Gražiškių Seniūnijos Sodybų Apžvalga: Istorija, Kultūra ir Paveldas

Šiame straipsnyje apžvelgiama Gražiškių seniūnija, jos istorija, kultūros paveldas ir sodybos. Straipsnis remiasi įvairiais šaltiniais, įskaitant ekspedicijas, monografijas ir istorinius įvykius.

Vilkaviškio rajono žemėlapis, kuriame yra Gražiškių seniūnija.

Ekspedicija Gražiškių Seniūnijoje

Šių metų birželio 11-17 d. vyko ekspedicija, kurios metu buvo renkama informacija apie Gražiškių seniūniją. Ekspedicijos vadovas - monografijos „Gražiškiai“ vyr. redaktorius ir sudarytojas, architektas Antanas Rupeika. Ekspedicijoje dalyvavo įvairūs mokslininkai ir specialistai, įskaitant:

• Arūnas Girlevičius - chemijos m. dr.
• Martynas Purvinas - architektas
• Biruta Švagždienė - humanitarinių m. dr.
• Ieva Švarcaitė - socialinių m. dr.
• Marija Rupeikienė - humanitarinių m.
• Driskius - geografę dr.

Ekspedicijos dalyviai rinko informaciją apie rengiamą monografiją „Gražiškiai“. Jiems padėjo Didvalienė ir kitos seniūnijos darbuotojos. Ekspedicijos dalyviams buvo išdalinti apylinkių gyventojų sąrašai, kurie padėjo surinkti vertingos informacijos. Vasiliauskienė taip pat prisidėjo rašant straipsnius monografijai.

Širvintos Upė ir Jos Apylinkės

Širvinta (Suvalkija) yra upė, tekanti per Marijampolės apskritį, Vilkaviškio rajoną, Gražiškių, Bartininkų, Pajevonio ir Šeimenos seniūnijas. Upė teka pro Gražiškius, Duonelaičius, Duonelaičių mišką, Sausininkus, Sausininkų ežerą, Stolaukį, Kunigiškius, Šapkinus, Kuosius, Lankeliškius, Kumečius I, Vaičlaukį, Uosijos mišką, Kaukakalnį, Čyčkus, Alvitą, Alvito ežerą, Boblaukį, Lygumus ir Šūklius.

Širvintos intakai yra Zanyla (upė), Dotamas (upelis), Nendrupis, Lankupa, Pūstežeris, Matrasinė, Aista, Eglinis, Šiulė, Gražupis, Ėglupis, Zanyla, Skardupis, Jevonis, Barštupis, Leimantas, Obelupis, Kastinė, Brideikis, Širvintos pekasas, Mergupis ir Šeimena. Širvintos hidrografinis draustinis yra įdomi ir saugoma vieta šalia upės.

Širvintos upė yra populiari vandens turizmo kryptis. Galima išsinuomoti baidares ir plaukti maršrutu, kuris eina per įvairias įdomias vietas. Upės žemėlapiai ir Google Maps gali padėti planuoti maršrutą.

Vilkaviškio Rajono Geografija ir Ekonomika

Vilkaviškio rajono savivaldybės šiaurinėje dalyje plyti Užnemunės žemuma, o pietuose - Sūduvos aukštuma. Sausio vidutinė temperatūra -3,5 °C, liepos - 17 °C. Per savivaldybę teka Šešupė su intakais Širvinta ir Rausve bei mažesnės upės - Šeimena, Juodupė, Širvinta (Senaširvintė) ir kitos. Rajone yra 13 valstybinės reikšmės ežerų, didžiausi - Paežerių (plotas 398,4 ha) ir Vištytis (1860 ha, Lietuvoje 381 hektaras). Miškai užima 10,6 % savivaldybės teritorijos. Vyrauja pušynai, eglynai. Didžiausi - Vištytgirio, Drausgirio, Pavištyčio miškai. Svarbiausios naudingosios iškasenos - smėlis, žvyras.

Savivaldybės teritorijoje yra Vištyčio regioninis parkas, Širvintos hidrografinis, Virbalgirio botaninis zoologinis draustinis. Vyrauja medienos apdirbimo (bendrovė Lugvita), kailių (Cipel Baltica) apdirbimo, siuvimo (Žemkalnija), statybos (Mevilsta, Vilkasta) įmonės.

