Jono Avyžiaus (1922-1999) romanas "Sodybų tuštėjimo metas" (1970) išsiskiria kaip esmines tautos egzistencijos problemas keliantis kūrinys. Šiame straipsnyje panagrinėsime šio kūrinio svarbiausius aspektus.
Lietuvos etninė sudėtis 2011 m.
Romano kontekstas ir reikšmė
Romane atskleista svetimųjų priespaudos ir tautos išlikimo pastangų priešprieša buvo naujas reiškinys sovietinio romano raidoje. Kūrinys kartu paliudija ribotas talentingo rašytojo galimybes kelti jautrius klausimus režimo sąlygomis. Gausios ir įvairialypės J. Avyžiaus prozos visumoje romanas „Sodybų tuštėjimo metas“ (1970) labiausiai išsiskiria kaip esmines tautos egzistencijos problemas keliantis kūrinys.
Jono Avyžiaus romano "Sodybų tuštėjimo metas" trečioji knyga, išspausdinta "Pergalės" žurnale (1987, Nr. 8-11), prasideda įspūdingu, "epišku" chaosu - vokiečiai traukiasi, grįžta rusai, pasigirsta daugybė balsų, subruzda visa armija veikėjų. Apsišarvavęs viską išaiškinančia pasaulėžiūra, autorius sugeba po visa ta maišatimi įžvelgti aiškią struktūrą ir pažangią istorijos eigą. Netrukus paaiškėja, kad tas chaosas tiktai paviršiuje.
Veikėjai ir jų ideologinės pozicijos
Marius Nemunis
Pradėkime su Mariu Nemunių. Ar jis tas pozityvus herojus, kurio reikalaujama, laukiama jau nuo 1940-ųjų metų?
Autorius nenorėjo, kad jis pavirstų schema ir stengėsi jam suteikti žmogiškų savybių ir net silpnybių. Jis komunistas, jis patriotas, jis internacionalistas, jis ir humanistas (kartais net ir "liaudies priešai" jam "žmonės"). Ir jis stebinančiai tiksliai nuspėja, kas bus madinga po 40 metų: apie kolektyvizaciją jis kalba beveik buchariniškai, apie degtinės žalą - gorbačioviškai.
Skaitytojui per aiškiai matosi charakterio siūlės, autoriaus teoretinis piešinys. Kodėl, nepaisant tų pastangų, Marius Nemunis neįgauna gyvybės? Nors sugrįžęs į Lietuvą jis sakosi tiesiąs ranką visiems, jis jaučiasi begaliniai pranašesnis už tuos "žvėriškos santvarkos sugadintus žmones". Nemunio "humanizmas" neįtikina, nes jį nustelbia karingas mesianizmas.
Okupacinio teroro sūkuryje jis tvirtina, kad Tarybų Sąjunga "išvadavo" tautas ir joms neša laisvę. Žiaurumus prieš lietuvių partizanus jis teisina, sakydamas: "Argi mes pirmi pakelėm ginklą?" Žemdirbiams jis tvirtina, kad prievartinės kolektyvizacijos nebus. Antimaskviniai partizanai jam "žvėrys miške". Jo okupantai jam "godišiai", "jaučiai", "tamsuoliai", "pavydo ir godumo apakinti žemų aistrų vergai". Ar jis idealistas? Taip. Fanatikas? Neabejotinai. Naivus? Nepaprastai.
Kaip ir Zemažiūrievas, Marius tiki "klasės priešo" sąvoka, iš kurios, o ne iš "Stalino kulto", išplaukė didieji nusikaltimai. Marius Nemunis ir Zemažiūrievas ne antagonistai, o bendražygiai. Jų dialogas yra grubiojo ir švelnesnio totalitarizmo atstovų dialogas - pokalbis šeimos viduje.
Zemažiūrievas
Surusėjęs lietuvis Andriejus Kle-mensovičius Zemažiūrievas vientisesnis veikėjas už Marių Nemunį. Tai pirmas tokio genocidinio įrankio, kolonijinio pareigūno portretas partinio autoriaus knygoje. Jis įtaria visus lietuvius, nes visi jam galimi "liaudies priešai".
