Dešimtmečius dvaro vaizdinys lietuvių visuomenėje iš esmės buvo vienareikšmis - tai lenkų (vadinasi, - ne mūsų) istorija ir savastis. Tai buvo dviejų tautų politinių, kultūrinių ir atminčių konfliktų pasekmė. Bus orientuojamasi į naujesnius, vėlgi bendresniais ar vyraujančiais tampančius dvaro vaizdinius, bet neužmirštant ir to paties reiškinio sampratų ir vaizdinių įvairovės ir iš to kylančių disonansų, sąveikų, transformacijų.
Taigi tyrimo objektas bus ne dvaras, o jo vaizdiniai. Dvaras Lietuvoje dešimtmečius buvo politinio diskurso nelaisvėje. O šis koneveikė ir engė dvarą. Tai buvo lietuvių ir lenkų santykių realijų ir fobijų pasekmė.
Lietuvos etninė sudėtis 2011 m.
Dvaras lietuvių dėl istoriškai ten įsivyravusios lenkų kalbos ir kultūros buvo beveik sutartinai sutapatintas su lenkiškumu, o pats lenkiškumas suvoktas kaip gyvybiškai pavojingas lietuviškumui - valstybingumui ir kultūrai, visam tam, kas yra nacijos esmė. Moderniojo lietuvio savivoka XX a. antrame-trečiame dešimtmetyje galutinai ir griežtai atskyrė dvarą ir lietuvį.
Dvaras paverstas istoriniu ir esamu visokių blogybių šaltiniu: politinių ir kultūrinių katastrofų, moralinio nuosmukio ir t. t. Po 1918 m., kai lietuviai įkūrė savo modernią valstybę, politinė ir kultūrinė izoliacija kartu su ekonominiu spaudimu (omenyje turima prieš dvarų ekonominį gyvybingumą nukreipta žemės reforma) dvarą pavertė „gyvu lavonu“.
Visgi tuo metu dvaras dar buvo gyvas reiškinys su savo žmonėmis, kultūra, nuostatomis, o kurį laiką ir pretenzijomis. Galutinį smūgį šimtmečius gyvavusiems dvarams Lietuvoje sudavė sovietai ir 1940-1941 m. jų pradėta nacionalizacija bei represijos. Dvaras tapo praeitimi - istorija ir paveldu.
Tačiau tai dvaro nereabilitavo, tik iš nacijos priešo jis virto klasiniu priešu. Sovietmečiu dvarų reliktai būdavo oficialiai pripažįstami paveldu, tačiau šis paveldas nebūdavo suvokiamas kaip dvarų palikimas. Jų dvariškąją praeitį siekta ištrinti ir pakeisti naujomis nedvariškomis ar antidvariškomis prasmėmis.
Pokyčiai ir Nauji Vaizdiniai
Nuo 1985 m. dvaro klausimu Lietuvoje pradėjo pūsti kiek kitokie vėjai. Tuo metu pradėta nekilnojamojo dvarų paveldo kompleksinė inventorizacija pretenzingu pavadinimu Sodybinių ansamblių perspektyvinė pritaikymo schema (vykdyta Ričardo Stulpino). 1991 m. akimirksniu išsipūtė paveldu pripažintų dvarų sodybų ir statinių skaičius: nuo 128 (tiek per visą sovietmetį buvusių dvarų objektų buvo paskelbta kultūros ir istorijos paminklais) iki 789. Ankstesnį patį dvarą ignoruojantį ar devalvuojantį architektūrinį dvarų paveldo apibrėžimą keitė dvaro kaip atskiro ir savito paveldo tipo samprata.
Naujovių atsirado ir muziejų baruose. Muziejus buvusio dvaro sodyboje ar pastate buvo žinomas reiškinys. Nuo XX a. penkto dešimtmečio čia pradėjo kurtis memorialiniai ar kultūros istorijos muziejai. Tvirtinosi bendrosios sovietmečio tendencijos: šie muziejai savo ekspozicijomis ir naratyvais arba visiškai ignoruodavo dvaro faktą ir istoriją, arba pasakodavo apie jį tik iš klasinės perspektyvos, kaip apie liaudies engėją, arba, geriausiu atveju, užsimindavo apie architektūrinius ir meninius muziejaus pastato (buvusių dvaro rūmų) ypatumus.
