Tai pasakojimas apie tai, kaip aš (Mindaugas) ir mano draugas Raimis išsitrenkėme kažkur į Taimyro pusę. Jeigu kalbėti abstrakčiau - į Sibirą, kažkur už poliarinio rato, kur tėvelis Jenisėjus į Arktį savo vandenėlį gena. Tiesą sakant, man ir pačiam šis klausimas kildavo ir vis dar kyla.
Juk prieš akis pakankamai aiškiai stovėjo galimų vėsokų vasaros atostogų, meškų vizitų į palapinę perspektyva, o ką jau kalbėti apie legendomis apipintas Sibiro uodų armijas. Žmonės kalba, kad anksčiau ten „nemokamai vežė“, o mes čia savo noru važiuojame (ir mokame). Mėginu prisiminti šios aferos užuomazgas.
Viskas regis prasidėjo tuo, kad Raimis pateikė tokį kelionės pasiūlymą, apeliuodamas į mane kaip į patyrusį turistą - atseit žmogų, kurį verta imti su savimi. Matyt mano savimeilė buvo labai jau paglostyta, kad iškart sutikau. Vėliau jau ėmiau galvoti… O galvoti, kaip turbūt numanote, buvo apie ką… Juolab, kad artėjant prie „terminų“, save laikančių kietais turistais žmogelių dvasia ėmė šlyti, kol galų gale iš garbingo dydžio potencialių keliautojų armijos likome tik dviese… Visi drasūs ir pasiryžę buvo tik prie alaus bokalų.
Kaip pastebėjau esu labai inertiškas ir nelankstus tipas, kuris labai nemėgsta keisti savo išankstinių planų, kad ir kokią „kiaulę“ išorinės aplinkybės pakištų (dabar ta kiaulė - kad mes tik du). Nusprendžiau važiuoti. Jau antrą kartą taip darau - pirmąkart tikrai nepasigailėjau, vadinas, nepasigailėsiu ir dabar. Net piktas pasidariau - kodėl mano planus, svajonių ar troškimų išsipildymą turi apspręsti kiti žmonės (jų buvimas arba nebuvimas)?
O į Sibirą, kai geriau pagalvojau, tikrai norėjau. Mano smegeninei tai kažkoks magiškas žodis, kažkokia mistinė teritorija. Čia buvo ištremtas mano tėvas, pasakojęs apie tankiausias gūdžiausias taigos girias Taišeto apylinkėse, kaip ilgus kilometrus eidavo miškais į mokyklą ir į turgų, kaip reikėjo saugotis ant medžių tupinčių ir ant kaklo užšokti tykančių lūšių, o taip pat ir po taigą klaidžiojančių pabėgusių pavojingų kalinių. Mane traukė ir tos žemės ekstremalumas - sausi žiemos speigai iki -40 - -60 ºC, karščiai vasarą, amžinas įšalas ir daugelis kitų dalykų.
Ypač įdomi pasirodė šiaurė - poliarinis ratas, poliarinė diena, poliarinės pašvaistės poliarinę naktį, tokioje aukštoje platumoje sau analogų pagal dydį ir užterštumą neturintis Norilsko miestas. Keistas jaudulys ėmė vien pagalvojus apie galimybę prisiliesti prie Eurazijos upių tėvo Jenisėjaus - jaučiu silpnybę gamtos dydybei, galybei, erdvei ir stichijai. Akis taip pat ėmė temdyti įsivaizduojamų spurdančių gausybės žuvų vaizdelis.
Sudarėm kelionės planelį - tikslas pasiekti Igarkos miestelį, esantį kelis šimtus kilometrų į šiaurę nuo poliarinio rato ant Jenisėjaus upės kranto. Ten Raimio dėdė gyvena - tikėsimės rasim… Iki ten nusigaut nelengva - reikia važiuot transibiro traukiniu iki Krasnojarsko (3 paras), o tada arba skrist, arba plaukt „žemyn upe“ 1744 km - sausumos kelių su Sibiro šiaure Rusijoje nėra. Aišku mes norime plaukti.
