Lietuva turtinga savo amatais ir tradicijomis, o akmentašystė yra viena iš jų. Šiame straipsnyje susipažinsime su akmentašystės tradicijomis, meistru Juozu Žilinskiu ir jo darbais, taip pat aptarsime atsiliepimus apie Karveliškių kapines Vilniuje.
Juozas Žilinskis - žemaičių liaudies meistras
„Kas yra akmenorius?“ - klausdamas 58 metų J.Žilinskis mostelėjo ranka į žemaitiškai suraitytą iškabą virš dirbtuvių. Galbūt akmenskaldys? „Akmentašys“, - patikslino Juozas. Jo akmens dirbtuvės nuo Kretingos rajone esančių Salantų nutolusios vos kelis kilometrus. Tai nėra paprasta akmeninių paminklų gamyklėlė.
Tai žemaičių liaudies meistro dirbtuvės - žmogaus, kuris įžvelgia kiekviename akmenyje gamtos kūrybą ir tiki, kad akmenys yra šilti. Klausinėjantiems apie tai, kodėl pasirinko tokį amatą, Juozas aiškina, jog akmenoriaus darbas yra ne tik pajamų šaltinis, bet ir gyvenimo būdas. Be to, tai ir jo senelio, ir dėdės Viliaus darbų tęstinumas.
Anglija ir Norvegija - tai šalys, kurias pasiekė J.Žilinskio rankų palytėti akmenys. Ir, žinoma, kapinės Lietuvoje. Jo darbų yra Vilniuje - Rasų, Karveliškių bei kitose kapinėse. Yra ir Salantuose bei kituose miesteliuose. Pats meistras atnaujina kapavietes, pastato paminklus.
„Tai amatas, kuriam reikia dvasios. Be jos akmuo tėra materija, - užsiminė J.Žilinskis. - Antkapiniai paminklai yra mano uždarbis, bet ir čia yra pasitenkinimo. Nes man didžiausias džiaugsmas - prieiti prie akmens. Būna, upės vagoje guli akmuo, gražus, negaliu akių atitraukti. Ir man žūtbūt prireikia jį ištraukti, nepaisant, kokios technikos ar kiek laiko tam prireiks.“
Nepaprastos sąsajos su Orvidų sodyba
Skulptorius J.Žilinskis užaugo Salantų miestelyje, bet vasaras leisdavo senelio akmentašio Kazimiero Orvido sodyboje Gargždelės kaime. Ten visada buvo daug akmenų, daug žmonių ir nuolatinis bruzdėjimas. „Senelis buvo tikras akmentašys, jo sūnus Vilius - mano mamos Laimutės Kazimieros brolis - irgi šiuos darbus dirbo. Ir nemačiom mane auklėjo - buvome gimę tą pačią rugpjūčio dieną - 18-ąją, tik skirtingais metais. Jis - 1952-aisiais, aš - gerokai vėliau“, - taip savo sąsajas su garsiąja Orvidų sodyba (dabar tai Orvidų muziejus) nusakė J.Žilinskis.
J.Žilinskis buvo nuolatinis senelio ir dėdės Viliaus talkininkas: dirbo kartu, tašė akmenis, padėdavo juos atgabenti iš ten, kur juos buvo paguldęs ledynmetis. V.Orvidas (nuo 1989-ųjų vienuolis pranciškonas Gabrielius) kalė antkapinius paminklus, kūrė skulptūras. Ir pamažu iš akmens bei medžio kūrė garsiąją savo sodybą.
„Mudu dirbome kartu kone visą laiką, išskyrus mano tarnybą sovietų kariuomenėje bei mokslus Plungės statybos technikume. Jam nuolat reikėjo mano pagalbos parvežant melioratorių sunaikinti pasmerktus akmenis, muziejų kūrėme kartu.
