Atėjus gaiviai kvepiančiam spalvų ir įvairiausių skonių sezonui, kuo daugiau laiko norisi praleisti lauke, ilgėliau pasėdėti jaukiais vakarais svajingai nusiteikusių žvaigždžių šviesoje. Tuomet gyvenimas persikelia į lauko terasas bei pavėsines, kur galima pasigaminti ir nuodėmingai skanaus virš žarijų kepto ar dūmu kvepiančio maisto.
Šiltuoju metų laiku, kai nereikia šildyti namų, maistą patogu gaminti lauke. Kiemo krosnis ar kompleksas tam puikiausiai tinka. Skoningai įrengtas lauko kompleksas su tinkamai parinktais įrenginiais maisto gamybai, apšvietimu, patogiais baldais, papuoštas gėlėmis ir kitais augalais kuria jaukią aplinką ramiam poilsiui. Grynas oras, graži gamta, šeima ar draugų kompanija idealiai tinka puikiam laiko praleidimui. O kur dar pasakiški vakarai degančių malkų spragsėjimo fone? Krosnies kompleksas leidžia gaminti didžiulę įvairovę skaniausių patiekalų ne tik šiltuoju metų laiku, bet ir per šventes. Maistas, veikiamas trijų tipų kaitros, įgauna ypatingą skonį. Lauko krosnies kompleksas yra mažoji kiemo architektūra ir sodybos puošmena.
Lauko kompleksui galioja panašūs reikalavimai, kaip ir krosniai, statomai namo viduje. Pirmiausia reikia parinkti tinkamą vietą - ji turi būti saugiu atstumu nuo pastatų, elektros stulpų ir laidų, medžių bei krūmų. Jeigu sklypas nedidelis, privalu laikytis galiojančių atstumų reikalavimų (kad nereikėtų pyktis su kaimynais). Projektavimas prasideda nuo užsakovo vizijos, norų, lūkesčių, pageidavimų, kulinarinių pomėgių ir apsisprendimo dėl prietaiso (mangalas, viryklė, duonkepė, tandyras, rūkykla). Toliau seka dizainas - ir tai yra labai svarbus aspektas. Prietaisas turi būti ne tik patogus naudoti, bet ir malonus akiai. Jis turi spinduliuoti harmoniją ir solidumą. Nekokybiškai pastatytas ar neestetiškai atrodantis kompleksas neteiks džiaugsmo. Aptarus pagrindinius aspektus, meistras paruošia projektą ir jį pateikia užsakovui. Suderinus modelį, vyksta reikiamų medžiagų paieška bei komplektavimas.
Mažosios architektūros elementai ir jų įvairovė
Mažoji architektūra apima viešųjų ir privačiųjų lauko erdvių elementus, nedidelius statinius, parko baldus, kurie skirti patogiam buvimui lauke. Suoliukai, šviestuvai, šiukšlių dėžės, pavėsinės ir kt., reikalingi siekiant sukurti patrauklesnę ir komfortiškesnę aplinką, bei paskatinti visuomenę daugiau laiko leisti viešose erdvėse. Mažosios architektūros elementai gali būti labai skirtingi, priklausomai nuo vietos, kur jie įrengiami. Svarbu, kad jie būtų ne tik funkcionalūs, patvarūs, tačiau ir savo stiliumi harmoningai derėtų su aplinka.
Vietose, kuriose lankosi daug vaikų, didžiausias dėmesys įprastai skiriamas vaikų žaidimų aikštelių įrengimui: sūpynės, smėlio dėžės, karuselės, balansiniai įrenginiai, tinklinės laipynės ir kiti įrenginiai parenkami pagal aikštelės dydį, numatomą vaikų amžių, vietos gamtines sąlygas. Suaugusiems skirti statiniai parenkami pagal pageidaujamą funkcionalumą, pavyzdžiui, poilsio zonose: suoliukai, parko baldai, stoginės, šviestuvai, rūkymo pastogės, dviračių stovai ir kt., aktyvaus laisvalaikio zonose: lauko gimnastikos įrenginiai, krepšinio, tinklinio aikštelės ir pan.