Švietimas, Kultūra ir Socialinė Gerovė

Vilkaviškio rajone yra 4 gimnazijos, 3 progimnazijos, 2 pagrindinės, pradinė mokykla, muzikos, sporto, jaunimo ir suaugusiųjų mokyklos, 2 mokyklos-daugiafunkciai centrai, mokykla-darželis, 4 lopšeliai-darželiai, vaikų ir jaunimo centras. Taip pat yra ligoninė, klinika, visuomenės sveikatos biuras, pirminės sveikatos priežiūros centrai, ambulatorijos, medicinos punktai, pagyvenusių žmonių, vaikų globos, socialinės globos įstaigos.

Rajone yra 17 bažnyčių, Vilkaviškio (4 filialai), Kybartų (3 filialai), Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centrai, viešoji biblioteka (31 filialas). Taip pat veikia turizmo ir verslo informacijos centras. Vilkaviškio krašto muziejus su padaliniu - Dr. V. Kudirkos klėtele-muziejumi Paežeriuose, 14 mokyklų ir kiti muziejai.

Vilkaviškio Rajono Istorija

Vilkaviškio rajonas sudarytas 1950 m. birželio 20 d. iš 22 buvusios Vilkaviškio apskrities ir 12 Kalvarijos apskrities apylinkių. Rajono plotas buvo 574 km². Centras - Vilkaviškis. 1950-53 priklausė Kauno sričiai. 1950 buvo 34, 1954, 1959 ir 1979 - 13, 1962 - 23, 1963, 1970 ir 1972 - 16, 1976 - 14, 1987 - 11, 1989 - 8 apylinkės.

1959 jam perduota 7 panaikinto Kybartų rajono apylinkės, Kybartai ir Virbalis, dalis Naumiesčio rajono, 1962 - 6 Kapsuko (dabar Marijampolė) rajono apylinkės. 1962 Šakių rajonui perduota 1 Vilkaviškio rajono apylinkė. 1968 šiek tiek pakeistos rajono ribos. 1995 vietoj Vilkaviškio rajono įsteigta Vilkaviškio rajono savivaldybė. 1999 12 21 Aistiškių kadastrinė vietovė (dalis Bartninkų seniūnijos) perduota naujai sudarytai Kalvarijos savivaldybei. 2009 08 28 savivaldybės tarybos sprendimu įsteigtos 83 seniūnaitijos.

Gižų Kaimo Istorija

Alksnėnų Švč. Pusiaukelėje tarp Vilkaviškio ir Marijampolės, visai netoli pagrindinio plento glūdi bažnytkaimis. Vietovę, įsikūrusią prie Rausvės upelio Pirmoje Lietuvos Respublikoje iš rytų, šiaurės ir vakarų supo miškai. Manoma, kad pirmą kartą Gižų kaimelio vardas buvo paminėtas prieš daugiau nei keturis šimtus metų. Gižų pavadinimą galima užtikti 1744 m.

Pirmoje Lietuvos Respublikoje (1918-1940 m.) Gižų valsčius buvo laikomas nedideliu - turėjo daugiau kaip septynis tūkstančius hektarų žemės. Valsčius dalinosi į aštuonias seniūnijas, o pastarosios į 48 kaimus. Gausi buvo Gižų tautininkų draugija, kuri atstovavo vietinius žemdirbius. 1928 metais ją įsteigė ūkininkas Juozas Radušis. Bažnytkaimio apylinkėse veikė net keturi Šaulių sąjungos būriai. Karinio parengimo metu reguliariai vykdavo į aplinkinius miškus dalyvauti pratybose. Gižų šaulių būrys turėjo savo knygyną. Organizuodavo įvairiais patriotines šventes.

Gižų apylinkių gyventojai apie skautų veiklą pirmą kartą išgirdo 1931 m. Šaltiniuose pabrėžiama, kad ši organizacija patiko ir tėvams, ir vaikams. Tačiau vietiniai kunigai į jaunųjų skautų veiklą žiūrėjo labai įtariai. Pirmoje Lietuvos Respublikoje mokyklos veikė Gižuose, Bardauskuose, Indūriškiuose, Antupiuose ir Baltrakyje. Gižų mokykla naudojosi buvusiais kunigų seminarijos rūmais.

