Tauragnų miestelis Utenos rajone garsėja savo gamtos ir istorijos paveldu. Šiame straipsnyje apžvelgsime įdomiausias lankytinas vietas, kurias verta aplankyti viešint šiame regione.
Poilsiavietė "Tauragno slėnis"
Poilsiavietė "Tauragno slėnis" įsikūrusi Tauragnuose, Utenos rajone. Atvykę poilsiautojai ir turistai gali pasivaikščioti nutiestais takais, šlaite įrengtais laiptais su tarpinėmis aikštelėmis. Automobilius galima palikti stovėjimo aikštelėje. Nuo dviejų pontoninių lieptų su apžvalgos aikštelėmis atsiveria nuostabūs Tauragno ežero vaizdai. Prie trečio pontoninio tilto yra galimybė švartuoti valtis.
Pakrantėje įrengtos 3 pavėsinės, laužavietės, pastatyti lauko baldai. Taip pat įrengta paplūdimio tinklinio aikštelė, persirengimo kabinos, šiukšliadėžės, sumontuoti lauko tualetai. Vaikams įrengta žaidimų aikštelė.
Tauragno ežeras
Dr. Taurapilio piliakalnis
Dr. Taurapilio piliakalnis - tai senieji Tauragnai. Piliakalnis stūkso Tauragno ežero pietinėje pakrantėje, 3,5 km nuo Tauragnų miestelio. Jis įrengtas aukštoje, stačių šlaitų kalvoje. Dabartinis piliakalnio aikštelės plotis - 1 tūkst. 350 m2; dalį aikštelės iš šiaurinės pusės nuplovė ežeras.
Manoma, kad piliakalnio aikštelė susidėjo iš dviejų dalių, kurias skyrė 8 m pločio griovys. Rytinė aikštelės dalis buvo pilies vieta, o vakarinė - priešpilio. Iš sausumos pusės aplink piliakalnį buvo supiltas 11-14 m aukščio pylimas, iškastas 220 m ilgio griovys, kuris jungėsi su ežeru ir tokiu būdu juosė piliakalnį vandeniu.
Archeologai piliakalnio papėdėse, 4 ha ploto papėdės gyvenvietėje rado brūkšniuotos, grublėtos, lygios ir žiestos keramikos, molinį verpstuką, molio tinko, geležies gargažių. 500 m į pietryčius nuo piliakalnio buvo rastas vertingiausias archeologams radinys - V a. kunigaikščio pilkapynas.
Archeologai iš gausių ir brangių įkapių sprendžia, jog mirusysis buvo kilmingas karys. Jo pilkapį supo kitų karių kapai su negausiomis įkapėmis. Archeologai tvirtina, kad šiame pilkapyne rastas didžiausias importinių daiktų komplektas Lietuvos kapinynuose.
Yra žinoma, kad tokius brangius daiktus V a. nešiojo aukšto socialinio statuso žmonės vidurio Dunojaus baseine. Šiam kariaunos vadui brangūs daiktai galėjo pakliūti kaip karinis grobis, galbūt daugiatautės hunų kariuomenės sudėtyje arba šie daiktai į Taurapilį galėjo patekti per susirėmimus su hunų raiteliais, kurie V a. plėšikaudavo Lietuvos teritorijoje.
Pasak padavimo senų senovėje į šias apylinkes užklydo lietuvių karžygių būrys, vedamas Rigimanto ir jį lydėjusio kanklininko. Užėjus nakčiai, sunkaus žygio ir ilgos kelionės išvarginti karžygiai sumigo. Nemiegojo tik senasis kanklininkas. Jis taip gražiai kankliavęs, kad iš girių tankumyno atbėgo du taurai, atsigulė prie jo kojų ir klausėsi švelnios muzikos.
Kanklininkas mokėjęs susikalbėti su girios gyventojais. Taurai jam parodė patogesnę vietą, esančią kitoje ežero pusėje. Tai buvo urvas. Karžygiams ta vieta patiko, ir jie čia pasistatė pilį, o savo Dievams įruošė šventyklą. Kadangi naują gyvenvietę jiems nurodė taurai, tai ir naują pilį pavadino Tauro vardu. Dar ir dabar žmonės pasakoja apie Taurapilio kalne esantį paslaptingą urvą, iš kurio tyliomis naktimis skamba graži muzika: tai senasis kanklius linksmina Rigimanto vyrus.