Parkelis.lt asortimente gausu kiemui skirtų mažosios architektūros elementų: nuo šviestuvų, šiukšlinių ar suolų daugiabučių kiemams, iki saulės gultų, stacionarių lauko baldų, sūpynių, pavėsinių, puikiai tinkančių individualių namų ir/ar sodybų kiemams. Kiekviename kieme gali būti įrengta ir nedidelė gimnastikos aikštelė, kuri skatintų savininkus gyventi sveikesnį, aktyvesnį gyvenimą.
Miesto baldai itin svarbi miesto veido dalis, todėl būtinas platus jų pasirinkimas, kad būtų galima pritaikyti prie konkrečios vietos architektūros. Parkelis.lt siūlo skirtingų stilių, iš įvairių medžiagų pagamintus suolus, gultus, stalus ir kitus miesto/parko baldus, kuriuos nesunku pritaikyti skirtingose erdvėse. Be dažniausiai sutinkamų, populiariausių miesto baldų, tokių kaip suolai, stacionarūs stalai ar gultai, galime pasiūlyti ir bendro naudojimo grilinimo/iškylų zonos baldus, vaikiškus miesto baldus ir kt.
Parkelis.lt gali padėti įrengti viešas ir privačias lauko erdves nuo A iki Ž. Pirmasis žingsnis visuomet yra projektavimas. Šioje srityje turime daug patirties ir galime pasiūlyti profesionalias paslaugas. Prekiaujame tik kokybiškais, visus saugumo standartus atitinkančiais, sertifikuotais įrenginiais, kurių gamyba užsiima atrinkti ir patikimi partneriai. Parkelis.lt dirba tik su patikimais, pasaulyje pripažintais partneriais, todėl garantuoja parduodamų prekių kokybę. Visi mūsų konsultantai patyrę šioje srityje ir gali išsamiai pakonsultuoti bet kokiu viešųjų ar privačiųjų lauko erdvių projektavimo, įrengimo, atnaujinimo klausimu. Parkelis.lt el. parduotuvėje siūlomas ypatingai platus asortimentas, paremtas naujausiomis tendencijomis. Mes nuolatos domimės pažangiausiomis technologijomis, laikomės aukščiausių kokybės ir saugumo standartų.
Parkelis.lt visų prekių kainos nurodytos prie prekių el. parduotuvėje. Įprastai papildomai kainuoja pristatymas, montavimo darbai. Kainos gali šiek tiek kisti priklausomai nuo užsakomo kiekio, konkretaus projekto ir kitų aplinkybių. Todėl raginame, kreiptis el. Montavimo paslaugų kainos priklauso nuo darbų apimties, konkretaus įrenginio specifikos, lokacijos ir pan. Dėl techninio aptarnavimo, remonto, atnaujinimo darbų kainų, būtina siųsti užklausą el.
Kuršių nerijos kopininkų pastatai ir sodybos
Kuršių nerijos senųjų gyventojų kopininkų pastatai ir sodybos skyrėsi nuo Kuršmarių rytinių ir pietinių pakrančių žvejų, nuo Mažosios Lietuvos laukininkų, pievininkų, pelkininkų pastatų ir sodybų. Jie klostėsi savitomis gamtos sąlygomis, veikiami ypatingos kopininkų gyvensenos.
Nežinoma apie iki XVIII a. buvusius kopininkų pastatus ir sodybas, kai Kuršių nerijoje dar vyravo miškai. XVIII-XIX a. (slenkant didelėms smėlio kopoms), matyt, statyti paprastesni būstai. Užpustymo bei priverstinio išsikėlimo į kitą vietą grėsmė gal neskatino statytis didesnių ir puošnesnių pastatų. Tuomet daug kopininkų gyveno gana skurdžiai, todėl didesnių statybų negalėjo sau leisti. Iškirtus Kuršių nerijos miškus, matyt, sunkiau buvo apsirūpinti geresne, statyboms tinkama mediena. Todėl statyboms naudotos išardytų senų laivų dalys ir kita.
