Stiprus, Atleisti, Silpnas, Keršyti, Turtingas: Sinonimai ir Antonimai

Nėra moralių ar nemoralių knygų. Knygos esti gerai arba blogai parašytos. Joks menininkas nenori nieko įrodyti. Joks menininkas neturi etinių simpatijų. Joks menininkas nėra liguistas. Formos požiūriu, visų menų modelis yra muziko menas. Kiekvienas menas yra sykiu ir paviršius, ir simbolis. Tie, kurie skverbiasi pro paviršių gilyn, rizikuoja.

Galima atleisti žmogui, kai jis daro naudingą daiktą, jei pats tuo nesižavi. Tie, kurie gražiuose daiktuose įžvelgia bjaurią prasmę, yra be žavesio pagedę žmonės. Tie, kurie gražiuose daiktuose įžvelgia gražią prasmę, yra išprusę žmonės.

Lordas Henris Votonas ir Grožis

Gulėdamas ant persiškom gūniom apklotos kanapos ir kaip visada rūkydamas nežinia kelintą iš eilės cigaretę, lordas Henris Votonas iš savo kampo dar matė geltonus ir saldžius it medus akacijos žiedus ir virpančias šakas, lūžte lūžtančias nuo grožybės naštos, taip panašios į liepsną.

Kartkartėmis ant ilgų indiško šilko užuolaidų, dengiančių didžiulį langą, šmėkštelėdavo ffantastiški praskrendančių paukščių, šešėliai, tada užuolaidos akimirką virsdavo tarsi kokiais japoniškais paveikslais ir lordas Henris prisimindavo tuos išblyškusius Tokijo dailininkus nefrito spalvos veidais, kurie iš esmės statiško meno priemonėmis bando perteikti greičio ir judėjimo įspūdį.

Dusliai dūzgėdamos bitės skverbėsi pro aukštą nepjautą žolę ar monotoniškai, atkakliai sukiojosi aplinkui iškerojusio sausmedžio žiedų taureles, ir nuo jų dūzgėjimo tyla atrodė dar slogesnė.

Dailininko Dilema

Dailininkas žiūrėjo į grakščią, dailią povyzą, kurią nelyginant veidrodis taip tobulai atspindėjo jo kūrinys, ir pasitenkinimo šypsnys neblėso jam iš veido. - Čia geriausias tavo darbas, Bezili, geriausias iš visų tavo darbų - vangiai tarė lordas Henris.

- Kitais metais būtinai nusiųsk jį į Grouvnerį. Akademija pernelyg didelė ir pernelyg vulgari. Kai aš ten nueinu, būna arba tiek daug žmonių, kad nematyti paveikslų, o tai siaubinga, arba tiek paveikslų, kad nematyti žmonių, o tai dar blogiau.

- Niekur nesiųsi? Kodėl, drauguži? Ar turi kokią priežastį? Keisti padarai jūs, dailininkai. Neriatės iš kailio, kad pagarsėtumėt, o pagarsėję elgiatės taip, lyg norėtumėt šlovės atsikratyti. Kvailai darot; pasaulyje tik viena bblogybė pranoksta tą, kai visi apie tave kalba; tai blogybė, kai niekas apie tave nekalba.

- Žinau, kad pasijuoksi iš manęs,- atsakė dailininkas,- bet aš iš tikrųjų negaliu jo duoti į parodą. - Pernelyg daug savęs įdėjai! Dievaž, Bezili nemaniau, kad tu toks tuštuolis; iš tiesų nematau jokio panašumo tarp šiurkštaus tvirto tavo veido, juodų kaip anglis plaukų ir šito jauno Adonio, kuris atrodo lyg būtų iš dramblio kaulo ir rožių žiedlapių.

Klausyk, mielas Bezili, juk jis tikras Narcizas, o tu. be abejo, tavo veido išraiška intelektuali ir taip toliau, bet grožis, tikras grožis dingsta tada, kai atsiranda intelektuali išraiška. Intelektas jau pats savaime kažkas perdėta ir todėl ardo harmoniją kiekviename veide.