Garsioji Gižų pieninė įsteigta 1926 m. po savo sparnu priglaudė daugiau kaip 50 ūkininkų. Senuose šaltiniuose aprašoma 1934 m. Vasario 16 diena Gižuose: „Šventė atšvęsta itin iškilmingai. Iš pat anksto ryto visi trobesiai pasipuošė tautinėmis vėliavomis. Dešimtą valandą ryte atvyko jaunalietuvių ir Šaulių sąjungos organizacijos. Gižų pradžios mokykloje pakelta didžioji vėliava. Iš bažnyčios visi atvyko į pradžios mokyklos salę. Posėdžio susirinkimą atidarė šaulių būrio pirmininkas V. Bačinskas. Pagerbti kritusieji už Lietuvos laisvę“.

Kitas 1937 m. pasakojimas apie Gižus prasideda taip: „Derlingi laukai Suvalkijoje. Čia ūkininkai itin plačiai gyvena. Praeityje Gižų dvaro laukus gerai įdirbdavo rykštėmis plakami baudžiauninkai. O dvaro rūmuose ponai šaunius pokylius rengdavo. Per naktis skambėdavo muzika. Pirmojo pasaulinio karo metu tam pačiam Gižų dvaro sode vaikštinėjo jau aukšti vokiečių kariuomenės karininkai. Dar vėliau medžių paunksmėje slankiojo jaunikaičiai su lotyniškomis maldų knygomis rankose. Juodos sutanos išskirdavo juos iš kitų aplinkinių tarpo. Tuomet rūmuose vietoje linksmų pobūvių giedojo šventas giesmes. Tačiau nepatiko Dievo tarnams senasis Gižų dvaras. Per ankšti pasirodė jiems rūmai“.

Netoli nuo Gižų, paplentėje guli nedidelio ūkio sodyba. Prie gyvenamojo namo kabanti iškaba informuoja apie čia esančią alinę. Kada automobiliai tik dideliuose miestuose važinėjo, ši karčiama tapo prieglobsčiu kiekvienam keliaujančiam plentu Vilkaviškis-Marijampolė. Anot kraštotyrininko B. Kviklio, tarpukaryje Gižuose buvo valsčiaus savivaldybė, pradžios mokykla, paštas, policijos nuovada, malūnas, kelios krautuvės. Tuo metu iškilo moderni Gižų pieninė su keliais grietinės nugriebimo punktais. Stambus ūkininkas J. Radušis buvo įruošęs didelę linams ruošti jaują.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Gižai daug kentėjo nuo rusų. Okupantai Gižuose laikė didelį milicijos dalinį. Lietuvių partizanai nutarė jį sunaikinti. Apie tai Juozas Lukša-Daumantas rašė taip: „Gižai buvo pulti keliolikos vyrų dieną. Apgulus mūrinę stribų būstinę buvo nuvaikyti su kulkosvaidžiais besipriešinę bolševikai. Fosforinių ir prieštankinių granatų dėka partizanai uždegė namą. Bolševikai iš liepsnų subėgo į rūsį. Po gero pusvalandžio partizanams pavyko padegti ir rūsį. Liepsnos pleškėjo jau visame name. Apie trisdešimt bolševikų užduso liepsnose, kiti buvo partizanų nukauti tarpduryje. Pokaryje tarp okupantų ir partizanų buvo ir daugiau susirėmimų. Daug vietinių buvo suimti, kankinti, kalinti, nužudyti ar ištremti.

Gižų miestelis 2013 m. paminėjo 400 metų jubiliejų. Iškilo šią datą įamžinęs paminklas.

Dr. V. Kudirkos Klėtelės Būklė

Artėjant Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienai, vieningai stosime giedoti Lietuvos himną. Tik vargiai jis skambės Tautiškos giesmės autoriaus V. Kudirkos tėviškėje. Lankytojai čia nelaukiami, o prie klėtelės tenka bristi per juosmenį siekiančias žoles. Poetas J. Marcinkevičius rašė, jog tiek pergyventa, patirta, regėta, iškentėta, išjausta, tiek į širdį sudėta, kad ji, Vinco tėviškė, tapo panaši į mūsų dvasios tėviškę - daug atsimenančią, daug suprantančią, savo išmintimi visai Lietuvai šviečiančią.