Pamenu, kaip buvo pastatytas pirmasis bareljefas, o tada viskas ir prasidėjo. Atsirado Alyvų kalnas, pasirodė jame Kristus. Saugumiečiai juk išversdavo kryžius, Kristui akis moliu užlipdydavo, kad tik nesimatytų dvasingumo. Tokie tai buvo laikai. Sodybą kūrėme visą gyvenimą, kol 1992-aisiais Vilius mirė. Dabar tai muziejus, kuriame daug komercijos“, - sakė J.Žilinskis.
Kiek kainuoja paminklinis akmuo?
Kiek kainuoja jo nukaltas paminklinis akmuo? Pasak meistro, viskas priklauso nuo velionio artimųjų noro. Pavyzdžiui, kapavietei uždengti akmens plokštėmis prireikia kokių 3 tūkst. eurų. Antkapio pamatams, jiems montuoti - dar keli šimtai eurų viršaus.
„Paminklą galima nukalti ir už 500-700 eurų, ir už tūkstantį, ir už 10 tūkstančių eurų ar dar daugiau. Brangiausio tiesiog nėra - viskas priklauso nuo užsakovo noro. O aš pinigus vis tiek akmenims išleidžiu“, - šypsojosi meistras. Jo teigimu, paprasčiau, kai užsakovai žino, ko nori. Tačiau ir tokiais atvejais reikia įžvalgos - sudėti kompoziciją, sukurti kapavietės eksterjerą.
Ekspozicijoje prie J.Žilinskio dirbtuvių yra vienas į akis krintantis rausvo granito kryžius. Atrodytų, „parneštas“ iš kapinių, nes neįprastai ryškus ir didelis. Ar ir tokius kas nors užsisako?
„Tai mano senelio Kazimiero Orvido nukaltas darbas. Mirusiojo giminės paprašė nukaldinti kitą paminklą, o šitą - išmesti. Parsigabenau jį namo“, - paaiškino akmentašys. Iškalęs jame Baltimorės vienuolio žodžius apie išmintį, meistras pastatė kryžių matomiausioje vietoje.
„Dieve, suteik man dvasios ramybės, kad susitaikyčiau su tuo, ko negaliu pakeisti, drąsos - kad keisčiau tai, ką sugebu, išminties - kad mokėčiau atskirti vieną nuo kito“, - tie, kas sustoja prie kryžiaus, tai ir perskaito.
Kritiškos nuomonės akmentašys yra ir apie žmones, kurie ant artimųjų kapų stato medinius paminklus. Taip, pasak Juozo, yra sunaikinama šeimos istorija. Medis supūva, įrašai bažnyčių knygose apie krikštą, gyvenamą vietą bei mirtį - sudega, o išlieka tik tos datos, kurios iškaltos akmenyje.
J.Žilinskis atvykėliams pasiūlo paskaityti ant stalo esantį įrėmintą, rusiškai ranka surašytą antspauduotą dokumentą. Tai - jo prosenelio akmenskaldžio Jono Orvido, iš Šiaulių atvykusio į Salantų kraštą, 1905 metais pasirašyta sutartis dėl Salantų bažnyčios statybos. Mat jį iš Šiaulių pasikvietė jos klebonas Pranciškus Motiejus Urbanavičius.
„Mano prosenelis įsipareigojo pakloti Salantų bažnyčiai akmeninius pamatus. Sutartyje smulkiai surašyta, kiek ir už ką bus sumokėta, pavyzdžiui, kad vienas akmuo pamatui kainuos 3,5 rublio. Imdamas į rankas riedulį jis jau žino, kokio jam prireiks kalvio darbo.
Iš kur į dirbtuves J.Žilinskis sutempia akmenis? Iš palaukių, kur juos suverčia ūkininkai, kai pašalas juos iškelia į žemės paviršių ar užgriebia plūgai?
„Iš visur, kur tik juos pamatau. Iškeliu iš upės vagos, partempiu iš palaukės. Nesvarbu, kur jį pamatyčiau, žinau, kad jis - jau mano, - aiškino meistras. - Pamatau ir jau žinau, ką iš jo padarysiu.
