Šis straipsnis skirtas Stefanijos Vasiliauskienės sodybos istorijai, apimant ir Danutės Žilienės, pedagogės, socialinių mokslų daktarės bei Valdorfo pedagogikos pradininkės Lietuvoje, atsiminimus. Straipsnyje atskleidžiama Ališauskų šeimos gyvenimo Semeliškėse istorija, kuri glaudžiai susijusi su šios sodybos likimu.
Semeliškių bažnyčia
Danutė Žilienė: Vaikystės Prisiminimai Semeliškėse
Danutė Ona Ališauskaitė-Žilienė (1936-20013) gimė Semeliškėse Juozo ir Stefanijos Ališauskų šeimoje. Pirmagimę dukrą tėvai nutarė leisti į vaikų darželį, kurį įkūrė Juozo brolis Jonas Ališauskas, tuometinis Semeliškių seniūnas.
Pirmieji vaikystės atsiminimai aprašyti Prano Arlausko sudarytoje knygoje „Semeliškės. Valsčiaus, apylinkės, seniūnijos istorija“ straipsnyje „Semeliškių vaizdai mano atmintyje“. Jame užfiksuoti ir pirmojo Semeliškių vaikų darželio vaizdai:
Tame darželyje aš išmokau eilėraščių, kuriuos atsimenu iki šiol. Pavyzdžiui:
Aš žinau, man sakė/ ne sykį mamaitė, jog čia mūsų žemė/ jog aš lietuvaitė. Arba sukasi snaigės/šviečia mėnulis/žiba žvaigždelės/gimė Jėzulis.
Ališauskų Namas: Nuo Ambulatorijos Iki Šeimos Namų
Vėliau Juozas Ališauskas buvo perkeltas dirbti Žiežmarius, ten persikėlė ir šeima. Grįžo į Semeliškes jau po karo, 1947-1948 metais. Ališauskai norėjo atsiimti savo namą, kuriame buvo įkurta ambulatorija. Stefanija Ališauskienė su vaikais įsikūrė svirnelyje, vėliau, išsikėlus felčerei Šabajevai, atgavo vieną kambarį name, dar vėliau, išvykus gydytojui Gamperiui - antrą.
Tada į ambulatoriją žmonės eidavo iš gatvės pusės: pirmas kambariukas buvo laukiamasis, antrame gydytojas priiminėjo pacientus, trečiasis buvo pagalbinis. Apie 1957 m. ambulatorija iš Ališauskų namo išsikėlė, namas liko šeimai. Iš vienos jo pusės gyveno lenkai, iš kitos - rusai.
Lietuvos apskritys
D. O. Ališauskaitės-Žilienės Asmenybės Formavimasis
Straipsnyje „Semeliškių vaizdai mano atmintyje“ D. O. Ališauskaitė-Žilienė apibūdino, kad jos mąstymą, jauseną veikė tėvo logiškumas, atsargumas ir motinos impulsyvumas, gera nuojauta ir meniniai pradai… Šiek tiek persvėrė motinos genai.
Straipsnio rankraštyje jos ranka užrašyta: Tėvelis buvo šaltai apsvarstantis, mokantis tvarkyti dokumentus, rimtas žmogus. Gerbiau jį.
D. O. Ališauskaitė-Žilienė teigė, kas jos kartai buvo sunku ieškoti savęs, siekti mokslų: vaiko ir paauglio sielą veikę šiurpūs pokario metų vaizdai, vadinamoji „klasių kova“, nepritekliai, skatino bijoti, gūžtis… Tada vyraujančiai ideologijai nerūpėjo atskiras žmogus - tematė „kolektyvą“.
Daugelis klasės draugų, baigę 7 klases, pradėjo dirbti. Aukštasis mokslas tos kartos vaikams buvo sunkiai pasiekiamas, ypač kol Semeliškėse nebuvo vidurinės mokyklos - tik septynmetė. Su pagyrimu baigusi Trakų mokytojų seminariją ir turėjusi teisę stoti į aukštąją mokyklą (kiti gavo paskyrimus ir pradėjo dirbti), Danutė Ona įstojo į Vilniaus pedagoginio instituto (Vilniaus edukologijos universiteto) Lietuvių kalbos ir literatūros fakulteto neakivaizdinį skyrių.
