Pakuonio kaimas, įsikūręs vaizdingoje Lietuvos vietovėje, turi turtingą ir įvairią istoriją. Šis straipsnis skirtas atskleisti svarbiausius kaimo raidos etapus, pradedant bažnyčios įkūrimu ir baigiant šių dienų gyvenimu.
Lietuva žemėlapyje
Pakuonio Bažnyčios Istorija
Pakuonio istorija glaudžiai susijusi su bažnyčia. Pagal vyskupijos elenchą, 1808 m. Pakuonis priklausė Vygnių vyskupijos Zapyškio dekanatui. 1879 metais Pakuonio klebonu tapo kun. Kazimieras Jasulaitis. Jo rūpesčiu 1883 m. čia buvo pastatyta mūrinė vieno bokšto bažnyčia, kurią 1886 m. konsekravo Seinų vyskupas Juozapas Oleka Švč. Mergelės Marijos apsilankymo titulu. Ši bažnyčia stovi ir šiandien.
Jos fasadas - vienos plokštumos, paįvairintas plačiais plonais piliastrais ir seklia arkine arkada viršuje. Jos sąramos - trikampės. Virš durų - platus didelio puslankio langas, o fasado šonuose - reljefiniai kryžiai. Sienų kertės ir šoninės sienos sustiprintos dviejų tarpsnių kontraforsais. Absida yra siauresnė ir žemesnė už pagrindinę navą. Kertėse dar pristatytos zakristija ir koplyčia. (Anksčiau bažnyčia turėjo aukštą mūrinį bokštą, dabar - tik medinis bokštelis ant šelmens).
Kun. Kazimieras Jasulaitis mirė 1889 m. gegužės mėn. 25 d. Prie klebono K. Jasulaičio buvo vikaras Pranciškus Būčys. Pas jį klebonijoje 1911 m. įvyko pirmoji atnaujintų marijonų generalinė Kapitula, kuri išrinko Jurgį Matulaitį vienuolijos generolu. Kunigas P. Būčys mirė Gelgaudiškyje 1923 m. balandžio mėn. 18d.
Kunigai ir Vikarai
Per ilgą Pakuonio istoriją čia tarnavo daugybė kunigų ir vikarų. Štai keletas iš jų:
- 1821 m. Pakuonio klebonu buvo kun. Simonas Stulgevičius, klebonavęs, atrodo, iki 1883 m.
- 1837 m. Pakuonyje klebonauja kun. Vincas Sakavičius.
- Nuo 1843m. kiek ilgiau Pakuonyje darbuojasi klebonas kun. Andrius Bartosevičius.
- 1861 m. klebonavo kun. Juozapas Maraška.
- Mirus kun. K. Jasulaičiui, laikinai, iki 1900 m. klebonavo kun. Vincas Bukota, vėliau iškeltas į Liškiavą.
- 1900 m. į Pakuonį atkeliamas Liškiavos klebonas kun. Juozas Beinaravičius, gimęs 1849 m.; mirė 1912 m.
- 1912 m. rugpjūtį į Pakuonį klebonu paskirtas Justinas Staugaitis ir darbavosi iki 1916 m.
- 1916 m. Pakuonio klebonu paskiriamas iš Prienų kun. Jonas Valaitis, gim. 1876 m. lapkričio 25 d.
- 1920 m. Pakuonio klebonu buvo Jonas Strimas. Čia jis klebonavo iki mirties.
- 1934 m. į Pakuonį klebonauti perkeliamas kun. Vincentas Dumčius, kur teko mūrinei bažnyčiai pristatyti bokštą.
- 1940 m. Pakuonio klebonu paskiriamas Pranciškus Baltrušaitis.
- Mirus klebonui kun. Pr. Baltrušaičiui į Pakuonį paskiriamas kun. Antanas Jančauskas , jis gimęs 1910 m. gegužės 20 d. Pakuonio parapijoje, Girininkų kaime.
- Areštavus kun. A. Jančauską, 1946 m. pavasarį į Pakuonį klebonu atkeliamas kun. Antanas Pangonis.
- Po kun. A. Pangonio arešto, negalvodamas apie politinius pavojus, su didžia apaštalo energija, ėmėsi atstatyti karo smarkiai apgriautą bažnyčią Pakuonio klebonas kun. Jonas Bučinskas.
