Sodyba "Paskui saulę ir ožkas" - tai ne tik vieta, bet ir gyvenimo būdas, kurį puoselėja sūrininkai Rasa Ilinauskaitė ir Valdas Kavaliauskas. Jų istorija - tai pasakojimas apie meilę kaimui, gyvūnams ir tradiciniam sūrininkystės amatui.
Prieš gerą dešimtmetį apie brandintus lietuviškus sūrius buvo nedaug kalbama. Ir visai nedaug kas žinojo apie keletą keistuolių, kurie išvyko į kaimą auginti karvių, avių ir ožkų, o savo nedidelėse kaimo trobelių virtuvėlėse pradėjo spausti sūrius. Kad viskas vyktų taip kaip reikia, jie sūrių gamybos paslapčių mokėsi Prancūzijoje ir nekreipė dėmesio į skeptikus, kurie aiškino, kad gerą sūrį pagaminti gali tik tie, kurie turi ypatingas sąlygas, ypatingus pelėsius ir bakterijas.
Sūrininkai Rasa Ilinauskaitė ir Valdas Kavaliauskas sūrius spaudžia sodyboje „Paskui saulę ir ožkas“ - Norvydiškių kaime, Varėnos rajone. Laikome virš šešiasdešimt melžiamų ožkų, patys jas prižiūrime, melžiame ir visą pieną perdirbame į sūrius. Ožkos ganomos šalia sodybos esančiose natūraliose pievose. Žiemą šeriamos apylinkių pievų šienu ir grūdų mišiniu.
„Paskui saulę ir ožkas“ - taip pavadintas Giedrės Žickytės dokumentinis filmas apie sūrininkų Rasos ir Valdo vasaras, praleistas Kalvių kaimo pievose ir miškuose.
Sūrininkų kelias: nuo miesto iki kaimo
Kaip atsitiko, kad, gimęs ir augęs Alytuje, studijavęs veterinariją Kaune, mokslus tęsęs Prancūzijoje, vėliau darbo reikalais išmaišęs pusę pasaulio, Valdas įsikūrė ir gyvena atokioje, bene hektaro teritoriją užimančioje sodyboje, ūkininkauja ir verčiasi kaip tikras kaimo žmogus - triūsia nuo ankstyvo ryto iki vakaro beveik be jokių išeiginių?
„Kadangi mokykloje mokiausi gerai, galėjau rinktis studijuoti bet kokią specialybę, net ir prestižinę - teisę ar mediciną, bet pasirinkau veterinariją. Labai patiko gyvulėliai, nes ne vienos vasaros nuotykiai pas senelius tai viename, tai kitame kaime - nuo šieno grėbimo iki gyvulėlių ganymo - tiesiog užbūrė. Baigęs studijas dirbau Alytuje, žemės ūkio valdyboje. Bet tada valstybėje viskas keitėsi iš esmės. Lietuvai žengiant pirmuosius nepriklausomybės žingsnius, atrodė, kad darbas labai monotoniškas, trūksta kažkokio platesnio horizonto. Kadangi mokykloje buvo sustiprinta prancūzų kalba, ją mokėjau gerai, tai, kaip toj patarlėj - moki žodi, žinai kelią, - 1992 m. išvykau į Prancūziją su tikslu mokytis kokio nors verslo. Metus studijavau verslo mokykloje, o gyvenau pas charizmatišką prancūzą - sūrininką Žaną Žaką. Jis augino 60 ožkų, darė sūrius ir juos pardavinėjo.
Su Žanu Žaku buvome pažįstami dar anksčiau, tad parašiau jam, kad norėčiau pas jį pagyventi. Tame ūkyje užsibuvau metus, o neskubus gyvenimas santarvėje su gamta ir gyvulėliais labai patiko. Dar ten gyvenant, mane pasamdė viena prancūzų kompanija, planavusi Lietuvoje plėsti verslą, susijusį su naminių paukščių selekcija ir genetika. Tapau šios firmos Rytų regiono atstovu, turėjau koordinuoti verslo plėtrą. Ir nors grįžau gyventi į Vilnių ir jau buvau sukūręs šeimą, kiekvieną savaitę tekdavo skraidyti tarp Prancūzijos ir Rusijos, tad, suprantama, namie būdavau retai. Galima sakyti, kad dėl to šeima ir subyrėjo. Mačiau, kad gyvenimas šeimoje negali būti toks, anksčiau ar vėliau santykiai nesimatant išyra.“
Su dabartine žmona Rasa, kuri baigė prancūzų filologiją ir toje pat kompanijoje dirbo vertėja, jiedu nusprendė pabandyti gyvent kitaip. Pirmiausia Valdas su Rasa atrado Dargužius - autentišką dzūkišką kaimą. Atvykę į Dargužius pradžioje dairėmės, kaip galime priartėti prie harmoningesnio gyvenimo. Žinojom, kad nebūsim tradiciniai ūkininkai, nepirksim žemių ir žemės ūkio technikos.“
Iš Prancūzijos Valdas atsivežė ir kitokį supratimą apie valgymo kultūrą. Kaip naujieji ūkininkai pradėjom nuo avyčių, po to įsigijome porą ožkyčių. Pasirinkome gaminti sūrį, nes jis turi didelę pridėtinę vertę. Nors sūrio gaminimas reikalauja daug žinių, turėdamas nedaug gyvulėlių jau gali visapusiškai gilintis į sūrininkystę. Žinoma, buvo sunkių periodų - sūrininkystė technologiškai sudėtingas procesas. Nežinojome, kaip sureaguos valgytojai, paragavę mūsų sūrių.
