Tarpukario Lietuvoje gyventojų skaičiaus augimas miestuose ir jų modernizacija vyko glaudžiai susijusiu ritmu, atspindinčiu tiek socialinius, tiek ekonominius valstybės pokyčius.
Lietuvos miestų vystymo strategijos ir modeliai smarkiai keitėsi nuo XX a. pradžios iki dabar. Tarpukario laikotarpiu miestai po truputį pritraukinėjo naujai besikuriančias industrijas, atliepė naujai formuojamą infrastruktūros tinklą, kuris siekė atliepti Lietuvos, o ne carinės Rusijos, poreikius.
KTU Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų duomenų archyvo (LiDA) infografikas „Miestų gyventojai Lietuvoje 1923-2025 metais“ atskleidžia ilgalaikes gyventojų skaičiaus tendencijas penkiuose didžiausiuose šalies miestuose - Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje.
Lietuvos miestų demografija 1923-2025 metais. Šaltinis: LiDA archyvas
Miestų plėtra ir infrastruktūros vystymas
Kaip pažymi KTU doc. dr., atstatymo laikotarpiu, maždaug 1918-1925 m., miestuose vyko intensyvus karo padarinių šalinimas. Vėliau sekė du statybų „bumai“, apie 1925-1930 m. ir 1935-1940 m. laikotarpius.
Demografinė plėtra skatino urbanistinės struktūros kaitą. Tarpukario laikotarpiu buvo plečiamos miestų teritorijos, parceliuojamos buvusių dvarų žemės, formuojamos naujos miesto dalys, kuriose įsigalėjo nauji statybos reglamentai.
„Gyventojų skaičiaus augimas miestuose skatino ne tik racionalų planavimą, naujų kvartalų atsiradimą, bet ir inžinerinės infrastruktūros plėtrą: nuo grindinių ir kanalizacijos iki elektros tinklų. Tuo metu augantis miestiečių sluoksnis keitė gyvenimo būdą - daugėjo nuomojamų butų, intensyvėjo viešųjų pastatų statyba: kilo mokyklos, ligoninės, administraciniai pastatai“, - sako doc. dr.
Architektūriniai pokyčiai ir modernizacija
Fizinės šio augimo išraiškos buvo ne tik nauji pastatai, bet ir technologiniai bei medžiaginiai pokyčiai. Miestuose vis daugiau kilo aukštesnių mūrinių pastatų, kurie tuo metu buvo ryškiausias modernizacijos ženklas. Šie pokyčiai kūrė naują miestovaizdį, kuriame atsispindėjo racionalumas, higieniškumas ir naujoji architektūrinė stilistika.
Tačiau miestų raida neapsiribojo vien tarpukario modernizacija. Per XX ir XXI amžius Lietuvos miestai patyrė ne vieną politinį, ekonominį ir urbanistinį lūžį, kurie iš esmės keitė jų struktūrą, funkcijas ir gyventojų kasdienybę. Infografike matoma ilgalaikė gyventojų dinamika leidžia pažvelgti į šiuos procesus platesniame.
Vėliau daugelis šių inovacijų buvo transformuotos ir sugriautos karo metu ir, deja, atkūrinėjamos bei naujai formuojamos jau pagal Sovietų Sąjungos poreikius.
KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto lektorė dr. Paulina Budrytė teigia, kad pokarinis miestų atkūrimas dažnai vyko labai skausmingai - buvo stengiamasi griauti pamatines visuomenės vertybes, suardyti kultūrinį pagrindą ir kartu propaguoti sovietinės valstybės idėją bei įvaizdį.
Tuo metu miestuose masiškai buvo platinamos ir tiesinamos gatvės, siekiant pabrėžti ideologinę „šviesaus rytojaus“ viziją. Miestuose keitėsi ir pagrindinių miesto aikščių paskirtis bei įvaizdis. Iš turgaus aikščių su prekybos paskirties statiniais ir intensyviu judėjimu jos virto erdvėmis, skirtomis paradams ir reprezentacijai.
Antrojoje XX a. pusėje miestai augo itin sparčiai, buvo statomi nauji gyvenamieji rajonai, kūrėsi įvairios gamyklos, plėtėsi universitetai, miestuose įsigalėjo vienos paskirties erdvės.
„Atkūrus nepriklausomybę, miestai sulaukė naujos transformacijų bangos. Pradinį atkūrimo optimizmą lydėjo ekonominė krizė, kurios metu buvusios pramoninės teritorijos, užsidarius įmonėms, tapo keistais ir retai naudojamais praeities vizijų monumentais. Šios erdvės ilgą laiką ieškojo naujų paskirčių, o kai kurios jų to ieško iki šiol“, - sako dr. P. Tuo pat metu daugiabučių rajonai patyrė sparčiai augančią automobilių invaziją. Kiemai, projektuoti vos keliems automobiliams, šiandien perpildyti, o šiems poreikiams dažnai aukojamos vaikų žaidimų aikštelės, žaliosios miesto erdvės ir pėstiesiems skirti šaligatviai.
Didėjant gerovei, miestai pradėjo formuoti dar vieną reiškinį - priemiesčius. Jais tapo tiek buvusios sodų bendrijos, tiek anksčiau neužstatyti laukai ar žaliosios erdvės šalia miestų.
Vis dėlto miestuose vyksta ir teigiami pokyčiai. Vis dažniau į sprendimų priėmimą įtraukiama visuomenė, stiprėja pilietinės iniciatyvos. Bendruomenės savanoriškai tvarko žaliąsias erdves, kuria miesto daržus, organizuoja renginius, dirbtuves ir „mainytuves“.
