Pavasarį bunda ne tik gamta, bet ir atsinaujinanti profesoriaus Tado Ivanausko (1882-1970) Obelynės sodyba, Kauno rajono muziejaus padalinys, įsikūręs Obelynės g. Valdos istorija išties įdomi.
Tadas Ivanauskas
Sodybos Įkūrimas ir Pavadinimas
1920 m. iš parceliuojamo Marvos dvaro T. Ivanauskas nusipirko 8 ha žemės. Čia jis pasistatė gyvenamąjį namą, kitus ūkinius pastatus ir įkūrė sodą bei dendrologinį parką, savo sodybą pavadinęs Obelyne dėl skardžiuose gausiai žydinčių ir derančių laukinių obelų, gudobelių ir čia tekančio upelio vardo.
T. Ivanauskas rašė:
„Dvi daubos man labiausiai patiko. Viena jų vadinosi Varžupis. Ji labai gili, ir jos dugne sruvena mažas upelis. Pavasarį į jį subėga vandenys nuo tirpstančio sniego - tada jis įspūdingai atrodo. Antra dauba vadinama Obelyne. Ji šiek tiek trumpesnė, pavasarį joje irgi slypi mažytis upelis.“
Sodybos Likimas Po Antrojo Pasaulinio Karo
Po Antrojo pasaulinio karo sodyba buvo nacionalizuota ir priskirta Lietuvos žemės ūkio akademijai kaip bandomoji bazė Miškininkystės fakulteto studentų praktikoms atlikti. Kadangi ją globojo akademija, išliko vientisa, niekas jos neardė. Po T. Ivanausko mirties 1970 m. Atgavus Nepriklausomybę, 1990 m. nuosavybė grąžinta Eleonorai Baltuškevičienei. T. Ivanauskas savo vasaros vilą su sodu testamentu paliko įdukrai, po restitucijos ji ir perėmė teises. Mirus Eleonorai, 2018 m. šį turtą paveldėjo abu jos sūnūs.
Kauno Rajono Savivaldybės Iniciatyva
Kadangi nuo 2015 m. sodybą ėmėsi prižiūrėti Kauno rajono savivaldybė patikėjimo teise, Tadas Baltuškevičius 2018 m. išreiškė norą ją parduoti, tad 2019 m. gruodžio 18 d. savivaldybė iš brolių Baltuškevičių valdą notariškai nupirko ir 2020 m.
Restauracija ir Tikslai
Obelynės tvarkybos darbų ir restauracijos tikslas - išsaugoti ir atskleisti visas pastato vertingąsias savybes tiek menine, tiek architektūrine prasme. Jis suprojektuotas 1925 m. Noacho Bero Joffės. Architektui tikriausiai buvo skirta užduotis, kad pastatas savo išore primintų prof.
Obelynės sodyba
Architektūrinė Vertė
Menotyrininkai, architektai, restauratoriai, tyrinėjantys Kauno tarpukario architektūrą, pripažįsta, jog Obelynės gyvenamasis namas, ko gero, yra vienas tų retų Kauno ir pakaunės statinių, vientisai išsaugojusių daugiausia tarpukario polichrominio dekoro elementų. Panašus ornamentas, kokį regime paradinio įėjimo koridoriuje, buvo labai populiarus Kauno interjeruose.
Tikriausiai meistrai dekoratoriai turėjo daug įvairių šablonų, dekorus nusižiūrėdavo iš dvarų, klausdavo, kokie specialistai dirbo, vieni nuo kitų kopijuodavo, pasidarydavo trafaretus ir siūlydavo juos klientams. O šis vėlesnis, tapytas ant medžio, esantis vestibiulyje iš kiemo pusės - frizo juosta ir trafaretinė puošyba augaliniais ornamentais - labiau primena liaudies stilistiką.
Tradicinės Lietuviškos Sodybos Bruožai
Norint geriau suprasti Obelynės sodybos kontekstą, verta pažvelgti į tradicinės lietuviškos sodybos bruožus. Štai keletas aspektų, apibūdinančių XIX amžiaus pirmos pusės kaimą:
- Pastatai, gyventojai, kiemai ir jų gyvenimo eiga.
- Sodybos dydis pareina nuo ūkio stambio.
- Platesnė sodyba reiškia didesnius trobesius ir erdviau suskirstytą teritoriją.
- Ūkyje galėjo būti iki 10 įvairios paskirties pastatų.
XIX a. sodybos skyrėsi nuo vienkiemių, o laikui bėgant keitėsi dėl technikos ir žemdirbystės pažangos. Žmonės keliaudavo, emigruodavo ir pritaikydavo naujoves savo buityje, įsigydami derlingesnių kultūrų sėklų ir pagerintų veislių gyvulių.
Tradicinės Sodybos Elementai
Tradicinėje sodyboje būdavo:
- Gyvenamasis namas su priemene (prisėdniu), mene ir užduraliu.
- Krosnis prišininkėje (patalpa pagal užduralį).
- Svirnalis sūriams ir mėsai laikyti.
- Kluonas ir kiti ūkiniai pastatai.
- Kiemas su keleliais, takais, tvoromis, prūdais, šuliniais ir aviliais.
Sodybos būdavo aptvertos ar dalinai apsodintos medžiais.
Po 1918 m. sodybos tapo turtingesnės ir gražesnės, keitėsi vidinis išplanavimas.
tags: #sodyba #profesoriaus #namas