Paskui nusprendėm atverti vartus į savo sodybą ir ūkį: taip prieš dešimt metų įkūrėme „Sūrininkų namus“ - užeigą, kur galima degustuoti ir įsigyti įvairių rūšių sūrio, atsigerti kavos, pabendrauti. Čia kūrėme sūrių degustavimo ir valgymo tradiciją.
Naujos gyvenamosios vietos paieška tapo simboline mūsų kelione paskui saulę ir ožkas, o ši - gyvenimo filosofija ir kartu prekių ženklu. Tą norimą vietą, kur viskas būtų šalia, kur matytume gyvulius pro langą, radome čia, Norvydiškių kaime, tiksliau, vienkiemyje.
Buvome paskaičiavę, kad, laikydami 25 ožkas, primelžtume 70 litrų pieno, o jį perdirbę, galėtume išgyventi, užsidirbti ne minimalų atlyginimą. Kadangi esame dviese, įsigijom 50 ožkų, visos turėjo savo vardus! Toks skaičius leido toliau vystyti ūkį, bet neapsikrauti daugiau darbo. Dabar turim du darbuotojus, jie dirba su gyvuliais, tad teko įsigyti... dar 50 ožkų. Labai daug darbo neprisidėjo, sūrinėje jo, žinoma, daugiau, bet 15 metų patirtis leidžia viską spėti laiku.“
Sūriai gaminami pasitelkiant technologinį ir sanitarinį modernumą, o juos parduodant sūrininkams rūpi atvirumas ir sąžiningumas, pasitikėjimas ir solidarumas su valgytojais. Rasa ir Valdas gamina gaivius (t. y. šviežius rūgštinius) sūrelius, pvz., šviežia „Spira“, „Tepamas“ su žolelėmis, rikotos tipo „Debesėlis“, taip pat gaivius brandintus (t. y. rūgštinius fermentinius), pvz., brandinta „Spira“, „Angliukas“, „Kvadratinis apelsinas“.
Kaip sako Valdas, jų gaminamiems sūriams didelės reklamos nereikia. „Pati geriausia reklama ir įvertinimas - kai, kartą paragavę mūsų iš natūralaus ožkų pieno pagaminto sūrio, žmonės jo ieško nusipirkti ir dar, o kiti tampa nuolatiniais pirkėjais. Sūrius gaminame derindami Prancūzijos ir vietines sūrininkystės tradicijas. Manau, kad turime pakankamai patirties ir esame sūrių gaminimo profesionalai.“
Valdas inicijuoja ir su bendraminčiais šalia kaimo esančiame sename dvare kuria valgytojų ir gamintojų kūrybos erdvę. „Matau savyje žmogų, kuris sujungia kitus, kad jie pradėtų bendrauti tarpusavyje.“
Sūrininkų ūkyje gimsta įvairių rūšių sūriai labai originaliais pavadinimais: pirmasis buvo skirtas Valdo bičiulio iš Prancūzijos garbei - „Žan Žakas“, toliau sekė „Spira“, „Salotinis“, „Angliukas“, „Debesėlis“, „Juodasis kvadratas“, „Kvadratinis apelsinas“, „Kaprizas“. Čia gaminami gurmaniški, fermentiniai, švieži, rūgštiniai, dviejų tipų kasdienio vartojimo sūriai, taip pat jogurtas, tepamas sūrelis, lietuviška varškė.
Valdas ir Rasa turi darbščią pameistrę Ievą, ši ūkyje dirba pirmiausia ne dėl pinigų, bet iš idėjos ir norėdama perprasti sūrininkystės specifiką. Čia Ieva ir gyvena, nes sutapo jos ir šeimininkų požiūris - reikia atrasti savo vietą.