Piliakalnis įrengtas atskiros kalvos vidurinėje dalyje. Aikštelė su nežymiu kultūriniu sluoksniu. Šiauriniame aikštelės gale supiltas 0,4 m aukščio nuo aikštelės pirmasis pylimas, už kurio iškastas 25 m ilgio, 4,5 m gylio nuo šio pylimo griovys. Už šio griovio supiltas 0,5 m aukščio antras pylimas, už kurio iškastas 0,5 m gylio bei 2 m pločio antras griovys. Už šio griovio yra trečias pylimas. Į šiaurę nuo piliakalnio yra papėdės gyvenvietė su labai suardytu kultūriniu sluoksniu. Yra už poros šimtų metrų nuo Tauragnų - Kazitiškio vieškelio.
Moko akmuo
Akmuo yra nupjauto kūgio formos, jame iškalti vos įžiūrimi metai - 1860. Šalia šio akmens guli kitas, mažesnis - Mokiukas.
Legenda byloja apie senų senovėje gyvenusį žmogų, vardu Mokas. Turėjęs jis žmoną ir sūnų. Darbšti buvo Moko šeima, dirbusi už visą giminę. Tačiau nusivylęs žmonių tingumu, Mokas nusiminęs ir pats nustojęs dirbti. Žmonės ėmė ant jo pykti, tad teko Mokui keltis kitur. Kartu su žmona ir sūnumi jis iškeliavo šiaurės link. Tačiau kelią pastojo Tauragnų ežeras, kurį reikėjo perplaukti.
Mokas pamokė žmoną ir sūnų plaukiant nesigręžioti ir nežiūrėti atgal. Sūnus paklausęs, o Mokienė nepaklausiusi ir nuskendusi. Verkęs Mokas, išlipęs ant kranto ir stovėjęs tol, kol suakmenėjęs. Ir dabar jis toje vietoje tebestovi.
Minčios malūnas
Minčios kaimelyje ant Minčios upės kranto pastatytas vandens malūnas grūdus pradėjo malti prieš 200 metų. Rašytiniuose šaltiniuose minimas Minčios malūnas statytas 1792 metais iš apipjautų medžio rastų. Malūne buvo įrengtos ketverios girnos ir vėlykla.
Minčios dvare specialiais įrankiais būdavo pjaunamos lentos. Čia veikė vario kalykla, kurioje kūjus kilnojo Minčios upelio vanduo. Vietiniai žmonės sako, kad malūne buvo įrengti "spąstai gaudyti Minčiagirės velniams ir laumėms, kurie anais čėsais į upelio vandenį nusinešė mūsų kaimo gražuolę Minčiją ".
Apie Minčios malūną dar pasakojama: "Minčioje buvęs ant upės įtaisytas vandens kilnojamas blokas - kūjis. Čia vario gabalus kaldavę - plodavę į plonus lakštus. Minčios miške buvusi sukilėlių įrengta tvirtovė - buvę suvažiavę daug ponų. Arnotos buvusios padarytos iš ąžuolo, kulkos - iš švino. Rusams salvėmis iššovus, visi ponai išbėgę. Vienas baudžiauninkas nešęs Minčės miškan ponams sukilėliams sidabrinį dubenį su įvairiais brangiais indais, bet, išgirdęs šūvius, tuos indus užkasęs Alksniškių ir Minčės kelių kampe".
Žmonės sako, kad tarp Minčios ir Žiežulnio ežero yra užkasti pinigai. Tas kalnelis ir vadinamas Piniginiu kalnu. Prie Minčios malūno pastatytas paminklas, menantis 1863 metų sukilimą.
Malūnas 1971 m. įrašytas į architektūros paminklų sąrašą. Apie šį kaimą randame duomenų 1798 m. Kaime labai mėgdavę dainuoti. Kraštotyrininkai surinko per 200 dainų dainuotų šiame kaime. Kiekvienoje troboje stovėjo audimo staklės. Austi dailūs audiniai ir dabar puošia šio kaimo gyventojų pirkias. Tai miško sargų kaimas.
Minčios malūnas
Šuminų kaimas
Utenos rajone, ant Baluošo ežero kranto, įsikūręs Šuminų kaimelis, dėl išlikusios XVIII a. pastatų išdėstymo struktūros, laikomas architektūros paminklu. Tačiau labiausiai Šuminų kaimas smalsuolius traukia ne dėl etnografinių pastatų, o vietų, kuriose kadaise buvo filmuota legendinis filmas - „Tadas Blinda".
Šuminai minimi nuo 1784 metų kaip Pabaluošė, nors spėjama, kad pirmoji sodyba atsirado gerokai anksčiau. Vėliau kaimui prigijo Šuminų vardas (pagal čia dar ir dabar tebegyvenančių giminę Šuminas). Spėjama, kad kaimo vardas parinktas pagal eigulio Antano Šumino sodybą, kurios vietoje dabar stovi XIX a.
Kaimas kompaktiškas, sodybos išdėstytos Būkos upelio kairiajame krante. Beveik visi pastatai pastatyti XX a. trečiajame dešimtmetyje, kai kaime veikė garinė lentpjūvė. Pamatai iš akmenų, sienos iš pušinių rąstų. Stogai dengti šiaudais, malkenomis ir šiferiu.