Tai buvo savęs ieškojimo metai, gilinosi į pedagogiką ir literatūrą, rašė apsakymus, apybraižas, kuriuos spausdino „Kauno dienoje“, „Tarybiniame mokytojuje“ „Moteryje“ ir kituose leidiniuose, ne kartą dalyvavo konkursuose ir tapo jų laureate.
Literatūra Ir Pedagogika: Gyvenimo Meilės
D. O. Ališauskaitė-Žilienė ne kartą sakė, kad jaunystėje ją labai jaudino literatūrinė kalba - kas tai per dalykas, kad tas pat žodis joje tampa visai kitoks, labai galingas, jaudinantis. Sakė, kad tada jai stigo patirties ir temų raišymui, todėl sumanė patyrinėti apsakymo dėstymą - tas trumpas literatūros žanras jai buvo įdomiausias, jame daugiausia bandė jėgas, o į pedagogiką gilintis skatino noras suprasti, kas yra gera pamoka.
“Literatūra ir pedagogika buvo didžiausios mano gyvenimo meilės.
Valdorfo Pedagogikos Sklaida Lietuvoje
1980 m. D. O. Dirbama Mokytojų tobulinimosi institute išgirdo paskaitą apie Valdorfo pedagogiką, kuri labai sudomino. Išsiruošė į dvejų metų Valdorfo pedagogikos seminarą Maskvoje, grįžusi suorganizavo seminarą „Valdorfo pedagogikos filosofiniai, pedagoginiai ir psichologiniai pagrindai“ Vilniuje 1992-1997 m.
1993 m. su bendraminčiais įkūrė Lietuvos Valdorfo pedagogikos centrą, daug pastangų dėjo apibrėžti Valdorfo pedagogiką Lietuvos švietimo koncepcijoje, sukurti šios pedagogikos mokyklų programas, įtikinti Švietimo ir mokslo ministerijos specialistus, ugdymo programų tvirtintojus leisti dirbti pagal jas. Daug problemų spręsta dėl patalpų, mokytojų ruošimo, jie siųsti mokytis, stažuotis į Daniją, Švediją, Vokietiją.
Darbas Mokytojų tobulinimosi institute buvo labai parankus skleisti Valdorfo pedagogikos idėjas. D.O. Žilienė labai žavėjosi jomis, tad lengvai gebėjo užkrėsti ir kitus.
Leidybinė Veikla
Skaitydama paskaitas apie Valdorfo pedagogiką Mokytojų tobulinimosi institute juto, kad labai trūksta žinių, literatūros apie šią humanistinę pedagogiką, todėl rašė straipsnius apie jos principus periodinėje spaudoje.
Kelių pažįstamų leidėjų (tarp jų ir nuo Semeliškių kilusios žurnalistės, vertėjos, leidėjos Stasės Rudalevičiūtės) pasiteiravusi apie galimybę leisti knygas išgirdo atsakymą, kad tai labai sudėtinga veikla, kuriai įdėtų lėšų atsipirkimo neverta tikėtis. Tačiau buvo ryžtinga - visgi ėmėsi šio darbo. Ir labai atkakli.
1997 m. D. O. Žilienė įkūrė Lietuvos Valdorfo pedagogikos centro leidyklos grupę (ją sudarė redaktorius, stilistai, maketuotojas, dailininkas), kuriai vadovavo kone iki mirties, išleido apie 50 pedagoginių ir kitokių leidinių. 2002-2010 leido žurnalą „Vaiko link“ apie šią pedagogiką (išleisti 8 numeriai).
Buvo įsitikinusi, kad Valdorfo pedagogikos sklaidą šalyje, gerąją pirmųjų Valdorfo mokyklų ir darželių patirtį, jų darbo ypatumus, tradicijas reikia užrašyti - antraip nugrims į užmarštį. Teigė, jog išleistos knygos pradeda savą gyvenimą ir autoriui, leidėjui sunku numatyti, sulauks populiarumo ar ne.
Mokslininkė su ilgalaikio seminaro dalyviais palaikė glaudžius ryšius, šie talkino platinti knygas. Beje, kol D.O. Žilienė skaitė paskaitas apie naują pedagogiką Mokytojų tobulinimosi institute, klausytojai noriai pirko knygas apie ją, tačiau institutą reorganizavus ir panaikinus jame Pedagogikos katedrą, neteko darbo ir tos galimybės.
