Šiame straipsnyje apžvelgiame Miroslavo Vankiškių kaimą Alytaus rajone, atkreipdami dėmesį į svarbius įvykius, verslo iniciatyvas ir žmonių gyvenimus.
Alytaus rajonas Lietuvos žemėlapyje
Tragiški Įvykiai Vankiškiuose
Deja, ne visos naujienos iš kaimo džiugina. Sekmadienio vakarą Miroslavo Vankiškių kaime sudegė Alvydo ir Teresės Kalvinskų sodyba. Gaisras gyvenamajame name kilo apie 17 valandą. Ugnyje žuvo kartu su 56-erių metų Alvydu gyvenusi 92-ejų mama, sunkiai nukentėjo žmona Teresė. 54-erių moteris dėl įvairių kūno nudegimų paguldyta į Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės reanimacijos skyrių. Vyriškis gaisro metu taip pat nukentėjo.
Miroslavo seniūnas Vytautas Sinkevičius sakė, kad seniūnija padės sutvarkyti sudegusios sodybos aplinką, išvalyti namą. Likusį be pastogės Vankiškių kaimo gyventoją nakvynei priėmė kaimynas. Kilęs gaisras nepalietė Kalvinskų šeimos tvarto, kuriame laikomos kelios karvės ir kiaulė. Kadangi gyvuliai liko ir juos reikia prižiūrėti, A. Kalvinskas norėtų gyventi savo sodyboje. Klausimą dėl socialinės paramos A. Kalvinskui seniūnija spręs artimiausiu metu.
Verslo Iniciatyvos Miroslave
Nors ne kiekvienas ryžtasi maisto gaminimo pomėgį paversti verslu, svajonę atidaryti konditerinių gaminių kepyklėlę realybe pavertė Miroslave gyvenanti Rima Petrašiūnienė. Po metų veiklos moteris mėgaujasi rezultatu - nors šeimos investicijos kol kas nesugrįžo, tačiau pasitenkinimas darbu kompensuoja bemieges naktis ir įkvepia eiti į priekį.
Kepykla "Pupa" Miroslave
Kepyklėlė "Pupa"
Rimą atidaryti kepyklėlę skatino ir vyras, ir draugai, kurie buvo pirmieji kepinių vertintojai. Turėdama palaikymą, investuodama galimų atostogų, kelionių pinigus, moteris ryžosi pokyčiams. Be pagalbos iš šalies, be paskolų, finansuojamų projektų vyro garažas virto nedidele, jaukia, švara tviskančia kepykla „Pupa“.
Kad svajonė turėti savo kepyklą, taptų realybe, reikėjo ne tik didelio užsispyrimo ir kantrybės, žinių, bet ir nemažai lėšų. „Daug kas sakė, kad neieškočiau paramos, nes geriausia, kai savo įdedi. Dabar galvoju, kad parama praverstų, kad ir norimam, kurio ir labai reikia, plaktuvui“ , - sako moteris ir šiais metai planuoja pasidomėti, kokią smulkiam verslui paramą skiria rajono savivaldybė.
Alytaus rajone Rima su vyru gyvena apie 20 metų - pirmiausia Vankiškių kaime, vėliau persikėlė į Miroslavą, kuriame jau 16 metų. Šeima įsikūrė buvusioje senoje kaimo pirtyje. „Daug kas stebėjosi mūsų pasirinkimu, abejojo, kad kas nors gausis, bet namai yra, o juose - ir mano kepyklėlė“ , - džiaugiasi Rima pasirinkimu ir gyvenimu Miroslave, kuriame, anot jos, gyventi labai gerai.
Rima institute mokėsi kartu su vyru, kuris yra statybų ekspertas, kasdien važiuoja į darbus Kaune. Jis ypač skatino Rimą pomėgį kepti tortus ir kitus kepinius paversi verslu. „Ne tik skatino, bet ir padėjo bei padeda, kiek gali. Kartu mokėmės kepti, surišti gaminius“, - džiaugiasi sutuoktinio palaikymu moteris.
Su vyru Rima augina sūnų ir negalią turinčią dukrą. Moteris ryte veža vaikus į mokyklą, Neįgaliųjų dienos centrą, grįžus tvarkosi, ruošiasi darbams kepykloje, tada vėl vyksta pasiimti vaikus. „Laikas suskaičiuotas valandomis. Nes darbuotojų kepykloje neturiu. Galvoju apie pagalbą - neįgalios mergaitės įdarbinimą, kuri galėtų padėti lankstyti dėžutes gaminiams, nes man liūdna žiūrėti, kai neįgalūs jaunuoliai nieko nedaro, kai gali nors šiek tiek dirbti. Dešimt kartų rodyk ir padarys“ , - įsitikinusi Rima, kuri neįgaliai dukrai taip pat skiria nesudėtingų darbų.
