Užutrakio Dvaro Sodybos Istorija ir Dabartis

Užutrakio dvaro sodyba, įsikūrusi vaizdingoje vietoje prie Galvės ežero, yra vienas ryškiausių ir geriausiai išsilaikiusių Lietuvos dvarų. Šis dvaras, apsuptas nuostabaus ežerų kraštovaizdžio, garsėja garbinga Lietuvos istorine praeitimi. Užutrakio dvaro sodybos ansamblis buvo sukurtas 1896-1902 m. grafo Juozapo Tiškevičiaus bei jo žmonos kunigaikštytės Jadvygos Svetopolk-Četvertinskos iniciatyva.

Užutrakio dvaras

Dvaro Įkūrimas ir Savininkai

XIX a. Užutrakio rūmus 1898-1901 m. pastatydino grafo Juozapo Tiškevičiaus jauniausias sūnus Juozapas Tiškevičius (Józef Tyszkiewicz, 1868-1917), kuris po tėvo mirties 1897 m. paveldėjo Užutrakio dvaro sodybą. Jis buvo pirmasis Užutrakio ordinatorius. Valdant tėvui, tai buvo ekonominė Tiškevičių šeimos valda, kurios administraciniame centre stovėjo seni mediniai gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Naujasis savininkas nutarė šioje nuostabioje vietoje, Algirdo sala vadintame pusiasalyje tarp Galvės ir Skaisčio ežerų, įkurti šeimos rezidenciją.

Grafas Juozapas Tiškevičius gimė 1868 m. sausio 12 d. Lentvario dvare. Augo šeimos rūmuose Vilniuje, Trakų gatvėje, Lentvario ir Kretingos dvaruose. Nuo mažens jį auklėjo ir mokė guvernantės Scholastika Michalovska ir prancūzė Marija Fajard. Sulaukusį mokyklinio amžiaus tėvai sūnų, kaip ir jo brolius, išsiuntė į Sankt Peterburgo privilegijuotų berniukų vidurinę karo mokyklą, kurią baigęs jaunuolis studijavo kariūnų mokykloje ir įgijo karinį-ekonominį išsilavinimą. Baigęs mokslus, gavo korneto - jaunesniojo kavalerijos karininko - karinį laipsnį ir buvo paskirtas į Rusijos imperijos kavalergardų pulką, kuris ėjo imperatoriaus rūmų garbės sargybą, rūpinosi imperatoriaus šeimos narių saugumu. Juozapas tapo caro Nikolajaus II motinos Marijos Sofijos Frederikos Dangmar Gliuksburg (1847-1928), rusų vadintos Marija Fiodorovna, asmeniniu adjutantu, jam buvo suteiktas imperatoriaus rūmų kamerhero titulas.

Grafas Juozapas Tiškevičius (1868-1917)

Likimas jaunąjį grafą Juozapą Tiškevičių suvedė su kunigaikštyte Jadvyga Stefanija Marija Juzefina Sviatopelk-Četvertinska (1878-1939), kuri tapo neišskiriama tolimesnio jo gyvenimo drauge. Jiedu 1896 m. Žemaitijoje, puošniuose gero Kretingos grafų Sofijos ir Juozapo Tiškevičių bičiulio Mykolo Oginskio Plungės dvaro rūmuose susižadėjo, o 1897 m. sausio 11 d. Varšuvos šv. Tėvui mirus, Juozapas paveldėjo senąją šeimos valdą - Izabelino dvarą Ašmenos apskrityje bei apie 7 tūkst. ha žemės Trakų apskrityje: Užutrakio dvarą su Užutrakio ir Būdos palivarkais, Daugirdiškių dvarą su palivarkais ir dalimi Užkryžių kaimo, Dembinos dvarą su palivarku, Užmiškį ir Žukiškio dvarą su palivarku.

Kaip ir daugelis grafų Tiškevičių, Juozapas buvo kolekcininkas, meno mecenatas, palaikė brolių Vladislovo ir Antano idėją įkurti Vilniaus mokslo ir meno muziejaus draugiją, tapo jos nariu, dovanojo draugijos įsteigtam muziejui meno kūrinių, gyvendamas šalia muziejaus padėjo broliui jame tvarkytis. Su žmona Jadvyga Juozapas susilaukė 5 vaikų. Sūnus Edvardas mirė būdamas kūdikis. Vyriausioji duktė Joana Sofija Marija gimė Varšuvoje, o abu sūnūs Andrejus ir Zdzislovas Stanislovas Kostka bei jaunėlė duktė Marija - Vilniuje. Juozapo pastangomis 1901 m. birželio 5 d. Rusijos imperatorius Nikolajus II paskelbė Užutrakį majoratu - vieninga ir nedaloma valda, kurią galėjo paveldėti tik vyriausias savininko sūnus.