Net ir lietuvių mažažemiais, "darbo klase" jis negali pasitikėti: "Viskas jovalas tame nacionalistų amžinai sugadintame krašte". Jo nuomone, 1940 metais reikėjo "visus už gerklės, švariai nušluoti". Zemažiūrievas laiko masines deportacijas idealia priemone, nes "geriau paimti tuziną nekaltų, negu paleist vieną kaltą". Kai Nemunis jam užsimena apie "žmogų", Zemažiūrievas atkerta, kad tokios "žmonių kategorijos" iš viso nėra.
Mėgindamas ją aiškinti, Avyžius pasirenka lengvesnį kelią, mėgina sudaryti įspūdį, kad Zemažiūrievą suformavo jo žmonos ir dukrelės žuvimas karo metais bei jo tėvo perėjimas pas "buržuazinius lietuvius". Zemažiūrievas būtų sudėtingesnis charakteris, jei autorius būtų giliau patyrinėjęs jo žiaurumo ir fanatizmo versmę.
Gediminas Džiugas
Trečiasis kertinis veikėjas, Gediminas Džiugas, senas svečias pokario literatūroje. Tai neapsisprendęs inteligentas, ieškantis trečio kelio, atstovaujantis tai, ką komunistų partija vadina "abstrakčiu humanizmu".
Džiugas skeptiškai žiūri į naująją santvarką, atmeta dalį jos žargono, kalba apie žmoniškumo ir dorovės principus. Ar Džiugas dialektinis Mariaus oponentas? Jiems susidūrus nepasipila daug žiežirbų. Tačiau jo filosofija taip persunkta fatalizmo ir determinizmo, kad jis lieka neatsakęs į Mariaus Nemunio argumentus.
Pokario metais buvo daug žmonių, kurie, kaip Džiugas, stengėsi išlikti savimi ir nepasiduoti įvairiems triuškinantiems ideologiniams buldozeriams. Daugelis tokių inteligentų nepasidavė Džiugą apėmusiam fatalizmui ir sugebėjo įžiūrėti esminius skirtumus tarp totalitarinių ir netotalitarinių santvarkų.
Romanui baigiantis, Gediminas Džiugas išeina į nežinią. Kur jis nueis? Kur nueis Lietuva? Kur juos nuves knygos autorius?
Kiti veikėjai ir žargonas
"Sodybų tuštėjimo meto" trečioji knyga knibžda spalvingais antriniais veikėjais. Nors jie savaip idealizuoti, apgaubti "istorijos raidos" aureole, autorius nevengia parodyti ir jų silpnybių. Dalis jų tęsia tradicinę literatūrinių žemdirbių procesiją, bet sociologiniu ir politiniu požiūriu ypač įdomi kita grupė - naujosios santvarkos rėmėjai, "tarybiniai" žmonės.
Romane pragysta margas naujosios santvarkos atnešto žargono dainuotojų choras, suskamba tikra žargoninė simfonija. Jis turi gerą ausį ir sugeba atskirti žmogišką kalbą nuo žargono. Žargoną pereigingai kartojantys "aktyvistai" yra šiandienos "naujosios klasės" pionieriai, būsimieji nomenklatūros nariai, ant kurių - o istorijos ironija! - partijos viršūnės šiandien verčia kaltę už santvarką smaugiančias negeroves. Tų žargono belaisvių tauškesys ne vienam skaitytojui sukels šypseną. Bet būtų klaida į juos žiūrėti kaip tik į komiškas figūras.
Ir paties autoriaus pozicija žargono atžvilgiu kupina prieštaravimų: jis į tą žargoną žiūri ironiškai ir, beveik tuo pačiu atsikvėpimu, jį naudoja kaip rimtą pažinimo įrankį. Kadangi autorius tiki "klasių kovos" dogma, jisai jos terminais interpretuoja savo veikėjų elgesį ir apie juos daro galutinius sprendimus.
