nebuvo tvarkomas bei prižiūrimas: jo atgaivinimui prireiksią be galo daug pastangų, noro ir darbo. Tačiau Algimanto spontaniškumas ir tvirta nuomonė paėmė viršų. Jis iš karto apsisprendė, jog savo sodybą nori turėti būtent toje vietoje.

Ji, toji vieta, nors ir apleista, kažkuo ypač traukė. Ir ne be reikalo. Vos tik Pranskevičiai nusipirko žemės sklypą, arba, kaip sako Laimutė Pranskevičienė, šiukšlyną-krūmyną, į tą paupio kampelį atsivežė savo draugus, giminaičius. Keista, tačiau palaikymo nesulaukė. Visi sakė, jog toje vietoje jau neįmanoma nieko padaryti, kad Pranskevičiai užsikrovė bėdą ant savo pečių, kuria anksčiau ar vėliau teks atsikratyti. Tačiau šeima buvo lyg stiprus kumštis ir nepasidavė artimųjų žodžiams. Paskatinimo nesulaukę, Pranskevičiai kartu su savo dviem tada dar mažomis dukromis nuo ankstyvo pavasario stvėrė savo rankomis tvarkyti apleistą vietą.

Pamažu pradėjo ryškėti visas grožis: buvo išnaikinti nereikalingi krūmai, nukirsti seni medžiai, pasėta žolė ir pradėtas statyti namas. Taip pat buvo sodinamos eglaitės, kiti visžaliai augalai. Draugai, giminaičiai po kurio laiko vėl susirinko toje pačioje vietoje.

Visame sodybos kūrimo procese didelę reikšmę turėjo Algimanto spontaniškumas. Vos tik kilusią idėją vyras turi įgyvendyti čia ir dabar (o Laimutė linkusi viską apsvarstyti). Algimanto spontaniškumas pasireiškė ne vien tada, kai pirko sklypą, bet ir tuo metu, kai kilo idėja nuomoti jau išpuoselėtą sodybą. …O paskui atsirado draugų draugai. Taip plėtėsi tas ratas, o mintys apie sodybos išnuomojimą virto verslu. Pranskevičiai išsipirko verslo liudijimą, tačiau niekada niekur nesireklamavo - viskas vyko savaime.

Vis daugiau žmoinių norėjo pailsėti ir gerai praleisti laiką Pranskevičių sodyboje, mat čia dvelkiančią gerą aurą, ramybę, jaukumą ir šilumą pajusdavo ne vien šeimininkai… Kai verslas ėmė įsisukti, reikėjo visus darbus sodyboje atlikti ne vien dėl savęs, savo šeimos, bet ir dėl klientų, atsižvelgiant į jų norus bei pastabas. Viena iš tų pastabų - pastate per mažai vietos. Tada Algimantas, ir vėl pasitelkęs savo spontaniškumą, ėmė statyti priestatą.

…Sodyboje vyksta nuolatinis tobulinimas. Algimantas daugiausia užsiima statybos darbais, o Laimutė - gėlynais. Taip pat namų ruošoje nepakeičiamos pagalbininkės yra dukros, kurioms šis kampelis yra toks pats mielas kaip ir tėvams. Visi medeliai, kiekviena gėlė ir krūmas turi savo kilmės ir augimo istoriją. ,,Šį medelį man padovanojo ketvirtokai, tas rožes parvežė draugai - nuomininkai iš užsienio, štai tas tujas pasisodinau iš daugybės sėklų, tačiau išliko tik stipriausios“, - nenuilsdama pasakoja sodybos šeimininkė ir savo kampelio sodininkė Laimutė.

Ypatingą istoriją turi akacijos medis, kurį Laimutei padovanojo jos auklėtiniai išeidami į penktą klasę. Medis, iš pradžių gražiai augęs ir vešliai skleidęs lapus, pradėjo merdėti. Laimutė jį persodino, prižiūrėjo ir… iš vieno medžio stiebelio pradėjo dygti daugiau. Kai medelis visiškai atsigavo, o stiebų buvo labai daug, Laimutė suskaičiavo ir štai!

Viskas, ką galima pamatyti Pranskevičių sodyboje, yra sukurta jų pačių rankomis, sugalvota jų pačių galvomis. Jie yra patys sau dizaineriai, projektuotojai ir darbininkai. Idėjų atsiradimas ir jų įgyvendinimas vyko palaipsniui. Vos tik pamatę menkiausią nepatogumą, Pranskevičiai tuoj pat ima dėti pastangas, kad jo neliktų. Žiemą atėjo mintis, jog reikia padaryti vaikams žaidimų vietą. Pavasarį kampelis vaikams jau buvo įrengtas. Laimutė svarstė apie mintį, jog reikia padaryti takelius su medžiu tarp akmenų.

