Lauksargiai - oficialiai kaimas, nors pagal reikšmę norisi vadinti miesteliu. Šiandien panagrinėsime šį unikalų kaimą, jo istoriją, kultūrą ir gyvenimą pasienyje.
Lietuvos apskritys
Istorija
Seniausias žinomas kaimo paminėjimas, V. Almonaičio teigimu, žinomas iš 1665 m. Ragainės apskrities žemėlapio. Istorikas Vytenis Almonaitis pastebėjo, kad mūsų krašte kunigavęs Martynas Mažvydas 1547 m. išleistoje pirmojoje lietuviškoje knygoje rašė, jog tebėra žmonių, kurie „išpažįsta stabmeldystę“ ir „dėl pasėlių garbina Lauksargą“.
Vardo kilmė, matyt, kilo nuo skalvių dievybės Lauksargio - dirbamų laukų saugotojo. J. Bicka prisimena, kad vokiečiai buvo susigalvoję savo aiškinimą: pavadinimas kilęs dėl to, kad vietiniai saugodavo laukus nuo derliaus vogti per sieną eidavusių žemaičių.
XIX a. pirmojoje pusėje Lauksargius sudarė tik 16 beveik vienodo didumo ūkių, kurių sodybos, išsidėsčiusios arti viena nuo kitos, sudarė pailgą keturkampį. 1894 m. sujungtas su Lauksargiais. Į pietvakarius buvo Traksėdžiai (vok. Trackseeden), susidarę iš 10 sodybų ir vieno kerdžiaus namelio. 1785 m. tai buvo Įsruties apskrities Šereitlaukio valsčiaus karališkasis valstiečių kaimas su 11 ugniakurų, priklausęs Vilkyškių parapijai.
Kaip rašė Mažosios Lietuvos kaimų tyrėjas Martynas Purvinas, trumpiau nei šimtmetį gyvavusi Prūsijos administracinė teritorinė struktūra XIX a. pr. jau vertinta kaip pasenusi. 1812-1820 m. Lauksargių, kaip ir Tauragės, iškilimas buvo nulemtas 1832 m., kai iš Tilžės-Tauragės plentas nutiestas per Lauksargius, 1904 m. juos iš Pagėgių pasiekė ir geležinkelis.
Gyvenimas pasienyje
Iki pat Pirmojo pasaulinio karo ten veikė vokiečių pastatyta muitinė, per miestelį knygnešiai gabeno lietuviškas knygas, kontrabandininkai - pigius prūsiškus audeklus ir ypač stipriąją anodiją (eterio ir spirito mišinį). Besiformuojančiame miestelyje noriai kūrėsi ateiviai vokiečiai, 1905 m. jie šiame kaime sudarė net 91,2% gyventojų (447 iš 600).
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lauksargiuose jau gyveno 680 gyventojų. Tada Lauksargiai buvo prekybos ir amatų centras, dauguma verslų laikėsi iš prekybos per sieną.
Vietos gyventojai gerai žinojo pasienio vietas, sargybinių kelius. Dažnai einantys per sieną turėjo pažįstamų pasieniečių, kurie praleisdavo netikrinę. Jei žmonės ateidavo iš toliau, prašydavo, kad pasienio gyventojai pervestų per sieną. Pasienio kaimuose buvo vedlių, kurie už atlygį tai padarydavo. Nors pasienio žemaičiai juokaudavo, kad per sieną eidavo tik tie, kurie mažai darbo turėdavo, daugumai vietinių gyventojų tai buvo papildomos pajamos, o neretai - ir verslas.
Lietuvos kontrabandininkai iš anksto pasakydavo, kokių prekių jiems reikia. Iš Lietuvos nešė linus, sėmenis, veršių odas ir kitus žemės ūkio produktus. Grįždami į Lietuvą atsinešdavo anodijos, spirito, medžiagų, cukraus, druskos, bovelnos (medvilnės). Reikiamos prekės iš Tilžės, Ragainės masiškai gabentos į vadinamąją Kruopaitikės parduotuvę prie bažnyčios. Iš Lauksargių jas slapta gabendavo į Lietuvą.
Kaip prisimena vietiniai gyventojai, vokiečių pasieniečiai beveik nesikišdavo į prekybinius reikalus. Knygnešys Vincas Jonikas ties Lauksargiais pereidavęs Rusijos-Vokietijos sieną. Daugiausia nešdavęs maldaknyges, mišiolus, uždraustą literatūrą. O iš Lietuvos nešė linus, sėmenis. Dieną juos nusigabendavo ties Meldikviršiais, o naktį pernešdavo per sieną.
Paštas
Paštas Lauksargiuose įkurtas tik nutiesus naują plentą iki valstybių sienos 1832 m. Kadangi plentu vyko susisiekimas tarp Rusijos ir Vokietijos sostinių Peterburgo ir Berlyno, dažnai paštui vežti tekdavo papildomai samdyti kaimyninius ūkininkus. Veždavo laiškus, siuntinius ir žmones.
Kadangi Kamščiuose nebuvo kur gyventi paštininkams, netoli geležinkelio stoties pastatytas valdiškas namas, kur galėjo apsigyventi du laiškininkai. 1906 m. dar viena įrengta Gilandviršiuose pas ūkininką Dumaitį, kuris tapo ir agentūros vedėju.