Pirmoji padrikoji sodyba yra Silvestro Žilėno. Joje trys paminkliniai pastatai: pirkia, svirnas ir tvartas. XX a. antrojoje pusėje sunyko paminklinė pirtis. Sodybą 1975 m. nupirko Antanas Auškalnis. Jono Žilėno sodyboje yra trys paminkliniai pastatai: pirkia, svirnas, tvartas. Pirkia - dviejų galų, pamatai akmeniniai. Svirnas - vienas seniausių pastatų., statytas XIX a. pabaigoje. 1976 m. remontuotas. Tvartą 1922 m. perstatė Pranas Kliukas. Pirkia taip pat paminklinė. Juozo Šumino sodyboje pirkia viengalė, stovi seniausios dūminės pirkios vietoje. 1905 m. prie dūminės pirkios pastatytas pietvakarinis galas, o 1964 m. dūminė pirkia nugriauta ir liko tik priemenė.
Varniškių kaimas
Kaimo pradžia siekia XVIII a. antrąją pusę. Varniškės yra net keturios, išsibarsčiusios nuo Tauragno iki Pliaušio ežero. Įspūdingiausias Varniškių II kaimas (Čiečiai). Kaime yra keletas žaliųjų galiūnų ąžuolų, liepų. Vienas ąžuolas ir liepa yra saugomi gamtos paminklai. 1971-09-28 kaimas įrašytas į architektūros paminklų sąrašą. Paminklinė teritorija 4,5 ha.
Kaime stovi šio amžiaus trisdešimtaisiais metais iš apvalių rąstų pastatyta kalvė su visa įranga. Kažkada čia įsikūrė vienas Kriugiškis ir ilgai kaime gyveno vien Kriugiškiai - visi iš to paties giminės kamieno. Caro valdymo metais kaime sulaukta pirmojo užkurio - Juozapo Šinkūno.
Varniškių ąžuolui - apie 500 metų. Jo kamieno viduje, nuo pat žemės, yra didelė tuščia erdvė, į kurią sutilptų 5-6 suaugę žmonės. Karo metu jame gyventojai slėpė grūdus, lašinius, kitokį turtą, net avis.
Pirkios tradicinės, statytos XVIII-XIX a. (kitos atsirado XX a. vid.) Svirnai maži, beveik kvadratiniai. Tvartai ilgo stačiakampio formos su diendaržiais. Kluonai dideli, stačiakampiai, durys galuose. Daržinės stačiakampės su akmeniniais pamatais. Pirtys mažos, dviejų patalpų.
Varniškių ąžuolas
Varniškių ąžuolas - išskirtinio amžiaus ir išvaizdos ąžuolas, augantis Utenos rajone, Tauragnų seniūnijoje, ties Varniškėmis, netoli kelio Tauragnai-Šeimatis-Daunoriai, apie 2 km į pietus nuo Daunorių. Medis keroja laukymėje, tarp miškų, patenka į Pliaušės hidrografinio draustinio ribas. LR Aplinkos ministerijos paskelbtas valstybės saugomu botaniniu gamtos paveldo objektu 2008 m. Skersmuo - 1,2 m, aukštis - 28 m.
Velnio pėda
Riedulio fiziniai duomenys: ilgis - 2,53 m, plotis - 1,95 m, aukštis - 1,65 m. Viename šone turi atspaudą, vadinamą velnio pėda.
"... Prieš daugelį metų čia buvęs didelis miškas. Buvusi didžiulė audra. Audros metu išlaužė medžius, griuvo didžiuliai ąžuolai. Bėgęs velnias, kuris ir įmušęs į akmenį pėdą."
"...Akmeny yra duobelė - pėda, kurią būk velnias įspaudęs. Po lietaus pilna vandens. Moterys, grįždamos iš lauko karves pamelžusios ar šieną grėbusios, rugius pjovusios, užsuka prie velnio pėdos, pasitriną sopamas vietas ir išgyja. Tas pėdas palikęs tada, kai velnias vijęs švedų kariuomenę.
Minčios I pilkapynas yra apie 2 km į vakarus nuo Minčios kaimo, 0,15 km į pietvakarius nuo Daglėjaus ežero pietinio kranto. Yra 26 pilkapiai. Jų sampilai 15-20 m skersmens ir iki 1,5 m aukščio. Sampilų pagrindus juosia iki 0,6 m gylio grioviai. Dalis pilkapių apardyta. Pilkapiai priskiriami IX a.