Kai tik žmogus atsisėda ir susimąsto, jo veide lieka tik nosis arba tik kakta, ar dar kokia baisybė. Pažiūrėk į žmones, kurie ko nors pasiekė išsilavinimo reikalaujančiose profesijose. Kokie jie tobulai bjaurūs! Žinoma, išimtis dvasininkai. Bet juk dvasininkai negalvoja.

Vyskupas, sulaukęs aštuoniasdešimt metų tebekartoja tą patį, ką jį iišmokė sakyti, kai jam buvo aštuoniolika, todėl visada ir atrodo nepaprastai žavus. Paslaptingasis tavo draugas, kurio vardo man nesakai, bet kurio portretas mane iš tikrųjų žavi, niekada negalvoja. Tuo aš neabejoju. Tai tikriausiai koks tuščiagalvis gražus padaras, kuris visada turėtų būti su mumis žiemą, kai negalim gėrėtis gėlėmis, ir vasarą, kai mums reikia kuo nors atvėsinti savo protą.

- Nesupranti manęs, Hari,- atsakė dailininkas.- Aišku, nesu panašus į jį. Žinau tą kuo puikiausiai. Iš tiesų man net būtų nesmagu būti tokiam kaip jis. Traukai pečius? Aš sakau tiesą. Visa, kas tobula, tiek fiziniu, tiek ir dvasiniu atžvilgiu, paženklinta lemties, kuri per visą žmonijos istoriją lydi klumpančių karalių žingsnius. Verčiau nesiskirti iš kitų.

Bjaurieji ir kvailiai šiame pasaulyje niekada nepralošia. Sėdi sau patogiai ir spokso į lošimą. Tegul pergalės jie ir nelaimi, tačiau bent nepatiria pralaimėjimo kartėlio. Jie gyvena taip, kaip visiems derėtų gyventi - niekieno netrikdomi, abejingi, ramūs. Kitų jie nepražudo, bet ir jiems priešo ranka neatneša pragaišties.

Dorianas Grėjus

- Dorianas Grėjus? Tai jo pavardė? - Taip, tai jo pavardė. - Ak, negaliu paaiškinti. Kai man koks žmogus labai brangus, niekam nesakau, kas jis. Man atrodo, kad pasakydamas vardą, aš tarytum jo dalį atiduodu svetimam. Pamėgau slaptingumą. Turbūt tik jis tegali mūsų nūdienį gyvenimą padaryti mįslingą ar žavų. Paprasčiausias daiktas tampa nuostabus, jeigu tiktai jį slepi.

Kai išvykstu iš Londono, niekada nesakau namiškiams, kur važiuoju. Jei ppasakyčiau, visas malonumas dingtų. Prisipažįstu, tai kvailas įprotis, bet gyvenimui jis savotiškai teikia daug romantikos. - Anaiptol,- atsakė lordas Henris,- anaiptol mielas Bezili. Berods, tu užmiršai, kad aš vedęs, o santuoka patraukli tik tuo, kad apgaulę paverčia absoliučia būtinybe abiem pusėm.

Niekada nežinau, kur mano žmona, o mano žmona niekada nežino, ką aš veikiu. Kai mudu susitinkam,- juk vis dėlto vakarieniaudami svečiuos ar viešėdami pas hercogą netyčia susitinkam,- rimčiausiais veidais pasakojam vienas antram absurdiškiausias iistorijas. Mano žmona puikiai sugeba tą daryti, tiesą sakant, daug geriau už mane. Ji niekada nesupainioja datų, o aš visada įkliūnu. Bet sugavusi mane, ji nekelia triukšmo.

- Negaliu ppakęsti, kai tu, Hari, taip kalbi apie savo vedybinį gyvenimą,- tarė Bezilis Holvordas, dideliais žingsniais eidamas prie durų, vedančių į sodą.- Neabejoju, kad esi tikrai labai geras vyras, tačiau baisiausiai droviesi savo dorybių. Keistas tu žmogus. Niekada nepasakai ko doro, bet niekada nepadarai ko blogo.