„Visą naktį kepu, nuo 6 vakaro iki 4 ryto, kol vieni kepa, tepu tortų lakštus, maišau kitus. Šiek tiek numigusi ir vėl keliuosi. Tačiau jei taip dirbu, po dviejų naktų, reikia gero poilsio“ , - pasakoja Rima.
Kepyklos „Pupa“ asortimentas nedidelis - šakočiai, plikyti pyragėliai, tortai „Napoleonas“, kartais desertai. Kepykloje „Pupa“ viskas gaminama tik pagal užsakymus.
„Būna kartais moterys užsuka eidamos po mišių iš bažnyčios, bet nelabai turiu, ką pasiūlyti. Prikepti ir laukti pirkėjų nenoriu, nes kepiniai yra skanūs, kai švieži. Be to, mažai kas ir žino, kad senoje pirtyje apsigyvenę žmonės ir kepyklėlę įrengė“, - pasakoja Rima. „Nenaudoju auksinių, sidabrinių padėklų, o paprastus kartoninius, kurie vandenyje suyra, dėžutės irgi paprastos, kurias galima sudeginti“, - sako Rima.
Pradėdama savo veiklą moteris daug konsultavosi su verslą ir maisto gamintojus kontroliuojančiomis institucijomis. Jos nuomone, žmonės dažnai nepagrįstai sukūrę baubą jų atžvilgiu. „Ėjau konsultuotis gal dešimt kartų - viską paaiškino geranoriškai ir maloniai. Neseniai tikrino - sąžiningai keturias su puse valandos. Viską tikrino. Ir nėra taip baisu, kaip kiti pasakoja - ateis, nubaus, aprėks - tai šveiskitės, plaukitės ir nenubaus. Man atrodo, pasakų prikurta apie verslus - baubas sukurtas. Žiūrėkite - leido atidaryti kepyklą namuose. Tarnybos padėjo, konsultavo“, - gera bendravimo su maisto gaminimo verslą kontroliuojančiomis institucijomis patirtimi dalijasi Rima.
Prisimindama kepyklos veiklos pradžią Rima prisimena, kad sudėtingiausia buvo iškepti šakotį. Miroslavo kraštas garsėja šakočių kepėjomis, iš kurių moteris prisirinko receptų ir patarimų. „Ne iš karto gavosi - pirmą kartą iškepiau šakotį be ragų - paaiškėjo, kad priežastis - per geri miltai, reikia paprastų.
Ūkininkavimas Vankiškiuose: Pieno Ūkių Likimas
Deja, ne visi verslai kaime klesti. Nebematydami perspektyvos tolimesnei veiklai, vienas po kito užsidaro šalies pieno ūkiai. Vankiškių kaime ūkininkaujančio Alvydo Kėrio ūkis - vienas iš dešimtimis skaičiuojamų šalies pieno ūkių, šiemet nutraukusių veiklą. „Tvirtai sakau, šiandien pieninių karvių neapsimoka laikyti. Metų pradžioje tvarkingose fermose dar mūkė 50 Lietuvos juodmargių veislės pieninių karvių ir augo apie 70 prieauglio. Šiandien fermos - beveik tuščios, o buvusį gyvenimo ritmą primena tik tušti aptvarai ir kelios dešimtys veršelių.
„Sušersime paskutinį pašarą ir galvijų mūsų ūkyje neliks“, - paaiškino A. Kėrys. Anot jo, tik penkias karves žmonės nupirko toliau laikyti. Visos kitos buvo parduotos mėsai. Dzūkas savo ūkį pradėjo kurti 1993 metais nuo 3 karvių. Netrukus atsirado 7, o geriausiais laikais juodmargių skaičius buvo išaugęs iki 77. Ūkininkauti sekėsi. Šalia pieno ūkio dirbo žemę ir augino grūdines kultūras. Visus pašarus, reikalingus galvijams, ruošė sava technika. Iš kitų ūkininkų pirko tik kukurūzų smulkinimo ir sukimo į ritinius paslaugas.