Žinomi to meto skurdūs namai: 10-15 m ilgio, 7-8 m pločio, dvišlaičiu nendrių stogu. Tokiame name tebuvo 2 patalpos: priemenė (su atviru ugniakuru) ir stuba. Namas buvo dūminis (be dūmtraukio), su keliais mažais langeliais. Prie namo šono dar būdavo pridurtas nedidelis tvartelis gyvuliui laikyti (į tvartą patenkama ir iš lauko, ir iš namo priemenės). Tokiame būste (dažnai vieninteliame sodybos pastate) glausdavosi visa kopininko šeima, ten dirbti ūkio darbai (tvarkyti žūklės įrankiai ir kita). Vasarą darbuotasi (taisyti tinklai ir kita) ir greta namo. Vėlesniuose namuose stubą pertverdavo, nuo jos atskirdavo kamarą.
Be tokių paprasčiausių būstų - prieglobsčių (savo išore primenančių veikiau daržinę ar kita), būta dailesnių ir didesnių ilgųjų namų. Šie galbūt statyti pagal Nemuno deltos, Kuršmarių rytinių ir pietinių pakrančių žvejų namų pavyzdžius. Jų ilgis siekė 15-20 m, jie būdavo siauresni, laužytais šelmeniniais stogais, kraigas puoštas arkleliais. Tuos ilguosius pastatus dar puošdavo pusračiu lenktas didelis stoglangis, vien Mažajai Lietuvai būdingas atviras prieangis su drožinėtais stulpeliais ir kitomis puošmenomis. Ilgieji namai būdavo dvigaliai ar sudaryti iš daugiau dalių. Kitame gale įrengdavo dar po vieną stubą ir kamarą. Įdomu, kad į tokius ilguosius namus įterpdavo ir tvartą (tad po vienu stogu sutilpdavo visa sodyba).
Paprastųjų dūminių būstų dar būta ir XX a. pradžioje. Tačiau sustabdžius didelį kopų slinkimą, apželdinus daug smėlynų, pradėjus geriau gyventi, dar XIX a. pabaigoje prasidėjo kopininkų pastatų ir sodybų pokyčiai. Juos paskatino ir gausėjantis poilsiautojų srautas. Pvz., prie žvejo namo pridurdavo erdvią įstiklintą ir padailintą verandą, kad subjurus orams toje pastogėje galėtų būti vasarotojai. Namai vis dažniau puošti įvairiais mediniais drožiniais. Matyt, dar XIX a. pastatus pradėta marginti ryškiomis spalvomis.
Ir toliau ūkinių pastatų statyta nedaug ir jie buvo nedideli. XX a. pradžioje Kuršių nerijoje plito krašto miesteliams ir kurortams būdingi namai su mezoninais, puošnios vilos ir kita, pamažu išstumdami tradicinius kopininkų pastatus ir sodybas (ypač senuosius variantus). Išlikę kopininkų pastatai ir sodybos masiškai naikinti po 1944, į okupuotą kraštą atsikėlus naujiems gyventojams. Prasidėjus poilsiavimo bumui, dar išlikę kopininkų pastatai ir sodybos perdirbinėti, įvairiai keista jų išvaizda ir sandara. Todėl tikrųjų kopininkų pastatų ir sodybų Kuršių nerijoje išliko labai nedaug.
Mažosios Lietuvos kaimo architektūra
Mažosios Lietuvos kaimo architektūra atspindėjo lietuvininkų ir kitų etninių grupių etninę kultūrą, įvairių vietovių skirtingas sąlygas, atitinkamo laikmečio kultūrines ir visuomenines nuostatas bei madas. Mažosios Lietuvos kaimo architektūros savitumą lėmė įvairaus pobūdžio kaimų (žvejų, pievininkų ir kitų) plano struktūros ypatumai (sodybų ir kitko išsidėstymo kaimuose pobūdis), jų erdvinė struktūra (įvairių tūrinių objektų - statinių, želdinių, reljefo formų ir kitko išsidėstymas kaimavietėje), atskirų sodybų suplanavimas bei jų erdvinė struktūra, įvairių pastatų išorinio pavidalo bei jų interjero bruožai.