Abu vyrai išėjo į sodą ir susėdo ant ilgo bambukinio suolo, kuris stovėjo aukšto laurų krūmo pavėsyje. Saulės šviesa slydo blizgančiais lapais. - Kokį klausimą? - Ką gi, pasakysiu. Dėl Grėjaus portreto. - Ne, nieko panašaus. Sakei - dėl to, kad per daug savęs įdėjai į paveikslą. - Hari,- tarė Bezilis Holvordas, žvelgdamas jam tiesiai į akis,- kiekvienas portretas, nutapytas su įsijautimu, yra paties dailininko, o ne pozuotojo portretas.

Pozuotojas - grynas atsitiktinumas, dingstis. Ne jį atvaizduoja dailininkas, spalvotoje drobėje dailininkas atvaizduoja pats save. - O kokia ta paslaptis? - Ak, Hari, iš tiesų ne kažin ką tegaliu pasakyti,- tarė dailininkas,- be to, vargu ar suprasi mane.

Vėjas nupurtė nuo medžių kelis žiedus, sunkios alyvų kekės tartum žiedų žvaigždynai lingavo slogiame ore. Prie namo sienos ėmė čirkšti žiogas, ir ilgas plonas laumžirgis lyg mėlynas siūlas praplaukė pro šalį, plasnodamas rusvais perregimais sparnais.

- Buvo taip,- palūkėjęs prašneko dailininkas.- Prieš du mėnesius dalyvavau pokylyje ledi Brendon namuose. Juk žinai, mes, vargšai menininkai, turim kartkartėmis pasirodyti žmonėms, kad primintume nesą laukiniai. Su vakarine eilute ir baltu kaklaraiščiu kiekvienas žmogus, kaip tu kartą sakei, net ir biržos makleris, gali būti laikomas kultūringu.

Ką gi, buvau svetainėje jau gal dešimt minučių, šnekėjausi su apkūniomis išsipusčiusiomis senyvomis damomis bei nuobodžiais akademikais iir staiga pajutau, kad kažkas žiūri į mane. Atsigręžiau ir pirmą sykį išvydau Dorianą Grėjų. Kai mudviejų akys susitiko, pajutau, kad blykštu. Keista baimė apėmė mane. Supratau sutikęs žmogų, kurio asmenybė tokia kerinti, kad jis, jei tik nesipriešinsiu, gerte sugers mano prigimtį, mano sielą, net mano meną.

Niekada gyvenime nenorėjau pašalinės įtakos. Tu, Hari, žinai, koks aš nepriklausomas iš prigimties. Visada buvau pats sau viešpats, bent tol, kol sutikau Dorianą Grėju. Paskui. bet nemoku tau paaiškinti. Tarsi koks balsas būtų sakęs, jog atsidūriau ant baisios savo gyvenimo krizės slenksčio. Mane pagavo keistas jausmas, rodėsi, kad Likimas man žada nepaprastų džiaugsmų ir nepaprastų, sielvartų. Aš pabūgau ir jau gręžiausi eiti iš svetainės. Ne sąžinė privertė mane taip elgtis, tai buvo savotiškas bailumas.

- Iš teisybės, Bezili, sąžinė ir bailumas tas pats. Sąžinė, tai firmos ženklas. - Netikiu tuo, Hari, ir netikiu, kad tu taip manytum. Šiaip ar taip, kokie ten buvo mano motyvai, o galėjo būti ir išdidumas, nes esu labai išdidus, aš iš tikrųjų pasukau durų link. Ten, žinoma, susidūriau su ledi Brendon.

„Ponas Holvordai, nejaugi ketinat taip anksti pabėgti?“- suspigo jinai. - Negalėjau jos atsikratyti. Ji nusivedė mane prie kilmingųjų, prie žvaigždėmis ir ordinais apsisagsčiusių ponų, prie senyvų damų milžiniškomis tiaromis ir papūgų nosimis. Vadino mane brangiausiu savo draugu. Nors tik vieną sykį buvom iš viso matęsi, ji užsimanė rodyti mane lyg kokią žymenybę.

Tuo metu, man regis, kažkoks mano paveikslas turėjo didžiulį pasisekimą, bent jau pigūs laikraštukai apie jį buvo prirašyti, o mūsų devynioliktame amžiuje tai lygu nemirtingumui. Staiga kaktomuša susidūriau su tuo vaikinu, kurio asmuo buvo taip keistai mane sujaudinęs. Stovėjom beveik liesdami vienas kitą. Mūsų akys vėl susitiko. Pasielgiau beprotiškai, paprašęs ledi Brendon mane supažindinti su juo. O gal tai ir nebuvo beprotybė. Šitai tiesiog buvo neišvengiama. Mes ir nesupažindinti būtume pradėję šnekėtis. Neabejoju. Ir Dorianas man tą patį sakė.