Šiuo metu jų laikomą bandą sudaro 101 ožka, per dieną primelžiama 250 litrų pieno, ir pagaminama 30-40 kg sūrių specialiai įrengtoje, higienos standartus atitinkančioje sūrinėje.
Pagrindinės vertybės, organizuojant fermos veiklą - ekologiškumas, aplinkosauga, pagarba gamtai ir žmogui.
Ekologinis turgus ir bendruomenės kūrimas
Organizatoriai tikisi, kad nauja vieta suburs ūkininkus, kuriems itin svarbu mylėti žemę, o ne su ja kovoti, ją gryninti, o ne teršti, saugoti bioįvairovę, kurti ir ūkininkų, ir gyvulių, kuriuos jie augina, gerovę. „Mums labai svarbu, kad atėję žmonės kalbėtųsi, kad klaustų, o mes galėtume jiems papasakoti, kaip maistas atkeliauja iki jų stalo. Toks ryšys yra nepaprastai reikalingas“, - įsitikinęs sūrininkas, visoje Lietuvoje garsėjantis savo ožkų sūriais.
Sekmadieniais, jis viliasi, vyks daugiau nei turgus - bus ir dalijimosi patirtimi, ir diskusijų apie agroekologiją, ir degustacijų, ir bendro stalo, ir naujų skonių, kuriuos su meile iš kaimo miestiečiams atveža kaimo žmonės. Pirmajame ekologiniame turguje dalyvavo septyni augintojai. Atmosfera, kurią jie sukūrė turguje, rodos, buvo tai, ko norėta pasiekti. Žmonės ne tik pirko, bet ir ragavo, klausė, kalbėjosi. Jame buvo ir duonos, ir ožkų bei karvių pieno sūrių, putinų, šaltalankių, svarainių uogienių, kanapių produktų, medaus, daržovių.
Sekmadienio ekologinio turgaus tradiciją žada pratęsti knygų autorė, rauginimo meistrė Ieva Šidlaitė. Ji surengs rauginimo edukaciją-degustaciją ir išmokys pasiruošti sveikų raugintų produktų.
Savo sūrius pristatys ir ukrainiečiai sūrininkai iš „Doobra ferma“. Jų pagamintas kietasis sūris Druskininkų sūrių festivalyje laimėjo publikos mėgstamiausio prizą. „Su ukrainiečiais sūrininkais dalyvaujame tokioje mainų programoje - mes išvykstame pagyventi į jų ūkį Ukrainoje, o jie į sodybą „Paskui saulę ir ožkas“ atvyksta pakeisti mūsų“, - pasakoja V.Kavaliauskas ir sako, kad augintojų bendruomenė yra tokia sava, kad primena gimines.
Šį sekmadienį lietuviškų sūrių gamintojai susitiks „Benedikto turguje“, kur įvyks pirmoji Benedikto sūrių mugė. Joje bus pristatyti ne tik lietuviški, bet ir įdomūs graikiški bei itališki sūriai.
Sūrių įvairovė ir skonių paieškos
Ar per dešimtmetį jis jau perprato Lietuvos sūrio mėgėjų skonį? „Taip jau istoriškai susiklostę, kad lietuviai labiau vertina kietuosius, ilgai brandintus sūrius, - atsako. - Iš kelionių dažnas parsiveža ir prancūziškų sūrių, ne mažiau vertinami ir tradiciniai varškės sūriai. Juose, tiesa, daug skonio ieškoti nereiktų, gal todėl dabar taip populiaru juos gardinti įvairiais prieskoniais, žolelėmis ar netgi kepti.“
Žurnalistiką į prekybą pieno produktais iškeitusi Ilona patyrė, kad lietuviai vis dar labiausiai vertina karvės pieno sūrius, nors pastaruoju metu itin populiarėja ožkų ir avių pieno sūriai.
Brandintų gurmaniško skonio sūrių pikantiškais pavadinimais šios produkcijos mėgėjai randa Kauno, Vilniaus turgavietėse, naminės produkcijos parduotuvėlėse ir keliuose restoranuose. Dažnas nustemba sužinojęs, kad viskas gimsta nedidelėje kaimo sūrinėje.