Lietuvos Valdorfo pedagogikos centras 2011-2012 m. vykdė ES finansuojamą projektą „Valdorfo pedagogikos Lietuvoje koncepcijos diegimas ir plėtra bendrojo lavinimo mokyklose”. D. O. Žilienė pagal šį projektą parengė metodinę priemonę „Neramaus vaiko samprata Valdorfo pedagogikoje“, išvertė R. Ir jai nustačius onkologinę ligą, pradėjus švitinimą atkakliai sėdėjo prie rašomo stalo.
Paskutiniais gyvenimo metais mokslininkė ne kartą prasitarė, kad tik sėdėdama prie rašomojo stalo jaučiasi sveika, kitur - vien skaudulių ir skausmų maišas. Puikiai atsimenu ir priešpaskutinę mamos gyvenimo dieną, kai ji paprašė padėti atsisėsti prie rašomojo stalo.
Pagrindiniai D. O. Žilienės Bruožai
Manau atsakingumas, gebėjimas atkakliai siekti tikslo ir palaikyti žmones, jautriai bendrauti ir ieškoti teigiamų asmenybės bruožų. Mano, savo dukros, 40-ečiui kaip dovaną išleido mano pasakėlę „Boružės skrydis“ su iliustracijomis. Išleido anksti mirusio valdorfiečio Gintauto Šimetos kūrybą „Aš gyvenu šviesoje“, kaimyno Adolfo Valatkevičiaus knygą „Aforizmai“, trakietės Onos Bražiūnienės „Trakų mokytojų seminarija“, atsiminimų knygą apie žurnalistą, tolimą giminaitį Algimantą Stankevičių „Kūryba ir atsiminimai“, keletą jaunystės metų bičiulio Romo Sadausko knygų.
Mokėjo lengvai susibičiuliauti su žmonėmis, palaikyti su jais ryšį. Nors kasdien daug dirbdavo „prie popierių“, vaikaičiams skyrė daug dėmesio: su jais leido vasaras Semeliškėse, važiuodavo prie jūros, mokė rašyti rašinius, rengė egzaminams, dalyvavo sprendžiant mokykloje kylančias problemas.
Šviesaus atminimo mama ne kartą pasidžiaugė, kad nepasidavė brolio sumanymui parduoti tėvų namus Semeliškėse. Paskutinį gyvenimo dešimtmetį daug dėmesio skyrė ir tėviškei - sutvarkė sodybos dokumentus, su vyru atliko namo remontą, įvedė vandentiekį ir kanalizaciją, perdažė baldus, įrengė savo mamos Stefanijos mezginių kampelį, sukabino gautus dovanų giminaičių ir semeliškiečio Visvaldo Venskutonio, kurį per šventes „pašefuodavo“ maistu, paveikslus.
Ne kartą Visvaldui mirus pagalvodavau apie paradoksą: Venskutonių namuose Visvaldo paveikslų nesimato, o kabo Ališauskų name. Plačiausiai ir atviriausiai apie save D. O.
Valdorfo Pedagogika D. O. Žilienės Akimis
Kas D.O. Žilienei buvo Valdorfo pedagogika? To pasiteirauta atsakė: Valdorfo pedagogika yra saviugdos ir meilės pedagogika. Todėl man tai - galimybė tobulėti. Šis troškimas taip pasibeldžia į tave, kad esi priverstas keistis.
Paprašyta pateikti pavyzdžių, kuo Valdorfo mokykla skiriasi nuo tradicinės mokyklos pabrėžė, kad tradicinėje mokykloje manoma, kad vaikai skirtingi, ne visi gali išmokti, Valdorfo mokykloje sakoma - visi gali išmokti: vienas lėčiau, kitas greičiau. Visiškas pasitikėjimas vaiku. Jis yra dėmesio centre.
Tradicinėje mokykloje kai kurie vaikai paliekami antriems metams kartoti kurso, Valdorfo mokykloje nėra antramečių. Mokytojo vaidmuo ne tik teikti žinių, bet padėti vaikui vystytis. Jo priedermė - tarnystė kilniąja šio žodžio prasme.