Slogiais sovietmečio metais kaimo klėtelėje Paežeriuose mokytojo, Sibiro tremtinio S. Ankevičiaus rankose suvirpėjusios smuiko stygos primindavo gęstančiai tautiečių sąmonei, kad Lietuva gyva ir iš praeities stiprybę semia. Tuomet grupelė patriotiškų kraštiečių nutarė įamžinti Tautiškos giesmės kūrėjo atminimą. Vytautas Grinius mena: „1965 m., rugpjūčio 8 d., po šimtamečiais ąžuolais, susirinkus gausiam būriui svečių, buvo atidengtas Vlado Pleškūno paminklinis akmuo su V. Kudirkos bareljefu ir atidaryta klėtelė-muziejus su V. Kudirkos, P. Sąjūdžio ir Atgimimo laikotarpiu į klėtelę pasiklausyti dr. V. Kudirkos smuiko melodijos ir S. Ankevičiaus įtaigaus pasakojimo nenutrūkstamu srautu plaukė lankytojai iš visų šalies kampelių, užsienio. 1978 m. klėtelėje apsilankė 1819 lankytojų, 1988 m. - 5347, 1989 m. - 6579. Kruopščia mokytojo ranka lankytojai surašyti registracijos knygose, išsaugoti jų atsiliepimai.

Dr. V. Kudirkos giminaitis vyskupas J. Žemaitis: „Dėkoju be galo nuoširdžiam klėtelės globėjui S. Ankevičiui už puikius paaiškinimus ir V. Kudirkos smuiku pagrotą Lietuvos himno melodiją. Prezidentas Valdas Adamkus: „Tegul šis muziejus šviečia ateinančioms kartoms kaip simbolis tautai, kaip reikia kovoti, saugoti savo laisvę ir nepriklausomybę. Tegul Vinco Kudirkos dvasia lydi visus mūsų darbus“.

Laukdamas turistų iš Rygos nutariau pasižvalgyti po istorines krašto vietoves. Pasuku dr. V. Kudirkos Paežerių link. Rodyklės pakelėse rodo kryptį į klėtelę-muziejų. Muziejų, kurio jau seniai nebėra. Asfaltuotu keliu pasukęs klėtelės link, pasidžiaugiu Paežerių kaimo bendruomenės sutvarkyta ežero pakrante. Maudynių vieta primena pajūrio kurortus. Įrengta vaikų žaidimo aikštelė, persirengimo kabina, yra tualetas. Tvarkingai nupjauta žolė. Krykštauja vaikai žaisdami ežero vandens pursluose. Stabteliu prie Kudirkynės. Užkelti metaliniai vartai. Takas į tėviškę paskendęs žolėse. Prie sodybos paveldėtojų Nijolės Dainauskienės ir jos seserų namo didžiulis dilgėlių krūmas. Kiemas paskendęs žolėse. Paminkliniame akmenyje įrašas išblukęs. Kaip abejingumo tautos istorijai simbolis greta styro išdžiūvusi eglaitė.

Formaliai už valstybės saugomų paminklų priežiūrą atsakingos savivaldybės. Tačiau tiek aplinkiniuose rajonuose, tiek ir Vilkaviškyje nuolat išgirsdavau atsakymą, kad neturime teisės vykdyti darbus (remontuoti kultūros paveldo objektus, pjauti brūzgynus ir žolę), nes tai - privati valda. Privačiose valdose esančiais paminklais įstatymas įpareigoja rūpintis jų savininkus. Tam Kultūros paveldo departamentas netgi gali skirti lėšų.

Klausiu Lietuvos kultūros paveldo departamento Marijampolės skyriaus ir Vilkaviškio savivaldybės paminklosaugininko - institucijų, atsakingų už kultūros paveldo paminklų nepriežiūrą, žalojimą: „Kiek surašyta protokolų, skirta baudų ar iš viso sudarytos sutartys su paminklų savininkais, nustatyti reglamentai, apsauginės zonos?“ Jeigu tai būtų daroma, himno autoriaus klėtelė ir jos aplinka primintų išpuoselėtą Paežerių ežero maudynių teritoriją.

Dirbdamas krašto muziejuje susipažinau su kaimynų patirtimi. Visose savivaldybėse yra etatiniai paveldosaugos specialistai, Vilkaviškyje, Savivaldybės administracijos Architektūros skyriuje, nuo neatmenamų laikų šioms pareigoms buvo skirta 0, 5 etato, paskutiniu metu įvestas visas etatas. Yra vieta, bet nėra rezultato.