Dirbdami ir gyvendami savo smulkiame ūkyje, siekiame santarvės su mus supančia gamta, stengiamės sudaryti puikias gyvenimo sąlygas savo augintiniams ir palaikyti geros kaimynystės santykius ne tik su artimiausiais kaimynais, bet ir kitų kaimų gyventojais. Ekologija mums yra gyvenimo vertybė, o ne pardavimo etiketė. Sūrius gaminame derindami vietines lietuviškas ir Prancūzijos sūrininkystės tradicijas. Visi mūsų sūriai yra iš nepasterizuoto, tik mūsų primelžto ožkų pieno. Patys labai mėgstame sūrius, todėl turime jų įvairiems skoniams: nuo rūgštinių šviežių sūrelių iki ilgo brandinimo kietųjų sūrių. Manome esantys sūrių profesionalai. Natūralumas, skonis ir sanitarinė kokybė - tai mūsų kasdienybė.
Gerbiame mūsų sūrių valgytojus. Esame atviri ir svetingi. Dalijamės savo patyrimu ir žiniomis su kitais sūrininkais, kad kaimas būtų gyvas žmonėmis ir jų augintiniais, taip pat puikios kokybės vietiniais produktais.
Gyvenime nieko atsitiktinio nebūna. Nors prieš 30 metų apsigyvenęs pas prancūzą Valdas turbūt nė nesapnavo, kad kada nors teks ūkininkauti ir gaminti sūrius, sūrininko „sėklelė“, matyt, pasisėjo būtent ten.
Valdas sako, kad ilgainiui gyvendamas suvoki, kokia svarbi gera kaimynystė. Būti harmonijoje su gamta, gerbti kiekvieno žmogaus ir kiekvieno gyvio, augalėlio būvį, rasti su juo bendrystę. Santykiai turi būti kaimyniški, neužgožiantys.
Valdui kuo toliau, tuo svarbiau, kas vyksta ne tik aplink jo sodybą, bet ir Žemėje, kaip kinta žmonių mentalitetas. Pradėjome suprasti, kad joje gyvena vabzdžiai ir kiti gyviai, peri paukščiai. Aš, žinoma, nesiruošiu gelbėti viso pasaulio, bet esu įsitikinęs, kad kiekvienam reikia jautriau pasižiūrėti į savo gyvenimo stilių, ar netrypiam kažkam ant galvos. Man tai tam tikras atradimas, noriu tuo dalintis. Norisi daugiau gilintis į šiuos dalykus, ne filosofuoti, o daugiau vystyti šviečiamąją veiklą, nes matau to prasmę.“
Kiekviena Valdo ir Rasos diena prasideda ankstyvą rytą ožkų melžimu ir ginimu į pievą. Išeidamas į lauką, Valdas visada užsideda iš Prancūzijos atkeliavusią šiaudinę skrybėlę, tapusią tarsi vizitine jo kortele.
Valdas ir Rasa turi darbščią pameistrę Ievą, ši ūkyje dirba pirmiausia ne dėl pinigų, bet iš idėjos ir norėdama perprasti sūrininkystės specifiką. Čia Ieva ir gyvena, nes sutapo jos ir šeimininkų požiūris - reikia atrasti savo vietą.
Poros kasdienybė neapsiriboja vien ėjimu į pievas pas ožkeles, jų išginimu ir parginimu, melžimu ir sūrių gaminimu. Valdas inicijuoja ir su bendraminčiais šalia kaimo esančiame sename dvare kuria valgytojų ir gamintojų kūrybos erdvę.
Gyvenimas kaime abiem su Rasa suteikė labai didelę laisvę ir prasmę. Galimybę būti savarankiškiems, jaustis savimi ir išlaisvinti kūrybiškumą.
Sūrių gamyba mums - net ne darbas ir ne verslas, o tiesiog gyvenimo būdas, savotiška kūryba, nes kasdien sukuri mėgstamą produktą“, - šypsosi vyras.
Jau kurį laiką jie ruošia lauknešėlius su įvairių rūšių sūriais, o šie keliauja po visą Lietuvą.
Gyvenimas Dargužiuose mums buvo puikus etapas. Prieš penketą metų kasdienybė vėl pakito. Sėkmingai gyvuojantys „Sūrininkų namai“ mus per daug įsiurbė, pavertė savotiškais įkaitais: praradom ramybę, vėl atsirado darbo valandos, teko rūpintis personalu, nors su jaunimu labai smagu dirbti. Teko rinktis - atsisakom gyvulių ir tęsiam sūrininkystę arba atsisakom „Sūrininkų namų“. Nutarėme, kad eisim paskui gyvulėlius. Šiandien jau drąsiai sakau: gyvenimas Dargužiuose buvo labai naudingas socialinis potyris.