Anot A. Kėrio teigimu, per kelis ūkininkavimo dešimtmečius buvo įvairiausių pieno sektoriaus bangavimų, tačiau paskutiniai metai buvo lemtingi priimant apsisprendimą. „Pieninių karvių atsisakymą lėmė ne viena priežastis, tačiau pagrindinė - pieno supirkimo kainų kilimas ir kritimas. Už pieną per mėnesį gaudavome 4,5-4,7 tūkst. Eur. Iš jų reikėdavo atseikėti 2,6 tūkst. Eur dviejų darbuotojų atlyginimams, taip pat padengti kitas išlaidas: veterinaro, sėklintojo, grūdų malimo paslaugas, nusipirkti mineralų ir pašarų ruošimo plėvelės“, - ŪP kalbėjo A. Kėrys.
Ūkininko teigimu, gaunant tokias pajamas, nelikdavo lėšų investicijoms į ūkį. „Plėstis dabartinėmis sąlygomis reikštų vytis nuvažiavusį traukinį. Kadangi pasikeitė reikalavimai gyvulių laikymo sąlygoms, norint juos atitikti, reikėtų vėl „įsikinkyti“ į bankus“, - akcentavo A. Kėrys. Tėvui pritaria ir praėjusiais metais Alytaus rajono „Metų ūkininko“ nominaciją pelnęs vyriausias sūnus Arvydas.
„Buvo laikas, kai turėdamas 50 karvių ir 200 hektarų žemės galėjai gyventi, dabar situacija pasikeitė - turėdama tokį ūkį, šeima gali tik egzistuoti. Mums, norint toliau laikyti pieninių karvių bandą ir turėti pelno, reikėtų perstatyti fermas, į kurias turėtume investuoti kelis milijonus eurų ir lįsti į visišką nežinomybę“, - neabejojo jaunesnysis A. Kėrys.
Pieno ūkį likvidavęs A. Kėrys visiškai atisakyti ūkininkavimo nežada. A. Kėrys: „Žemės ūkio neatsisakysiu, dirbsiu, kol jėgos leis, tada viską perims sūnus. Ūkis išliks, tik jau ne mišrus, o augalininkystės, nors kai grūdų supirkimo kainos kritusios iki 180 Eur/t, didelio optimizmo nėra. Išsimokėsime už teleskopinį krautuvą, traktorių ir gyvensime toliau. Apmaudu stebėti, kaip mūsų valdžia pjauna brangią šaką, ant kurios sėdi visa Lietuva. Mus puola už klimato atšilimą, oro taršą, žemdirbiai padaryti didžiausiais gamtos kenkėjais“, - nuoskaudos neslėpė A. Kėrys.
Ūkininkas patikino, kad jei pieno supirkimo kaina būtų tinkama, ko gero, dar metus ar kiek ilgiau būtų neatsisakęs karvių. „Yra tokių ūkių, kurie negalvoja apie plėtrą, bet ūkininkai sako, jog tokios aplinkybės skatina greičiau apsispręsti dėl ūkio atsisakymo. Vadovaujamės nuostata, kad kuo anksčiau parduosi, tuo mažiau nuostolio turėsi“, - gyvenimiška patirtimi dalijosi A. Kėrys.
Žemės ūkio duomenų centro (ŽŪDC) duomenimis, praėjusių metų sausio 1 dieną Lietuvoje buvo užregistruotos 226 049 karvės, o šių metų spalio 1 dieną - 219 846 karvės. „Didžiąją dalį sudaro smulkūs pieno ūkiai, laikantys nuo 1 iki 20 karvių, daugiau kaip 20 karvių laiko 2,5 tūkst. laikytojų, daugiau kaip 100 - 254 ūkiai, daugiau 500 karvių - 42 ūkiai“, - ŪP aiškino J. Vilionis.
Anot LPGA prezidento, pagrindinė priežastis, kodėl atsisakoma pienininkystės ūkių, - ūkininkams neapsimoka juose dirbti. Europos Sąjungoje (ES) esame paskutinėje vietoje pagal natūralaus žalio pieno supirkimo kainas. Vidutiniškai už kilogramą pieno Lietuvoje mokama 0,33 ct. „Kreipėmės į savo valdžią, mitingavome, važiavome į Briuselį, ir nieko gero. Išmetė iš ES fondų išimtinės paramos 10,66 mln. Eur, bet ne visi pienininkai gavo. Pas mus nėra žemės ūkio politikos, niekam nereikia pieno. Visi galvoja, kad atsivešim, bet dabar iš Latvijos 150 tūkst. tonų pieno išvažiavo į naują Estijos gamyklą. Lietuvoje per mėnesį perdirbama 110-120 tūkst. tonų pieno, kurio 45-47 tūkst. tonų atsivežame iš Latvijos, jei Latvija pasiims šitą pieną, mažėjant pieno kiekiui mūsų šalyje, reikės dvi gamyklas uždaryti“, - pesimistiškai prognozavo J. Vilionis.