Tačiau buvo viena problemėlė - bilietai jau sezono pradžioje buvo pilnai išpirkti, o juos nupirkt galima tik Krasnojarske - jokie rezervavimai ar internetinė prekyba čia negalioja. Be to, plaukiojimo kompanija “Jeniseiskoje parachodstvo“ nuo 2005 m. iš 5 keleivius gabenančių laivų paliko tik 3… Mat Taimyro tigras kompanija „Norilsko Nikelis“, turintis pagrindinį Jeniseiskoje parachodstvo akcijų paketą, didžiausią dėmesį skiria įmonės produkcijos išvežimui ir savo miesto aprūpinimui reikalingais jam produktais, ypač besiruošiant žiemai. Matyt iš žmonių vežimo pajamos yra menkos, arba paprasti žmonės čia Rusijoje mažai kam rūpi.
Kita galima problemėlė iškiltų, jeigu pasirodytų, kad Igarka uždaras miestas, norint patekt į kurį reikalingas leidimas. Kažkodėl niekas nieko nežino. Anksčiau Igarka lyg ir priklausė Norilsko sričiai (ir Raimio dėdė į Lietuvą skrisdavo per Norilską), o tai jau pasienio zona, kur viskas labai sugriežtinta (turbūt bijomasi, kad koks žmogelis per Arktį į užsienį nelegaliai nenupėdintų). Vėliau Igaka buvo priskirta Krasnojarsko kraštui ir sienos lyg ir atsivėrė, tremtiniams ir jų palikuonims taip pat.
Turint omenyje Rusijoje informavimo priemonių informacijos sklaidos ypatybes, niekas tiksliai ir nežinojo, kaip yra dabar iš tikrųjų. Kaip matote, Rusija yra labai sudėtingas „objektas“ planavimo atžvilgiu - reikia pasiruošti galimoms improvizacijoms. Sulūrėm planą B - Baikalą (kaip vėliau paaiškėjo čia tik aš kūriau tą planą - Raimiui tik viena buvo galvoje…- Igarka). Tai bus mūsų (mano?) improvizacija, jeigu kažkas neišdegs su Igarka.
Liepos 31 d. 11:40 atsiduriu Vilniaus autobusų stotyje ir atrandu susinervinusį Raimį - mat jau 10 minučių vėluoju. Tėtis pripleškina nuotraukų - mes paklusniai pozuojam. Galiausiai, 12:00 pajudame Maskvos link. Jeigu kas planuoja važiuoti į Maskvą autobusu kaip mes, turiu perspėti - jeigu esate didelis kaip aš, gerai pagalvokite ir įvertinkite savo „galimybes“ Pavyzdžiui, mano kojos buvo tiesiog per ilgos priešakinės sėdynės atžvilgiu - teko sėdėti seksualiai išsiskėtusiam.
Atėjus nakčiai priekinė sėdynė atsilenkė atgal… Pridėkime dar tai, kad sėdynės, į kurią remiuosiu, atlošas per trumpas, kad galėčiau naktį atremt galvą atgal. Taigi, toje sėdynėje sėdėjo ilgakojis liūdnojo vaizdo riteris (pasiryžęs užkariauti Sibirą). Kaip žinia, pas žmogų dar užsiliko niekam nereikalingas rudimentinis uodegos kaulas, apie kurio ezistavimą dažnai pamirštama. Po šio pasivažinėjimo aš jį prisimenu dažniau. Dar kartą įsitikinau, kad pasaulis nepritaikytas dideliems žmonėms. Raimis irgi skundėsi. Be reikalo - jis tiesiog neįsivaizduoja ką reiškia būti mano kailyje.
Kančias kiek palengvino prieš miegą parodytas Maskvietiškas filmas apie tokį „karliką“, kuris pagaliau nusprendė kažko imtis, kad susirastų sau trokštamą moterį. Esmė ne tai, kad ši tema gali būti aktuali mums viengungiams. Svarbiausia - Rusijos koloritas, Maskvos dvasia - viskas ko reikia važiuojant į Rusiją.