Pvz., kalvotose krašto vietose išsidėstę senieji laukininkų kupetiniai kaimai su įvairiomis išsibarsčiusiomis sodybomis ir gausiais želdiniais labai skyrėsi nuo pelkininkų kolonijų su taisyklingai ir tankiai išdėstytomis mažomis sodybėlėmis; žvejų kaimai su paupyje išrikiuotomis sodybomis labai skyrėsi nuo pievininkų kaimų su aukštumėlėse susispietusiomis sodybomis.
Senosiose lietuvininkų sodybose pastatai buvo išdėstomi laisvai - aplink kiemą ar visoje sodybvietėje. Vėlesniais amžiais plito prūsiškasis sodybų suplanavimas, pastatus išrikiuojant aplink stačiakampį kiemą, tarp statinių paliekant statybos taisyklių numatytus priešgaisrinius atstumus. Labai skyrėsi sodybų planavimas įvairių rūšių kaimuose. Pvz., žvejų sodybose arčiau vandens statytos bukinės, įrankinės (pastatėliai žvejybos įrankiams susikrauti), tvarteliai (ten, kur pašarai buvo atplukdomi valtimis).
Gatviniuose kaimuose dažnai prie gatvės statyti gyvenamieji namai, o kartais - ūkiniai pastatai (kad būtų patogiau į juos atvežti pašarus, iš tvartų išginti gyvulius į ganyklas ne per sodybos kiemą, o iškart į gatvę - kelią). Savo pavidalu labai skyrėsi įvairaus dydžio sodybos. Būta bežemių ar samdomų darbininkų būstų (kurių viename gale gyventa, o kitame laikyti gyvuliai), mažų sodybėlių, kur tebuvo po du statinius (gyvenamasis namas bei ūkinis pastatas), stambiųjų ūkininkų didžiųjų sodybų su keliais dideliais pastatais aplink erdvų kiemą.
Kaimų bei sodybų, jų gyventojų skirtinga kilmė, neretai etniškai mišrios gyvenvietės irgi lėmė krašto kaimų ir sodybų įvairovę. Savo pavidalu Mažosios Lietuvos kaimai bei sodybos buvo daug įvairesni nei Didžiojoje Lietuvoje. Tai lėmė Mažosios Lietuvos gamtos sąlygų įvairovė, istorinės aplinkybės. Pvz., daugumą Didžiosios Lietuvos senųjų baltiškųjų kaimų nuo XVI a. sunaikino Valakų reforma, tas kraštas buvo užstatytas standartiniais gatviniais rėžiniais kaimais. Mažojoje Lietuvoje tokių visuotinių ir priverstinių kaimo pertvarkų nebuvo, todėl iki 1945 ten išliko nemažai senovinių kaimų.
Pastatų architektūra ir puošyba
Seniausių kaimo pastatų išvaizda, matyt, buvo gana kukli. Jų pavidalą formavo aukštas šiaudų ar nendrių stogas, žemos medinių rąstų sienos su nedideliais langeliais. Tikriausiai nuo seno kaimo pastatai puošti simboliniais arkleliais. Ūkininkams prasigyvenant, statyti vis išvaizdesni ir puošnesni pastatai. Senuosius dūminius gyvenamuosius namus keitė įvairesnio pavidalo statiniai. Nuo XIX a. pabaigos kaimuose plito į dvarų, miestelių bei miestų statinius panašesni pastatai. Statyti aukštesni ir erdvesni namai su didesniais langais. Plito įvairios puošmenos: lėkiai, vėjalentės, gonkai ir kita; jomis dailinti ne vien gyvenamieji namai, bet ir ūkiniai pastatai. Paplito patyrusių amatininkų gamintos puošnios durys. XX a. pradžioje paplito pastatų dažymas, tinko dekoras.