Karveliškių kapinės Vilniuje
Vilniaus miesto savivaldybė kuria sostinės kapinių registrą. Pasak valdininkų, viešai skelbiami žemėlapiai padės žmonėms, kurie ieško artimųjų laidojimo vietų. Tačiau kol kas žemėlapyje - tik vienos kapinės iš 50, esančių Vilniuje.
Vilniaus Saltoniškių kapinėse nesunku rasti, kur palaidotas vienas ar kitas žmogus. Savivaldybė perkėlė informaciją į žemėlapį internete, kuriuo gali naudotis visi. Programėlėje reikia įvesti tik žmogaus vardą, pavardę ir ekrane pasirodo ne tik nuotraukos su antkapiais, bet ir vieta, kurioje žmogus palaidotas.
Tiesa, toks patogus žemėlapis kol kas sukurtas tik vienoms, Saltoniškių kapinėms. „Dabar turime Saltoniškių kapines kaip bandomąjį projektą, kadangi jos mažiukės. Norime pasižiūrėti, o ateityje planuojame į registrą įtraukti Saulės, Antakalnio, Verkių kapines“, - sakė Vilniaus m. savivaldybės Komunalinio ūkio poskyrio vedėja Judita Nauckuvienė.
Taip pat galvojama pritaikyti programą taip, kad joje rastume ir kelio nuorodas iki vietos didelėse kapinėse, pavyzdžiui, Karveliškių ar Rokantiškių. Tokie žemėlapiai savivaldybei padės greičiau išsiaiškinti, ar yra vietos naujiems laidojimams, o gal galima praplėsti kapavietę. Kiekvieną mėnesį vien Vilniuje laidojama iki 500 žmonių.
Kapinių registrą kiekviena savivaldybė rengia atskirai, todėl Lietuvoje nebus bendro žemėlapio.
Viena per kitą kalbėjo Tatjana ir Česlava, gyvenančios šalia Smiglių: „Ypač lapkričio 1-ąją šiuo keliu važiuoja tūkstančiai žmonių - į Karveliškių kapines“.
Lietuvos rajonų žemėlapis
Viliaus Orvido atminimas
Rugpjūčio 5-ąją minime 25-ąsias Viliaus Orvido - menininko, skulptoriaus ir brolio pranciškono - mirties metines. „Deja, iki šiol žmonės nesupranta, kokį lobį turi Lietuvoje, Žemaitijoje. Įsteigus Viliaus Orvido muziejų ir jį šiuolaikiškai sutvarkius, Viliaus skulptūros užtikrintai taptų europinio lygio reiškiniu, visaverčiu traukos centru ir visos Lietuvos garbe“, - sako V.
Pasiilgstu jo ir tokio mąstymo žmonių - talentingų, drąsių, krikščioniškai mąstančių. Mes su juo buvome labai artimi. Vilius dažnai lankydavosi mano šeimoje Vilniuje, mes - pas jį Salantuose. Dažnai kartu keliaudavome po Lietuvos bažnyčias, ieškodavome, kas kur vertingesnio. Mes mąstėme labai paprastai - jeigu dvasininkas arba choras gieda, neturėdami klausos, jie daro gėdą liturgijai ir bažnyčios bendruomenei.
Taip, juk jis buvo ne šiaip prasčiokėlis, bet kilęs iš žemaičių bajorų Orvidų. Patyriau jo plačią mecenatystę. Dar sovietmečiu jis užsakė nutapyti 14 kryžiaus kelio stočių. Po to jos nukeliavo tuometiniam Plungės klebonui Donatui Stulpinui, kuris statė Naujosios Akmenės bažnyčią. Ten jos dabar ir kabo. Dar vienas Viliaus užsakymas buvo freskos Gaidžio koplyčioje prie Salantų. Vilius atstatė šią koplyčią, savo lėšomis bronzos plokštėmis uždengė stogą.