Šiaudinė skrybėlė ir balti guminiai batai. Kiekviena Valdo ir Rasos diena prasideda ankstyvą rytą ožkų melžimu ir ginimu į pievą. Išeidamas į lauką, Valdas visada užsideda iš Prancūzijos atkeliavusią šiaudinę skrybėlę, tapusią tarsi vizitine jo kortele. „Nuo aštuntos iki dešimtos valandos būname sūrinėj.“ Į ją abu eina su baltais stilingais guminiais batais, taip pat parsivežtais iš Prancūzijos. „Padarius sūrius reikia juos paslėgti ir po kelis kartus apversti. Vakare pasūdom ir sūriai keliauja į specialią patalpą bręsti. Tada - vakarinis melžimas. Aštuonios, devynios valandos įtempto fizinio darbo kasdien. Sūriams gaminti reikia tvirtų vyriškų rankų, bet daug darbo sūrinėje atlieka Rasa. Kasdienis darbas gaminant sūrius mums - ne monotonija, o kūryba.“
Valdas ir Rasa turi darbščią pameistrę Ievą, ši ūkyje dirba pirmiausia ne dėl pinigų, bet iš idėjos ir norėdama perprasti sūrininkystės specifiką. Čia Ieva ir gyvena, nes sutapo jos ir šeimininkų požiūris - reikia atrasti savo vietą. „Aš vadovaujuosi principu, jog meistras - žmogus, kuris tarsi užsikelia pameistrį ant pečių, kad šis matytų žymiai toliau“, - sako sūrininkas.
Jis prisipažįsta, kad gyvenimas kaime abiem su Rasa suteikė labai didelę laisvę ir prasmę. Galimybę būti savarankiškiems, jaustis savimi ir išlaisvinti kūrybiškumą. Poros kasdienybė neapsiriboja vien ėjimu į pievas pas ožkeles, jų išginimu ir parginimu, melžimu ir sūrių gaminimu. Valdas inicijuoja ir su bendraminčiais šalia kaimo esančiame sename dvare kuria valgytojų ir gamintojų kūrybos erdvę. „Matau savyje žmogų, kuris sujungia kitus, kad jie pradėtų bendrauti tarpusavyje.“
Sūrininkų ūkyje gimsta įvairių rūšių sūriai labai originaliais pavadinimais: pirmasis buvo skirtas Valdo bičiulio iš Prancūzijos garbei - „Žan Žakas“, toliau sekė „Spira“, „Salotinis“, „Angliukas“, „Debesėlis“, „Juodasis kvadratas“, „Kvadratinis apelsinas“, „Kaprizas“. Čia gaminami gurmaniški, fermentiniai, švieži, rūgštiniai, dviejų tipų kasdienio vartojimo sūriai, taip pat jogurtas, tepamas sūrelis, lietuviška varškė. „Dabar labiau krypstame link kasdienio vartojimo produktų. Rinka gana ribota ir Lietuvoje kol kas nėra fermentinio sūrio valgymo tradicijos. O juk valgymas tai socialinė, kultūrinė funkcija.“
Valdas tikina, kad gyventi kaime yra ir savaip žavu. „Argi ne romantiška kiekvieną rytą gerti kavą klausantis paukščių čiulbėjimo, stebint savo gyvulėlius, galėti pasiskinti uogų čia pat pamiškėje, o grybų pasirinkti beveik sodyboje? Sūrių gamyba mums - net ne darbas ir ne verslas, o tiesiog gyvenimo būdas, savotiška kūryba, nes kasdien sukuri mėgstamą produktą“, - šypsosi vyras.
Jis sako, kad pandemija sūrininkus ir valgytojus išmokė, jog sūrius galima parduoti ir nuotoliniu būdu. Jau kurį laiką jie ruošia lauknešėlius su įvairių rūšių sūriais, o šie keliauja po visą Lietuvą.
Valdo linkėjimai pasiekia sūrių lauknešėlių mėgėjus.
Plačios miškų apsuptos pievos, ožkų banda, vietoje gaminami sūriai - tai, ko ieškojom ne vienerius metus.“
Sodyba „Paskui saulę ir ožkas“Norvydiškių 3, Jakėnų s. Varėnos r. (už Puodžių km.)+370-610-67881
Sodybos "Paskui saulę ir ožkas" produkcija
| Sūrio tipas | Pavadinimas |
|---|---|
| Gaivus (šviežias rūgštinis) | "Spira", "Tepamas" su žolelėmis, "Debesėlis" (rikotos tipo) |
| Gaivus brandintas (rūgštinis fermentinis) | Brandinta "Spira", "Angliukas", "Kvadratinis apelsinas" |