1991 m. Burbiškio dvaro sodyboje (Radviliškio r.) pradėta kurti jau būtent dvarui skirta ekspozicija. Tai buvo vienas pirmųjų atvejų Lietuvos muziejų ir dvarų reprezentacijų istorijoje, kai pats dvaras tapo tema. Kartu su pastatų prikėlimu vyko ir dvariškumo atgaivinimas: „Burbiškio dvare siekiama atstatyti kuo tikslesnį praeities vaizdą, XX a. pradžios atmosferą, suteikiant jai funkcionuojantį tęstinumą dabarties kontekste. <…> jame stengiamasi suaktualinti ne tik architektūrinį, kraštovaizdžio palikimą, bet ir dvarų kultūros tradicijas.“ Taip Lietuvoje gimė dvaro muziejus - nebe muziejus dvare, o būtent dvaro muziejus.
Dvarams skirti paveldosauginiai aktai buvo kuriami sostinės kabinetuose, sakytume, „iš viršaus“. Muziejuose veikė vietos entuziastai, „iš apačios“. Dvaro svarbą pripažįstančiųjų ratas plėtėsi. Jis netruko išaugti į valstybinį ar nacionalinį reikalą. 1996 m. valstybiniu lygmeniu prabilta apie dvarą, konkrečiai Užutrakio dvaro ansamblį, kaip galimą valstybės reprezentacinę vietą.
Ne vienas to meto projektas ar sumanymas liko tuščia deklaracija, tačiau pagreitis didėjo. 2002 m. Valstybinė paminklosaugos komisija pasiūlė valstybinės dvarų paveldo sampratos koncepciją. Po karštų komisijos raginimų ėjo vyriausybės žingsniai: 2003 m. Dvaras buvo pamatytas kaip savitas pasaulis - prasminis, istorinis ar kultūrinis vienetas ir veikėjas. Kita vertus, prasidėjo dvaro ir Lietuvos kraštovaizdžio, istorijos bei kultūros integracija.
Viena iš atsivėrimo dvarui priežasčių buvo nauji valstybės prioritetai: besikeičianti didžioji politika keitė ir didžiuosius naratyvus, pagrindinius atminties, tapatybės ir vaizdinių veiksnius. Tradiciniai lietuvių naratyvai buvo grįsti saviizoliacija ir antilenkiškumu. Iš čia galios sėmėsi ir antidvariška laikysena.
Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą ir NATO išvakarėse (įstota 2004 m.) susidėliojo naujas naratyvas, siūlęs platesnę - europocentrinę, eurointegracinę ir kartu daugiaperspektyvę - Lietuvos sampratą. Tokia Lietuva tapo labiau atvira dvarui, jis pripažintas vienu iš įvairialypės Lietuvos kultūros elementų.
Šis naratyvas kitu kampu pasuko ir lenkų klausimą: lietuvių savivoka ir atmintis pradėta statyti ant kitų pamatų, nebe ant antagonizmo lenkiškumui, o lietuvių kultūros lenkėjimas pradėtas aiškinti kaip Lietuvos europeizacijos apraiška. Tradiciniai didieji naratyvai, atsiradę kartu su moderniuoju lietuviu, dvarų klausimu išliko nepajudinami: dvaras jiems ir liko niekuo arba antivertybe, baltąja (nematyti) arba juodąja (atmesti) Lietuvos istorijos dėme.
Tačiau patys didieji naratyvai prarado privalomąsias pozicijas ir turėjo užleisti daugiau vietos alternatyvoms. Paveldosauginis, daugiaperspektyvis-eurointegracinis - šie veiksniai ir naratyvai kūrė savus ir savitus dvaro vaizdinius ir jie dabar tapo labiau priimtini ir įtikinami nei senųjų naratyvų konstruktai.
Dvaras Kaip Prekės Ženklas ir Fikcija
Apie 1992 m. parduotuvių lentynose pasirodė lietuviški produktai su žymeniu „Dvaro“: „Dvaro“ alus, „Dvaro“ pienas, „Mūsų dvaro“ dešra. Šio vardo produktus pirmosios pradėjo gaminti alaus darykla „Gubernija“ (nuo 1992 ar 1993) ir alaus darykla „Kalnapilis“ (nuo 1995), pieno perdirbimo įmonė „Pieno žvaigždės“ (nuo 1998). Jis tapo prekės ženklu.