Pakalbėkime apie Vilių kaip apie laisvo polėkio menininką ir kartu - nepaprastai gilaus pamaldumo žmogų. Jo pamaldumas buvo kiek atmieštas tradiciniais liaudies pamaldumo elementais. Kartais keldavo šypseną jo dažni lankymaisi įvairiose žmonių mėgstamų apsireiškimų vietose - prie akmenėlių, šaltinėlių, ežerėlių. Bet jis tai darė nuoširdžiai, krikščioniškai.
Esate su Viliumi keliavęs ne tik į Alksnėnus. Svarbiausia, žmonės, laukdami tais laikais pirmąsyk einančių piligrimų, pastatė arba atstatė 50 pakelės kryžių, dalijome pakeliui Atgimimo spaudą ir austrų išleistus Naujuosius Testamentus. Kelionėje Vilius buvo pagrindinis žemaitiško procesinio kryžiaus nešėjas. Einant per Lietuvą porą savaičių, Vilius visą laiką buvo susikaupęs ir maldingas.
Labai apsidžiaugiau, kad pasitaikė proga iš lentynos išsitraukti ilgai nesklaidytą Jūsų 1999 metais išleistą knygą apie Vilių Orvidą. Jūs rašėte, kad nekritiškasis krikščioniškumas - maksimalūs reikalavimai sau ir atlaidumas kitiems - šis moderniaisiais laikais labai retas bruožas buvo viena įdomiausių ir originaliausių V. Orvido savybių. Rašėte, kad jums būdavo pikta, kad Vilius jiems netgi leisdavo paišyti ant savo akmenų.
Vilius mirė prieš ketvirtį amžiaus, ir nebėra kam papasakoti, kur Orvidų sodyboje yra paties autoriaus darbai, o kur visokių draugelių - pasaulio perėjūnų - saviraiška. Visi tie raganiai, vaidilos ir Palangos Juzės nėra Viliaus darbai. Man tai nepatiko tada, prieš 30 metų, nepatinka ir dabar. Vilių pažinojau nuo ankstyvos jaunystės iki jo mirties.
Knygoje minite, kad tai skulptoriaus kūrybos viršūnė - yra išlikusios keliasdešimt akmeninių Švč. Mergelės ir Motinos Marijos skulptūrų: su kūdikėliu ir be jo, su angelais, karūnomis, aureolėmis, rožynais, širdį pervėrusiais kalavijais. Negaliu pasakyti, kuo Sopulingoji Marija traukė Vilių, galiu tik numanyti.
Vieną dieną Vilius skambina, kviečia atvažiuoti į naujos skulptūros pašventinimą. Kai atvykome, mielasis Palangos klebonas Juozapas Miklovas šventino nuostabiai gražią ir čia tinkančią balto marmuro Viliaus Mariją. Aišku, ji ir vėl buvo orvidiškai liūdna. Ir ką gi? Netrukus dekanas J. Miklovas pasimirė, atsirado kiti Palangos parapijos šeimininkai, jie pasidavė kažkokių katalikų norui matyti čia Lurdo Marijos trafaretą. O originali su tikru pietizmu Viliaus iškalta Marijos figūra buvo išimta.
Žinau, kad tai buvo tik viena iš daugelio Orvido patirtų paniekų. Nepaisant silpnos sveikatos ir slegiančios sovietinės sistemos, Viliaus Orvido kūryba buvo plataus masto. Teisingai sakote, kad jis turėjo retos dvasinės šviesos ir plataus polėkio. Viliaus sodyboje paskutiniais gyvenimo metais dažnai būdavo ir gyvendavo mąstytojas Justinas Mikutis.
Vilius mylėjo J. Mikutį. Kai 1988 m. Justinas mirė, vykau į Salantus, ir kartu su Viliumi išrinkome antkapinį paminklą su stovinčiu serafinu. Dabar rečiau. Važiuosiu į Salantus tada, kai Kultūros ministerija, Kretingos muziejus, vietos valdžia, pranciškonai ir Viliaus šeima sutars dėl sodybos ir skulptūrų gelbėjimo plano.
Orvidų sodyba
tags: #sodyba #prie #karveliskiu #kapiniu