Jo teigimu, jau seniai praeityje laikai, kai Lietuvoje per metus buvo pagaminama 3,7 mln. tonų pieno, o didelė lieso pieno dalis buvo sugirdoma gyvuliams. Dabar pagaminama 1,25 mln. „Viskas naikinama, žvėrelius uždraudžia, kiaulienos nepasigaminame, paukštiena į Lenkiją išvažiuoja, pieną išsinaikinsime, liks tik grūdai, tačiau kažin ar ilgam. Mes gauname pačią mažiausią išmoką ES, bet visus gamtosauginius reikalavimus turime vykdyti 2 kartus didesnius nei kitos šalys. Viskas baigsis tuo, kad teks pirkti, ką atveš, ir mokėti tiek, kiek paprašys, niekas neklaus, o maisto kokybė vargu ar bus tokia, kokią turime. O kas bus, jei užklups juodligė ar kitos ligos, kai nebus galima į Lietuvą įvežti gyvulinės kilmės produktų, iš kur gausime, jei patys negaminsime?“ - pasipiktinimo neslėpė J. Vilionis.
LPGA direktoriaus Eimanto Bičiaus manymu, vienas iš pagrindinių dalykų, kad būtų sustabdytas ar bent pristabdytas pieno ūkių mažėjimas, turėtų būti teisingas pieno produktų kainos pasidalijimas. „Svarbiausia, kad gaunama kaina už pieno gamybą padengtų savikainą. Ne mažiau svarbūs ir kiti dalykai, norint sėkmingai dirbti pieno ūkyje - išmokos, parama krizių atveju, investicinės galimybės, gamtosauginiai reikalavimai, kurie Lietuvoje labai griežti. Dabar niekas nenori investuoti į ūkių plėtrą, nes bijo turto mokesčio. Pasistačius didelę fermą, ūkininką užgrius didžiulis turto mokestis. Į kainų grandinę turi įsikišti valstybė ir sureguliuoti ją. Ūkininkas pats to negali padaryti. Valstybės politika nėra palanki, perdirbėjų ir prekybininkų požiūris taip pat nerodo geranoriškos partnerystės. Juk dabar žaliavos kainos - mažos, bet produkcijos - kaip buvo didelės, taip ir išliko“, - įsitikinęs E. Bičius.
Pieno ūkių statistika Lietuvoje
Ši lentelė apibendrina pieno ūkių statistiką Lietuvoje, remiantis ŽŪDC duomenimis.
| Rodiklis | 2023 m. sausio 1 d. | 2023 m. spalio 1 d. |
|---|---|---|
| Užregistruotos karvės | 226 049 | 219 846 |
| Ūkiai, laikantys 1-20 karvių | Didžioji dalis | |
| Ūkiai, laikantys daugiau nei 20 karvių | 2,5 tūkst. | |
| Ūkiai, laikantys daugiau nei 100 karvių | 254 | |
| Ūkiai, laikantys daugiau nei 500 karvių | 42 | |
Bendruomenės Gyvenimas
Vietos bendruomenė aktyviai dalyvauja įvairiuose renginiuose ir projektuose. Genių Kaimo Bendruomenė pasinaudojo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos parama. Kai šį pavasarį Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija paskelbė kvietimą teikti paraiškas pagal Nacionalinės paramos kaimo bendruomenių veiklai teikimo taisykles Genių kaimo bendruomenė nedvejodama pasinaudojo šiuo pasiūlymu. Ministerija pateiktam projektui „Bendruomenės materialinės bazės stiprinimas ir bendruomeniškumo skatinimas” skyrė finansavimą.
Alytaus rajono VVG organizuoja išvažiuojamąjį viešinimo ir aktyvinimo renginį 2018 m. spalio 19 d. Alytaus rajono VVG organizuoja išvažiuojamąjį Viešinimo ir aktyvinimo renginį (vietos projektų lankymai) Maršrutas: Alytus - Umergės r. - Zarasų r. - Alytus Preliminari darbotvarkė 06:20 val. 07:00 val. Dalyvių įlipimas į autobusą ir registracija (prie viešbučio „Šolena“, Rato g. 7, Alytus) ir išvykimas. Birštonas, […]