Būdinga, kad Mažojoje Lietuvoje statyti daug puošnesni pastatai nei gretimoje Žemaitijoje. XIX a. dar fiksuoti įvairios sandaros ir pavidalo gyvenamieji namai įvairiose Mažosios Lietuvos vietose. Ypač išsiskyrė labai saviti pamario žvejų namai, galbūt atspindėję senovinių būstų ypatybes. Savotiški buvo kopininkų pastatai, pritaikyti nelengvam gyvenimui Kuršių nerijoje. Krašto laukininkų sodybose anksčiau pradėjo plisti racionaliai suplanuoti dvigaliai gyvenamieji namai su ištisine priemene - koridoriumi skersai pastatą ir išėjimais į abi puses.
XX a. pradžioje senuosius vaizdingus laužytus čiukurinius namų stogus (labai tinkamus dūminiams būstams) išstūmė paprastesnės konstrukcijos dvišlaičiai stogai, pakeitę ir namų išvaizdą. Iki 1945 krašto gyvenamųjų namų architektūra buvo itin įvairi. Greta išlikusių senovinių namų su laužytais stogais buvo statomi gana modernūs mūriniai namai, savo išvaizda artimi miestelių bei miestų pastatams. Greta kuklios išvaizdos pastatų būta itin puošnių - su šoninėmis kryžminėmis mansardomis ir gonkais, dekoruotu sienų apkalimu, sudėtingo piešinio lėkiais bei vėjalentėmis. Tokie pastatai plito miestiečių poilsiautojų pamėgtose vietovėse. Stambesni ūkininkai statėsi labai didelius, įvairiai papuoštus mūrinius namus.
Pastebimą gyvenamųjų namų architektūros įvairovę lėmė ir naudotų statybinių medžiagų gausa: mediena, dažytas sienų apkalimas lentomis, raudonų ar baltų plytų bei tinko paviršiai, įvairūs jų deriniai. Paplito puošnesni interjerai, miestiški elementai juose.
Ypatinga lietuvininkų sodybų puošmena buvo klėtis. Klėtis puošdavo laužyti čiukuriniai stogai su arkleliais ir vėjarodėmis, įdomesnis stogo skliauto apkalimas su įvairiais padailinimais, neretai tvorele atitveriamas prieklėtis su profiliuotais stulpeliais, pagražintos durys ir kita. Daržinės, skūnės būdavo kuklios išvaizdos, jas kiek padailindavo pastogės puošmenos (profiliuoti stogo gegnių galai), kartais arkleliai ir lėkiai. Nuo XIX a. pabaigos plintant mūriniams tvartams, imta juos įvairiai dekoruoti: angų apvadais, įvairiai dėstytomis plytomis ir panašiai. Derintos įvairios apdailos medžiagos: įvairių spalvų plytos, tinkas, sienų ir kitko dažymas. Kai kur dailiai išmarginti tvartai būdavo puošniausias statinys sodyboje.
Ūkinių pastatų architektūra labai priklausė nuo statytojo išgalių bei jo nuostatų, samdytų statybos meistrų patirties. Tame pačiame kaime ar net sodyboje būta labai puošnių ir visai paprastų trobesių (tai lemdavo ir nevienalaikė statyba, palaipsnis sodybos kūrimas ar senųjų pastatų perstatymas). Galbūt kolonistai iš Vakarų statėsi paprastesnius, kuklesnės išvaizdos trobesius, todėl XX a. pradžioje plito standartiniai pastatai.
Sodybas puošdavo tvarkingos tvoros ir dailūs vartai. XX a. pradžioje tradicinius medinius vartus keitė naujoviškesni - kalto metalo su dekoruotais mūriniais vartų stulpeliais. Sodybos kiemą pagyvindavo šulinys, gėlynai, lietuvininkų mėgti tradiciniai medžiai (liepos, klevai, uosiai ir kita) su gandralizdžiais.
