Žagarės Sodybų Apžvalga: Istorija, Gamta ir Kultūros Paveldas

Žagarė - tai miestas, turintis turtingą istoriją ir unikalų kultūros paveldą. Nuo senų dvarų iki gamtos paminklų, Žagarė siūlo įvairių lankytinų vietų, kurios patiks kiekvienam keliautojui. Šiame straipsnyje apžvelgsime svarbiausius Žagarės objektus, įskaitant dvarus, parkus, bažnyčias ir kitus gamtos bei kultūros paminklus.

Žagarės dvaro rūmai

Naujosios Žagarės Dvaro Sodyba

Naujosios Žagarės dvaro sodyba minima jau nuo XVI a. pirmosios pusės. Iki šių dienų išlikęs dvaro ansamblis galutinai suformuotas XIX a. pabaigoje. Nuo 1858 m. sodybą valdant didikams Naryškinams, ji buvo perstatyta ir paversta prašmatnia angliško stiliaus rezidencija.

Žagarės dvaro rūmai suprojektuoti raidės „U“ forma, o pastato priekyje yra Naryškino herbas. Naryškinų valdymo laikais puošniausia buvo svetainė, rūmų valgomasis, biliardinė, o antrame aukšte buvo įrengti svečių ir medžioklės trofėjų kambariai. XX amžiuje rūmuose buvo mokykla, vėliau specialiosios mokyklos bendrabutis, senelių globos namai.

Lygiame reljefe skleidžiasi kelios pastatų grupės: parko apsupti rezidenciniai rūmai, ledainė, žirgyno kompleksas, angliškų kotedžų stiliaus namai: arklininko, aludarių, sodininko, šėriko namai, pieninė, buvę popo ir mokyklos pastatai, prie kelių į sodybą išdėstyti trys sargų nameliai.

Žirgyno Kompleksas

Žirgyno, maniežo ir ratinės (karietinės) kompleksas - ryškus istorizmo laikotarpio neogotikos stiliaus dvaro sodybos akcentas. Šiuo metu tebeveikiantis žirgynas yra vienas seniausių Lietuvos žirgynų, savo istoriją rašantis nuo 1899 metų.

Raitelio (arklininko) namas (pastatytas XIX a. pabaigoje, restauruotas 1980-1982). Valstybinis žirgynas buvo įkurtas 1952 m. ir nuo 1982 m. namas buvo naudojamas kaip žirgyno biuras.

Žagarės Vėjo Malūnas

Žagarės vėjo malūnas - seniausias dvaro statinys - "kepurinis" vėjo malūnas, pastatytas 1770 - 1780 m. Manoma, kad tai seniausias iš lauko riedulių statytas malūnas Lietuvoje.

Žagarės vėjo malūnas

Žagarės Dvaro Parkas

Žagarės dvaro parkas - daugiau nei 70 ha parko plotą užimantis Žagarės parkas vienas puošniausių ir įdomiausių šalyje. Georgijaus Naryškino iniciatyva 1898 m. - 1900 m. rekonstruotas ir išplėstas pagal žymaus dendrologo G. F. F. Kuphaldto projektą.

Buvo pasodinta daugiau kaip 200 želdinių rūšių, iš kurių daugiau kaip 100 auga ir dabar. Parko istorijoje yra buvę du etapai, pastebimi parko struktūroje ir augmenijos pasirinkime. Mažesnė, arba sena, aplink rūmus esanti parko dalis yra susijusi su Zubovu, kuris iki 1858 metų valdė Naująją Žagarę. Tapęs savininku Naryškinas su sunumi Georgijumi pradėjo rūpintis naujojo parko sukūrimu ir senojo priežiūra. Senajame vyravo spontaniškos lietuviškos dendrofloros rūšys - eglės, liepos. Parko senumą liudija nudžiūvę kelmai ir stori kamienai, dažnai tuščiaviduriai medžiai. Manoma, kad parkas gyvuoja jau 200 metų.

Nauja parko dalis buvo suformuota 1898-1900 m. pagal projektą „Kuphaldt“. Georgas Friedrichas Kuphaldtas sukūrė anglišką kraštovaizdžio parką lygiame dirbamos žemės lauke. Darbai pradėti 1898 m. pavasarį ir baigti rudenį. Vietos rūšys (pušys, eglės ir kiti medžiai) buvo paimtos iš aplinkinių miškų ar atvežtos iš Rygos medelyno. Parkas suprojektuotas anglišku, stiliumi.

Žvelgaičio piliakalnis yra pati įspūdingiausia Ozo dalis. Tai buvusi senųjų žiemgalių gyvenvietė. Šiam kalnui buvo suteiktas Lietuvos kunigaikščio Žvelgaičio, istorinio šaltinio minimo istoriniuose šaltiniuose XII - XIII amžiuose, vardas.

Žagarės Bažnyčios

Žagarėje yra dvi bažnyčios, turinčios skirtingą istoriją ir architektūrą.

1. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia: Pirmoji bažnyčia buvo pastatyta apie 1523 m. XVII a., pradžioje minima senoji medinė bažnyčia. 1600 m. buvo įsteigta parapinė mokykla. 1633-1636 m. Pastatyta nauja mūrinė bažnyčia, kuri sudegė 1804 m., o 1805-1806 m. buvo atstatyta. Bažnyčia turi renesanso ir baroko bruožų. Šventoriaus tvora pagaminta iš akmens mūro su metaliniais vartais, prie tvoros pritvirtinta Kryžiaus kelio stočių koplyčia.
2. Senoji Žagarės bažnyčia: Po dvarininko Mikalojaus Syrevičiaus pastatyta bažnyčia buvo pastatyta apie 1495 m. Ji pirmiausia buvo pastatyta senojoje Žagarėje. Anot Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus, 1605 m. sudegė medinė Senosios Žagarės bažnyčia. 1523 m. Gegužės 4 d. Mikalojaus Syrevičiaus žmona Marijona Syrevičienė bažnyčiai padovanojo žemės ir netrukus buvo pastatyta nauja. 1655 m. Bažnyčia vėl sudegė per Švedijos karą. Po 1712 m. Gaisro dabartinė mūrinė bažnyčia buvo pastatyta iš plytų ir kalkakmenio. Ją įkūrė Žagarės dvarininkas Albrechtas Umiastowskis. 1963 m. Sovietų valdžia uždarė Senąją Žagarės bažnyčią, o Barboros Žagarės palaikai buvo išvežti. Ji nebuvo įsitikinusi, kur padėti. Iš pradžių buvo įkurtas grūdų sandėlis, vėliau Šiaulių „Aušros“ muziejaus filialas kaimo buities daiktams laikyti. 1994 m. Po restauracijos vėl atidaryta senoji Žagarės bažnyčia. 1994 m. Rugsėjo 24 d. Ją pašventino Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Buvo atkurta bažnyčios kripta ir atkurtas simbolinis Barboros Žagarietės karstas. 2003 m. Per Šv. Petro ir Pauliaus pasišventimą Senojoje Žagarės bažnyčioje pašventintas naujas centrinio altoriaus paveikslas, vaizduojantis šventąją Barbarą.

Senoji Žagarės bažnyčia yra renesanso stiliaus, stačiakampė, salė, trys navai, atskirti dviem medinėmis profiliuotomis kolonomis. Presbiterija yra siauresnė nei salė, išlyginta apgultimi. Prieangis taip pat siauresnis. Ji pastatyta 1844 m. Bažnyčios sienos yra storos, tinkuotos. Langai su segmentine arka. Kairėje bažnyčios pusėje yra dvi durys iki įėjimo: viena bažnyčios viduje, kita - šventoriuje. Bažnyčios lubų lentos. Priekinis fasadas papuoštas trimis arkinėmis nišomis. Stogas yra gotikinis, aukštas, dengtas skarda. Priekyje yra varpinė. Bažnyčios išorė gana rezervuota, su monumentaliosiomis renesanso formomis.

Atstatytas tik didysis bažnyčios altorius, į jį įdėta nauja pušis. Likusi architektūrinė altoriaus dalis. Kanceliarija tradiciškai yra kairėje bažnyčios pusėje, šalia zakristijos sienos. Vargonų choras yra medinis, paremtas dviem paprastais stulpais ant akmens pjedestalų. Aukščiau juos puošia iškirpti, stilizuoti žiedų ornamentai. Bažnyčia turi vertingą procesijų altorių sakraliniu ir meniniu požiūriu. Tai medinis, baroko stiliaus. Šiuolaikiniai ant prezidentūros Petro ir Šv. Pauliaus paveikslų sienos nutapytos ar perdažytos. Bažnyčia pirmiausia vertinga dėl savo autentiškos architektūros.

Naujosios Žagarės bažnyčia

Kiti Žagarės Objektai

• Raktės piliakalnis: Ant Raktuvės piliakalnio stovėjo žiemgalių pilis „Raktė“. Istoriniai šaltiniai pirmą kartą mini 1272 m., kai Livonijos ordinas užpuolė ir sudegino pilį, nors kai kurie mokslininkai teigia, kad ji paminėta apie 1198 m. Šiandien ant piliakalnio stovi Raktuvės koplyčia - medinis liaudies architektūros pastatas, datuojamas XVII a.
• Sinagogų kompleksas: 18 - 19 amžiuje, naujosios Žagarės turgavietės sankryžoje buvo pastatytas dviejų, plytų, baltai tinkuotų sinagogų kompleksas. Vasaros sinagoga (P. Avižonio 7A) buvo didesnė ir puošnesnė, o mažesnė, su įrengta šildymo sistemaP.
• Žagarės ozas: Žagarės ozas yra ilgas, siauras kalvagūbris, kurį sudaro smėlis ir žvyras. Tai yra vienas įspūdingiausių Lietuvoje.
• Švedpolio šaltinis: Švedpolio šaltinis yra Švėtės vidurupyje, dešiniajame krante (2 km žemiau Žagarės). 2002 m. buvo paskelbtas hidrogeologiniu gamtos paveldo objektu. Vanduo veržiasi iš laidžių tarpsluoksninių kvartero nuogulų. Šaltinis išteka 1,2 m aukščiau upės vandens lygio. Sraunia srovele už 12 m pasiekia Švėtės upę. Šaltinis išteka dvejomis nevienodo stiprumo proveržomis. Debitas - 2,5-0,5 l/s. Vanduo gėlas, prisotintas kalcio ir magnio hidrokarbonatų. Šaltinių vandenį alaus gamybai naudojo Švedpolio (Šventpolio) dvaro Kunsmano alaus bravoras.