Maskva
Rugpjūčio 1 d. Maskvoje buvome anksti ryte (7 val.). Tik išlipę pradėjome maltis po Metro. Bagažą palikome Jaroslavlio stoties saugojimo kameroje. Tuomet užlėkėme užvalgyti į kažkokią vieną iš daugelio stoties rajono kafe - iš negausaus pasirinkimo užsisakėme koldūnų. Po kelių minučių gavome žinią, kad „oficiantė“ koldūnų nerado parduotuvėje… Vėlgi tai labai įdomiai ir linksmai nuteikė. Mes lietuviai labai jau naivūs, jei tikėjomės, kad maistas čia gaminamas.
Raimis savo atsiminimuose šį atvejį taip apibūdino: „08.35 sėdime stoties Moskva Jaroslavskoje kavinėje. Diadia Miša užsisakė koldūnų. Po kiek laiko ateina padavėja ir sako: „Va, pas mus koldūnai baigėsi, o parduotuvėje irgi nėra“. Pasakė, nusisuko ir nuėjo prie kitų klientų. O Diadia Miša valgyti tai nori! Palaukė, kavytę pagurkšnojo, nuėjo ir paprašė omleto. Nu tada kiek ir užkando..“
Pavalgę nulėkėme priduoti dokumentus į registracijos punktą, kad mus priregistruotų. Šioje šalelėje reikia per 3 dienas nuo sienos kirtimo būtinai kažkur prisiregistruoti. Kadangi 3 paras teks važiuoti traukiniu, tai galim nespėti. Juolabiau, kad Krasnojarske nežinia kur rasti analogišką punktą… Labai įdomi sistema - reikalavimas yra, tačiau tą reikalavimą įvykdyti labai nelengva, nes velniai žino kur tie punktai yra.
Pridavę dokumentus binzinėjome ir laiką užmušinėjome, Maskvą apžiūrinėjome. Raimis taip ją aprašė: „Maskva graži, gražūs ir žmonės. Mirguliuoja spalvos, keičiasi malonūs kvapai, bet yra ir akivaizdūs kontrastai. Automobiliai nuo prabangių iki senų „žiguliukų“, tarp žmonių pasitaiko vienas kitas benamis, bet valdžia, matyt, nenori gąsdinti turistų, todėl į centrą vargšų neįleidžia“.
O aš va kitaip pasisakysiu - man ne tokia ji ir graži - labai jau viskas čia platu ir galinga, jaukumo ne per daugiausia. Piteris su savo architektūra ir kultūros palikimu, įtariu, daug labiau patiktų. Bet va labai kažkaip krito tos gražios rusės mergaitės - mitas, kad Lietuvoje moterys gražiausios.
Beklajojant radome knygyną, kuriame vieninteliame buvo literatūros ir žemėlapių apie mūsų planuojamus aplankyti kraštus. O kelionė į tuos kraštus vos neužsibaigė nė neprasidėjusi - vos buvome įleisti į traukinį… Kodėl? O todėl, kad mūsų gudruolės lietuvės bilietų pardavėjos (traukinio bilietus pirkome Vilniaus Geležinkelio stotyje) neįrašė į bilietus mūsų pasų numerių (neleistina Rusijoje!). Laimei, jauni „palydovai“ mus praleido. Taigi, tęsiame kelionę toliau, tikėsimės pavyks nusigauti į šiaurę - netikėtumų čia sulaukti galima visokių.
Plackarte susipažinau su savo kaimyne (sėdėjome atskirai), žiūrėsim, bendrausim. Raimis, regis, taip pat kažkokią kalbą su bendrakeleiviu užmezgė. Jo kaimynė senutė Zoja Michailova, gan mielai jam šypsojosi, važiuoja i Novosibirską.
Kai kirtom kažkokią didelę upę pasiteiravome jos pavadinimo. Labai užtikrintais balsais jie patikino, jog tai KAMA, nes kątik Jaroslavlį pravažiavome. Atidžiau pažvelgę į žemėlapį sužinojome, jog tai visgi VOLGA… Raimio lūpos tuoj pat išleido žodį „Gėda“ (lietuviškai).