Krašto kaimų architektūros savitumą lėmė tiek senasis baltų paveldas (šimtmečiais išlikusios lietuvininkų kultūrinės tradicijos, jų savita gyvensena), tiek ir išorinės įtakos. Kelis šimtmečius įvairių atvykėlių kolonizuojamame krašte plito naujovės iš Vakarų Europos, skirtingų tautų bei etninių grupių (vokiečių, prancūzų, šveicarų, zalcburgiečių ir kitų) dekoro motyvai bei architektūros formos.
XIX ir XX a. sandūroje stiprėjant Vokietijos imperijos ūkiui ir valdžios vykdomai pakraščių suvienijimo bei etninių mažumų nutautinimo politikai, Mažosios Lietuvos kaimuose sparčiau plito miestiški, Vakarams būdingi architektūros elementai. Mažosios Lietuvos kaimai, sodybos ir pastatai (penkis šimtmečius kitę šiaurės vakarų Europos germanų-skandinavų kultūros areale) vis labiau skyrėsi nuo Didžiosios Lietuvos kaimų architektūros (likusios Vidurio Europos kultūros areale ir veikiamos slaviškų ir kitų kultūrų).
Tačiau iki pat 1945 Mažojoje Lietuvoje gyvavo ir baltiškieji kaimo architektūros bruožai (XX a. pradžioje mėgdžioti tautinės architektūros kūriniuose, pabrėžiami krašto tyrėjų bei atvykėlių įspūdžiuose). Lietuvininkų kaimo architektūros pavyzdžiai XX a. pradžioje buvo demonstruojami parodose ir muziejuose (lietuviškas namelis Jokūbynėje Tilžėje, Rytprūsių Tėviškės muziejus) kaip labai svarbus krašto savitumo liudijimas, rodantis baltiškas Mažosios Lietuvos šaknis. Savita to krašto kaimo architektūra, nagrinėta įvairių tyrėjų, buvo nurodoma kaip įdomus atvejis Europoje.
Tačiau nacių įsigalėjimo metais vis rečiau buvo prisimenamas lietuvininkų (ir kitų tautinių mažumų) kaimo architektūros savitumas, nes jis prieštaravo tuometinėms nuostatoms (Rytprūsių vokiškumo pabrėžimui ir kitkam). Senieji Mažosios Lietuvos kaimai toliau nebebuvo tyrinėjami.
Po 1944 sovietų okupantams niokojant kraštą, buvo sunaikinti ar sunyko apleisti senoviniai kaimų trobesiai, jų vaizdingos dalys bei puošmenos. Dar išlikusių senųjų pastatų puošmenų dauguma sunyko neprižiūrimos ir neatnaujinamos (taip supuvo daug medinių lėkių, vėjalenčių ir kitko). Vietoj po karo pagrobtų langų ir durų buvo įstatomi kiti - prastesnio darbo, kitokio pavidalo. Naujieji gyventojai po 1944 perstatinėjo pastatus savo nuožiūra (pagal kitų kraštų ir etninių grupių papročius) ar pagal sovietų valdžios nurodymus. Taip buvo sunaikinti net ir išlikusių pastatų tradiciniai architektūros bruožai.
Dėl okupacinio režimo politikos, kai kurių Didžiosios Lietuvos veikėjų nuostatų Mažosios Lietuvos kaimo architektūra nebuvo nagrinėjama kaip savito etnokultūrinio regiono, lietuvininkų etninės grupės vertingas paveldas. Išlikę senieji kaimai, jų sodybos bei pastatai nebuvo nuosekliai tiriami ir vertinami, reikšmingiausi nebuvo įtraukti į kultūros vertybių sąrašus. Sovietmečiu architektūros paminklais paskelbti tik Skirvytėlės bei Minijos žvejų kaimai (juose poilsiaudavo komunistų partijos funkcionieriai) ir Bitėnai (kur spausdintas Komunistų partijos manifestas), kelios atsitiktinės sodybos ir pastatai.