Taigi Lietuvos miestai nuo tarpukario iki šių dienų yra nuolat besikeičiantys, save transformuojantys ir savo krypties ieškantys dariniai. Kartais miestams pavyksta numatyti ateities poreikius, kartais - ne. Kartais jų raida kuria ilgalaikę gyventojų gerovę, kartais - sukelia naujų problemų.
VDU klinikų statyba
Prieš dvejus metus paminėtas 75 metų jubiliejus nuo tada, kai buvo padėtas kertinis pamatų akmuo ir pradėta didžiausių Lietuvoje Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) klinikų statyba. Ji turi savo priešistoriją ir įdomią bei sudėtingą istoriją.
Pagrindinis klinikų statybos iniciatorius buvo Vladas Lašas. Jaunas Pirmojo pasaulinio karo fronto chirurgas gyd. V. 1924-1940 metais būdamas Medicinos fakulteto dekanas, V. Lašas teigė, kad privaloma ruošti gerus specialistus, o tam reikia kvalifikuotų mokslininkų, knygų, vadovėlių ir šiuolaikinės materialinės klinikinės bazės. Ypač pastaroji pozicija buvo prasta.
Klinikos ir katedros glaudėsi perpildytose ligoninėse bei atsitiktinėse patalpose, todėl dekanui reikėjo daug pastangų ir išradingumo. To meto Vyriausybė, vadovaujama Ministro Pirmininko Augustino Voldemaro, nutarė statyti Akių ir ausų ligų kliniką Kauno Vytauto prospekte, Karo ligoninės teritorijoje, skiriant 1 mln.
Tačiau buvo daug nuomonių, jos skyrėsi, todėl dekanui prof. V. Lašui teko rūpintis ne tik statybų, bet ir diplomatiniais reikalais. Klinika pradėta statyti 1929 metų liepos 18 dieną, baigta 1930 metų lapkričio 30 dieną.
Antras svarbus Universitetinių klinikų statybos pasiruošimo etapas buvo Teorinės medicinos (Centrinių) rūmų statyba A. Teorinių katedrų padėtis buvo sunki, o tokių kaip anatomijos ar teismo medicinos buvo tiesiog nepakenčiama.
Po ilgų derybų prof. V. Lašas gavo Vyriausybės pritarimą statyti Teorinės medicinos rūmus. Daug padėjo Inžinierių draugijos pirmininkas, universiteto prorektorius prof. Pranas Jodelė, anatomas prof. Akių ir ausų klinika. Kartu su katedrų vedėjais buvo peržiūrėta daugybė naujausių Amerikos ir Europos teorinių institutų planų.
Prof. V. Lašas buvo gerai susipažinęs su Berlyno, Leipcigo, Paryžiaus, Prahos, Miuncheno ir kitais universitetais. Tačiau jo dėmesį patraukė Briuselio universiteto Medicinos fakulteto Teorinių įstaigų rūmai - į juos nuvyko kartu su architektu V. Dubeneckiu. Šie rūmai ir tapo mūsiškių Teorinės medicinos rūmų prototipu.
Grįžus pradėti projektavimo darbai, po to - statyba. Ji truko nuo 1931 metų liepos 3 dienos iki 1932 metų gruodžio - tik 18 mėnesių. Statybai buvo skirti 2 mln. litų.
Dar prieš pradedant statybas klinicistai, kurių dauguma buvo fakulteto taryboje, spaudė dekaną kuo greičiau statyti 200 lovų ligoninę. Prof. V. Lašas argumentavo, kad klinicistams ir gydytojams ruošti reikia statyti ne ligoninę, bet universitetines klinikas su mokslinėmis laboratorijomis, auditorijomis, bibliotekomis.
Po sėkmingų Teorinės medicinos rūmų statybų prof. V. Lašas, visą laiką būdamas Fiziologijos ir fiziologinės chemijos katedros vedėjas, dekanas, susitelkė ir į savo vieną pagrindinių tikslų - Universitetinių (Didžiųjų) klinikų statybą.
Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija, jau anksčiau inicijavęs Smiltynės, kaip kurortinės teritorijos, pripažinimą, aplinkos ministras Simonas Gentvilas suderintą projektą vertina kaip pirmąjį konkretų žingsnį įgyvendinant kurortinės teritorijos statusą tikrovėje.
„Šis naujas pastatas atrodys beveik taip pat, kaip stovėjęs tarpukariu. Statybų procedūras pradėjusios žemės ūkio bendrovės „Kernai“ vadovas Vygandas Kumpys išreiškė džiaugsmą pagaliau galėsiantis pradėti „Strandhalle“ projektavimo darbus.
„Visa mūsų komanda džiaugiasi Aplinkos ministerijos savalaikiu sprendimu - tai akivaizdus gerosios praktikos pavyzdys. Ketinamo statyti dviejų aukštų „Strandhalle“ („Paplūdimio halės“) pastato tūris - paprastas, lakoniškos formos, atitinkantis ikonografinę medžiagą, išlaikantis ramios aplinkos įspūdį, neužgožiantis natūralios aplinkos bei kraštovaizdžio. Užstatymo plotas sieks 240 kv.
Originalusis restoranas „Strandhalle“ ant jūrinio kopagūbrio buvo pastatytas 1914 m., o sugriautas per Antrąjį pasaulinį karą.