- O kaip ledi Brendon apibūdino tą žavų jaunuolį? - paklausė bičiulis.- Juk ji mėgsta greitai duoti tikslų, kiekvieno savo svečio prėcis. Prisimenu, kaip sykį jinai privedė mane prie irzlaus seno džentelmeno raudonu veidu, apsikarsčiusio ordinais ir juostomis, ir ėmė kuždėti man į ausį tragišku balsu, kurį tikriausiai puikiai girdėjo visi, buvę kambaryje, baisiausiai stulbinančius dalykus. pabėgau. Mėgstu pats perprasti žmones. Tačiau ledi Brendon su savo svečiais elgiasi lyg aukcionatorius su prekėmis.

- Vargšė ledi Brendon! - Mielas bičiuli, ji bandė įsteigti saloną, bet jai pavyko atidaryti tik restoraną. Kaip galiu ja žavėtis? - A, rodos, „Žavus berniukas. mudvi su vargše jo motule buvom neperskiriamos. NNiekaip neprisimenu, ką jis veikia. rodos. nieko neveikia. ak, teisybė, skambina fortepijonu.

- Tu, Hari, nesupranti, kas yra draugystė,- tyliai tarė jis,- ir todėl nesupranti, kas yra priešiškumas. - Kokia klaiki neteisybė! - sušuko lordas Henris ir, atsismaukęs skrybėlę ant ppakaušio, pažvelgė į mažus debesėlius, kurie lyg susinarpliojusios blizgančio šilko gijos driekėsi per išgaubtą turkio spalvos vasaros dangaus skliautą.- Iš tiesų, kokia klaiki neteisybė. Aš labai skiriu žmones.

Draugus išsirenku dėl jų gražios išvaizdos, pažįstamus dėl gero būdo, o priešus ddėl proto. Renkantis priešus, atsargumo niekada nebūna per daug. Neturiu nė vieno priešo, kuris būtų kvailas. Jie visi ganėtinai intelektualūs ir, savaime suprantama, vertina mane. Ar čia mano tuštybė? - Ir man taip atrodo, Hari. - Bet daug mažiau nei draugas. - Ak, tie broliai! Tegul juos galas.

- Hari! - Mielas drauge, aš tik juokauju. Bet savo giminaičių, tikrai nemėgstu. Man rodos, giminaičių nekenčiame dėl to, kad negalim pakęsti žmonių, turinčių tas pačias ydas, kaip ir mes patys. Visiškai suprantu anglų demokratijos neapykantą vadinamosioms aukštesniųjų klasių yydoms. Masės jaučia, kad girtavimas, kvailumas bei amoralumas turėtų, būti vien tik jų, ir jeigu kas iš mūsų tarpo apsijuokia, tuo pačiu pasikėsina į jų valdas. Kai vargšelis Sautvorkas atsidūrė skyrybų teisme, jų pasipiktinimui nebuvo ribų.

- Koks ttu tipiškas anglas, Bezili. Štai jau antrą kartą darai tokią pat pastabą. Jeigu tikram anglui pakiši kokią idėją, o tai visada rizikinga, jam net nedingtelės pasvarstyti, ar ji teisinga, ar ne. Jam svarbu tik viena - ar pats ja tiki. Beje, idėjos vertė nieko bendra neturi su ją pareiškusio žmogaus nuoširdumu. Galimas daiktas, kad kuo žmogus nenuoširdesnis, tuo idėjos intelektualumas grynesnis, nes tuo atveju nei norai, nei prietarai jai neprideda spalvos. Šiaip ar taip, neketinu drauge su tavim nagrinėti politikos, sociologijos ar metafizikos klausimų. Žmonės man patinka labiau už principus, o užvis labiau - žmonės be principų. Papasakok dar ką nors apie Dorianą Grėjų.

