Lietuvoje nuo seno puoselėjamos tradicijos, susijusios su gamta, šeima ir bendruomeniškumu. Vienas iš tokių simbolių - sodyba prie kelmo, menanti praeitį ir sauganti prisiminimus.
Tradicinė lietuviška sodyba
Advento laikotarpio tradicijos
Kartu su gruodžiu žengiame į tamsųjį metų laiką, o tradiciškai Advento laikotarpis siejamas su ramybe, susitelkimu, viltimi, šventės laukimo nuotaika. Nuo senų laikų Lietuvoje Advento sekmadieniais buvo laikomos ankstyvosios šv. Mišios Marijos garbei, vadinamos rarotinėmis. Nepaisant to, kad jos vykdavo šaltą gruodžio mėnesio sekmadienio rytmetį ir labai anksti, rarotos Lietuvoje buvo labai prigijusios.
Ir šiandien bažnyčiose ant altoriaus yra dedamas adventinis vainikas - amžinybės, žiedo, Dievybės simbolis. Statomos keturios žvakės: trys violetinės, o viena rausva. Jos reiškia keturias Advento savaites. Kiekvieną Advento sekmadienį uždegama po vieną žvakę: pirmąjį sekmadienį - viena, antrąjį - dvi, trečiąjį - trys, o paskutinį - keturios.
- Pirmoji, violetinė žvakė, vadinama pranašystės žvake simbolizuoja viltį ir Kristaus laukimą, primindama pranašystes apie Mesijo atėjimą.
- Antroji, taip pat violetinė, vadinama Beatliejaus žvake, simbolizuoja ramybę, tikėjimą ir pasiruošimą, primindama apie Marijos ir Juozapo kelionę.
- Trečioji, rožinė, vadinama piemens arba ganytojo žvake, simbolizuoja džiaugsmą, kurį patiriame šiuo laikotarpiu.
- Ketvirtoji, vėl violetinė, vadinama angelo žvake, simbolizuoja ramybę ir Dievo meilės žinią.
Lietuvoje nuo seno yra tradicija šalia paprastų žvakių ant centrinio altoriaus statyti vieną už kitas didesnę, baltu, žydru arba mėlynu kaspinu perrištą žvakę.
Advento vainikas
Žiemos saulėgrįžos papročiai
Iš įvairiausių pasakojimų žinome, kad senovės lietuviai metų pabaigoje taip pat turėjo tokį laikotarpį, primenantį krikščionišką Adventą. Spalio - gruodžio mėnesiai buvo sezoninių žemdirbystės darbų užbaigimo metas, o antroje gruodžio pusėje saulė keletui dienų tarsi stabteli ir dienos pamažu ima ilgėti. Saulėgrįžos laukimo papročiuose atsispindi įvairių priešpriešų kovos: tamsa - šviesa, senas - jaunas, požemis - dangus, chaosas - tvarka.
Buvo sakoma, kad nusileidus saulei po žemę vaikšto įvairios tamsos būtybės, šmirinėja laumės, kaukai, velniai. Todėl žiemos saulėgrįža - tai laikas itin tinkamas įvairiausiems burtams ir spėjimams. Tai laikas, kuomet gali aplankyti mirusiųjų vėlės, ant Kūčių stalo paklojama šieno. Šiaudas - svarbus archajiškas simbolis, simbolizuojantis kelią tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Sakoma, kad ir šiaudinis sodas, kabantis garbingiausioje namų vietoje virš stalo yra lyg vėlių suolelis, ant kurio nutūpia į namus užklydusios vėlės.
Šiuo laikotarpiu buvo gaji blukio (rąstigalio, trinkos, kaladės ar kelmo) tempimo ir deginimo šventė. Blukis būdavo velkamas iš sodybos į sodybą ir surinkdamas blogį, tai kas nereikalinga.
Blukio vilkimas
Bernų blukvilkis į Gintališkių sodybą
Išnykusių kaimų istorijos
Važiuojant aplinkiniu vieškeliu iš Daujėnų į Porijus pakelėje yra pastatytas paminklinis akmuo su užrašu: „Čia buvo Pulciniškio kaimas“. Akmuo didelis, raudonos spalvos, gražiai švyti saulėje. Važiuodamas pro šalį retas nesustoja. Pasižiūri, perskaito užrašus. Pravažiuojantys žmonės dažnai fotografuoja akmenį. Daug nuotraukų su Pulciniškio kaimo vardu patenka į internetą. Sustoję turistai domisi, kuo ypatingas buvo Pulciniškis, kokia jo istorija. Ilgiausiai užsibūna čia gyvenusių žmonių vaikai, anūkai, proanūkiai. Ilgai dairosi po platų, lygiai suartą lauką.
Visai netoli akmens yra atkastas šulinys, buvęs Pulciniškio kaimo gyventojo Juozo Prakaičio kieme. Šulinį atkasė gretimame Galinių kaime ūkininkaujantis jo anūkas Alfonsas Prakaitis. Sumeistravo šulinio stogelį, padėjo kibirą vandeniui semti ir puodelį, jei kas norėtų atsigerti. Savo gimtinės ieškantys žmonės dažnai ragauja šulinio vandens. Išnykusių kaimų vardai Lietuvoje yra įteisinti kaip nematerialusis kultūros paveldas.
Netoli paminklinio akmens negali nepastebėti pulkelio didelių vienišų medžių, kurie išliko buvusioje Petro ir Onos Vitkauskų sodyboje. Prie medžių veda tiesus keliukas. Buvusiame kieme yra iš medžio šakų suręsta jauki pavėsinė, bet labiausiai mėgstu atsisėsti ant nulaužto žilvyčio kelmo. Prisimenu tą didelį medį.
Paminklinis akmuo Pulciniškio kaime
Sodybų puoselėjimas
„Esu labai sėslus ir naujose vietose sunkiai prigyju. Jei ne tėviškė, čia nieko nebūčiau įrengęs“, - pasakoja B. Juzelskis, kaimo turizmo sodybą puoselėjantis savo tėvų žemėje. Viskas prasidėjo nuo klėtelės, 1998 m. parvežtos iš prosenelių sodybos, esančios Mikniūnų kaime. Šeimininkas stengėsi išlaikyti jos autentiškumą, todėl balanomis (plonomis lentelėmis), uždengė stogą.
Autentiškumu išsiskiria ir iš kaimynų įsigytas dviejų šimtų metų senumo medinis gyvenamasis namas. Darbštus šeimininkas nenuėjo lengviausiu keliu ir stengėsi atskleisti seno pastato grožį, kuris išsilaikė sandaraus stogo dėka. Pasak šeimininko, šimtamečiai pastatai skleidžia gerą aurą, prie jų malonu prisiliesti, jų skleidžiama energija ypač džiaugiasi miestiečiai.
Kiekvienos čia švenčiamos krikštynos įamžinamos šaukštuose - išgraviruojamas vaiko vardas ir šaukštas pakabinamas ant kelmo. Prie pat keliuko, vedančio į sodybą, stovi aukšto ginkluoto karžygio skulptūra. Bronius veda prie savo „vizitinės kortelės“. Taip jis vadina užrašą „Braniaus sadyba“.
Ar tik nesamdomi dizaineriai? „Nesamdome. Kaime padariau du darbus. Pirmieji Lietuvoje pastatėme Vytį - iškalėme akmenyje - ir iškėlėme šimtą inkilėlių. Kai kas pakritikuoja, kad jie spalvoti, bet paukšteliai vis tiek peri, nes neskiria spalvų.
Kaimo turizmo sodyba