Valdorfo mokykloje nėra baigiamųjų egzaminų, mokiniai rašo kūrybinį darbą. Pavyzdžiui, vienas parašo poezijos knygelę, kitas suprojektuoja stadioną, trečias pagamina baldus. Tai užskaitoma kaip diplominis darbas. Visi mokiniai kas mėnesį atsiskaito koncertais, deklamuodami, grodami.
Valdorfo mokyklose nevertinama pažymiais, tačiau vaiko tobulėjimas, jo raida sekama. Mokytojui linkiu klausytis savo širdies ir kurti tokią mokyklą, kurios ilgisi, kurioje jis galėtų laisvai dirbti ir atskleisti savo gebėjimus, būti savimi. Bet laisvė nedovanojama. Jos reikia siekti ir už ją reikia mokėti. Būti laisvam nelengva. Reikia didelės atsakomybės ir stiprybės.
Tėvai demokratinėje šalyje gali rinktis mokyklą, kuri jiems artima filosofiniu, pedagoginiu, psichologiniu požiūriu. Tik dažnai tokią tenka kurti kartu su pedagogais. Tad linkiu drąsos. Bandykite.
Mokiniams linkiu pajausti bundantį savąjį Aš, klausyti Jo. Jis padės ieškoti savo vietos sudėtingame šiandienos pasaulyje. Visiems linkėčiau pamąstyti - ką aš turiu dar nuveikti, kur plaukia mano laivas. Kiekvienas turi turėti savo siekį, tai teikia jėgų.
O pasiteirauta, kokią regi Valdorfo mokyklų Lietuvoje ateitį, teigė, kad pamažu šios mokyklos stiprės, jų daugės, bet jos netaps masinėmis. Valdorfo mokykla bus viena iš humanistinių mokyklų atšakų. Beje, ta kryptimi šalies švietimo sistema ir vystosi.
Pagrindiniai D. O. Žilienės Veikalai
- Eglė - amžinas žaliavimas : apybraižos, analitiniai straipsniai, esė.
- Žmogaus slėpiniai ir pedagogika : metodinis leidinys mokytojams ir tėvams.
- Šteinerio pedagogika ir jos pasekėjai : metodinis leidinys pedagogams, tėvams ir studentams.
- Pamaitinkime vaiko sielą : pedagogika su eseistikos krislais.
- Mokytojas istorijos kryžkelėse : Atgimimas ir Valdorfo pedagogikos kelias Lietuvoje.
- Valdorfo pedagogikos sklaida Lietuvoje.
- Valdorfo pedagogikos leidiniai.
- Neramaus vaiko samprata Valdorfo pedagogikoje.
- Rudolfas.Šteineris, Vaiko ugdymas dvasios mokslo požiūriu.
- Rudolfas.Šteineris, Žmogiškosios esybės vystymasis.
- Rudolfas.Šteineris, Gyvo mokymo ir auklėjimo ištakos.
- Rudolfas.Šteineris, Žmogotyra. 2012.
- Rudolfas.Šteineris, Ugdymo menas : metodika ir didaktika.
- Rudolfas.Šteineris Ugdymo menas : seminarai ir mokymo planas (programa).
- Roma Turner, Kūdikio masažas.
- Elizabeta M. Kristofas Lindenbergas, Istorijos mokymas.
- Margarita Juneman, Dailės mokymas Valdorfo mokykloje.
- Gintautas Šimeta, Aš gyvenu šviesoje.
- Kūryba ir atsiminimai. Stankevičius, Algimantas (1926-2000).
- Michaela Gliokler, Tarpusavio santykių galia.
- Ernestas Michaelis Kranichas, Augalai - sielos pasaulio atvaizdas.
- Christine Pflug, Gyvenimo kelias - tobulėjimo kelias.
- Mes dirbame Valdorfo darželyje : straipsnių rinkinys.
- Gintautas Šimeta, Aš gyvenu šviesoje.
- Ona Bražiūnienė, Trakų mokytojų seminarija.
- Karlas Dyteris Bodakas, Atrasti save - suprasti kitus.
- Ernestas Michaelis Kranichas, Gyvūnų pasaulio samprata.
tags: #stefanijos #vasiliauskienes #sodyba