- 1953 m. kovo 13 d. Pakuonyje oficialiai, raštiškai užims klebono pareigas Kazimieras Burba.
- 1969 m. į Pakuonį atkeliamas kun. Pranas Lingys gimė 1904 m. birželio 17 d. Veršių km. Sintautų parapijoje.
- 1976 m. žiemą atėjo į Pakuonį klebonu kun. Vytautas Kazimieras Tėvelis.
- 1990 m. į Pakuonį atkeliamas kun. Ignas Plioraitis iš Dzūkijos - Kapčiamiesčio. Gimęs 1932 m. Višakio Rūdos parapijoje.
- Nuo 2007 m. Pakuonio parapijos klebonu dirba kun.
Justinas Staugaitis: Nuo Klebono Iki Signataro
Viena iš ryškiausių asmenybių, susijusių su Pakuoniu, yra Justinas Staugaitis. 1912 m. rugpjūtį į Pakuonį klebonu paskirtas Justinas Staugaitis ir darbavosi iki 1916 m. A. Panemunėje Justinas Staugaitis įsitraukė į politinį gyvenimą, Buvo Krikščionių demokratų partijos narys.
Svarbus J. Staugaičio politinis žingsnis - dalyvavimas 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje konferencijos darbe. 1918 m. vasario 16 d. jis - Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Vėliau J. Staugaitis buvo išrinktas Steigiamojo ir vėlyvesnių Pirmojo ir Antrojo seimo deputatu. 1926 m. balandžio 25 d. kun. J. Staugaitis konsekruojamas vyskupu, paskiriamas naujai įsteigtos Telšių vyskupijos Ganytoju. Mirė 1943 m. liepos 8 d.
Justinas Staugaitis
Kaimo Gyvenimas Ir Pokyčiai
Pakuonio apylinkėse žmonių gyventa jau III-IV amžiuje. Tai patvirtinta XX a. pradžioje rusų archeologo plk. S. Masalitinovo atlikti kasinėjimai. Pirmą kartą paminėtą Pakuonio vardą randame 1744 m. Darsūniškio parapijos sudarytuose Darsūniškio parapijos kaimų sąrašuose. Pakuonio istorija susijusi su visos Užnemunės istorija.
Atstatant Lietuvos nepriklausomybę, šviesesni Pakuonio krašto žmonės susirūpino savo valsčiaus sutvarkymu. 1918 metais lapkričio 18 dieną įvyko pirmasis visuotinis susirinkimas Pakuonio parapijos komitetui steigti. Komitetas tuojau gavo leidimą ir suorganizavo apie 40 žmonių vietos milicijos būrį. Tačiau seniausiuose lenkiškuose aktuose randama kad Pakuonis prieš lenkmetį priklausė Patamulšio valsčiui.
Žmonės perpasakoja istorijas, kaip jis knygas slėpdavo Nemuno skardžiuose padarytose olose, senų ąžuolų drevėse, turėjo gerą slėptuvę žemėje. Jo žmona Zykuvienė-Kernazickienė išsaugojo vyro asmeninius dokumentus, nuotraukas. Prieš pirmąjį pasaulinį karą Pakuonio valsčius priklausė Marijampolės apskričiai ir vadinosi Pagirmuonio valsčiumi.
Knygnešystė
Spaudos draudimo metais Pakuonis buvo vienas iš svarbesnių panemunės knygnešių centrų. Kunigas Pranciškus Bučys buvo vienas pirmųjų apylinkės knygnešių. Jis vykdavo į Prūsijos pasienį ir parsivežtas knygas dalindavo kitiems platintojams. Daug šioje srityje nuveikė vikaras J. Šmulkštys. Knygas slėpdavo net altoriuje. Knygas platino ir zakristijonas Antanas Bajoraitis su žmona. A. Bajoraitis už šią veiklą sėdėjo Kalvarijos kalėjime.
Garmų Giminė
Iš šalia Pakuonio esančio Būčkiemio kaimelio kilę Juozas ir Povilas Garmai priklausė Lietuvos tarnų draugijai, kurios tikslas buvo ,,platinti lietuviškus laikraščius ir kitus leidinius tarp draugų, giminių ir pažįstamų ir apskritai platinti lietuvybę”. Visa plati Garmų giminė - tai tikrų Lietuvos Šviesuolių giminė. Jie buvo knygnešiai, mokytojai, teisininkai, daktarai, agronomai, ūkininkai, menininkai. Ir visiems rūpėjo Lietuvos likimas.