Žagarės Vyšnių Sodu

Žagarė nuo seno garsėja ypatinga vyšnių rūšimi - žagarvyšnėmis. Jų yra kelios atmainos, kurios skiriasi vaisių prinokimo laiku, derlingumu, vaismedžių forma ir kitais požymiais. Iki pat šių dienų žagarvyšnės auga beveik kiekvienoje sodyboje ir yra tarsi išskirtinis Žagarės miesto simbolis.

Siekiant išsaugoti Žagarės kultūrinį - gamtinį paveldą ir išskirtinumą, 2011 m. Žagarės miesto pakraštyje, Švėtės upės pakrantėje, pasodintas Žagarės vyšnių sodas. Vyšnios žydi gegužės pirmąją ir antrąją savaites, kuomet Žagarės svečiai ir tautiečiai užlipę ant apžvalgos aikštelės žvilgsniu gali „pabraidyti“ žiedų jūroje.

Žagarės regioninio parko iniciatyva vyšnių sodas pradėtas sodinti 2011 m. pavasarį, Žagarės miesto pakraštyje, ant Švėtės upės kranto ir jis užima 1,7 ha plotą. Ši idėja kilo ne atsitiktinai, nes Žagarė nuo seno garsėja savo ypatinga vyšnių rūšimi - Žagarvyšnėmis, nes dirvožemyje esantis dolomito paviršius yra palankus vyšnių skoniui formuotis.

„Žagarvyšnė“ yra ankstyva vyšnių veislė, kuri, pasak vienos versijos, kilusi iš Žagarės dvare auginamų vyšnių sodinukų. Įdomu tai, kad dar 1786 m. Žagarės gyventojų prievolėse buvo teigiama, kad kiekvienas gyventojas turi sodinti vyšnias savo sodyboje. XVIII amžiaus pradžioje žagariečiai vyšnias gabeno parduoti į Rygą, Mintautą, Kauną, Klaipėdą, o Sankt Peterburgo turgavietėje buvo net atskiras Žagarvyšnių skyrius. Žagarvyšnių likeris XX a. pr. Žagarvyšnė 1962 įtraukta į Nacionalinį augalų veislių sąrašą. Yra keletas vyšnių veislių, kurios skiriasi prinokimu, derlingumu, vaisių forma ir kitomis savybėmis.

Žagarės vyšnių veislių palyginimas:

Genovaitės Mitrikienės Bijūnų Sodyba

Genovaitės Mitrikienės sodybą nuo kelio slepia medžių ir tujų siena, o gėlynai dar kiek toliau - už namo ir atviro kiemo, tad nežinodamas dažnas gali pravažiuoti pro šalį žvyrkeliu, vedančiu į Veršių kaimą. Šeimininkė veda prie susodintų dviejų eilių bijūnų. Močiučių darželiuose įprasti tamsiai raudoni, šviesiai rožiniai ir balti šių gėlių žiedai.

Genovaitė Mitrikienė pasakoja bijūnais itin susižavėjusi per atsitiktinumą. Moteris gėlėmis, svogūnėliais, sėklomis prekiauja Naujosios Akmenės turguje.

„Sužinojome, kad Latvijoje, netoli Tervetės gyvena selekcininkas, turintis ir geltonų, ir dar daug kitokių spalvų bei atspalvių bijūnų. Mane pas jį palydėjo akmenietės gėlininkės, kurios jau anksčiau buvo nuvykusios, nes vienam nežinančiam rasti sudėtinga, gyvena žmogus tarp miškų. Pačios akmeniškės pasakojo pirmą kartą važiuodamos pasiklydusios. Laimei, sutiko policininkų ekipažą ir jų pasiklausė. Pareigūnai pasitaikė labai paslaugūs, pasakė, kad vienos tikrai neras ir pasisiūlė pabūti vedliais. Tad policininkai važiavo pirmi, o gėlininkės savo automobiliu sekė iš paskos, - pasakoja G. Mitrikienė. - Lankiausi ten ne vieną kartą. Gėlininkė sako prieš sodindama bijūną į duobę įdedanti paukščių mėšlo granulių. G. Mitrikienė augina ne tik bijūnus. Nuo ankstyvo pavasario sodybos teritorijoje ima linguoti tulpių kilimai, vėliau žiedus sukrauna vilkdalgių kardai. Po bijūnų ateina eilė viendienėms.

Bijūnų sodyba Žagarėje

tags: #sodybos #nuoma #zagareje