Bet gal tai buvo ne vaizdinių pasekmė, o priežastis: dalis šių produktų įsitvirtino Lietuvos rinkoje ir iš parduotuvių lentynų, televizijos ekranų bei reklaminių stendų savaip populiarino dvarą - darė šį žodį labiau įprastą, o per tai ir labiau artimą, savą? Vienareikšmiškai atsakyti sunku.
Apie 2002 m. Lietuvoje prasidėjo dvarų-fikcijų metas. Viena po kitos dygo „Dvarais“ vadinamos vietos. Šis reiškinys buvo būdingas vadinamiesiems etnorestoranams ir kaimo turizmo sodyboms. Įstaigos savo pavadinimuose naudojo dvaro žymenį, tačiau jos atsirasdavo ten, kur dvaro iki tol paprastai niekada nėra buvę, o jų eksterjeruose tik išskirtiniais atvejais sekta istorine d...
Rojūnų dvaras - šiuolaikiškai rekonstruotas XIXa. dvaras, įsikūręs gamtos apsuptyje, atokiai nuo miesto triukšmo. Senųjų amžių pėdsakai ir erdvi dvaro aplinka, jūsų viešnagei suteiks žavesio. Čia pat sodyboje esantis Rojūnų aerodromas leidžia pakilti virš kasdienybės ir pajusti skrydžio džiaugsmą.
Rojūnų dvare galite poilsiauti, organizuoti šeimynines šventes, draugų susitikimus, pobūvius, seminarus, varžybas ar kitus renginius. Organizuojame įvairias pramogas - pažintinius skrydžius malūnsparniu, lėktuvu ar akrobatiniu sklandytuvu, ekstremalų dažasvydį gamtos apsuptyje, ekskursiją į Pašilių stumbryną, sportinius ir pramoginius žaidimus.
Norintiems atsipalaiduoti - siūlome profesionalias pirties ir masažo procedūras. prisitaiko prie jų poreikių ir norų. funkcionalumą. Pavyzdžiui, šie slapukai prisimena Jūsų pageidaujamą kalbą, paieškas ir anksčiau peržiūrėtas paslaugas/prekes. nereikėtų iš naujo įvesti prisijungimo duomenų.
Šiuos slapukus naudojame įgyti įžvalgų apie tai, kaip mūsų lankytojai naudojasi Bendrovės svetaine. atėjote, bei informaciją apie datą ir laiką. naudotus paieškos žodžius ir kt. sužinotumėme, kaip vartotojai naršo mūsų svetainėje po to, kai jiems parodoma reklama internete. reklamą.
Slapukas (angl. Cookie) - tai mažas tekstinis failas, kurį interneto svetainė įrašo į Jūsų kompiuterio arba mobilaus prietaiso naršyklę, kai Jūs apsilankote svetainėje. Slapukai taip pat naudojami tam, kad būtų užregistruota, ar sutinkate, kad Bendrovės svetainėje būtų naudojami slapukai, kad šis klausimas nebūtų užduodamas kiekvieną kartą apsilankant svetainėje.
prisitaiko prie jų poreikių ir norų. funkcionalumą. Pavyzdžiui, šie slapukai prisimena Jūsų pageidaujamą kalbą, paieškas ir anksčiau peržiūrėtas paslaugas/prekes. nereikėtų iš naujo įvesti prisijungimo duomenų. Šiuos slapukus naudojame įgyti įžvalgų apie tai, kaip mūsų lankytojai naudojasi Bendrovės svetaine.
atėjote, bei informaciją apie datą ir laiką. naudotus paieškos žodžius ir kt. sužinotumėme, kaip vartotojai naršo mūsų svetainėje po to, kai jiems parodoma reklama internete. reklamą. „Pixel“ žyma - tai yra vadinamas (angl. web beacons), (angl. clear GIFs) arba paslėptas programinis kodas.
vaizdą (paprastai nematomą) apie Jūsų veiksmus, kuriuos atliekate mūsų svetainėje. persiunčiama į “Pixel” paslaugų tiekėjo serverį, priešingai nei slapukai įrašydami į Jūsų naršyklę. atliekate mūsų svetainėje. Mūsų svetainėje yra nuorodų į kitų asmenų, įmonių ar organizacijų interneto tinklalapius.