Sodybos Pokyčiai Ir Gyvenimo Būdas
Kaimo sodyba turėjo savo gyvenimą, istoriją. Sodybos keitėsi bėgyje. Technikos, žemdirbystės pažanga, laivininkystė - žmonės aplankydavo, emigruodavo į kitas šalis, naujoves pritaikydavo savo buityje, derlingesnių kultūrų sėklų, pagerintų veislių gyvulių. Po 1918 m. gyvenimas kaime tapo turtingesnis, gražesnis. Ūkiniai pastatai nebeatitiko naujesnių ūkininkavimo sąlygų, todėl buvo statomi erdvesni ir funkcionalesni pastatai.
Tiesiog senovinis brangakmenis buvo 19 a. pradžioje pastatyta klėtis. Pasiturintys ūkininkai puošė savo sodybas paminklo „saulučių“. Kiekviena sodyba buvo apsodinta sodais. Šalia senųjų statėsi didesnės ar mažesnės naujos sodybos. 1940 m. kaime jau buvo apie 50 sodybų ir 300 žmonių. Tai buvo paskutinieji taikos metai, po kurių sekė karas, atnešęs tautos genocidą ir senojo kaimo išdraskymą.
Partizanų Bunkeris
Apie unikalų kieme esantį bunkerį šeimininkas neišsidavė iki mirties Kaip teigia vietiniai gyventojai, šis bunkeris buvo Žemaičių apygardos partizanų vado Povilo Bagdono vadavietė. Bėgant iš bunkerio šis buvo užverstas akmenimis - ir iki pat tada, kai buvo atkastas, išliko visiškai nepaliestas ir nesunaikintas, tad tapo tarsi langu į partizanų gyvenimą.
2016 m. archeologai, vadovaujami Klaipėdos universiteto archeologo dr. Gedimino Petrausko vykdė Žemaičių apygardos partizanų vadavietės bunkerio kasinėjimus Kūlio Daubos kaime. Vietos gyventojai pasakoja, jog vaikams buvo draudžiama sėdėti ant pirties gulto ties įėjimo į bunkerį akmeniu, esą „tame kampe velniai gaudo“.
Vietos gyventojų teigimu, Kūlio daubos kaimo bunkeris buvo Žemaičių apygardos partizanų vado Povilo Bagdono vadavietė. Partizanas Povilas Bagdonas buvo puikus bunkerių statytojas. Radinys unikalus ir tuo, kad jis šiuos laikus pasiekė visiškai nepaliestas, nesunaikintas ar susprogdintas. Tad archeologai turėjo puikią galimybę tyrinėti to meto partizanų gyvenimo buitį.
Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, jo žmona savo vaikaičiams prasitarė apie tai, kad teritorijoje gali būti užverstas partizanų vado Povilo Bagdono bunkeris“, - dalijosi Varnių regioninio parko specialistai.
Europa pyksta, Amerika spaudžia – kas iš to Lietuvai?
Miškinių Sodyba
Juknėnų kaime gimė poetas Antanas Miškinis ir jo brolis literatūrologas, vertėjas Motiejus. Gimtoji Miškinių sodyba tapo Utenos kraštotyros muziejaus padaliniu - A. ir M. Miškinių literatūrine-etnografine sodyba.
2000 m. bendru brolių Miškinių vaikų sprendimu sodyba buvo padovanota Utenos rajono savivaldybei. Nuo 2005 metų sodyba yra Utenos kraštotyros muziejaus filialas. Gyvenamajame name eksponuojamos Miškinių šeimos nuotraukos, knygos, buities daiktai, baldai. Klėtyje, restauruotame, 2004 metais, viename gale įrengta memorialinė Antano ir Motiejaus Miškinių ekspozicija. Sodybos kiemą puošia trys stogastulpiai.