Verslai ir amatai
1905 m. jie šiame kaime sudarė net 91,2% gyventojų (447 iš 600). Dirbo 4 kalviai, aptarnavę pravažiuojančiuosius: Max Engelhardt (prekiavo dviračiais ir turėjo mechanikos dirbtuves), O. Sauff, E. Žemaitaitis (Szameitat), E. Vaišvilas (Woischwill). Veikė L. Feinstein, Schereschewsky bei Gülkien lentpjūvės su skiedrų gamyklėlėmis. Statybines medžiagas pardavinėjo Gitkin, o Franz Schilling buvo statybos rangovas.
Kaip gi be karčemų-parduotuvių: L. Balčiuvaičio, Ida Bruning, Julius Feinstein, Richard Küchlich, Albert Kiel. Buvo 2 bitininkai: Emulaitis (Emulat) ir R. Siebert, kepėjas Theodor Friedrich, 2 staliai: W. Hess ir F. Pečiulaitis (Petschulat), 2 siuvėjai: F. Lingaitis (Lingat) ir K. Rosenbaum, o kubilius F. Mildenberger tikriausiai gamino prekybos tarą, pavyzdžiui, sviesto statinaites. Veikė 2 vėjo malūnai: Behrend ir K. Johw. Ana Kropaitienė užsiėmė sviesto ir taukų prekyba, Max Gutmann prekiavo audiniais. Vežimų ratus dirbo F. Pletaitis (Pleteit). Dvarininkas Pranas Mertinas (Franz Mertins) turėjo sūrinę.
Žymūs žmonės
Per Lauksargius važiuodavo ir ciesoriai (karaliai, carai). Pasakojama, kad vieną kartą, kai reikėję vežti rusų carą, ar dėl to, kad nebuvo laisvų vežikų, ar iš pagarbos aukštam keleiviui vežęs pats dvarininkas. Jis taip skubėjęs, taip varęs arklius, kad vienas jų kritęs negyvas vos į artimiausią tašką atvažiavus.
Tuo tarpu, ilgus metus Žemaitijos sostinę terorizavusios gaujos vadeiva Vincas Šilys veržiasi į laisvę. Šilinių gaujos vadeivai Vincui Šiliui (46 m.), nuo 2000-ųjų mintančiam pataisos namų koše, iki bausmės pabaigos liko dar 3 metai ir 7 mėnesiai. 1995 m. V. Šilys buvo supirkęs kontrolinį „Masčio“ fabriko akcijų paketą. Maždaug 1990-aisiais V. Šilys Telšiuose subūrė gerai ginkluotą gaują. Ši ėmėsi terorizuoti Žemaitijos verslininkus ir prievartauti jų turtą.
Kaimo turizmo sodyba
Turizmas
Šios, Varėnos apylinkėse įsikūrusios, gyvenvietės - tikra palaima nuotykių ir įspūdžių ištroškusiems turistams. Prieš kelionę rinkdamiesi optimaliausią maršrutą, pasinaudokite programėle „Varėna4seasons“ - ją į savo išmaniuosius įrenginius galite parsisiųsti jau dabar. Lauksime Jūsų Dzūkijoje!
Ekskursijos metu aplankoma Merkinė - miestelis su gilia istorine praeitimi, įsiterpęs Nemuno, Merkio, Stangės ir Straujos santakoje. Nukeliaujama į Liškiavą, aplankoma bažnyčia ir jos rūsiai, vienuolynas, piliakalnis ir alkakalnis, Panaros pilnų namų bendruomenė su ekologinių vaistažolių ūkiu.
Poilsis gali būti ir aktyvus. Galima keliauti pasirinktu maršrutu per miškus, paupius, pelkutes ir paežeres pėsčiomis, atskleidžiant Dzūkijos krašto grožį, mėgaujantis jo gamta, retaisiais augalais, skraidančiais vabzdžiais ir paukščiais.
Ką dar galima pamatyti:
- Zervynų kaimą
- Čepkelių raistą
- Rusnę
- Uostadvarį
- Mingę
- Ventės ragą
- Čižiūnų kaimą
- Perloją
- Pauosupės kaimą
- Merkinės bioenergetinę piramidę
- Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos etnografinę sodybos ekspoziciją
- Kašėtų kaimą
- Musteikos kaimą
- Žiūrų kaimą
- Mardasavo kaimą
Alkiškiai. Latvių liuteronų bendruomenės istorija ir dabartis: II dalis | Laida KELIAS
Tradiciniai amatai
Dzūkijoje vis dar gyvos tradicijos pinti kašeles iš skaldytos pušies balanų. Šis amatas reikalauja ne tik įgūdžių, bet ir specifinių žinių apie medį ir jo savybes.
Štai keletas įdomių faktų apie kašelių pynimą:
- Kašelių pynimui naudojamos specialios pušys, kurios yra be šakų ir lengvai skyla išilgai kamieno.
- Mediena skeliama rankomis, o ne pjaunama, kad būtų atsparesnė atmosferos poveikiui.
- Kašelę iš pušies balanų galima nusipinti per porą dienų, tačiau pasiruošimas šiam darbui gali trukti visus metus.
tags: #sodyba #siliniskiu #kaimas