- Kasdien. Negalėčiau jaustis laimingas, jei kasdien jo nematyčiau. - Kaip keista! - Dabar jis mano menas,- rimtai tarė dailininkas.- Kartais, Hari, man atrodo, kad pasaulio istorijoje buvo tiktai dvi reikšmingos eros. Pirmoji - naujų priemonių suradimas mene, antroji - naujos asmenybės atradimas taip pat meno srityje.

Tai, kuo Venecijos mokyklai tapo aliejinės tapybos išradimas, o vėlyvajai graikų skulptūrai - Antinojaus veidas, tuo man kada nors taps Doriano Grėjaus veidas. Aš jį ne tik tapau, piešiu, darau eskizus. Be abejo, vvisa tai aš darau. Bet man jis daug daugiau negu modelis, pozuotojas. Nepasakysiu, jog būčiau nepatenkintas tuo, ką, jam pozuojant, esu sukūręs, ar kad meno kūrinys negalėtų perteikti jo grožio. Nieko nėra, ko menas negalėtų perteikti, ir aš žinau, kad darbai, kuriuos sukūriau, pažinęs Dorianą, geri darbai, patys geriausi darbai mano gyvenime.

Bet kažkaip savotiškai - vargu ar tu mane suprasi - Doriano asmenybė parodė man visiškai naują kelią mene, visiškai naują stilių. Aš kitaip regiu viską, kitaip galvoju. Dabar galiu atkurti gyvenimą taip, kaip ligi šiol nesugebėjau. „Svajonė apie formą minties epochoje“. Kas taip sakė? Neprisimenu, tačiau tuo man tapo Dorianas Grėjus.

Vien galimybė matyti tą berniuką - jis man atrodo maža ką augesnis už berniuką, nors jam jau daugiau nei dvidešimt,- vien galimybė matyti. ak, vargu ar suprasi, ką visa tai man reiškia? Pats nieko nenumanydamas, jis brėžia man naujos mokyklos kontūrus, mokyklos, kurioje glūdės visa romantinės dvasios aistra ir visas graikų, dvasios tobulumas. Sielos ir kūno harmonija - kaip tai daug. Beprotybės pagauti, mes atskyrėm vieną nuo kito ir sugalvojom realizmą, kuris pasirodė esąs vulgarus, sukūrėm idealą, kuris pasirodė esąs tuščias. Hari! Jei žinotum, kuo man tapo Dorianas Grėjus! Ar prisimeni mano peizažą, už kurį Egniu pasiūlė ttokią didžiulę sumą, tačiau aš nepanorau su juo skirtis? Tai vienas geriausių, paveikslų, kokį esu sukūręs. O kodėl? Todėl, kad man jį tapant greta sėdėjo Dorianas Grėjus.

- Bezili, juk tai nuostabu! Holvordas pakilo nuo suolo ir ėmė vaikštinėti po sodą. - Hari,- tarė jis,- Dorianas Grėjus mano kūrybai tiktai stimulas. Galbūt tu nieko jame neįžvelgsi. Aš matau viską. Ir tada, kai mano paveiksle nerasi nė menkiausio Doriano Grėjaus bruoželio, jo ten daugiausia. Jis, kaip sakiau, man akstinas naujai manierai. Randu jį tam tikrų linijų vingiuose, tam tikrų spalvų grožyje ir subtilume.

- Tai kodėl nenori duoti į parodą jo portreto? - Todėl, kad visai nejučia portrete išreiškiau dalelę šito savo keisto dievinimo, apie kurį aš, be abejonės, niekada jam neužsiminiau. Jis nieko nežino ir niekada nesužinos. Bet žmonės gali atspėti, o aš nenoriu apnuoginti savo sielos jų lėkštiems, smalsiems žvilgsniams. Niekada mano širdis negulės po jų mikroskopu. - Poetai nebūna tokie skrupulingi kaip tu. žino, kaip naudinga viešumai parodyti savo aistras.

Žodžių reikšmės

Žemiau pateikiama lentelė, kurioje nagrinėjami žodžiai "stiprus", "atleisti", "silpnas", "keršyti" ir "turtingas" su jų sinonimais ir antonimais:

tags: #stiprus #atleisti #silpnas #kersyti #turtingas