Transibiro pašnekesiai
Rugpjūčio 2 d. Jau brėkštant kiekviename sustojime vis girdėdavome rusus kažką besiaiškinant per stočių garsiakalbius - rusai tokiu būdu tarp savęs kažką aiškinasi, perduoda parėdymus… Kam tie vidiniai telefonai? O kai atsikėlėme, labai daug ko ir nenuveikėme - voliojomės gultuose, skaitėme medžiagą apie Sibirą (Krasnojarską, Jenisejų, Norilską, Igarką ir t.t.). Žvilgsnis neretai nukrypdavo ir į „straipsnines“ rusikes gražuoles - jų čia netrūko, o mes gi ne mediniai viengungiai. Bet mėginome susikaupti ir galvot apie savo kelionės tikslą.
Turėjome įdomų pokalbį su viena moteriške iš Murmansko, važiuojančią atostogų kažkur pas giminaičius. Murmanskas - didžiausias pasaulio didmiestis už poliarinio rato, panašioje platumoje kaip ir Norilskas (pastarasis kiek šiauriau). Tačiau skirtingai nei Norilskas, Murmanskas yra gerai sujungtas su kitais šalies regionais - yra su „žemynu“ jungiantis geležinkelis, netoli Piteris, o ir Maskva sąlyginai arti. Tai iš esmės jūrų uostas (karinis ir kitoks), dėl jo ir išdygo šis miestas.
Amžinas įšalas čia yra, tačiau pasak pašnekovės statybos čia nebuvo kažkuo ypatingos (nebuvo naudojami poliai ir kt.). Pats didžiausias privalumas, jos nuomone, yra tai, jog čia galima vaikščioti pelkėmis ir nesibijoti jose prasmegti, kadangi apačioje yra kietas įšalas… Ji taip pat pažymėjo, kad miestas pasižymi dideliu oro drėgnumu, dėl ko čia ir yra labai šalta… (ne tiek temperatūra čia lemia šaltį, kiek drėgmė).
Įdomus faktas, kad Murmanske net 90 % vaikų nešioja akinius - matyt miesto šiaurinė padėtis ir gyvenimo sąlygos šiaurėje čia kažkaip prisidėjo.
Mano kaimynė iš Sankt-Peterburgo nieko nešneka apie politiką, nes jos esą nesupranta. Dėl to, matyt, ji ir negali apsispręsti, ar optimistiškai, ar pesimistiškai žiūrėti į Rusijos ateitį. To priežąstis gali būti ir ta, kad ji nebaigusi aukštųjų mokslų, o dirba paprasčiausia suvirintoja. Kita vertus, dirbti suvirintoja moteriai irgi įdomiai atrodo - lyg ir vyriškas tai darbas, bet Rusijoje matyt tos darbų pasiskirstymo pagal lytis ribos labai prasitrynusios (ypač prasitrynė po antrojo pasaulinio..).
Ji tik pakartojo seniai žinomą frazę „široka moja strana rodnaja“ (plati mano gimta šalis), reiškiančią, kad šalis tokia didelė, kad čia neįmanoma įvesti tvarkos… Jeigu dabar ją sunku įvesti, tai kas dėjos senais laikais, kai reikėjo, pavyzdžiui, paprasčiausiai užtikrinti tokios didelės teritorijos sienų apsaugą.
Rugpjūčio 3 d. Šią dieną nieko įpatingo nenuveikėme - gulinėjome, skaitinėjome ir bendravome tarpusavyje ir su bendrakeleiviais. Palydovai vaikinai mums čia kažkodėl pasiūlė sex laikraščių… Beje, jie labai susidomėjo mūsų valiuta, tad pardavėme jiems keletą geležinių litų. O patys išsitarė, kad gyvena toliau į rytus nuo Krasnojarsko - Ačinske, kur yra švari gamta, oras, ir jie net nenori pagalvoti apie Maskvą. Tačiau jų išvaizda išdavė, kad negyvena jie turtingai. Vienas iš palydovų buvo Kornikov Igor Sergeevič (dabar nebeatrenku kuris).