Pateiksiu geros patirties pavyzdžių. Keliaudamas Vilkaviškio krašto 1918-1920 m. savanorių takais, dešimtis jų suradau palaidotus apleistose Jiezno savanorių kapinėse. Seniūnijoje gavau standartinį atsakymą: kreiptasi į Prienų savivaldybės administraciją, atsakyta, kad nėra lėšų. Jiezno savanorių kapinių istoriją su nuotraukomis parodžiau tuomečiam Krašto apsaugos ministrui Juozui Olekai. Ministras patikino, kad savanorių kapų tvarkymą gali finansuoti Krašto apsaugos ministerija. Informavau Prienų savivaldybę. Buvo parengta projektinė dokumentaciją ir po kurio laiko Jiezno savanorių kapai pasikeitė neatpažįstamai.

Teko talkinti parengiant Kapčiamiesčio (Lazdijų raj.) žydų kapinių aptvėrimo projektą. Lėšas skyrė Izraelyje gyvenanti, bet Kapčiamiestį gimtine laikanti žydė. Bičiulis Ralfas Salingeris paprašė būti tarpininku. Mačiau, kaip išmaniai dirbo šios savivaldybės paveldosaugos specialistas, per metus sutvarkęs galybę reikalavimų rengiant projektą. Važiavau pro Kapčiamiestį lankydamas E. Pliaterytės paminklą. Jo skulptorius - legendinis Gražiškių krašto partizanas Antanas Ambrulevičius. Pasidžiaugiau gražia medine tvorele aptvertomis žydų civilinėmis kapinėmis.

Artėjo dainininkės Beatričės Grincevičiūtės jubiliejus. Su Pajevonio seniūnu sumąstėme jos tėviškėje pastatyti paminklinį akmenį. Tuometinis rajono meras Algirdas Bagušinskas tarstelėjo, girdi, Vilkaviškyje tiek garsenybių gimę, kad visas pakeles stulpais apstatysime. Sutarėme su žemės sklypo savininkais dėl ženklo pastatymo. Iš projektinių lėšų gavę finansavimą, paminklinį ženklą pastatėme atokiau nuo kelio, kad merui akių nebadytų.

Iš esmės pagerinti rajono Savivaldybės politiką įmanoma. Reikalingi ryžtingi sprendimai. Visų pirma, darbo turėtų imtis kultūros paveldą kuruojantis mero pavaduotojas Bernardas Marčiukonis. Nors proveržio čia nesitikiu. Apie Lietuvos himno autoriaus dr. V. Kudirkos klėtelės situaciją mano parengtus dokumentus tiesiai į rankas ministrui pirmininkui Sauliui Skverneliui įdavęs Vilkaviškio savivaldybės meras Algirdas Neiberka nesulaukė jokio esminio sprendimo.

Antra, Savivaldybės administracijoje yra kultūros specialisto etatas. Jo vietoje siūlau kurti paveldosaugininko pareigybę. Trečia, Kudirkynę išpirkti iš savininkų ir įrengti panašią sodybą kaip dr. J. Basanavičiaus gimtinėje. Žinoma, geriausia valstybės lėšomis. Ketvirta. Žalojamą, niekinamą Kudirkos sodybą paimti iš savininkų visuomenės poreikiams. Tą leidžia daryti įstatymai. Tačiau iš kultūros ministro tesulauktas nieko gero nežadantis atsakas: šalyje labai daug kultūros paminklų, lėšų išpirkti klėtelę ministerija neturinti. Bet gi čia - dr. V. Kudirkos atminties vieta!

Visi istorikai ir politologai choru šaukia, kad moderniosios Lietuvos valstybės pagrindus kūrė būtent dr. V. Kudirka. Atsikvošėkime. P. S. Pradėjęs rašyti šį straipsnį dar kartą (birželio 24 d.) aplankiau Kudirkynę. Viskas per pusę. Sodybos namas apkaltas iki pusės, kiemas nušienautas irgi iki pusės. Tai vienos iš savininkių Nijolės Dainauskaitės sklypo dalis. Klėtelės teritorija ir paežerė - Elvyros Taujinskienės nuosavybė. Ši teritorija ir piktina lankytojus, krašto istorijos puoselėtojus. Noriu tikėti, kad iki tol, kol stosime giedoti Tautišką giesmę, jos autoriaus tėviškės kiemai susivienodins. Bet problema išliks.

Vinco Kudirkos klėtelė Paežeriuose (iliustracinis vaizdas).

tags: #sodybos #graziskiu #seniunijoje