Ir po 1990 tinkamai nepasirūpinta vertingomis Mažosios Lietuvos kaimų liekanomis. Lietuvos paminklosaugą tebetvarkantys sovietmečio veikėjai toliau ignoruoja savitos lietuvininkų etnokultūros likučius. Dėl valstybinių institucijų (Kultūros vertybių apsaugos departamento, Kultūros paveldo centro ir kitų) bei savivaldybių tarnautojų (Šilutės ir Klaipėdos rajonų, Neringos paminklotvarkininkų ir kitų) aplaidumo bei priešiškumo savitai Mažosios Lietuvos kultūrai laiku nebuvo užfiksuoti, sunyko vertingi kaimų pastatai Klaipėdos krašte. Po 1990 paspartėjus socialinei ekonominei kaimų pertvarkai, pagreitėjo ir senųjų pastatų naikinimas, jų perstatinėjimas likviduojant kraštui būdingus bruožus.
Knygos apie mažąją architektūrą
Yra leidinys, skirtas visiems, besidomintiems architektūros elementų kūrimu ir pritaikymu kiemuose bei sodybose. Knygoje aprašomi įvairūs mažosios architektūros elementai, tokie kaip tvoros, laiptai, pergolės, suoliukai, fontanai ir kiti smulkūs statiniai, kurie papuošia ir funkcionaliai praturtina kiemo erdvę. Autorius detaliai nagrinėja kiekvieno iš šių elementų konstrukciją, medžiagas, jų dizainą ir įrengimo procesą, pateikdamas vertingų patarimų bei idėjų, kaip kurti harmoningą ir estetiškai patrauklų kiemą. Tai puikus šaltinis tiek pradedantiems sodininkams ir dizaineriams, tiek tiems, kurie nori tobulinti savo sodybos išvaizdą ir funkcionalumą.
Tradicinės sodybos atkūrimas
Atkuriamų pastatų forma, konstrukcija ir puošyba turėtų atsižvelgti į tą laikmetį iš kurio yra pats namas. Inžinerinės sistemos (šildymo, ventiliavimo sistemos ir kt.) neturėtų dominuoti ar būti matomos.
Sienos gali būti tinkuotos, dengtos profiliuota skarda, balintos arba dažyti tradicinėmis spalvomis. Sienų apdaila - dailylentėmis, išklijuoti tapetais ar audiniu. Pertvaros - iš molinių plytų, gali būti šildomomis sienutėmis.
Stogai dengiami šiaudais, nendrėmis, skiedromis, molinėmis čerpėmis. Langai dažomi balta spalva, svarbu geras ir jaukus patalpų apšvietimas. Durys turėtų būti medinės. Baldai turėtų būti parinkti atsižvelgiant į tą laikotarpį. Tekstilė būdingų regionui raštų ir spalvų derinių.
Tvoros medinės: pynučių, statinių, gulstinės ir kt. Stogų formos, konstrukcijos ir puošyba turėtų atspindėti statybos raidos pėdsakų. Taip pat reikėtų atsižvelgti į apželdinimą, konstrukcijų įvairove. Pastatų skaičius sodyboje turėtų būti 2-6 (vidutiniškai 3-4 pastatai). Papildomi statiniai: vasaros virtuvė, kalvė ir kt. Mažosios architektūros elementai: kryžiai, koplytstulpiai ir kt.
Svarbu išlaikyti tradicinius statybos principus bei mažosios architektūros elementus. Taip pat svarbios interjero detalės: indai, virtuvės reikmenys, paveikslai, suvenyrai, žvakidės ir kt.
Svarbu: Interjero detalės (rankenos ir kt.) panašių formų į senoviškas. Lubos - medinės (lentų ar sijomis ar tarpe). Grindys - medinės (lentų, sudėtos dviem eilėmis and sijų). Durys - medinės. Langai neturėtų būti per aukšti; rodyklės, riboženkliai ir kt.
tags: #sodybos #mazoji #architektura