Buvom sustoję Omsko stotyje. Čia lynojo, buvo malonu pasivaikščioti po tokiu dušu, turint omenyje važiavimo sąlygas traukinyje (tvanku, menkas vėdinimas ir pan.). Net nebesivilkom „maikių“, plikinėjome, kad, taip sakant, prakaitas jų „neužraugtų“.
Krasnojarskas
Rugpjūčio 4 d. Šiandiena atvykome į Krasnojarską - ten, kur mums reikia išlipti. Prieš čia atvykstant, neblogai prisijuokėme su kaimynais Krasnojarskiečiais. Kai sužinojo kur mes trenkiamės, labai pasibaisėjo (moteris) ir pasakė, kad ten mus iškart suvalgys uodai. Šį teiginį dar palydėjo žodžiu „užas“ (siaubas). Aš labai padėkojau už palaikymą. Jau buvau skaitęs, kad ten „kamary kak vorobji“ (uodai kaip žvirbliai). Prie viso to, pasidomėjome kaip ten meškos ir kokias elgesio normas jos pripažįsta. Žodžiu, dėl viso šito visiems vagone pasidarė labai linksma, o mes „žvengėm“ iki nukritimo iš savo šitokio žygio.
Išlipant iš traukinio kaimynams ir palydovams įteikėme mažus lietuviškos vodkos buteliukus „Lithuanian vodka“. Na o palydovai užtat įteikė du rulonus tualetinio popieriaus - taip sakant „doroga dolgaja“ (kelias ilgas). Na o Krasnojarskiečiai patarė labai nesibičiuliauti su vietiniu jaunimu - turbūt tai kažkuo pavojinga.
Krasnojarske palikome daiktus stoties saugojimo kamerose iki vakaro. Iš stoties pasigavome mikroautobusą, važiuojantį pro mums reikiamą „rečnoj vokzal“ (upinė stotis). Kai paklausiau ar važiuoja į „rečnoj port“ (upinį uostą), iš manęs juokėsi visas mikro autobusas. Čia, matyt, labai skiriasi. Ten kaip ir įtarėme paaiškėjo, kad bilietų laivu į Igarką jau seniai nėra (jau prieš kone pusmetį išpirkta). Na mes per daug nesusijaudinome, kadangi į kelionę buvome linkę žiūrėti lanksčiai - jeigu neišeis į Igarką, į Šiaurę, tai šausime, pavyzdžiui, į Baikalą… Raimiui aišku būtų laikinai užklupusi didžiulė depresija, nes jis buvo labai jau pasiryžęs pamatyti savo Igarkoje gyvenantį dėdę, o ir kuprinę prikrovė tonas mėsos lauktuvėm, kad vos paėjo.
Tačiau mes anksčiau laiko nepasidavėme - susiradome tą laivą prie krantinės, besikraunantį rytojaus kelionei į šiaurę, ir iš jūreivių sužinojome, kad galime bandyti patekti į jį atėję 6 valandą ryto. Galbūt gautume vietą ant suoliuko ar ant žemės už 1100 rublių (4 klasė!).
Vieta gal ir strategiškai puiki, bet LIUKSAS privertė atsidaryti visus mano „stalčius‘.Nėra televizijos, dušas sukombinuotas su tualetu aplinkoje, panašioje į bendrabučių ar fizinio persirengimo mokykloje patalpas. Langas duše skaidrus, ir praeinantys žmonės gali stebėti ką įdomaus ten veikiu. Tarp kitko, ir stebėjo, praeinančios mergaitės, kai aš užmiršau apie tą langą. Tegu, cypt nepradėjau. Tik visokius rankšluoščius ėmiau kabinėti ant to lango. Kambariai iš fanieros, tvankūs, langai neatsidaro, viskas sena ir išklerę. Bet čia Rusija - visa tai tik eilinį kartą linksmai nuteikė - viską įamžinau nuotraukose.
Vakare sėdėjome šalia viešbučio lauko barelyje. Užsisėdėjome kiek per ilgai, ir apie 2 valan...
Transsibiro geležinkelio maršrutas
tags: #sovietiniai #blokiniai #namai