Svarbiausiai yra tai, kad visa šaima ranka rankon dirba ir deda visą širdį į vietą, kurią dabar gali pavadinti savo antraisiais namais. Pranskevičiai pasakoja, kad net ir darbai savo sodyboje nevargina. Atvirkščiai: atsipalaiduoji, užsimiršti. Taigi ten net buitis yra kaip poilsis.

Atgaiva, ramybe, gražiausiais jausmais ir emocijomis užpildytas kampelis paupyje tiek patiems šeimininkams, tiek žmonėms, kurie nori praleisti laiką Pranskevičių sodyboje, yra kupinas ypatingo žavesio.

Sadauskų Sodyba: Kulinarinis ir Etnografinis Paveldas

Kauno rajone, netoli Vilkijos, įsikūrusi Sadauskų sodyba išsiskiria kulinariniu ir etnografiniu paveldu: čia vyksta įvairios edukacijos, naktiniai žygiai, o šeimininkės svečius vaišina tremtyje šeimos prasimanytais valgiais ir aplink augančių putinų sirupu. Kaimo turizmo sodybą įkūrusi šeima sako, kad, norint kurti verslą, reikia atiduoti visą save.

LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Visą vasarą žurnalistai keliaus po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbins vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva.

„Šiose žemėse gyveno mamos močiutė. Mano mamos mama su tėčiu buvo ištremti į Sibirą. Jie ten išbuvo apie dešimt metų. Senelis nėjo tarnauti, pabėgo, buvo partizanas, slapstėsi aplink šią sodybą esančiuose miškuose, tačiau galiausiai jį paskundė ir išvežė, o močiutė išlėkė paskui. Žinau, kad senelį ištrėmė be teisės grįžti į tėvynę - 25-eriems metams”, - savo šeimos istorija su LRT.lt dalijasi M. Laimutė Sadauskienė, M.

„Kol Stalinas buvo gyvas, jie buvo uždaryti lageriuose. Kai jis mirė, juos visus reabilitavo, bet jie vis tiek negalėjo grįžti, todėl dar liko ten gyventi. Kai tėtis išėjo iš kalėjimo, gimiau aš ir sesė“, - pasakoja L. L. Sadauskienė su tėvais grįžo į gimtinę, kai jai buvo ketveri. Jie grįžo ten, kur šiuo metu ir įkurta Sadauskų šeimos sodyba. Iš Sibiro ištrūkę L.

„Mano tėvai Kulautuvoje ir Vilkijoje turėjo kepyklas, kur dirbdavo. Pamatę, kad jie darbštūs, seneliai pasiūlė jiems persikelti į kaimą, o tėvai ir sutiko“, - sako M. L. Sadauskienė pasakoja, kad buvo momentų, kai dėl didelio darbo krūvio gyvenimą kaime norėjo mesti, tačiau, verslui įsivažiavus, viskas grįžo į savas vėžes.

„Pradėjome nuo mažos pirtelės, kurioje tilpo apie 15 žmonių, vėliau pamatėme, kad žmonės nori daugiau. Tėvai nusprendė parduoti kepyklas ir pradėjo statyti šią sodybą. Taip plėtėmės ir plečiamės iki dabar“, - teigia M.

M. Pocė - vienintelė iš keturių vaikų buvo pasiryžusi prisidėti prie šeimos verslo. Šiuo metu Sadauskų sodyba rūpinasi M. „Aš jauniausias vaikas šeimoje. Mes esame keturi vaikai: du broliai ir dvi sesės. Aš, sukūrusi šeimą, čia pasilikau ir kartu su tėvais tęsiame verslą. [...] Kiekvienas esame atsakingas už tam tikrą dalyką: mama - už maistą, visas gėrybes rūsyje, ką turime, vyrai atsakingi už aplinką, naujus statinius, o mano darbas - bendravimas, klientai“, - pasakoja M.

Puoselėjamos šeimos tradicijos, kaip sako M. Pocė, atsispindi ir šeimos versle. „Pavyzdžiui, kad ir darželyje augančios gėlės yra tokios pačios, kokias augino mamos močiutė. „Nieko nekeitėme, tiesiog tęsiame tai, kas buvo: tos pačios tradicijos, tas pats maistas, išlaikome esamą pagrindą“, - priduria L.