Siūlomos ekskursijos: Apžvalginės ekskursijos:„Kaip seniau Aukštaitijoj gyveno žmonės“ (skirta 5-8 klasių mokiniams, trukmė 45 min.), „Brolių Miškinių gyvenimas ir veikla“ (skirta suaugusiems ir 9-12 klasių mokiniams, trukmė 60 min.). Teminė ekskursija - „Sušvinta…man namai mielieji“ (A. Miškinis) (skirta suaugusiems ir 9-12 klasių mokiniams, trukmė 60 min.).
Vokiečių Kareivių Palaikai Pagrundos Kaime
Praėjusių metų lapkritį Pagrundos kaime (Zarasų r.) archeologai iškasė ir tolimesniems tyrimams išsivežė keturis II pasaulinio karo metais šalia sodybos palaidotus vokiečių kareivių kūnus. Prie palaikų rasti ir keli daiktai. Prie šios kapavietės dirbę archeologai prie palaikų rado tris identifikacijos žetonus, kurie turi būti perduoti ekspertizei, tokiu būdu nustatant karių tapatybes. Taip pat buvo rastas stiklinis butelis - viduje buvo matyti dokumentai (galbūt kareivių identifikacijos aprašymai), tačiau butelio kamštis buvęs iš kažkokios nepatvarios medžiagos, tad kažin, ar tie popieriai bus įskaitomi. Prie vieno iš palaikų dar buvo rastas kryželis.
Pažįstami ir artimieji irgi klausinėja, kaip sekėsi ieškoti žuvusiųjų artimųjų. Kol kas neturim atsakymo, kaip sekasi žuvusių kareivių artimųjų paieška ir kur jie bus perlaidoti bei kada. Ne taip viskas greit vyksta, kaip norėtųsi. Šiuo metu jau esu gavusi pranešimą apie raudonosios zonos panaikinimą, vadinasi, jokių apribojimų sklype jau nėra. Ženklinimo irgi neliko, duomenis apie buvusią kapavietę jau bus galima rasti tik istoriniuose išrašuose.
Šiuo metu jau esu gavusi pranešimą apie raudonosios zonos panaikinimą, vadinasi, jokių apribojimų sklype jau nėra. Ženklinimo irgi neliko, duomenis apie buvusią kapavietę jau bus galima rasti tik istoriniuose išrašuose.
Archeologė D. Antropikaitė dar užsiminė, jeigu spės ir oro sąlygos leis, jų komanda tyrinės kapavietę Tiltiškių kaime (Salako sen., Zarasų r.). Zarasų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos parengtame Krašto žinyne teigiama, kad Gražutės miško pakraštyje, pietinėje Zarasai - Salakas kelio pusėje, aukštumėlėje, kuri apaugusi medžiais, manoma, yra penkių II pasaulinio karo dalyvių vokiečių kapavietė. Ši vieta yra paženklinta.
Lapių Kaimo Istorija
Nežinoma, kodėl kaimas gavo Lapių pavadinimą. Manoma, kad apylinkių kalvose ir slėniuose ankščiau gyveno daugybė lapių, todėl kaimas ir buvo pavadintas Lapiais. Toje vietoje, kurioje dabar yra įsikūrusi Lapių pagrindinė mokykla, prieš dar prieš aštuoniasdešimt metų buvo medinis bajorų Parčauskų (Parčevskių) dvaras. Lapių kaimas pavadinimą gavo 1925-aisiais.
Po karo, žemės reformos metu, visoje Lietuvoje buvo nusavinta apie 77 proc. dvarininkų žemių, kitą dalį dvarininkai pardavė, užstatė už skolas. Lietuvoje 1919-1940 m. buvo įvykdyta labai radikali žemės reforma, likvidavusi dvarininkų žemėvaldą bei kitas feodalines liekanas ir atidavusi didžiąją dirbamosios žemės dalį bežemiams bei mažažemiams valstiečiams. Žemės reformos metu lapiškiai galėjo išsimokėtinai įsigyti nuo 8 iki 20 ha žemės ir pasiimti paskolas įsikūrimui.
1918 m. Lapių kaimas išsiplėtė tik tuomet, kai čia po II pasaulinio karo buvo įkurtas kolūkis, pastatyta mokykla. Elektra kaime įvesta 1960 metais. Kaimo gyventojai atsimena ne vieną padavimą, jų protėvių pasakotą apie Lapių Pilalės piliakalnį.