Minčios II pilkapynas yra apie 2,3 km į pietvakarius nuo kaimo, 0,7 km į šiaurės vakarus nuo Žiežulnio ežero šiaurinio kranto, 0,3 km į šiaurės rytus nuo Minčios I pilkapyno. Yra 72 pilkapiai. Jų sampilai 5-14 m skersmens, 0,5-1,7 m aukščio, juosiami griovių arba duobių. Dalis pilkapių apardyta - iškastos duobės. Pilkapiai priskiriami IX a.
Minčios III pilkapynas yra apie 1,8 km į vakarus nuo kaimo, apie 0,35 km į pietryčius nuo Daglėjaus ežero pietryčių kranto. Yra 29 pilkapiai. Jų sampilai 7-14 m skersmens, 0,4-2,5 m aukščio, dalį sampilų juosia duobės, grioviai. Apardyti. Ištirti 5 pilkapiai, viename rasta sudegusių kaulų liekanų.
Buvusi Šeimaties mokykla (Šeimaties k., Tauragnų sen. Čia XVIII a. buvo smuklė, vėliau atsirado mokykla. Pastatas yra paminklinis. 1992 m. įrašytas į architektūros paminklų sąrašą. Teritorijos plotas - 0,186 ha. Prie akmens mūro pastato po II pasaulinio karo pristatytas medinis priestatas. Čia mokykla veikė 1913-1988 m.
1993 m. Varniškės I vs. Nr. Šis penkių sodybų padriko plano struktūros kaimas susiformavo XVIII a. II p - XX a. pr. Kaimo susiformavimą lėmė prie Tauragnų - Braslavo vieškelio įsikūrusi smuklė. 1798 - 1830 m. kairiajame Būkos upės krante įsikūrė pirmoji - Jono Žilėno - sodyba (įtraukta į Kultūros vertybių registrą). Skaidantis Žilėnų šeimai, apie XIX a. vid. įsikūrė antroji - Silvestro Žilėno - sodyba. XIX a. II pusėje įsikūrė dar dvi sodybos: Antano ir Albino Žilėnų sodyba dešiniajame Būkos upės krante bei Juozo Šumino šeimos, atsikėlusios iš Šuminų kaimo, sodyba. Penktoji sodyba įsikūrė XX a. pr., ją įkūrė Kazys Žilėnas.
Nuo XX a. pr. kaimo struktūra iš esmė nesikeitė - pastatai buvo perstatomi, tačiau tose pačiose vietose arba šalia, naujų sodybų neįkurta. Intensyvus kaimo trobesių perstatymas vyko 1902 - 1913 m., taip pat XX a. 3 dešimtmetyje, kai smuklės vietoje įsikūrė garinė lentpjūvė. Sodybos kūrėsi priklausomai nuo aplinkinių sąlygų - miško, esamų kelių, upės, reljefo, tačiau bendrai pastebima, jog arčiau gyvenamųjų namų statyti svirnai, už jų - tvartai. Pirtys statytos arčiau upės, atokiau nuo kitų sodybos pastatų. Kluonai statyti kaimo pakraščiuose.
Kaimas išlaikė tradicinę aukštaitišką architektūrą. Seniausiems pastatams būdinga šiaudų ar malksnų stogo danga, stogų dekoravimas lėkiais ir vėjalentėmis, fasadų dekoras pjaustinėtomis lentelėmis, mediniai stoginėliai, durys su dekoratyviu rombo apkalu. Kaimo teritorijos centrinėje dalyje suformuota trikampė kelių sankryža-aikštelė.
Žiūrėkite LRT laidos „Atspindžiai. Aukštaitijos nacionaliniame parke įsikūręs kompaktiškas, etnografinis penkių sodybų kaimas formuotis pradėjo dar XVIII a. pabaigoje, o pirmoji sodyba čia atsirado 1830 m. Tradicinės aukštaitiškos architektūros stiliaus etnografinis Vaišnoriškės kaimas - tikras lobynas norintiems susipažinti su Lietuvos praeitimi. Seniausiems jo pastatams būdinga šiaudų ar malksnų stogo danga, stogų dekoravimas lėkiais ir vėjalentėmis, mediniai stoginėliai.
Dar XVIII a. prasidėjusią kaimo raidą lėmė netoli Tauragnų-Braslavo įsikūrusi smuklė, kurios vietoje XX a. 3 dešimtmetyje iškilo garinė lentpjūvė. Pirmoji - Jono Žilėno - sodyba, atsiradusi 1830 m. dabar įtraukta į Kultūros vertybių registrą. Nors kaimo planas - kompaktiškas, sodybos ir pastatai jame išdėstyti laisvai, abiejuose Būkos upės krantuose, o kiemų erdvės atviros ir netaisyklingos. Vaikštinėjant po kaimą galėsite apžiūrėti senoviniu stiliumi atstatytas 2 pirkias, kluoną bei 2 tvartus ir pirtis.