„Vaikystėje, kai sirgdavome, mama mus visada gydydavo putinais. Tuos putinus ji atsinešė iš vaikystės. Galiausiai pagalvojome, kodėl jų daugiau neauginti? Šis augalas išties pamirštas, net nelabai žinomas. Jis gana senas, skirtas ir nuo kosulio, ir nuo gumbelio, ir nuo daugelio kitų dalykų“, - sako M. Kaip teigia M. Pocė, putinų derlius nuimamas po pirmųjų šalnų.

Gimusi tremtinių šeimoje Sibire, L. Sadauskienė pasakoja, kad nuo tėvynės atplėšti lietuviai stengėsi suktis kaip įmanydami, todėl ir jų ruošiami valgiai buvo originalūs. Dalis šių gaminių laikomi sodyboje esančiame etnografiniame rūsyje. Kaip pasakoja M.

Šeima taip pat rūko mėsą, sūdo lašinius, ruošia namines dešras, o šiemet pradėjo gaminti ir prieskonius iš kanapių lapų, garšvos, „čeremšos“ ir dilgėlių. Per įvairias šventes neapsieinama ir be tradicinių lietuvių patiekalų, teigia L. Sadauskienė. Apgyvendinimo kainos sodyboje labai įvairios, sako M. Pocė. Kaina vienam asmeniui stovykloje - 20-25 eurai, už juos - nakvynė, pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Vestuvių kaina žmogui siekia apie 70 eurų.

Anot M. Pocės, daugiausia šeimos sodyboje vyksta įvairios šventės. Kadangi per karantiną susibūrimų buvo vengiama, šeimininkės teigia atradusios naują nišą. „Pasibūti per karantiną atvažiuodavo šeimos“, - sako M. Pocė. „Kadangi pas mus daugiausia šventės ir didesni renginiai, stovyklos, įmonių vakarėliai, tai ir nukentėjome, kad visa tai atšaukė, tačiau po truputį įsivažiuojame. Štai, pavyzdžiui, žmonės užsisakė po dviejų mėnesių daryti vestuves“, - stebisi M.

„Antrame namelio aukšte yra miegamieji. Kiekviename kambaryje iškabintos skirtingos gėlės: mėtos, levandos, saulutės, o apačioje yra salė ir pirtelė. Ten gali apsistoti apie dešimt žmonių, dažniausiai jį renkasi šeimos“, - kalba M. „Rengiame naktinius žygius, nes mūsų teritorija tikrai labai graži: piliakalnis, Nemunas. Per mišką beveik 20 km žygis gali vykti ir dieną, bet įspūdingiau, kai viskas daroma vakarais“, - sako M.

Sodyboje vyksta ir įvairios edukacijos: prieš Kalėdas kepami kūčiukai, prieš Velykas dažomi kiaušiniai. „Salėje viskas būna balta: sustumiame stalus, maišome ir kočiojame tešlą“, - sako L. „Prieš Velykas einame su vaikais pas vištas, renkame kiaušinius, sukame į svogūnų lukštus, marginame vašku“, - priduria M.

„Kadangi mūsų nameliai yra ir „Booking“, iš ten būna nemažai užsieniečių: vokiečių, prancūzų. Keleri metai atvažiuoja ir nuolatiniai medžiotojai prancūzai“, - pasakoja su tėvais šeimos verslą turinti M. Apie 16 metų Sadauskų sodyba priklauso Kaimo turizmo asociacijai.

„Mes daug ką auginame patys, stengiamės kuo mažiau produktų pirkti didžiuosiuose prekybos centruose, remiame vietos ūkininkus - mums tai leidžia daryti ir higiena. Stengiamės nenaudoti plastiko - apie šiukšlių rūšiavimą jau net nekalbu. Visur naudojame daugkartines servetėles, kambariuose, kuriuose gyvena žmonės, parašyta, kad tausotų vandenį, nors ir turime savo gręžinį, kad žmonės prižiūrėtų gamtą, kad turizmas būtų darnus. Taip ir taupai, bet kartu ir skatini“, - vardija M. Tačiau L. Sadauskienė sako, kad dalis poilsiautojų - atvirkščiai, labiau linkę naudotis vienkartiniais indais.