Religijos vaidmuo
Viena svarbi tų žemdirbių dimensija Avyžiui beveik neegzistuoja. Pareigūnas Juodasis Bigė religiją atmeta kaip "supuvusius prietarus". "Vidurio kelio" ieškančiam inteligentui Džiugui - ji tik paviršutiniška pramoga, kokių žmonėms reikia. Religija taip pat trukdo žmonėms natūraliai santykiauti, kaip Akvilės ir Mariaus atveju, ir menkina žmogaus orumą, nes tikintysis "tėra menka dulkelė prieš viešpaties dievo galybę". Taip romane nėra nei rimtos religijos kritikos, nei mėginimo suprasti jos vaidmenį, kad ir iš ateistinių pozicijų.
Lietuvių partizanai ir rezistentai
Lietuvių antisovietiniai partizanai ir rezistentai romane daugiausia piešiami pažįstamu, stereotipiniu stiliumi. Tai primityvūs sužvėrėję ar suklaidinti tipai, kuriems lemta žūti, kad Lietuva galėtų žygiuoti į šviesią bolševikinę ateitį. Scenos, kuriose jie dalyvauja, jau pažįstamos iš kitų oficialiųjų autorių romanų. Bet ir čia Avyžius nepasitenkina vien stereotipu. Kai kurios partizanų iliuzijos pavaizduojamos autentiškai. O scenoje su partizanų lavonais turgavietėje priešais bažnyčią atsiskleidžia visai kita tikrovė.
Visame romane galima pajusti įtampą tarp tos "paslapties" ir Avyžiaus ideologijos permatomo aiškumo. Todėl ir Akvilė yra viena įdomiausių jo veikėjų, nes jos moteriškumo, žmogiškumo neįmanoma įsprausti į ideologines dėžutes.
Kriticizmas ir prieštaravimai
Pagrindinis autoriaus modelis, Solochovas, primena girnų akmenį, pririštą prie Avyžiaus kojos ir neleidžiantį jam pakilti virš jau atgyvenusios ideologinės ir estetinės teritorijos. Nors romanas imponuoja savo erdve, užmoju bei įvairumu, jis atrodo įstrigęs į praeitį. Tai būdingas pereinamojo laikotarpio kūrinys. Kas atrodė drąsu 1983-čiais jo užbaigimo metais, šiandien jau nebenauja ir nebešokiruoja. įvykiai ir debatai net ir oficialioje spaudoje jau pralenkė romano "atvirumą", o grynai literatūrinė jo vertė palyginant ribota.
Romano prieštaravimai nėra neigiamybė, bet viena patraukliausių jo savybių. Autorius kalbasi ne tiktai su skaitytojais, bet ir pats su savimi. Jo veikėjai dažnai yra kaukės - lotyniškos "personos", iš kurių lūpų dažnai girdime autoriaus balsą. Knygos eigoje viena po kitos dūžta naujosios santvarkos bei jos rėmėjų ir paties autoriaus iliuzijos.
Romano prieštaravimus vaizdžiai iliustruoja ironiškas atsitiktinumas, spausdinant paskutiniąją jo dalį 1987 m. "Pergalės" 11 - ame numeryje. Tą numerį atvertę, dešinėje matome R. Kaminskytės plakato "Didžiojo spalio 70 - mečiui" reprodukciją: rausvam fone skyla grandinės - tarp jų baltos medies "1917". O kairėje skaitome kraupų prievartinių išvežimų aprašymą.
Apibendrinant, "Sodybų tuštėjimo metas" yra sudėtingas ir prieštaringas kūrinys, atspindintis sudėtingą istorinį laikotarpį ir autoriaus bandymus susidoroti su ideologiniais iššūkiais. Nepaisant to, romanas išlieka svarbiu lietuvių literatūros kūriniu, keliančiu esminius klausimus apie tautos egzistenciją ir žmogaus pasirinkimus.
Lietuvos gyventojų skaičiaus kitimas 1959-2017
Papildoma informacija
Žemiau pateikiama lentelė su pagrindine informacija apie romaną:
| Informacija | Duomenys |
|---|---|
| Autorius | Jonas Avyžius |
| Pavadinimas | Sodybų tuštėjimo metas |
| Leidimo metai | 1973 |
| Puslapių skaičius | 613 |