Bendrovė nėra atsakinga už tokių interneto tinklalapių turinį ar jų naudojamus privatumo užtikrinimo principus. Bendrovės naudoja surinktus duomenis analizei iki trejų metų. slapuko tipo (vieną dieną, savaitę ar mėnesį), bet kai kuriais atvejais gali galioti ir iki dvejų metų.
Jeigu ketinate įgyvendinti savo teises, galite kreiptis į Bendrovę el. įgyvendinant savo teises, Jūs privalote tinkamai patvirtinti savo asmens tapatybę. teikiant individualizuotus rinkodaros pasiūlymus, jūs galite būti priskirtas atitinkamai klientų kategorijai. susisiekę su mumis el. : daugiau sužinosite paspaudę ant šios nuorodos
LPBD sąskrydžiai
- Sąskrydis Vikingų km. 2018
- Sąskrydis Anykščiuose 2017
- Sąskrydis Vabalinėje 2016
- Sąskrydis Anykščiuose 2015
- Sąskrydis Užulėnių km. 2014 m.
- Sąskrydis Žemaitijoje 2013
- Sąskrydis 2011
Visuotiniai susirinkimai
- 2018-01-28 Visuotinis rinkiminis susirinkimas
- 2017 m. visuotinis susirinkimas
- 2016 m. visuotinis susirinkimas
- 2015 m. visuotinis susirinkimas
- 2011 m. visuotinis susirinkimas
- 2010 m. visuotinis susirinkimas
- 2016 m. bičiuliai Kaziuko mugėje
- 2015 m. bičiuliai Kaziuko mugėje
- 2013 m.
Pirties bičiulių šventės
- 2016-07-30 Pelyno skinimas
- 2014-11-21 Vlado ir Loretos vestuvės
- 2014-03-29 Neatrastos Kauno vietos
- 2013-10-19 Medinės pirties laiminimo šventė
- 2013-07-06 Vantų rišimo šventė Panevėžyje
- 2013-06-22 Linos ir Manto vestuvės
- 2013-04-20/21 Pavasario susitikimas
2017 m. atidengtas paminklinis akmuo išnykusiems Geltonpamūšio, Vileišių, Sakpamūšės, Pakaršupės, Naujasodžio, Norgėlos, Telželių, Kūriškio, Kildiškio, Bezdynės, Užulieknio kaimams atminti Žilpamūšyje. Praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje dvarų žemė buvo „parceliuojama“.
1924 m. sudarytas Geltonpamūšio Branderburgo dvaro „parceliacijos“ planas, patvirtintas 1925 m., ir viskas čia pavadinta Vileišių kaimu. Iš tiesų dar per 1903 m. surašymą aplinkui gyvenę žmonės nurodė, kad jie iš Vileišių, o dvaras ir dvarvietė vadinosi Geltonpamūšio.
Bet 1927 m. J. Katauskienė prisiminė Sakpamūšės kaimą: „Šis kaimas išnykęs, tik Sokų dvare likęs vienas gyventojas. Štai anksčiau vadinto Sakpamūšės arba Sokpamūšės dvaras priklausė Teodorui Hanui. Išlikęs 1926 m. „parceliacijos“ planas. Anuomet 240 hektarų žemės buvo išdalyta aštuoniolikai šeimų. Dar vienas žemėlapis liudija, kad Pakaršupės kaimas buvo išsidėstęs tarp Rojūnų ir Sakpamūšės, link Mūšos upės.
Daugumos išnykusių sodybų nelikę nė ženklo - tik tušti laukai. Apie melioracijos padarinius J. Katauskienė papasakojo: „Viskas čia vėl keitėsi praėjusio amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje, kai žemės buvo melioruojamos.
Vieni žmonės greičiau kėlėsi į gyvenvietę, kiti delsė. Tačiau tuštėjo sodybos, vienkiemiai, ištisi kaimai - Vileišiai ir Naujasodis, Geltonpamūšis ir Sakpamūšė, Pakaršupė ir Norgėlos, Telželiai ir Kūriškis, Kildiškis, Bezdynė ir Užulieknis. Šiandien mūsų krašte likusios dvi didesnės gyvenvietės - Puodžiai ir Žilpamūšis. Į jas persikraustė žmonės, nespėję iškeliauti į miestus.