M. „Dabar visiems užsakėme gertuves, kad naudotųsi vietoj vienkartinių puodukų. Visi turime prie tų dalykų pratintis“, - akcentuoja L. L. Sadauskienė sako, kad suktis tokiame dideliame ūkyje - sunku. Nors virtuvėje pagalbinių darbuotojų yra, pasak M. „Man net gėda būna kam nors pasakyti, kad mes neturime atostogų. Žiemą ar pavasarį gal ir bandai susiorganizuoti, bet šiaip - ne“, - pasakoja M.

„Atrodo, kad kasdien vis ką nors naujo sugalvojame. [...] Statėme namelius apgyvendinimui, tada rengėme sporto aikšteles, tada pagalvojome, kad mums trūksta dar vienos salės, todėl statome dar vieną pastatą. Turime idėją padaryti mažų medinių palapinių kempingą“, - vardija M. „Žinoma, nevažiuojame tris kartus per metus atostogauti, mes pasiskirstome: vieną kartą - tėvai, kitą kartą - mes su vyru. Vaikai mokosi darželiuose. Skaičiuoji, pinigais nesitaškai, bet užtenka. Tačiau krizė parodė, kad reikia turėti ką nors šalia, todėl reikia galvoti, ką dar prie to daryti“, - pažymi M. L.

Kaip vieną iš minusų, turint kaimo turizmo sodybą, M. Šiais metais pirmąkart po krizės paprašiau, kad sugrąžintų PVM, tai mus tiek kratė: kodėl jūs perkate tiek maisto, tiek daug skalbimo miltelių. Tuo metu galvojau, kad spjausiu į viską, nes jie šitos veiklos nesupranta. [...] Biurokratizmo labai daug, o pagalbos jokios nėra“, - tvirtina M.

„Grynųjų pinigų absoliučiai nebelieka. [...] Tai kur tu nuslėpsi? Pasidaro skaudu, kad stengiesi, o dar, žiūrėk, kokie patikrinimai: higieną, mokesčius, virtuvę, kambarius, ir galų gale viskas sėkmingai praeina. Suprantu, kad turi tikrinti, nes tikrai yra tokių, kurie nelabai sąžiningai elgiasi, bet kartais atsibosta“, - atvirai kalba M. Vis dėlto ties kaimo turizmu šeima sustoti neplanuoja: M.

„Kadangi aš pati ilgus metus savanoriauju su maltiečiais, tai yra mano didžiausia svajonė. Visada sakiau, kad noriu įkurti senelių poilsio namus. Dabar nusipirkome žemės sklypą, kuriame gyveno mūsų močiutė. Miške labai norėčiau įrengti senelių namus su darželiu, kur jie galėtų patys nueiti, nusiskinti. Kur būtų jų gyvenimo erdvė kaip namai, tik jų daugiau gyventų“, - apie ateities planus pasakoja M.

Apibendrindamos pašnekovės teigia, kad šis verslas - tarsi šeimos relikvija. „Šį verslą pradėjo mano tėvai, aš perėmiau, todėl norėčiau, kad bent vienas iš mano vaikų taip pat perimtų ir tai tęstų“, - viliasi M.

Karpavičių Sodyba: Vestuvių Fotosesijos Gamtoje

Dažnai kyla klausimas - kur fotografuotis? Fotografavimasis gamtoje tapo neatskiriama vestuvių dalimi. Juk foto ir video operatorių nuotraukos ir filmai įamžina gražiausius Jūsų šventės momentus.

Karpavičių sodyba - tai sodyba-parkas, užimanti kiek daugiau nei 1 ha plotą. Yra tvenkinys su tilteliu, pavėsinės, gėlynai. Sodybos specializacija - vestuvinės fotosesijos ir žaidimai gamtoje. Vienai dienai priimama tik vienos vestuvės fotosesijai.

Kaip rasti: važiuoti 12 km nuo Marijampolės Krosnos kryptimi, kai kairėje pusėje prasidės miškas, prieš pat Želsvelę, posūkis į kairę (yra ženklas "sodyba 600m"), nuo pagrindinio kelio iki sodybos žvyrkeliu važiuoti pamiške.

Adresas: Pabuktės k., Liudvinavo sen., Marijampolės sav.

Laimutės Sodybos: Skirtumai ir Panašumai

Apibendrinant galima teigti, kad Laimutės vardu pavadintos sodybos pasižymi jaukumu, gamtos artumu ir šeimos tradicijomis. Nors kiekviena sodyba turi savo unikalų stilių ir specializaciją, jas vienija nuoširdus priėmimas ir dėmesys svečiams.

tags: #sodyba #pas #laimute