Užutrakio ordinacija paveldėjo Juozapo Tiškevičiaus vyriausiasis sūnus Andrius Tiškevičius (Andrzej Tyszkiewicz, 1899-1977), kuris iki 1940 m. 1940 m. užėjus sovietams, dvaras nacionalizuotas, po to jį valdė vokiečių okupacinė valdžia.

Architektūra ir Interjeras

Pagal lenkų architekto Juzefo Huso projektą 1896-1901 m. Naujieji rūmai buvo dviejų aukštų, su erdviu pusrūsiu po visu pastatu, kuriame veikė pagalbinės ūkinės patalpos: virtuvė, kepykla, sandėlis, tarnų valgomasis. Rūmų portalą puošė ornamentuotas lipdytas kartušas su grafų Tiškevičių giminės herbu Leliva. Virš pagrindinio fasado kilo kartušo juosiamas kitas, abiejų šių rūmų savininkų jungtinis herbas, kurio dešinėje pusėje puikavosi kunigaikščių Sviatopelk-Četvertinskių šv.

Puošniausia ir įspūdingiausia rūmų patalpa buvo pokylių salė, kuri dėl daugybės paauksuotuose rėmuose kabančių veidrodžių vadinta Veidrodine sale. Iš jos galima buvo patekti į Gobelenų salę, buduarą ir rūkomąjį, išeiti į dengtą rūmų terasą. Šalia buvo šeimininko kabinetas, kamerdinerio ir liokajaus kambariai. Interjere dominavo ankstyvojo prancūzų klasicizmo - Liudviko XVI stiliaus dekoras. Patalpas puošė krištoliniai sietynai ir žvakidės, iš Prancūzijos parvežti autentiški senoviniai baldai, porceliano kolekcija, Faberžė dirbiniai, spalvotos graviūros, XVII-XVIII a. dailininkų nutapyti paveikslai, natiurmortai ir portretai, Obiusono dirbtuvių gobelenai ir kilimai.

Antrajame aukšte buvo svetainės, grafo ir grafienės apartamentai, vaikų miegamieji, žaidimų ir mokymosi kambariai, indaujos patalpa, guvernančių kambariai, biblioteka, biliardo salė. Šio aukšto patalpų puošyba buvusi kuklesnė, o baldai - kokybiškos antikvarinių baldų kopijos. Nuo XX a. pr. rūmai buvo elektrifikuoti. Pusrūsyje ir abiejuose aukštuose įrengtiems 57 šviestuvams elektros energiją gamino 1901 m.

Parkas

Rūmus apjuosė apie 40 ha dydžio mišraus stiliaus parkas, kurį sukurti grafas 1898 m. patikėjo prancūzų parkų architektui-dendrologui Eduardui Fransua Andrė. Šis priešais rūmus įrengė du prancūziškojo stiliaus (geometrinių formų) parterius su karpomų liepų alėjomis, ornamentiniais gėlynais, marmuro vazomis ir antikos mitinių personų skulptūromis.

Užutrakio dvaro sodybos parkas yra išsidėstęs 1,4 km ilgio pusiasalyje tarp Galvės ir Skaisčio ežerų. Šis sausumos ruožas iš visų pusių supamas didelių vandens plotų pasižymi raiškingu kalvotu daubotu reljefu. Jame aiškiai išsiskiria šešios nuo 6 iki 23 m aukščio kalvos, atribotos užpelkėjusiomis griovomis, duburiais, giliai įsirėžusiomis ežerų įlankomis. Abejose Užutrakio pusiasalio pusėse yra po keletą Galvės ir Skaisčio salų.

Užutrakio dvaro parkas

Šalia Užutrakio rūmų E. F. Andre suprojektuodavo du reprezentacinius reguliaraus plano parterius. Centrinis parteris priešais rytinį rūmų fasadą turėjo elipsės formą su dviem lygiagrečiais pasivaikščiojimo takais viduryje ir taku aplink visą ovalinę plokštumą. Antrasis parteris, buvo įrengtas priešais pietinį rūmų fasadą. Jis buvo keturkampio formos ir užsibaigė puošnia mažąja baliustrada su ilgu suolu ir didelėmis vazomis.