Dėl melioracijos jie buvo kone prievarta iškeldinami, už nugriautą sodybą net pinigus mokėjo. Todėl daug žmonių, gimusių ir augusių senuosiuose sodžiuose, vienkiemiuose, dabar gyvena miestuose ir miesteliuose. Burgėnuose likusi viena šeima. Žilpamūšio dvarvietė su dar išlikusiu gyvenamuoju pastatu priklauso Čėčio, buvusio dvaro savininko, anūkams Čeponiams.
2011 metų sezonas eina į pabaigą, ta proga renkamos geriausios metų sodybos! Rugpjūčio mėnesį LKTA narių prašėme pildyti anketas. Konkurse yra išskirtos 10 poilsio kaime praleidimo krypčių.
| Sodybos pavadinimas | Numeris |
|---|---|
| Edmundo Dapkaus sodyba | Nr. |
| L. Kindurienės sodyba | Nr. |
| „Pajūrio kiemas“ | Nr. |
| Sodyba „Klėtis“ | Nr. |
| Sodyba „Akmenukas“ | Nr. |
| Sodyba „Namelis dviems“ | Nr. |
| „Saulėleidis“ | Nr. |
| „Jono sodyba“ | Nr. |
| „Tarp klevų“ | Nr. |
| „Sodyba dviems“ | Nr. |
| Sodyba - vila „Karališkis“ | Nr. |
| Sodyba „Kačerginės pamiškė“ | Nr. |
| Bilvinų sodyba | Nr. |
| „Papiškiai“ | Nr. |
| „Senas malūnas“ | Nr. |
| Sodyba „Medžiotojų sostinė“ | Nr. |
| „Gojaus smuklė“ | Nr. |
| „Stirnelės viensėdis“ | Nr. |
| Sodyba „Margiškiai“ | Nr. |
| Sodyba „Juodasis namas“ | Nr. |
| „Dvarčėnų“ dvaras | Nr. |
| Sodyba „Geras“ | Nr. |
| Survilų sodyba | Nr. |
| „Dalios sodyba“ | Nr. |
| Sodyba „Nieda“ | Nr. |
| Sodyba „Vilaitė“ | Nr. |
| Antano Bielinio sodyba | Nr. |
| Angelės Raulušaitienės sodyba | Nr. |
| „Pamerkių“ sodyba | Nr. |
| Petronėlės Arbatauskienės sodyba | Nr. |
| Sauliaus Baniulio sodyba | Nr. |
| Sodyba „Dagnužis“ | Nr. |
| Felikso Laivio sodyba | Nr. |
| Sodyba „Rojūnų dvaras“ | Nr. |
| „Ėvė“ | Nr. |
| „Antanėlio sapnas“ | Nr. |
| Sodyba „Prie Žeimenos“ | Nr. |
| V. Šerėno sodyba | Nr. |
| Vidų sodyba | Nr. |
| Sadauskų sodyba | Nr. |
| HBH Juozo alaus bravoras | Nr. |
| Sodyba „Nemuno turas“ | Nr. |
| Laimos Mačionienės sodyba | Nr. |
| Česlovo Letuko sodyba | Nr. |
| „Ąžuolų slėnis“ | Nr. |
| Petrutės Račkauskienės sodyba | Nr. |
| „Baltų burlaivis“ | Nr. |
| „Meidema“ | Nr. |
| „Antalakaja“ | Nr. |
| „Kaštonas“ | Nr. |
| Antanaitytės sodyba | Nr. |
| „Pirkiasas“ | Nr. |
| Lapėnų sodyba | Nr. |
| Stefanijos Daugirdienės sodyba | Nr. |
| „Gandrų dvaras“ | Nr. |
| Sodyba „Barono vila“ | Nr. |
| „Miškiniškės“ | Nr. 41), Ignalinos r. |
| Albinos Pruskienės sodyba „Kotrynos sala“ | Nr. |
| „Violetos ranča“ | Nr. |
| „Bajambalės“ sodyba | Nr. |
| Kaimo turizmo kompleksas „Riterio krantas“ | Nr. |
| Sodyba „Ilgajis“ | Nr. |
| Poilsio ir renginių centras „Alaušo slėnis“ | Nr. |
| Sodyba "Tarp pušų" | Nr. |
| Sodyba „Santa Barbara“ | Nr. |