Užutrakio parke pavienių medžių, želdynų, dirbtinių tvenkinių, ežerų ir salų dėka buvo sukurtas nenusakomos, tariamos realybės peizažas, kuriame sunku būdavo nusakyti, kur prasideda ir baigiasi riba tarp sausumos ir vandens. Šiam įspūdžiui pasiekti Užutrakio pusiasalyje buvo įrengta daug dekoratyvinių tvenkinių, kurių, deja, didesnė dalis sunyko ir ilgą laiką apie juos nieko nežinota.

Šiuo metu Užutrakio parke auga daug vietinių ir introdukuotų medžių ir krūmų rūšių. Užutrakio dvaro sodybos parke per šimtmetį susiformavo unikali žolinių augalų bendrija. Parke rasa 1 rūšis į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų grybų - kūginis briedžiukas. Užutrakio parke gyvena devynbalsės, pečialindos, strazdai, zylės, bukučiai, tošinukės, naminės pelėdos, leliai, mažieji apuokai. Parke daug smulkiųjų žinduolių: pelių, pelėnų, kirstukų, žebenkščių, ežių ir kurmių. Į parką užklysta ir stirnos, kiaunės, ūdros, lapės ir kiškiai.

Dvaro Likimas Po Nacionalizacijos

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje šeimyna, pirmiausia - tėvai, o vėliau - vaikai su tarnautojais, evakavosi į Sankt Peterburgą. Užtrakio rūmus ūkvedys užkonservavo, vertingesnius daiktus paslėpė, atidavė saugoti tarnams arba išvežė į šeimos rūmus Vilniuje. Įvedus karinį okupacinį krašto valdymą, vokiečių karinė valdžia dvarą 1915 m.

Dar gyvendamas Užutrakyje Juozapas skundėsi sutrikusia sveikata, ypač silpnais nervais. Evakuacijoje sveikatai dar labiau pablogėjus, po sekinančios ligos grafas 1917 m. birželio 20 d. mirė. Prieš mirtį grafas surašė testamentą, kuriuo Užutrakio majoratą su 7 tūkst. 340 ha žemės paliko vyriausiajam sūnui Andrejui, jaunėliui sūnui Zdzislovui Kostkai užrašė Izabelino dvarą, o visiems vaikams po lygiai padalino Buchovščinos dvarą netoli Molodečno.

Užutrakio dvaras, užėjus sovietams, 1940 m. buvo nacionalizuotas. Per karą jį valdė vokiečių okupacinė valdžia. Po karo čia veikė sovietinio valstybės saugumo (NKGB, MGB, MVD, KGB) aukštųjų pareigūnų sanatorija, vėliau - pionierių stovykla ir poilsio namai, turizmo bazė.

Dvaro Atkūrimas ir Dabartis

Lietuvai atkūrus valstybingumą, dvaro sodyba tapo 1991 m. įsteigto Trakų istorinio nacionalinio parko sudėtine dalimi. Parko direkcijos iniciatyva nuo 1995 m. vykdomi jos atkūrimo darbai, 2008-2010 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, teisę pretenduoti į Užutrakio dvarą gavo JAV gyvenantis vyriausiasis Užutrakio majorato II ordinato Andrejaus Tiškevičiaus sūnėnas Juozapas Marija Tiškevičius.

2007 m. jam buvo atkurtos nuosavybės teisės tik į dalį Užutrakio dvaro sodybos pastatų, tačiau valstybė nusprendė jų negražinti natūra, o išmokėti kompensaciją.

Dvaro pagrindiniai pastatai ir parkas buvo pilnai sutvarkyti dviem pirmais etapais įgyvendintų projektų metu, kuriems skirta paramos suma siekė beveik 11mln. Virtuvės patalpas, sandėlius norima pritaikyti pobūvių organizavimo inventoriui, mansardoje įrengti du svečių kambarius.

Šiandien į dvarą patenkama sausumos keliu, tačiau grafo Juozapo Tiškevičiaus šeima juo nesinaudodavo - į pusiasalį plaustu keldavosi per Galvės ir Skaisčio ežerų sąsmauką, prie kurios gyveno keltininkas. Sausumos kelias tuomet buvo skirtas tik ūkio reikmėms ir dėl to pramintas Bulvių keliu.

Mūsų dienomis Užutrakio dvaro sodyba atgimsta - restauruoti rūmai, atkuriamas parkas.

„Užutrakis - interaktyvi pamoka apie tai kas yra estetika, senos augalų rūšys, parkų kultūra, tai vieta kur žmogus vienu žvilgsniu gali aprėpti Lietuvos gamtos grožį, istoriją ir Vakarų kultūros brandą,“ - pabrėžia p. Abaravičius.

tags: #straipsnis #delfyje #uzutrakio #dvaro #sodyboje #uzkastos